Nuo 2022 m. vasario mėnesio, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, daugelis tarptautinių korporacijų susidūrė su dilema: tęsti veiklą agresorės šalyje ar nutraukti bendradarbiavimą. Šis sprendimas nebuvo lengvas, nes jis susijęs su dideliais finansiniais nuostoliais, reputacijos rizika ir, kai kuriais atvejais, etiniais iššūkiais.
Projekto duomenimis, apie 1200 didesnių užsienio kompanijų vis dar tiesiogiai vykdo veiklą Rusijoje. Štai sąrašo lyderis, pagal Rusijoje gaunamas pajamas, prancūzų prekybos tinklas „Auchan“ (3,8 mlrd. JAV dolerių pajamų). Tinklas iki šiol veiklą vykdo Rusijoje ir aiškina, kad palikti šalies nebūtų įmanoma, žiūrint iš „žmogiško požiūrio taško“. Bendrovė Rusijoje turi 232 parduotuves.
Toliau sąraše rikiuojasi Pietų Korėjos automobilių gamintojai „KIA Corporation“ (3,7 mlrd. JAV dolerių pajamų), vokiečių prekybos tinklas „Metro“ (3,1 mlrd. JAV dolerių), maisto produktų gamintojas „Nestle“ (2,9 mlrd. JAV dolerių), plataus vartojimo prekių gamintoja „Procter&Gamble“ (2,4 mlrd. JAV dolerių), pramoninių mašinų gamintojas „Komatsu“ (1,6 mlrd. JAV dolerių).
Tarp iš Rusijos nesitraukiančių įmonių yra ir daugiau Lietuvoje gerai žinomų prekės ženklų: prancūzų kosmetikos kompanija „L'Oreal“, japonai „Mitsubishi Corporation“, Izraelio farmacininkai „Teva“, japonų statybinių įrankių gamintojai „Makita“, maisto prekių „Bonduelle“ iš Prancūzijos, turkų buitinės technikos gamintojas „Beko“, vokiečių „Karcher“, geriausiai žinoma dėl savo aukšto slėgio valiklių, slovėnų buitinės technikos gamintoja „Gorenje“, japonai „Yamaha“ ir kiti.
Įsitraukimas į Veiklą Rusijoje Skiriasi
Tiesa, projektas, tiriantis daugiau nei 3100 bendrovių veiklą, jas skirsto į kelias grupes. Šalia „nepasitraukusių“, apie 170 bendrovių yra laikomos sustabdžiusiomis investicijas, tačiau tebeturinčiomis pakankamai reikšmingus verslo santykius. Tarp jų tokie prekės ženklai kaip automobilių gamintojai „BMW Group“, maisto kompanijos „Mars“ ir „Modelez“, „Mistsubishi“ (automobilių padalinys), farmacininkai „Bayer“ ir „Johnson&Johnson“, statybinių medžiagų gamintoja „Knauf“ ir kitos.
Daugiau nei 330 kompanijų Rusijoje laikomos „mažinančiomis aktyvumą“ - kai kuriuos verslo Rusijoje aspektus tokios kompanijos mažina, tačiau veiklą viena ar kita forma vis dar vykdo. Tarp jų - tokie prekės ženklai kaip tabako gamintojai „Philip Morris“, elektronikos gamintoja „Samsung“, bankas „Credit Suisse“, gėrimų gamintojai „Pepsi“, „Carlsberg“ ir „Coca-Cola“ bei „Google“ pagrindinė kompanija „Alphabet“, taip pat pati „Google“. Pavyzdžiui, nors „Coca-Cola“ nutraukė savo pagrindinių gaminių gamybą ir platinimą Rusijoje, tačiau pernai pradėjo gaminti gėrimą „Dobry Cola“ taip pat sulčių gėrimus „Rich“ ir „Moya Semya“.
„Coca-Cola“ Istorija ir Veikla Rusijoje
„Coca-Cola“ gėrimas buvo patentuotas kaip medicinos tikslais taikomas preparatas. Tais pačiais metais „Coca-Cola“ pirmą kartą pasiūlyta „Jacob“ vaistinėje. Gėrimo ekstraktas išgaunamas iš kokainmedžių lapų (angl. coca leaves) ir kolamedžių riešutų (angl. kola nuts). Šios sudedamosios gėrimo dalies lotyniškas pavadinimas rašomas cola. Išradėjo partneris Frankas Masonas Robinsonas atkreipęs į tai dėmesį pasiūlė naujam gėrimui pavadinimą. 1891 m. visas teises už 2 300 JAV dolerių nusipirko verslininkas Asa Grigsas Kandleris. 1892 m. jis įsteigė bendrovę. 1919 m. bendrovė perleista už 25 mln. JAV dolerių Ernestui Vudrufui ir kt.
