Formulės 1 automobilis - tai vienvietis, atviro monokoko sportinis automobilis, atitinkantis FIA Formulės 1 reikalavimus. Šnekamojoje kalboje jis dažnai vadinamas bolidu. Šiuolaikiniai Formulės 1 automobiliai pasižymi išorinėje automobilio pusėje esančiais ratais, dideliais priekiniais ir galiniais sparnais, bei varikliu, įtaisytu už piloto.
Formulės lenktynių pasaulyje automobiliai yra hierarchiškai organizuoti, kur skirtingi numeriai žymi skirtingus lygius ir automobilių specifikacijas. Šiandien žinoma Formulė-1 yra aukščiausia šio sporto pakopa, tačiau jos pavadinimas atsirado ne iš karto. Formulių sistema atsirado kaip logiškas būdas klasifikuoti skirtingus automobilių lenktynių lygius pagal jų techninius reglamentus. Kiekviena formulė turi specifines taisykles variklių dydžiui, galiai, automobilio svoriui ir kitoms charakteristikoms. Ši sistema leido sukurti aiškų kelią lenktynininko karjerai - nuo žemesnių formulių iki aukščiausios Formulės-1 pakopos.
Formulės 1 istorija ir evoliucija
Formulės 1 istorijos ištakos prasideda nuo Europos Grand Prix čempionato, kuris buvo rengiamas nuo trečiojo XX a. dešimtmečio. Po II pasaulinio karo, 1946 m., buvo parengtos bendros Formulės 1 taisyklės, kurios leido po kelerių metų 1950 m. surengti pirmąjį Formulės 1 čempionatą. Pirmąjį 1950 m. sezono čempionatą laimėjo italas Džiuzepė Farina su „Alfa Romeo“, kai jis sugebėjo nugalėti savo komandos draugą Juaną Manuelį Fangio. Pastarasis čempionatą laimėjo 1951, 1954, 1955, 1956 ir 1957 m. Pirmoji komanda, iškovojusi konstruktorių taurę (įsteigtą 1958 m.), buvo „Ferrari“.
Pirmasis didesnis technologijų patobulinimas įvyko 7-ajame dešimtmetyje. „Cooper“ kompanija pristatė savo F-1 automobilius, kuriuose varikliai buvo montuojami automobilio viduryje. 1961 m. sezone visi F-1 automobiliai perėjo prie tokių technologijų. Tai buvo vienas didžiausių patobulinimų nuo variklių vietos pakeitimo. 1968 m. atsirado aerodinaminiai elementai, o 1970-ųjų pradžioje Bernis Eklstonas pertvarkė Formulės 1 valdymą.
Variklių technologijos ir raida
Aštuntajame dešimtmetyje variklių gamintojai eksperimentavo su turbininiais varikliais, kai kurie varikliai, kaip BMW M12, kvalifikacijos režime išvystydavo net 1400 arklio galių. FIA, supratusi, kad galia darėsi per didelė, 1989 m. uždraudė turbininius variklius. Lydinčiąja jėga tapo „McLaren“ ekipa, naudojusi „Honda“ V10 ir V12 atmosferinius variklius, kurios laimėjo 3 F1 čempionatus nuo 1989 iki 1991 m. Ši era naudojo 3,0 L nustatytą variklių limitą, kurio paseka didžioji dauguma variklių gamintojų pasuko V10 linkme, dėl patvarumo ir mažumo bei lengvumo.
1994-1997 m. „Renault“ buvo dominuojantis variklių gamintojas su savo V10 jėgainėmis, tačiau nuo 1998 iki 1999 m. Mika Häkkinen pasiglemžė dvi F1 čempionato taures su savo „Mercedes“ variklį turinčiu „McLaren“ bolidu. 2000-2004 m. buvo Michaelio Schumacherio era, kurioje jis, su savo „Ferrari“ V10 bolidais, pasiglemžė net šešias konstruktorių čempionato taures ir penkias vairuotojų. 2005 m. Formulės 1 sezonui, FIA įvedė tvarką 2,4 litrų V8 atmosferinės jėgainės naudojimui. „Renault“ ir toliau pasiglemžė dar vieną F1 čempionatą su savo R26 bolidu, tačiau nuo 2007 iki 2008 m. 2009 m., pasikeitus aerodinamikos nuostatams, „Brawn GP“ su „Mercedes“ V8 varikliais užėmė pirmą vietą tiek vairuotojų, tiek konstruktorių čempionatuose.
