Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktika kelia griežtus reikalavimus įtariamo asmens apklausai jo teisių į gynybą kontekste ir draudžia „neformalias“, procesiniuose dokumentuose nefiksuojamas įtariamųjų apklausas.
Vis tik neretai susidaro tokios situacijos, kai pirminius duomenis apie galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes pareigūnai išgirsta iš įtariamųjų, pavyzdžiui, sulaikymo metu ar po jo ir juos užfiksuoja savo tarnybiniuose pranešimuose ir (arba) nurodo apklausiami liudytojais. Paprastai, vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose įtariamieji savo pirminių teiginių nepatvirtina.
Įtariamojo statusas ir teisės
Pirmiausia, pažymėtina, kad įtariamuoju yra laikomas asmuo: 1) sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba 2) apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba 3) į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą (BPK 21 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 4 dalyje yra numatytos įtariamojo teisės. Be kita ko, įtariamasis turi teisę nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, taip pat duoti parodymus arba tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Teisė pasirinkti - kalbėti ar tylėti - padeda užtikrinti nekaltumo prezumpcijos kaip pamatinio teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principo bei vienos svarbiausių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos garantijų įgyvendinimą. Juk baudžiamajame procese įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet turi tokią teisę - viskas priklauso nuo pasirinktos gynybos pozicijos.
"Neformalių" apklausų teisinis vertinimas
Kad tokių „neformalių“, t. y. įtariamojo apklausos protokole neužfiksuotų, pokalbių metu gauti duomenys negali būti pripažinti kaltės įrodymais, būna dažnas apeliacinių bei kasacinių skundų argumentas, todėl teismams tenka vertinti šių duomenų atitiktį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, reikalavimams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje taip pat yra pabrėžęs, kad įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas, o „neformalūs“ pareigūnų pokalbiai su įtariamuoju negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, Nr. 2K-9-719/2021, Nr. 2K-58-719/2022 ir kt.).
Vienoje iš bylų kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai asmuo jau yra sulaikytas, jis turi būti laikomas įtariamuoju, įgijusiu šio procesinio statuso suteikiamas teises ir pareigas, todėl įtariamojo po pastarojo sulaikymo policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje pasakytą frazę pripažįstant įrodymu, turi būti vertinama, ar tokie duomenys gauti teisėtu būdu ir ar nebuvo pažeistos įtariamojo teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-719/2022).
Kitoje byloje šių įtariamojo teisių pažeidimas buvo nustatytas, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas pateikė prašymus įtariamajam, kad šis duotų teisingus parodymus, nurodydamas, kad įtarime nurodyto nusikaltimo faktas yra akivaizdus, taip duodamas suprasti, kokie parodymai, jo manymu, būtų teisingi, o visa tai vyko nedalyvaujant gynėjui, kuomet įtariamasis po pranešimo apie įtarimą įteikimo išreiškė poziciją, kad pasinaudos savo teise tylėti. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad bet kokie prašymai ar įtikinėjimai įtariamajam duoti parodymus, ypač užuominos apie tai, kokie tie parodymai turėtų būti, vertintini kaip neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2021).
Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-788/2016).
Sulaikymo ir apklausos tvarka
Įtariamojo apklausos kaip itin svarbaus proceso veiksmo, kurio metu jis gali tokią savo gynybos poziciją išreikšti, tvarka yra detaliai reglamentuota baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 188 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad prieš pradedant įtariamojo apklausą jam turi būti išaiškinama jo teisė atsisakyti duoti parodymus, o tokios apklausos metu turi būti rašomas įtariamojo apklausos protokolas.
2022 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė dar vieną nutartį Nr. 2K-170-628/2022, kurioje pateikiami išsamūs išaiškinimai aptariamame „neformalių“ pareigūnų pokalbių su įtariamaisiais kontekste. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė duomenų rinkimo tvarkos baudžiamojo proceso metu laikymosi svarbą tokių duomenų pripažinimui įrodymais, dar kartą pakartojo, kad renkant duomenis neturi būti atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltininko teisės, vis dėlto, šiuo atveju teismas akcentavo ir tai, kad ne kiekvienas pareigūno pokalbis su įtariamuoju savaime turi būti pripažįstamas faktine įtariamojo apklausa.
Nutartyje pažymėta, kad, tirdami nusikalstamas veikas, policijos pareigūnai privalo aiškintis pirmines įvykio aplinkybes, rinkti pirminę bylai reikšmingą informaciją, o kai asmenys sulaikomi nusikaltimo vietoje, tai vyksta ir užduodant pirminius klausimus nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims. Vertinimas, kad visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa, anot kasacinės instancijos teismo, nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius.