1940 m. Nacistinėje Vokietijoje Maksas Keitas, Vokietijos „Coca-Cola Company“ bendrovės padalinio vadovas, sukūrė pirmąjį „Fantos“ skonio gėrimą norėdamas apeiti prekių embargo iš JAV II pasaulinio karo metais. 1946 m. bendrovė įsigijo pastarąjį prekės ženklą. 1959 m. citrininis „Fantos“ (vok. Fanta Klare Zitrone) gėrimas sukurtas Vokietijos padalinyje. 1961 m. 1982 m. rinkai pasiūlė „Diet Coke“. 1985 m. pirmą kartą pakeista „Coca-Cola“ formulė. Produktas, visuomenėje pavadintas „New Coke“, sukėlė vartotojų protestus JAV. Produktas, pagamintas pagal originalią formulę, buvo pervadintas „Coca-Cola Classic“ ir į rinką sugrįžo po 79 dienų.
Šioje kategorijoje randame ir lietuviškų įmonių: Matijošaičių šeimai priklausančią maisto produktų gamybos įmonę „Vičiūnai“, vis dar nesėkmingai pardavinėjančią gamyklą Kaliningrade, taip pat „etaksi“, kuri nebepriims užsakymų iš +7 kodo (Rusijos šalies kodas) bei hostingo paslaugų įmonę „Hostinger“, kuri nuo 2022 m. vasario nustojo priimti mokėjimus iš Rusijos ir Baltarusijos, įskaitant naujus pirkimus ir pratęsimus.
Įmonių Klasifikacija ir Situacija Rusijoje
Projekto metodologija yra paremta viešai platinamais pranešimais ir santykinai ribotais pačių kūrėjų naudojamais faktų tikrinimo metodais. Dėl to, nemažai įmonių gali likti ir nepaminėtos - pavyzdžiui, „Leave Russia“ platformoje tarp „išeinančių“ paminėtas ir lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“, kuris karo pradžioje išėmė iš parduotuvių lentynų rusiškas prekes. Šis lietuviškas prekybos tinklas parduotuvių Rusijoje neturėjo, be to, sąraše nėra kitų Lietuvos prekybos platformų, kurios įvykdė analogiškus žingsnius. Taip pat tarp minėtų daugiau nei 3000 stebimų juridinių vienetų galima rasti ir, pavyzdžiui, Vilniaus kino festivalį, kuris į „teigiamą“ sąrašą pateko dėl to, kad 2022 m. savo programoje nerodė suplanuotų rusiškų filmų.
Antra pagal dydį grupė (daugiau nei 720) tarp visų įmonių - „Sustabdžiusios operacijas“. Tarp tokių - elektronikos gamintojai „Apple“, „LG electronics“,„Sony“, automobilių gamintojai „Toyota“, rūbų ir avalynės kompanija „Adidas“, gėrimų bendrovė „Heineken“, ir kitos. Nurodoma, kad į šią grupę įmonės įskaičiuotos todėl, kad neatmeta galimybės veiklą Rusijos rinkoje atnaujinti ateityje.
Dar apie 450 įmonių šiuo metu atlieka pasitraukimo iš Rusijos veiksmus. Tarp tokių bendrovių - autogamintojai „Huyundai“, „Wolkswagen“, „Daimler“, „Mazda“, „Volvo“, „Ford“, baldų gamintojas „Ikea“ ir drabužių parduotuvių tinklas „H&M“.
Kaip susigrąžinti skolas iš Rusijos partnerių JAE įmonėje
Antra pagal mažumą, tačiau pozityviausia grupė - verslai, išėję iš Rusijos. Tarp tokių - automobilių gamintojai „Renault“, restoranų tinklas „McDonalds“, elektronikos gamintojai „Siemens“, naftos įmonė „Shell“, automobilių gamintojai „Scania“, „Nissan“ ir kitos. Į šią grupę įtrauktos ir dvi Lietuvos kompanijos - „Linas Agro Group“ ir „GameInsight“. 2022 m. rugpjūtį „Linas Agro Group“ paskelbė, kad nusprendė parduoti „Vitomek“ Rusijoje ir „Belfidagro“ Baltarusijoje. Antimonopolinė tarnyba leido sudaryti sandorį. Tuo tarpu mobiliųjų žaidimų kūrėja ir leidėja „Game Insight“ 2023 m. vasarį paskelbė, kad palieka Rusiją ir atleidžia kūrėjus. Bankrutavusi Rusijos dukterinė įmonė „Game Insight“ pateikė 2 mln. JAV dolerių ieškinį.