Nuo 2014 m. sezono buvo pakeistos techninės ir sportinės taisyklės. Didžiausias pasikeitimas - nauji aplinkai draugiškesni ir taupesni 1,6 L turbo V6 varikliai. Be naujų variklių bus pakeista ir iki tol naudota KERS sistema - naujoji sistema leis pridėti 160 papildomų arklio galių 33 s laikotarpiui. Šiuolaikiniai F1 varikliai paprastai yra V6 turbokompresoriai su hibridinėmis sistemomis, vadinamomis maitinimo blokais, kuriuos sudaro vidaus degimo variklis ir energijos atgavimo sistemos. Taisykles F1 keitė ne vieną kartą ir dabartinės nuostatos skatina naudoti 1,6 litro V6 variklius su turbokompresoriumi bei hibridinėmis sistemomis. Būtent 2026 metais įsigalioja naujos variklių taisyklės, kuriomis siekiama įvesti ekologiškesnes jėgos pavaras. F1 įsipareigojo naudoti visiškai tvarius degalus. Tačiau vienas iš didžiausių pokyčių bus didesnė priklausomybė nuo akumuliatoriaus energijos su maždaug 50/50 balansu tarp elektros ir vidaus degimo variklio galios.
Formulės 1 ekipos naudoja pusiau automatines sekvencines pavarų dėžes, kurios turi 8 pagrindines ir vieną atbulinę pavarą. Nuo 2008 m. sezono pradžios viena pavarų dėžė turi būti naudojama ketveriose lenktynėse iš eilės.
Automobilių konstrukcija ir dizainas
Kiekviena komanda pati gamina savo automobilio pakabą arba perka ją iš kito gamintojo. Abu komandos automibiliai privalo būti identiški. Pakabos pagrindą sudaro anglies pluoštas; jis vertinamas dėl gero atsparumo smūgiams bei nedidelio svorio.
Automobilio pagrindą sudaro vadinamasis monokokas - sudėtingos formos darinys, kurį sudaro piloto kabina, automobilių nosis, šoniniai skydai, variklio bei pavarų dėžės, sparnų tvirtinimo elementai. Prie monokoko tvirtinami visi už jo ribų esantys komponentai. Kokpito tvirtumą griežtai reguliuoja FIA - jis turi pereiti smūgio testus.
Nuo 2009 m. sezono FIA ėmėsi veiksmų mažinti automobilių greitį, tad priekiniai sparnai buvo praplėsti, o galiniai susiaurinti 25 cm. 2011 m. sezone buvo įteisinta naujovė, pagal kurią, visoms komandoms leista naudoti reguliuojamą galinį sparną, vadinamą DRS sistema. Ji padeda tam tikrose iš anksto nustatytose trasos vietose sumažinti oro pasipriešinimą ir padidinti greitį.
Nuo 2020 m. Formulės 1 ekipos naudoja diskinius stabdžius, kurie yra pritaikyti veikti net iki 1 000 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje. Stabdžių pagalba vidutiniškai Formulės 1 automobiliui sustabdyti nuo 100 iki 0 km/val. reikia apie 17 m.
Pilotų valdymas ir technologija
Pilotai turi didelę veiksmų laisvę valdydami automobilius vairaračiu. Juo pilotas ne tik vairuoja automobilį, tačiau ir gali pakeisti priekinių sparnų padėtį, pakeisti kuro mišinį, pakeisti stabdžių spaudimą, susisiekti su komandos techninio aptarnavimo zona, įjungti DRS sistemą ir kt. Ant vairaračio yra LCD ekranas, kuriame rodoma tokia informacija kaip greitis, sūkiai, ratų įveikimo laikai, saugos automobilio laikas, vėliavos ir pan.
Kuras ir padangos
Kuras, naudojamas Formulės 1 lenktynėse, yra panašus į įprastą kurą, naudojamą paprastame transporte, tačiau su ypač griežta mišinio kontrole. Formulės 1 kuras turi turėti tik įprasto komercinio kuro mišinių. Jie sureguliuoti taip, kad suteiktų maksimalų efektyvumą bet kokiomis oro sąlygomis ir skirtingose trasose. Norint apsisaugoti nuo sukčiavimo FIA gali bet kuriuo metu paimti kuro mėginį iš automobilio ir patikrinti, ar mišinys sutampa su taisyklėmis. Dažniausiai šios taisyklės yra laikomasi, tačiau yra pasitaikę atvejų, kuomet dėl kuro neatitikimo taisyklėms buvo pakeisti rezultatai.
