Diskriminacijos draudimas yra vienas svarbiausių žmogaus teisių principų, įtvirtintas tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktuose. 2017 m. gegužės 4 d. Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso (BK) pataisas, kuriose numatoma baudžiamoji atsakomybė už diskriminaciją dėl amžiaus ir neįgalumo. Šie pakeitimai žymi svarbų žingsnį kovojant su visomis diskriminacijos formomis.
Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) džiaugiasi priimtais pakeitimais, kadangi diskriminacija dėl amžiaus ir neįgalumo yra įtvirtinta visuose Europos Sąjungos bei tarptautiniuose žmogaus teisių apsaugai skirtuose dokumentuose. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią ratifikavo Lietuva ir kuri draudžia diskriminuoti dėl negalios.
Pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnį, diskriminacija dėl neįgalumo - tai bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimą, įgyvendinimą ar naudojimąsi jomis lygiai su kitais asmenimis. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas, pavyzdžiui, darbo vietą, darbo laiko modelius, mokymo ar integracijos išteklius.
Konstitucijos 29 straipsnis numato, kad visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą, o antroji šio straipsnio dalis išvardina konkrečius diskriminavimo pagrindus, kurie, pasak Konstitucinio Teismo, turi būti aiškinami plečiamai, t. y. apima ir negalios pagrindą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.
Priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos (projektas Nr. XIIP-4575(2)) papildė kodekso 169-1701 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų sudėtis, jose papildomai įtvirtinant neįgalumo ir amžiaus požymius, baudžiamojo įstatymo kontekste laikytinus atskirais ir savarankiškais diskriminavimo, niekinimo, diskriminacijos ar smurto kurstymo arba neapykantos skatinimo pagrindais. Tokiam sprendimui pritarė 101 iš 102 balsavusių Seimo narių.
Kaip pažymima projekto aiškinamajame rašte, minėti šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso straipsniai numato baudžiamąją atsakomybę už diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės, kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ir grupių ar organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimą ir veiklą.
Europos Sąjungos ir tarptautiniuose žmogaus teisių apsaugai skirtuose dokumentuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte ir kt.) pateikiamas platesnis diskriminavimo pagrindų sąrašas, t. y. asmens diskriminacija (ir atitinkamai jos tarptautinis draudimas) yra siejama su lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos požymiais.
„Priėmus šias pataisas atsakomybė grėstų tiems asmenims, kurie viešojoje erdvėje skatina neapykantą arba kursto žmones diskriminuoti ar smurtauti prieš neįgaliuosius ar tam tikros amžiaus grupės atstovus“, - teigia J. Pernai.
Diskriminacijos draudimas gali būti pažeistas, kai asmeniui atsisakoma suteikti galimybę pasinaudoti tam tikromis teisėms ar asmuo vertinamas skirtingai dėl savo negalios. Be to, yra įvairių būdų, kaip diskriminacija gali atsirasti, o ji ne visada yra tiesioginė ir atvira. Diskriminacija grindžiama negalia yra draudžiama, sudarant kliūtis naudotis viešosiomis ir privačiomis prekėmis bei paslaugomis. Turėtų būti užtikrintas tinkamas prieinamumas prie viešųjų paslaugų. Tam tikri reikalavimai taip pat galioja ir privačiam sektoriui.
Pavyzdžiui, diskriminacija gali atsirasti, kai akliems asmenims neleidžiama įeiti į kavinę dėl to, kad jis arba ji gali būti našta kitiems klientams.
Direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.
Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta iš esmės tokia pati formuluotė - asmeniui pareiškus ieškinį (pareiškimą, prašymą, skundą ir pan.) dėl diskriminacijos tam tikru įstatyme nustatytu pagrindu (pvz., lyties, negalios ir kt.) ir nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo.
Valstybės, ratifikavusios Konvenciją, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo. Valstybė įsipareigoja imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos šios Konvencijos pripažintos teisės ir nesiimti jokių veiksmų ar praktikos, kurie būtų nesuderinami su šia Konvencija, ir užtikrinti, kad valstybės valdžios institucijos ir įstaigos veiktų pagal šios Konvencijos nuostatas (Konvencijos 4 str. a ir d p.).