Šioje kasacinės instancijos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas liudytojais apklaustų įtariamųjų sulaikyme dalyvavusių ir su jais bendravusių pareigūnų duotų parodymų pripažinimo įrodymais klausimas. Išanalizavęs visą susidariusią situaciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, dalies pareigūnų teismo posėdyje duotus parodymus apie įtariamųjų sulaikymo ir automobilio apžiūros aplinkybes pripažindami įrodymais, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų nepažeidė, kadangi bendravimo su sulaikytaisiais trukmė buvo epizodiška, nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, jog įtariamiesiems sulaikymo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, jie buvo verčiami kalbėti ar atsakinėti į klausimus. Taigi, akivaizdu, kad procesiniuose dokumentuose neužfiksuotas pareigūno kontaktas su įtariamuoju savaime negali būti pripažįstamas neteisėtu ir laikomas faktine įtariamojo apklausa. Diskusijų dėl įtariamojo pasirinkimo (kalbėti ar tylėti) laisvės pažeidimo nekyla tokiais atvejais, kai institucijos imasi gudrybių, siekdamos išgauti asmens prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti oficialios apklausos metu.
Laikinas sulaikymas pagal BPK
Pagal BPK 140 straipsnio 1 dalį, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui ir jam pateikti dokumentai, pagal kuriuos asmuo buvo sulaikytas, ar šių dokumentų nuorašas. Prokuroras, susipažinęs su asmens laikino sulaikymo dokumentais, privalo nedelsdamas įvertinti laikino sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą.
Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Jei šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais sulaikomas asmuo anksčiau procese buvo apklaustas kaip įtariamasis, laikinas sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas; prokuroro nutarimu šis terminas gali būti pratęstas iki maksimalaus laikino sulaikymo termino. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir (ar) būtiniems proceso veiksmams atlikti. Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju atlikus proceso veiksmus sulaikytam asmeniui būtina skirti suėmimą, jis ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas teisėjui, kuris šio Kodekso nustatyta tvarka išsprendžia suėmimo skyrimo klausimą.
Apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą. Laikinai sulaikytas asmuo nedelsiant pristatomas į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą, ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas, o šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju - nedelsiant turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio Kodekso 187 straipsnyje numatytus veiksmus.
Jei laikinai sulaikytas asmuo prašo per apklausą užtikrinti gynėjo dalyvavimą, apklausa atidedama iki gynėjo atvykimo.
Asmens laikinas sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį ar ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimas dėl laikino sulaikymo paskyrimo pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Transporto priemonės sulaikymo ir saugojimo išlaidų klausimai
Padarytas pažeidimas, už kurį grėsė transporto priemonės konfiskavimas. Transporto priemonė priverstine tvarka buvo sulaikyta. Po mėnesio teismas nagrinėjo ATP bylą ir paskyrė nuobaudą su transporto priemonės konfiskavimu. Apeliacinės instancijos teismas neskundžiama nutartimi pripažino teismo nutarimą skirti transporto priemonės konfiskavimą nepagrįstu ir transporto priemonę grąžino savininkui.
Policijos įstaiga išdavė pažymą pagal kurią transporto priemonė grąžinama savininkui. Atvykus į transporto priemonės saugojimo aikštelę, buvo suskaičiuota, kad už transporto priemonės saugojimą savininkas privalo sumokėti apie 2500 Lt. (nuvežimo paslauga plius saugojimo paslauga 15 Lt už parą). Savininkas tuo metu tokios sumos neturėjo, o sargas pagrasino, kad nesumokėjus už saugojimą automobilis ne tik negrąžins, bet skola ir toliau augs. Kitas dalykas yra tas, kad du mėnesius automobilis buvo saugomas kol byla laukė nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje eilės, o galiausiai konfiskavimas pripažintas neteisėtu.
Taigi ar neturėtų valstybė prisiimti atsakomybės už automobilio saugojimą per tų 2 mėnesių laikotarpį, nes pirmos instancijos teismui priėmus teisėtą sprendimą - grąžinus automobilį - saugojimo terminas, o kartu ir išlaidos būtų buvusios per pus mažesnės? Dabar visos saugojimo išlaidos uždedamos asmeniui, o valstybei jokia atsakomybė nekyla.
