Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nenutyla diskusijos apie garsių asmenų skyrybas, konfliktus, smurtą artimoje aplinkoje, fizinio skausmo sukėlimą ir t.t. Tokiais atvejais galima išgirsti nemažai teorijų ir spekuliacijų.
2022 metais buvo užregistruota 7842 nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje - fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Tik apie pusė tokių bylų atkeliavo į teisminį nagrinėjimą. Kitais atvejais bylos paprastai būna nutraukiamos arba sustabdomos.
Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalis numato specifinį subjektą, prieš kurį naudojamas smurtas - artimas giminaitis. Baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Taigi, tam, kad kiltų atsakomybė, būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta sveikata ar jis trumpam susargdintas.
Taigi, kai sužalojimai nustatomi, viskas kaip ir aišku. Teismai yra ne kartą išaiškinę, jog vien tik vieno asmens sąlytis su kito asmens kūnu dar savaime nereiškia nusikaltimo padarymo. Toks sąlytis kitam asmeniui turi sukelti arba nežymų sveikatos sutrikdymą, arba fizinį skausmą. Jei fizinių sužalojimų nėra, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų buvo pajutęs skausmą ar kitas fizines kančias.
Norint įrodyti fizinio skausmo sukėlimą, svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus.
Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.
Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai (kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti) turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Taigi, ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo pradedamas praktiškai visada gavus pranešimą apie tai, tačiau didelė dalis jų nutraukiama net nepasiekus teismo. Na, o kai sprendžia teismas, jis nustato, ar padaryti veiksmai yra tokie pavojingi, kad dėl jų turi kilti baudžiamoji atsakomybė.
Fizinio skausmo sukėlimas ne visada gali būti vertinamas kaip nusikaltimas baudžiamosios teisės požiūriu, tačiau jei teismas asmenį nuteisia, jis gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Sugriežtinti atsakomybę už žmogaus sveikatai padarytą žalą, nustatyti naują patirtų sveikatos sužalojimų vertinimą - to siekiama Teisingumo ministerijos parengtame Baudžiamojo kodekso ir susijusių teisės aktų pakeitimų pakete. Įvertinusi liepos mėnesį suburtos ekspertų darbo grupės atliktą analizę ir vertinimus, Teisingumo ministerija parengė Baudžiamojo kodekso ir susijusių teisės aktų pataisas. Pakeitimai leis užtikrinti tikslesnį asmens patirtų sveikatos sužalojimų vertinimą, taikyti griežtesnę baudžiamąją atsakomybę bei naujai reglamentuoti medicininius kriterijus. Sunkus sveikatos sutrikdymas būtų laikomi ir tie atvejai, kai dėl patirtų daugybinių sužalojimų žmogus serga labai ilgai, nors kiekvienas tokių sužalojimų atskirai gali būti vertinamas kaip nesunkus. ES šalių baudžiamųjų įstatymų praktika taip pat panaši.
Darbo naujumas ir aktualumas
Ši tema nėra daug nagrinėta. Remiantis užsienio ir lietuvių autorių mokslinėmis analizėmis bei teismų praktika, šiame darbe siekiama atskleisti, kad neveikimas, kaip pavojinga veikos padarymo forma, užima labai svarbią vietą visame nusikaltimo institute ir yra vertas išsamesnės analizės bei diskusijų. Šis darbas - tai vienas iš bandymų susistemintai pažvelgti į pasyvią nusikalstamos veikos formą, kuri užima palyginti mažai vietos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje. Būtina pažymėti, kad teisinės valstybės kūrimas labai susijęs su psichologiniu elementu - teisinės pareigos visuomenėje suvokimo formavimu ir sąmoningu jos vykdymu.
Šiausia atsakomybės forma, lyginant su kitomis teisės šakimis, todėl siekiant išvengti nekalto asmens nubaudimo, o kaltus nubausti, baudžiamosios teisės normose turi būti aiškiai tvirtinta, kokiomis sąlygomis asmenį galima pagrįstai traukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą. Atsakomybė turi būti taikoma tik tam asmenų ratui ir tokiomis aplinkybėmis, kai neveikimas gali turėti itin neigiamus padarinius visuomenės branginamoms vertybėms. Šiame darbe teisinės pareigos aprašomos remiantis skirtingų autorių išsakytu požiūriu bei teismų praktika. Tačiau teisinio vertinimo požiūriu jos yra skirtingo pobūdžio.