Ford ir Jo Istorija Lietuvoje
XX-ojo amžiaus pradžią sudrebinusias griausmingas negandas ilgainiui keitė optimizmo bei technologinės pažangos kupinas etapas. Perbraižytas Europos geopolitinis žemėlapis ypač daug vilties teikė išsilaisvinusioms tautoms, kurios siekė sukurti savarankiškas, modernias valstybes. Vienu pagrindinių tarpukario progreso katalizatorių ir modernumo simbolių neabejotinai tapo automobilių pramonė ir jos laimėjimai. Neseniai išrastas konvejeris didžiuliais kiekiais rideno pigesnes, plačiąją visuomenei prieinamas transporto priemones.
Naujai atkurta Lietuvos valstybė pamažu stiebėsi iš Didžiojo karo paliktų griuvėsių. Trečiame dešimtmetyje ūgtelėti dar labiau padėjo Laikinojoje sostinėje užgimę pirmieji automobilizacijos daigai. 1926-aisiais Kaune buvo 140 automobilių, o 1939 m. šis skaičius perkopė 1 tūkst. Nors mąstai įspūdžio gal ir nekelia, tačiau tai buvo naujos eros pradžia. Augantis gyventojų skaičius iškėlė ir patogaus bei efektyvaus viešojo transporto poreikį. Iki tol miestiečiai vėžindavosi arkliniu tramvajumi.
Tarpukario Lietuvos raidą būtų sunku įsivaizduoti be JAV lietuvių indėlio. Išeiviai buvo skatinami įsitraukti į prekybą su gimtuoju kraštu, steigti įvairias bendroves, jų veiklą vykdant Lietuvoje. Bene žinomiausia tokia organizacija - Amerikos lietuvių prekybos bendrovė (Amlit). 1919-aisiais Bostono lietuvių įsteigta ir 1920 m. Kaune veiklą pradėjusi bendrovė aktyviai vykdė autotransporto plėtrą ir svariai prisidėjo prie šalies modernizacijos. Kurį laiką bendrovės pirmininku buvo Antanas Smetona, o valdybos nariu žinomas karininkas gen. Vėliau ėmėsi surinkinėti Amlit dviračius, pritaikytus Lietuvos keliams, taip pat pradėjo autobusų gamybą, kartu siūlydama jų nuomą bei organizuodama nuolatinius viešojo transporto reisus. Nedaugelis žino, kad į Kauno kalvas kopiančių funikulierių vagonų kabinas taipogi pagamino Amerikos lietuvių prekybos bendrovė.
1922-aisiais buvo imtasi plėtros, įkuriant atstovybes Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje. 1923 m. Amlit prie Šiaulių pastatė Bačiūnų šiluminę elektrinę, kuri energija aprūpino Šiaulius, Radviliškį ir artimiausias apylinkes. Visgi vieną įsimintiniausių žingsnių Amlit padėjo dar 1921-ųjų gruodį kai Kauno mieste, ties Maironio ir Kęstučio gatvių sankryža įsigytame sklype pastatė garažą su degaline. Nuo šiol Amerikos lietuvių prekybos bendrovė mieste įgauna ir architektūrinį kūną. Utilitariam, halės konstrukcijos, remonto dirbtuvių pastatui architektas Vladimiras Dubeneckis sumanė suteikti dekoratyvumo, pagrindinį fasadą pagyvindamas puskolonėmis ir užbaigdamas neobarokinių formų frontonu. Tiesa, statybų metu fasadas buvo smarkiai supaprastintas, tačiau puskolonės liko. Pastate įkurdintos ir administracinės bei prekybinės patalpos. Po 1929 m. atliktos dirbtuvių plėtros, ant Ford važiuoklės imtasi surinkinėti medinius autobusų korpusus lietuviškiesiems Amlit autobusams. 1930 m. ėmus importuoti auto dalis ir komponentus čia pradėta surinkinėti Ford lengvuosius automobilius.