Aikštelė, už automobilio laikymą, gali kreiptis į teismą, atsakovu traukiant tą asmenį, kuris jų manymu yra skolingas už automobilio laikymą. Aš vis tiek manau, kad valstybė turi prisiimti dalį atsakomybės dėl savo veiksmų, tai yra padengti dalį saugojimo išlaidų. Logika mano tokia: jeigu valstybė nustato tokį teisinį reguliavimą, dėl kurio ūkio subjektas patiria tam tikrų išlaidų, o vėliau paaiškėja, kad dalis išlaidų atsirado dėl valstybės (teismo) klaidos, tai proporcingą dalį išlaidų privalo padengti valstybė. Kitaip tariant valstybė nustatydama tokį teisinį reguliavimą kaip privalomas daikto sulaikymas kol nagrinėjama byla, turi prisiimti ir tam tikrą riziką dėl galimų išlaidų. Šiuo atveju valstybė neteisėtais veiksmais padarytų išlaidų kompensavimą perkelia asmeniui, o tai, mano manymu, yra nesąžininga.
Saugojimo aikštelės paslaugos yra mokamos, todėl natūralu, kad sargas automobilio neatiduoda. Kainos dydis ir Jūsų aplinkybės tai jau kitas klausimas. Aš Jūsų vietoje sumokėčiau dabar tas sumas, kol jos neužaugo iki neregėtų aukštumų. O po to galite pareikšti civilinį ieškinį valstybei dėl sumokėtų sumų gražinimo. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
Policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, priėmęs sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui), išduoda Tvarkos aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę (leidimo numeris atitinka žurnalo registracijos numerį) ir paaiškina, kad išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.
Teisiniai aspektai ir teisėsaugos institucijų vaidmuo
Konstitucinis teismas ir pažangioji teisinė visuomenė deda visas pastangas, kad užtikrinti žmogaus teises ir laisves, bet vis atsiranda tokių, kurie aiškina, kad išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Tai reiškia, kad policininkas vietoje to, kad paaiškintų gyventojams ar ūkio subjektams, jog ginčai turi būti sprendžiami CPK nustatyta tvarka, paaiškina, kas kam turi mokėti. Apsukrusis teisinis reguliavimas, kada pvz. buvo leidžiama neatiduoti vairuotojo pažymėjimo, jei neapmokėta kelių policijos paskirta bauda, arba neatiduoti automobilio, KT buvo demaskuotas ir pripažintas antikonstituciniu.
LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nuostata, kad automobilio saugojimo išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės reglamentuoja saugojimo paslaugų apmokėjimo tvarką ir momentą, tačiau ji nereiškia, kad transporto priemonė negrąžinama tol, kol neapmokamos saugojimo išlaidos. Atsakovas G. B. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jo reikalavimu ieškovas atsisakė grąžinti automobilį, kol nebus sumokėta už automobilio saugojimą. Tiesa, saugojimo aikštelės paslaugos yra mokamos, todėl natūralu, kad sargas automobilio neatiduoda.
LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. ir CK nesuteikia aikštelei teisės be pagrindo neatiduoti savininkui automobilio - tokios pat nuomonės laikosi VAT kolegija. Automobilį savininkas jau pasiėmė. Įmonės vadovė leido pasiimti automobilį ir savaitgalio metu, iškvietė sargą į aikštelę. Tačiau susitarti dėl protingų saugojimo išlaidų nepavyko ir jas teko sumokėti. Savininkas nusprendė nebesiginčyti su aikštelės savininkais ir sumokėjo visą reikalaujamą sumą, kad galėtų atsiimti automobilį, nes automobilis reikalingas.
LAT nutartis c.b Nr. 3K-3-436/2009 :"10 Lt dydžio tarifas už kiekvieną pasaugos parą taikomas tuo atveju, kai pasaugos sutartį sudaro šalys (davėjas ir saugotojas). Minėta, kad šiuo atveju pasaugos santykiai atsirado ne šalių sudarytos pasaugos sutarties, bet kitu pagrindu. Pasaugos sutarties sudarymas, apibrėžiant jo terminą dienomis, reiškia, kad ši sutartis nesudaroma ilgam laikui. Taigi 10 Lt dydžio tarifo už kiekvieną pasaugos parą taikymas tuo atveju, kai automobilio savininkas ar valdytojas neatsiima ilgą laiką, reikštų nepagrįstą saugotojo praturtėjimą dėl kito asmens padaryto teisės pažeidimo. Panevėžio apygardos teismo byloje 2A-315-425/2012 : "Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu byloje 3K-3-436/2009, kurioje kasacinis teismas nurodė, kad protingas tarifas už automobilio pasaugą yra 3 Lt už vieną parą."