Problemos formulavimas
Šios rūšies nusikaltimai padaryti aktyviais veiksmais. Neveikimo, kaip veikos formos, požymius nustatyti ir tinkamai įvertinti kartais būna gana sunku. Lietuvos teismų praktika nusikalstamo neveikimo atvejais - minimali, taigi sunku charakterizuoti bendrą teismų poziciją neveikimo atžvilgiu. Šiuo atveju, tuo tarpu neveikimas dažnai atrodo ne taip ir griežtai vertinamas.
Šiame darbe pagrindinę problematiką pasižymi tuo, kad neveikimas, kaip nusikalstamos veikos forma, turi tam tikrų ypatumų: norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikalinga aiškinti, iš kur kyla teisinė pareiga veikti. Pirmoji problema - įrodinėjant nusikaltimo sudėtį, susiduriama su tam tikra pavojingo neveikimo sudėties įrodinėjimo problematika: kartais praktikoje gali būti sudėtinga įrodyti priežastinio ryšio buvimą bei asmens kaltę tokiuose nusikaltimuose. Sprendžiant šį klausimą, aiškinami tam tikri priežastinio ryšio bei kaltės klausimai teoriniame bei praktiniame lygmenyje. Tačiau lieka neaišku, kokios yra pagrindinės pavojingo neveikimo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, ir kaip jos vertinamos praktikoje. Sprendžiant šią problemą, atskleidžiamos trys pagrindinės baudžiamosios atsakomybės sąlygos už neveikimą, pateikiami Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiai.
Trečioji problema - neaišku, ar Lietuvoje asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą, jei jis yra pašalinis įvykiui žmogus, ir matydamas, kad kitas yra pavojingoje gyvybei padėtyje, bei turėdamas galimybę jam padėti - nepagelbėjo. Atsakant į šį klausimą, buvo remiamasi įvairių autorių nuomone bei teismų praktika, aiškinant, kodėl Lietuvoje rengiant naująjį BK bendrinę pareigą pagelbėti kitam buvo panaikinta, ir šiuo metu nebegalioja. Taip pat pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima įtakoti tiek teisinę, tiek moralinę pareigą tinkamam vykdymui visuomenėje.
Darbo objektas ir dalykas
Darbo objektas
Nusikalstama veika apima dvi žmogaus elgesio pasireiškimo formas: veikimą ir neveikimą. Kadangi ne už visus neveikimu padaromus nusikaltimus yra baudžiama, todėl reikalinga atsakyti į klausimą, kokiomis sąlygomis asmuo turi specialią pareigą veikti, kad išvengtų žalingų padarinių. Todėl svarbiausia yra atskleisti nusikalstamo neveikimo ir sąlygos, kai reikalinga veikti, ypatumus baudžiamosios teisės aspektoje.
Darbo dalykas
Magistro baigiamojo darbo dalykas - neveikimu padaromiems nusikaltimams baudžiamosios atsakomybės sąlygos.
Metodologija
Lyginamasis metodas
Vienas pagrindinių šiame darbe naudotas metodas - lyginamasis metodas. Siekiant išsamiai atskleisti pavojingo neveikimo sampratą, lyginamos įvairios mokslinės koncepcijos, baudžiamosios teisės ir mokslininkų nuomonės (Lietuvos bei užsienio šalių autorių - Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos).
Sisteminės analizės metodas
Sisteminės analizės metodas leido nagrinėti tyrimo objektą kaip sistemos dalį.
Dokumentų analizės metodas
Magistro baigiamajame darbe taikytas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas.
Smurto artimoje aplinkoje šešėlis vis dar slegia Lietuvos visuomenę: pagrindinė problema – baimė api
Veikimas ir neveikimas baudžiamojoje teisėje
Darbe akcentuojamas baudžiamosios teisės doktrinoje išsamiai neatskleistas pavojingo neveikimo klausimas, kuris, būdamas tarsi „nematomas“ daugelio visuomenės narių akimis, mažiau pavojingas nei aktyviais veiksmais padaromas nusikaltimas. Šiame darbe akcentuojama, kad pavojingas neveikimas savo padariniais gali ne tik prilygti, bet ir viršyti aktyviais veiksmais padaromus nusikaltimus. Žala, bandoma atkreipti skaitytojo dėmesį, jog dažnai neveikimą galima prilyginti veikimui pagal kaltininko sąmonės santykį su daromu nusikaltimu, - skiriasi tik išraiškos forma.