Tame pačiame sklype 1929 m. bendrovė ėmėsi statyti pirmąjį Lietuvoje dviaukštį automobilių garažą, didžiausią tokio pobūdžio statinį visoje šalyje. Gelžbetoninės konstrukcijos garažo projektą parengė architektas Arnas Funkas. Automobiliai antrąjį aukštą turėjo pasiekti kieme numatytu pandusu. Iš pradžių buvo pastatytas tik pirmasis aukštas su rampa, ant kurio stogo Amlit laikė automobilius. Kauno apskrities archyve yra išlikęs dokumentas, kuriame bendrovė raginama „apsitverti stogą akla tvorele, nes ant jo laikomi seni ir apdaužyti automobiliai sudaro blogą vaizdą“. Antrasis aukštas pastatytas 1932 m. Verta paminėti, kad galimybė automobilius laikyti antrame aukšte ypatingai pasitarnaudavo pavasarinių potvynių metu, kai būdavo užliejama nemaža Kauno centrinė ir Senamiesčio dalis.
1929 m. tokio stiliaus pastatų Kaune dar nebuvo, tad Arną Funką galima laikyti funkcionalizmo architektūros pradininku Lietuvoje. Architekto sprendiniai itin modernūs, netgi drąsiai prieštaraujantys tuo metu mieste vyravusiai stilistikai. Pastato fasadai santūrūs, lakoniškos kompozicijos. Juntama aiški simetrija, ypatingai Maironio g. fasade, kurio centrinę dalį pabrėžia aklina, rustika pagyvinta sienos dalis su karnizą pertraukiančiu mūriniu frontonu. Garažo vartai numatyti Maironio g. fasade, pakilimui į antrą aukštą pandusas suprojektuotas kiemo pusėje, įvažiuojant iš Kęstučio gatvės. Abu aukštai dalijami tolygaus metro langų eilėmis. Tarplangiai smulkiai skaidomi plytų rustika. Pastato aukštus atskiria aiškiai išreikštos mūro juostos. Mirgančiame fasade akį patraukia su mūru kontrastuojančios, nenutrūkstančios gelžbetoninės langų sąramos. Fasaduose naudotos skirtingų rūšių plytos - tad mūras laikomas ne apdailiniu.
1939 m. architektas V. Landsbergis-Žemkalnis parengė pastato rekonstrukcijos projektą, pirmą pastato aukštą pritaikant automobilių Mercedes Benz parduotuvei. Pirmo aukšto fasaduose siaurus langus numatyta pakeisti didžiulėmis vitrinomis. Verta pažymėti, kad leidimas įrengti parduotuvę išduotas tik su sąlyga, jei pastato fasadai bus nutinkuoti. Tų pačių metų Amlit statybiniame plane yra pastaba „fasado darbai ir dažymai vykdomi pagal galimybę“. Dabar aišku, kad galimybės taip ir nebuvo surastos. Nepaisant to pastatas tuo metu apibūdintas kaip šviesus, šiltas, modernus ir su visais reikalingais patogumais bei įranga.
Minėtos rekonstrukcijos metu bendrovė kompleksiškai pertvarkė savo veiklą. Buvo iš esmės remontuojamos senosios dirbtuvės, planuojama dalį senų pastatų nugriauti, jų vietoje numatant modernų automobilių servisą.
Ford gamykla? Lietuvoje? Vilijampolėje?! Tikrai taip. Pirmasis tokią galimybę Lietuvoje matė JAV lietuvis, Vytautas A. Graičiūnas, Čikagoje kartu su Henry Fordo sūnumi studijavęs pramonės inžineriją. 1926-aisiais į Lietuvą grįžęs Graičiūnas įsidarbino Kauno Metalo fabrike, kurio savininką J. Šią idėją ketvirtajame dešimtmetyje atgamino Amlit. Bendrovė jau buvo tapusi automobilių rinkos lydere šalyje, tad plėtros siekis neturėtų stebinti. Bendrovė palaikė artimus ryšius su Ford padaliniu Kopenhagoje iš kurio ir planavo perimti patirtį. Su danų specialistais bendravo ir architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuriam 1939 m. patikėta parengti Ford automobilių montavimo halės projektą. 112 m ilgio ir 36 m pločio gelžbetoninių konstrukcijų, trijų navų halė turėjo iškilti Vilijampolėje, Varnių gatvėje prie Neries. Fabriko statybas planuota pradėti 1939 m. gegužės 15 d. ir užbaigti rugsėjo 1 dieną. Amlit dėl nežinomų priežasčių statybų pradžią vilkino. Patirti finansiniai sunkumai ar į nežinią stumanti geopolitinė situacija Europoje - grandiozinį projektą paliko popieriuje.
tags: #ford #sony #cola #yra #tarptautines