Iki 2011 m. sezono Formulėje 1 visas komandas aptarnavo vienintelis padangų gamintojas, japonų firma Bridgestone. Nuo 2011 m. juos pakeitė italų kompanija Pirelli. Į kiekvieną etapą yra atvežama po du padangų tipus (minkštesnį ir kietesnį), kurį komandos pasirenka savo noru. Taip pat pristatomos ir šlapiam orui skirtos padangos. Nuo 2009 m. sezono Formulėje 1 naudojamos „slick“ tipo padangos be griovelių. Įvairių sudėčių padangos šonai yra nudažomi skirtingomis spalvomis, kad žiūrovams būtų lengviau atskirti, kokias padangas naudoja pilotas. Trečioje kvalifikacijos dalyje važiavę lenktynininkai privalo su tomis pačiomis padangomis startuoti lenktynėse, tuo tarpu kiti gali jas pasikeisti.
Lenktynių formatas ir taisyklės
Kiekvieną sezoną sudaro nustatytas skaičius etapų, vadinamų Grand Prix. Sezono pabaigoje čempionais asmeninėje ir komandinėje įskaitose nugalėtojais tampa daugiausiai taškų surinkę pilotai bei komandos. Iki 2010 m. sezono buvo nusistovėjusi taškų skaičiavimo sistema, kuomet nugalėjęs pilotas gauna 10 taškų, antroji vieta vertinama 8, trečioji 6, ketvirtoji 5, penktoji 4, šeštoji 3, septintoji 2 ir aštuntoji 1 tašku. Tačiau 2009 m. gruodžio 10 d. Formulės 1 komisija patvirtino naują taškų skyrimo tvarką, nes sezone startavo net 13 ekipų. Komandą sudaro du pilotai; nuo 2010 m. sezono lenktynėse dalyvauja dvylika komandų. Prieš 2019 m. sezono pradžią buvo paskelbta, kad nuo šiol greičiausią ratą pasiekęs pilotas gaus 1 įskaitinį tašką. Šis taškas bus skiriamas, jei lenktynininkas finišą pasieks pirmame dešimtuke. Tai buvo pirmas kartas nuo 1959 m.
Laisvosios treniruotės suskirstytos į tris sesijas. Pirmosios dvi vyksta penktadienį (išskyrus Monako etapą, kuomet treniruotės vyksta ketvirtadienį), o trečioji - šeštadienį, prieš kvalifikaciją. Kvalifikacinės varžybos nustato lenktynininkų starto pozicijas lenktynėse. Jų laimėtojas laimi pole poziciją.
Kvalifikacija
- Pirmoji sesija: Trunka 18 minučių. Pilotai gali įveikti tiek ratų, kiek nori su bet kokiu kuro kiekiu.
- Antroji sesija: Trunka 15 minučių. Dalyvauja šešiolika greičiausių pilotų.
- Trečioji sesija: Trunka 12 minučių. Paskutinėje sesijoje dalyvauja dešimt greičiausių pilotų. Čia pilotai startuoja su tam tikru kuro kiekiu, kuris, pasibaigus kvalifikacijai, nebegalės būti pakeistas komandos noru.
Nuo 2014 m. sezono trečiajai kvalifikacijos daliai yra skiriamos papildomos padangos, su kuriomis lenktynininkai važiuoja tik šios kvalifikacijos dalyje. Pasibaigus kvalifikacijai, visi automobiliai atvyksta į uždarą parką, vadinamą Parc fermé, kuriame lieka iki lenktynių.
Lenktynės
Visos lenktynės vyksta sekmadieniais. Dažniausiai prasideda 14:00 val. vietos laiku, bet etapams už Europos ribų pasitaiko išimčių. Lenktynių distanciją sudaro tam tikras ratų skaičius, kuris sudaro daugiau nei 305 km, tačiau Monako trasoje dėl ypač mažo vidutinio greičio lenktynės tęsiasi 78 ratus (apie 260 km). Lenktynės taip pat negali užsitęsti daugiau kaip 2 val. (kartu su sustabdymu).
Iki lenktynių starto likus 30 min. pilotai gali išvažiuoti iš boksų ir užimti starto vietas. Likus 15 min. boksai uždaromi, o likus 10 min. starto rikiuotėje gali likti tik komandų mechanikai. Užsidegus žaliems šviesoforo signalams pilotai pajuda į apšilimo ratą. Teisėjams įsitikinus, jog visi stovi savo vietose, uždegami penki raudoni šviesoforo signalai.