Šiam asmeniui. Šiame darbe atkreipiamas dėmesys, jog pareigos kilimo šaltinis gali būti įvairus, pateikiami pavyzdžiai, iliustruojantys pareigos kilimo šaltinį. Šis darbas reikšmingas tuo, kad teoriniai teiginiai iliustruojami praktiniais pavyzdžiais. Visa tai leidžia susidaryti atitinkamą teismų praktikos poziciją pavojingo neveikimo atžvilgiu.
Pavojingo veikimo samprata
Vienas iš teisės literatūros autorių, G. Šiau, minėtas teiginys, jog visuomenėje pavojingas veikimas yra dažniausiai pasitaikanti nusikalstamos veikos forma. Anot prof. V. Piesliako, veika, kuri padaroma žodžiais, ir savyje turi piktybiškumo (pavyzdžiui kito žmogaus pašiepimas ar įžeidimas), ir tokiu būdu sukelia žalingus padarinius, taipogi gali būti laikoma pavojinga. Pvz. LR BK 155 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė būti už veikos padarymą žodžiais: „tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu apgaule pažemino žmogų...“. Prof. V. Piesliakas pabrėžia, jog tam tikra dalis BK straipsnių numato, kad pavojingas gali būti laikomas ir toks veikimas, kuris padaromas rašant, piešiant, fotografuojant ar filmuojant. Anot doc. dr. A. Šiau, veikimas, kaip pavojingos veikos forma, pasireiškia įvairiais veiksmais, kuriais kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, atlikimu, gali būti padaromas įvairiais būdais. Taigi, sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą visuomet reikalinga aiškiai nustatyti, ar asmuo tikrai padarė veiką, numatytą įstatyme, nes tik baudžiamojo įstatymo sudėtį atitinkanti veika yra baudžiama.
Taigi, trumpai tariant, veikimas, kaip viena iš pavojingos veikos formų, yra pagrindinė nusikaltimo padarymo forma praktikoje, todėl teisės doktrinoje jis pelnytai susilaukia daugiau dėmesio nei pavojingas neveikimas.
Pavojingo neveikimo samprata
Šiame poskyryje teoriniame bei praktiniame lygmenyje atskleidžiami pavojingo neveikimo ypatumai. Tačiau nei veikimo nusikaltimai. Doc. dr. A. Šiau to neatlieka, ir tai sukelia išoriniame pasaulyje neigiamus padarinius. Neveikimas nuo veikimo skiriasi bent jau fizine prasme, o kitaip - išraiškos forma išoriniame pasaulyje. Jei veikimo atveju nusikaltimo subjektas daro tam tikrus kūno judesius, tai neveikimo atveju jis neatlieka tokius kūno judesius, kuriuos jis gali ir privalo atlikti. Neveikimui, kaip ir veikimui, yra būdingi pavojingumas ir priežastingumas teisei. Neveikimo pavojingumas pasireiškia tuo, kad asmeniui susilaikius nuo tam tikros veiksmo atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Analizuojant pavojingo neveikimo ypatumus, būtina išskirti juos pagal tam tikrą vidinę struktūrą į dvi rūšis.
Šios normos nevykdymu, kai neatliekama konkreti, įstatyme numatyta veika. Tikri neveikimu padaromi nusikaltimai laikomi tokie, kaip, pavyzdžiui, „nepranešimas apie nusikaltimą“; „pagalbos nesuteikimas nukentėjusiajam“. Netikri neveikimu padaromi nusikaltimai...
Baudžiamojoje kodekse (toliau BK) numatyta atsakomybė už įvairias nusikalstamas veikas - tiek veikimu, tiek neveikimu. Dažniausiai galima apibūdinti kaip „priešingą teisei, pavojingą, sąmoningą ir valingą žmogaus elgesį išoriniame pasaulyje“, kuris gali apimti dvi žmogaus elgesio pasireiškimo formas: veikimą ir neveikimą. Kiekviena nusikalstama veika yra laikoma sudėtingu reiškiniu, kuris apima įvairias žmogaus veiklos sritis. Nusikalstama veika objektyviai laikoma pavojinga ir jos pavojingumas yra tas, kad ja padaroma žala įstatymo saugomoms visuomenės vertybėms.
