Pablo Picasso (gim. Pablo Ruiz Picasso, 1881 m. spalio 25 d. Malagoje, Ispanijoje - 1973 m. balandžio 8 d. Mužine, Prancūzijoje) buvo ispanų dailininkas, modernizmo atstovas ir vienas iš kubizmo pradininkų. Jo kūryba darė didelę įtaką XX amžiaus menui.
Picasso gimė Malagoje, vidurinio sluoksnio šeimoje. Jo tėvas, Don José Ruiz y Blasco, taip pat buvo dailininkas ir mokytojas. Po savo sesers mirties 1895 m., šeima persikėlė į Barseloną, kur tėvas pradėjo dėstyti meno akademijoje. Tėvas, matydamas sūnaus talentą, įtikino akademijos vadovus leisti jam laikyti egzaminus į pažengusiųjų klasę. Vėliau, 1897-1898 m., Picasso studijavo Madrido karališkojoje meno akademijoje, kur domėjosi tokių meistrų kaip F. J. de Goya, D. Velázquez ir El Greco kūryba.
Iš pradžių Picasso tapė impresionistine maniera ir H. de Toulouse-Lautrec stiliumi. Savitas menininko stilius pradėjo formuotis 1901-1904 m., vadinamuoju „mėlynuoju laikotarpiu“. Šiam periodui būdingi kasdienio Paryžiaus gyvenimo motyvai, skurdo ir vienatvės temos, monochrominis melsvas koloritas, ištęstos figūros ir svarbi linija. Darbai kaip „Moteris, gerianti absentą“ (1901) ir „Senas gitaristas“ (1903) atspindi šį laikotarpį.
Nuo 1906 m. Picasso kūryboje atsirado formų geometrizavimo ir tūrio skaidymo elementų, stipriausią impulsą jam suteikė P. Cézanne'o darbai. Jis taip pat studijavo primityvųjį meną, ypač afrikiečių skulptūras ir kaukes. 1907 m. Picasso susipažino su Henri Matisse, o 1908-1914 m. aktyviai bendradarbiavo su Georges Braque.
Kubizmo periodas
Picasso kubistinis periodas skirstomas į tris etapus:
- Prekubistinis (1906-1909): Šiam etapui priskiriamas „Gertrudos Stein portretas“ (1906) ir paveikslas „Avinjono mergaitės“ (1907), laikomas pirmąja kubistine kompozicija.
- Analitinis etapas (1910-1912): Šiuo laikotarpiu Picasso siekė parodyti objektą iš kelių rakursų viename paveiksle, dekonstruoti ir suskaidyti objektus į smulkias dalis, siekdamas perteikti erdvinę struktūrą. Pavyzdžiai: „Meno pirklio A. Vollard’o portretas“ ir „D. H. Kanveilerio portretas“ (abu 1910).
- Sintetinis kubizmas (1912-1919): Šio etapo pavyzdžiu yra „Butelis ir vyno taurė ant stalo“ (1912), kuriame Picasso naudojo laikraštinio popieriaus koliažą. Jis priklijavo laikraštinį popierių ir nudažė jį ant drobės. Šiame darbe ir kituose sintetinio kubizmo kūriniuose, Picasso ir Braque taip pat naudojo audeklą ir kitus lytėjimo komponentus, kartais taikydami trompe-l'oeil techniką iliuzijai sukurti.
After Picasso left the south of France for Paris in autumn 1912, Georges Braque stayed behind and made the first Cubist papier collé by gluing strips of wood-grain wallpaper onto a drawing. As soon as Picasso saw what Braque had done, he too began to incorporate cut paper into his Cubist compositions. This work is one of the most economical and elegant of Picasso’s early papiers collés.
Vėlesni kūrybos etapai
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1915-1921 m., Picasso kūryboje atsirado realizmo principų. 1921-1924 m., vadinamuoju neoklasicizmo laikotarpiu, jis nutapė griežtų figūrinių kompozicijų su milžiniškomis moters, motinos ir vaiko figūromis, pavyzdžiui, „Dvi moterys, bėgančios krantu“ (1922). Jo neoklasikiniai darbai primena Jean Auguste Dominique Ingres stilistiką.
1917-1924 m. Picasso sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų S. Diagilevo Rusų baleto trupės spektakliams. 1924-1928 m. nutapė didelių kubistinių natiurmortų, tokių kaip „Mandolina ir gitara“ (1924).
Nuo 1925 m. (siurrealistinio laikotarpio pradžioje) Picasso kompozicijos įgavo ekspresyvumo ir dinamiškumo, pavyzdžiui, „Trys šokėjos“ (1925). Kūrybai turėjo įtakos J. Arp, J. Miró, Y. Tanguy darbai. Apie 1925-1931 m. jis eksperimentavo su figūrų konstrukcijomis iš įvairių daiktų.
Dalyvavęs Ispanijos pilietiniame kare (respublikonų pusėje), Picasso grįžęs 1937 m. sukūrė vieną žymiausių XX a. antikarinį paveikslą „Gernika“, skirtą Pasaulinės parodos Paryžiuje Ispanijos paviljonui.
1939-1954 m. sintetinio kubizmo maniera jis kūrė skulptūras ir plokštumines dvimates kompozicijas. Gyvendamas Antibes'e (1946-1948) ir Vallaurise (1948-1954), Picasso pradėjo kurti polichrominę keramiką ir ekspresyvių formų keramines skulptūrėles. 1952 m. sukūrė du pano „Karas ir Taika“ Vallauriso koplyčioje, o 1958 m. - freską „Ikaro kritimas“ UNESCO rūmuose Paryžiuje.
Nuo 1950 m. iki 1963 m. Picasso tapė ir raižė É. Manet, F. J. de Goya, D. Velázquez, L. Cranach kūrinių temas ir motyvus, versdamas juos sava plastine kalba, pavyzdžiui, „Pusryčiai ant žolės pagal Manet“ (1960). Jis sukūrė daug ofortų, litografijų, akvatintų, piešinių ir knygų iliustracijų.
Pablo Picasso: Maestro viešasis menas ir privatus gyvenimas
Pablo Picasso mirė 1973 m., palikdamas milžinišką meno kūrinių palikimą. Jo darbai, apimantys daugybę stilių ir periodų, iki šiol žavi ir įkvepia menininkus bei meno mėgėjus visame pasaulyje.