Lenktynės gali būti stabdomos, jei įvyksta rimta avarija, smarkiai pablogėja oro sąlygos ar atsiradus kitiems pavojams. Tokiu atveju rodomos raudonos vėliavos. Lenktynės taip pat gali būti pristabdytos į trasą išvažiavus saugos automobiliui, tačiau esant tokiai situacijai lenktynių laikas bei distancija toliau skaičiuojasi.
Žymūs lenktynininkai ir komandos
Labiausiai nusipelnęs F1 pilotas, pasiekęs daugumą rekordų - vokietis Michaelis Šumacheris. Tarp komandų išsiskiria italų „Ferrari“ - vienintelė, lenktyniaujanti nuo pat pirmojo 1950 m. sezono.
Michaelis Šumacheris ir „Ferrari“ laimėjo penkis pilotų ir keturis komandinius čempionatus tarp 1999 m. ir 2004 m. sezonų. Fernandas Alonsas 2005 m. tapo jauniausiu čempionu. M. Šumacherio era baigėsi 2005 m. sezone, kai naujuoju ir jauniausiu čempionu tapo Fernandas Alonsas. Tą patį su „Renault“ ispanas pakartojo kitąmet.
2007 m. sezone į pergalių kelią sugrįžo britų „McLaren“ ekipa. Tą sezoną jos sudėtyje atsirado naujasis čempionas F. Alonsas ir Formulės 1 naujokas - britas Luisas Hamiltonas. 2008 m. sezone dėl čempionato trofėjų vėl kovojo „Ferrari“ ir „McLaren“ komandos. Nors lenktynes laimėjo brazilas Felipė Masa, paskutiniame posūkyje L. Hamiltonas sugebėjo aplenkti varžovą ir užėmęs penktąją vietą vos 1 taško persvara prieš brazilą tapti Formulės 1 čempionu.
2009 m. sezonas tapo staigmena visiems. Dėl įtemptų kovų 2008 m. tiek „McLaren“, tiek Ferrari nesugebėjo paruošti naujoms taisyklėms pritaikytų, greitų automobilių. Situacija pasinaudojo dvi ekipos - „Red Bull Racing“ ir naujai sukurta „Brawn GP“. Per pirmas 8 sezono lenktynes pergales dalijosi tik šios dvi ekipos. Visas septynias pirmų 8 sezono lenktynių „Brawn GP“ pergales pelnė britas Džensonas Batonas. Iš viso „Brawn GP“ komandos nariai pelnė 8 pergales ir 15 kartų lipo ant podiumo. Surinkusi 172 taškus „Brawn GP“ ekipa nesunkiai tapo čempione.
Nuo 2014 iki 2020 m. Naujos taisyklės labai padėjo iškilti naujai čempionato lyderei - „Mercedes“ ekipai. L. Hamiltonas pelnė 11 pergalių 2019 m. sezone ir beveik 80 taškų aplenkė antroje vietoje likusį savo komandos draugą Valterį Botasą. 2021 m. sezonas įnešė seniai nematytos konkurencijos tarp dviejų lenktynininkų - daugkartinio čempiono L. Hamiltono ir Makso Verstapeno iš Nyderlandų. Paskutinių lenktynių Abu Dabyje metu, paskutiniame rate aplenkęs anglą pirmą kartą čempionu tapo M. Ferstapenas.
2022 ir 2023 m. dominavo „Red Bull Racing“ komanda su Maksu Verstapenu. 2024 m. sezone nebeliko tokio stipraus „Red Bull Racing“ ir M. Ferstapeno dominavimo, jiems konkurenciją palaikė „McLaren“ ir „Ferrari“ komandos. M. Ferstapenas tapo ketvirtą kartą čempionu, tuo tarpu dėl konstruktorių čempionų vardo iki paskutinių sezono lenktynių kovojo „McLaren“ ir „Ferrari“ komandos. Čempione pirmą kartą nuo 1998 m. tapo „McLaren“.
Formulės automobilių replikos ir pardavimas
Rinkoje galima rasti įvairių formulių automobilių replikų ir naudotų lenktyninių automobilių. Tatuus F4 T014, Dallara World Series T02, Tatuus F.Regional T318 - tai tik keletas pavyzdžių. Taip pat parduodamos ir pilno mastelio „Formulės 1“ automobilio kopijos, kurios nėra pritaikytos varikliui.
Skaitant skelbimus, galima rasti naudotų lenktyninių automobilių, atitinkančių F4, F3, F2 ir net "Formulės 1" specifikacijas. Tai puiki galimybė įtraukti legendinius automobilius į savo kolekciją ar netgi į lenktynių trasą.
tags: #formules #lenktyniu #automobiliai