Doc. dr. A. Šiau pabrėžia, jog dažnai praktikoje yra painiojamos veikos pavojingumo ir nusikaltimo pavojingumo sąvokos. Tačiau nusikaltimo pavojingumą lemia jo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kurių visuma, ir veikos pavojingumas. Veikos pavojingumas reiškia, kad kėsinamasi ne tik į valstybės saugomus gėrius, bet ir į teisinius gėrius, kurie priklauso pavieniams asmenims. Tačiau pavojingumas konstatuojamas tik tada, kai veika atitinka įstatyme numatytą sudėtį, nes įstatymas numato atsakomybę tik už pavojingas veikas.
Kalbant apie nusikalstamą veiką, svarbu pabrėžti, kad veika gali būti laikomas tik žmogaus elgesio pasireiškimas išoriniame pasaulyje, vadinasi, už savo mintis ar įsitikinimus žmogus negali būti baudžiamas. Kadangi nusikalstama veika yra viena iš žmogaus elgesio pasireiškimo formų, tai ji turi būti sąmoninga ir valinga. Tačiau nevaldoma. Šis požymis labai svarbus todėl, kad pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė dėl nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, tai negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Taip yra tiek nusikalstamo veikimo, tiek neveikimo atvejais. Šiose nusikalstamose veikos sudėtyse.
Kadangi nusikalstama veika, turi dvi išorines pasireiškimo formas: veikimą ir neveikimą, tai norint tinkamai atskleisti pavojingo neveikimo ypatumus, pirmiausia trumpai aptarsime, kokia yra priežastinė jam veikos forma - pavojingas veikimas.
Teisinės pareigos kilimo šaltiniai
Šiame poskyryje akcentuojamas gydytojo, kaip specialaus subjekto, atsisakymas toliau gydyti beviltiškos būklės ligonį.
Užsienio šalių teisės analizė
Šiame šio darbo skyriuje atliekama užsienio mokslinės teisės šaltinių analizė pavojingo neveikimo baudžiamosios atsakomybės klausimu, pateikiami dviejų teisės tradicijų pavyzdžiai - anglosaksų (angl. common law) bei kontinentinės (romėnų-germanų) tradicijos šalių kontekste. Aiškinama, kaip užsienio valstybių teisinėse sistemose vertinamas nusikalstamas neveikimas, kokios baudžiamosios atsakomybės sąlygos turi būti, kad asmuo būtų apkaltintas už pavojingą neveikimą.
Išvados
Darbo struktūra: Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, trys skyriai, išvados bei pasiūlymai. Pirmajame skyriuje yra trys poskyriai: pirmajame atskleidžiama pavojingo veikimo, kaip vienos iš veikos formų samprata. Antrajame pateikiama pavojingo neveikimo samprata bei atskleidžiama tam tikra neveikimo sudėties įrodinėjimo problematika tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje. Antrajame darbo skyriuje yra trys poskyriai: juose analizuojamos nusikalstamo neveikimo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Pirmajame poskyryje aptariama, kokie yra teisinės pareigos kilimo šaltiniai, ir kaip Lietuvos teismų praktikoje vertinamas toks pareigos buvimas ir jos nevykdymas. Antrajame poskyryje analizuojama antroji baudžiamosios atsakomybės sąlyga: asmens reali galimybė veikti esant įstatymo numatytoms pareigoms, pateikiami iliustruojantys pavyzdžiai iš Lietuvos teismų praktikos. Trečiajame poskyryje analizuojama specialaus subjekto pareiga veikiant pagal teisės akto nuostatas išvengti žalingų padarinių atsiradimo, ir kokiais atvejais galima atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės už tokios pareigos nevykdymą. Šiame poskyryje labiausiai akcentuojamas gydytojo, kaip specialaus subjekto, atsisakymas toliau gydyti beviltiškos būklės ligonį.
Trečiajame šio darbo skyriuje atliekama užsienio mokslininkų teisės šaltinių analizė pavojingo neveikimo baudžiamosios atsakomybės klausimu, pateikiami dviejų teisės tradicijų pavyzdžiai - anglosaksų (angl. common law) bei kontinentinės (romėnų-germanų) tradicijos šalių kontekste. Aiškina, kaip užsienio valstybių teisinėse sistemose vertinamas nusikalstamas neveikimas, kokios baudžiamosios atsakomybės sąlygos turi būti, kad asmuo būtų apkaltintas už pavojingą neveikimą.
tags: #bauda #uz #zmogaus #suzalojima