Pastebėjimas: aikštelės lobsta iš sulaikytų automobilių saugojimo, nes dažniausiai saugojimo išlaidas (konfiskavimo atveju) apmoka valstybė ir ten ginčas nekyla. Peržiūrėjus oficialiai nurodomus aikštelių saugojimo kaštus, tai aikštelės aiškiai nurodo, kad tarifai už konfiskuotų automobilių saugojimą yra kelis kart didesni, nei įprastai, tačiau nepateikia tokios kainų politikos pagrindimo (turbūt veikia sutarčių su komisariatais pagrindu, o ten jie susitarę dėl tokių ekonomiškai nei valstybei nei pažeidėjui nenaudingų kainų). Kitas dalykas yra tas, kad pažeidėjas negali pasirinkti kitos, mažesnių saugojimo kaštų, tačiau tokias pat paslaugas teikiančios, saugojimo vietos ir yra priverstas naudotis iš esmės priverstine tvarka teikiamomis paslaugomis.
Automobilio sulaikymas ATP 269 str. prasme :"Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla." savo esme atitinka civiliniame procese numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Tiek LAP tiek automobilio sulaikymas iš esmės yra taikomi tam, kad teismo sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas dėl tam tikrų atsakovo (pažeidėjo) veiksmų. Jeigu civiliniame procese ieškovas prisiima riziką dėl LAP taikymo, tai ir administracinių teisės pažeidimų bylų procese riziką dėl sulaikyto daikto saugojimo išlaidų turi kažkas prisiimti (šiuo atveju valstybė).
„O koks tavo CO2 pėdsakas?“: Kaip siekiama sumažinti bešeimininkių transporto priemonių skaičių?
Naudotų transporto priemonių pirkimo-pardavimo ypatumai ir garantijos
Ne kiekvienas transportininkas išgali įsigyti naują vilkiką ar puspriekabę. Kiti perka apyvartoje pabuvusias, padėvėtas transporto priemones. Ir tie, ir kiti naudoja transporto priemones kroviniams gabenti, todėl tikisi ir naudotomis transporto priemonėmis vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Deja, visko pasitaiko ir kartais po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išryškėja autotransporto priemonės trūkumai. Lietuvos Respublikos teisės aktai nedaro takoskyros tarp naujų ir naudotų transporto priemonių teisinio reglamentavimo. Tos pačios teisės normos taikomos tiek naujų, tiek naudotų transporto priemonių pirkėjams ir pardavėjams (tiesa, naudotų transporto priemonių pardavėjams įstatymas numato papildomų pareigų).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, - įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis).
Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje (e3K-3-193-421/2020) pirkėjas su pardavėju sudarė sutartį, joje nebuvo nurodyta automobilio defektų. Iš karto po sutarties sudarymo, t. y., grįžtant namo, ėmė ryškėti kai kurie automobilio gedimai. Servisas, atlikęs automobilio techninės būklės įvertinimą, padarė išvadą, jog automobilis neatitinka techninių reikalavimų ir jo eksploatuoti, t. y., naudoti pagal paskirtį negalima.
CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys - tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, žinodamas apie tuos trūkumus, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.
Vadovaujantis CK 6.338 straipsnio 2 dalimi, kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ilgesnio termino.
Pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu ir tokiu atveju, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė pardavėjui ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka.
Visuomet pravartu turėti tokio pardavėjo informavimo įrodymus. Įrodinėjimas turi vykti pagal bendrąjį įrodinėjimo naštos paskirstymo principą „įrodinėja tas, kas teigia“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnis)). Vadinasi, po sutarties pasirašymo nustačius, kad yra paslėptų automobilio defektų, būtent pirkėjas privalo teismui teikti įrodymus, jog automobilis perdavimo metu neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo konkrečių defektų ar kitų trūkumų ar jo eksploatuoti nebuvo galima nuo pat įsigijimo momento.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad: pirma, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y., pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį nebelai ir tam tikrą laiką po to.
Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų (tame tarpe ir automobilių), tačiau daiktų trūkumai, kaip minėta, turi būti aptarti. Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe.
Nepaisant pirmiau aptartų parduodamo daikto (automobilio) kokybės garantijų, pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis).
2022 m. sausio 1 d. Naujuoju reglamentavimu numatoma dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistema: paaiškėjus, kad prekė (automobilis) yra netinkamos kokybės, pirmiausia vartotojas turės teisę reikalauti pardavėjo prekę pataisyti arba pakeisti tinkamos kokybės preke (automobiliu) (pirmoji pakopa). Pardavėjui nepataisius automobilio ar jo nepakeitus kitu, vartotojas turės teisę reikalauti sumažinti automobilio kainą arba nutraukti sutartį (antroji pakopa). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas apsaugojo pardavėjo teises, įtvirtindamas, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Tiesa, pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui.
tags: #bpk #automobilio #sulaikymas