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis numato, kad Valstybės pripažįsta, kad prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs ir lygūs pagal įstatymą, taip pat turi teisę į lygiavertę įstatymo apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymo teikiamomis galimybėmis be jokio diskriminavimo. Be to, Konvencijos 2 straipsnis nurodo, kad Valstybės draudžia bet kokį diskriminavimą dėl neįgalumo ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo diskriminavimo dėl bet kokios priežasties.
Reikšminga tai, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas 2016 m. balandžio 20 d. pateikė rekomendacijas Lietuvai, priimtas atsižvelgiant į realų Konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje. Viena iš susirūpinimą keliančių sričių, nurodytų šiose rekomendacijose, yra ta, kad dabartiniai rinkimų įstatymai Lietuvoje neužtikrina autonomiško, laisvo ir slapto visų asmenų su negalia dalyvavimo rinkimų procesuose. Komitetas rekomendavo užtikrinti prieigą prie prieinamų balsadėžių, rinkimų medžiagos, balsavimo vietų, ir kitų aktualių dalykų, bei užtikrinti laisvai pasirinktos, pakankamos ir būtinos paramos teikimą, kad balsuoti galėtų visi asmenys, nepaisant negalios pobūdžio.
Konstitucijos 33 straipsnis įtvirtina teisę piliečiams, sulaukusiems 18 metų, dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad vienas esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį.
Taip pat pažymėtina, kad Europos Komisijos veikiantis Ministrų Komitetas, į kurio poziciją Lietuvos Respublika taip pat privalo atsižvelgti, yra pateikęs Rekomendacijas CM/Rec(2011)14 valstybėms narėms dėl neįgaliųjų dalyvavimo politiniame ir viešame gyvenime. Šiose Rekomendacijose Ministrų Komitetas, be viso ko, nurodo, kad teisė balsuoti garantuoja pirminę piliečio teisę dalyvauti politiniame ir viešajame gyvenime; šiuo atžvilgiu valstybės narės turi vengti ir vykdyti prevenciją, siekiant išvengti statinių prieinamumo barjerų; statinių neprieinamumas pažeidžia neįgaliojo teises, tuo pačiu orumą ir nediskriminavimo bei lygių galimybių principus; siekiant palengvinti neįgaliųjų dalyvavimą politiniame bei viešajame gyvenime, valdžios institucijos bei įstaigos turi atsižvelgti į tai, kad neįgalieji reprezentuoja įvairias socialines grupes.
Pastebėtina, kad užsienio teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien absoliutaus balsavimo slaptumo neužtikrinimas dėl netinkamų prieinamumo sąlygų yra akivaizdus pagrindas pripažinti asmens balsavimo teisės pažeidimą bei tuo pačiu atsakingos institucijos neteisėtus veiksmus. Šiuo atžvilgiu Airijos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisė balsuoti reiškia, kad valstybės institucijos negali elgtis tokiu būdu, kad būtų suvaržyta asmens teisė į slaptą balsavimą.
EFHR nuomone, įstatymų leidėjas taipogi turėtų įtraukti pilietybę kaip diskriminacijos pagrindą. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau SESV) 18 straipsnis (EB sutarties ex 12 straipsnis) numato, kad sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės (analogiškai įtvirtinama ir ES pagrindinių teisių chartijos 21 str.).
Pabrėžtina, jog iki šiol nėra tinkamo mechanizmo nagrinėti neapykantos kalbos nusikaltimų. Ikiteisminio tyrimo institucijoms dažnai kyla problemų kvalifikuojant veiką pagal 170 str. Pareigūnai atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą argumentuodami, jog pasisakymai arba komentarai savo pavojingumo laipsniu neatitinka BK 170 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos. Kita problema yra tai, jog tokių nusikaltimų tyrime išvadą teikia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kurios išvada teismų praktikoje yra pripažinta neprivaloma. Taip pat pasisakymai arba komentarai yra vertinami tik lingvistiškai.
Lietuvos teismams buvo perduotos 24 baudžiamosios bylos dėl kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, 2014 m.
tags: #baudos #uz #neigaliuju #diskriminacija