Enciklopedinis žinynas "Lietuvos dvarai" pristato glaustą 608 Lietuvoje dar išlikusių dvarų sodybų ar jų fragmentų aprašymą. Taip pat apžvelgiamos dvarvietės, kurias jau galima vadinti archeologiniais dvarais, nes telikęs kultūrinis sluoksnis, kurį tyrinėja archeologai. Žinynas iliustruotas spalvotomis nuotraukomis, darytomis 2008-2010 metais, bei archyvinėmis dvarų nuotraukomis. Dvarų lokalizacija pažymėta apskričių žemėlapiuose.
Šis leidinys - tai didelio būrio specialistų kolektyvinis darbas, kurio tikslas - supažindinti visuomenę su svarbia mūsų kultūros paveldo dalimi - dvarų situacija. Dvarai šiandien, deja, jau nykstanti kultūrinio paveldo dalis. Nemaža dalis jų jau baigia sunykti, o kai kurie dvarai virto griuvėsiais jau po Nepriklausomybės atkūrimo.
Dvarų nykimo pradžią galima sieti su tarpukario Lietuvos žemės reforma, prasidėjusia 1922 m. Tada dvarų žemės buvo apribotos iki 80 ha. Daug dvarininkų, pasipiktinę ir įsižeidę, išvyko į užsienius. Per žemės reformą išparceliuoti dvarai dažnai patekdavo į nevykusių naujų šeimininkų rankas ir pradėdavo nykti. Sovietmečiu dvarai buvo vertinami tik tiek, kiek jų pastatų reikėjo socialistinio ūkio poreikiams. Dvarų sodybose kolūkiai ir tarybiniai ūkiai pristatė daug naujų pastatų, kurie iškreipė dvarų sodybų vaizdą. Per socialistinį laikotarpį, jei kurios dvarų sodybos pasirodė visai nereikalingos, jos pamažu ir nyko. Tačiau ir pastaraisiais dešimtmečiais, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daug dvarų, netekę jokios priežiūros, sunyko, apaugo šabakštynais.
Rezultatas - iš XX a. pradžioje Lietuvos teritorijoje buvusių maždaug 3500 dvarų sodybų liko apie 600. Ir nemaža dalis tų - tik dvarvietės arba dvarų liekanos. Nors egzistuoja valstybinė Lietuvos dvarų išsaugojimo programa bei Medinės architektūros apsaugos programa, dvarai toliau nyksta. Lietuva nėra finansiškai pajėgi išsaugoti visų į kultūros vertybių sąrašus įrašytų objektų. Vis dėlto valstybė privalėtų skirti lėšų bent reikšmingiausiems paveldo objektams išsaugoti. Kitais turėtų pasirūpinti privatūs asmenys, dabartiniai dvarų pastatų savininkai.
Po atkurtos Nepriklausomybės dvarams gal didžiausia žala padaryta leidžiant juos privatizuoti dalimis. Tuo žingsniu sunaikintos dvarų sodybos kaip nedaloma visuma. Neliko vientisų dvarų sodybų. Dvarais pradėjome vadinti dvarų rūmus. Kai kuriuos jų nusipirko praturtėję Lietuvos verslininkai ar užsienio lietuviai. Romantiškai nusiteikę ir nepaisydami miglotų perspektyvų kada nors atgauti nemažas investicijas, dalis naujųjų dvarininkų investavo nemažus pinigus į savo dvarų atgaivinimą. Tokie dvarai pradėjo naują gyvenimą.
Iki 2010 m. atnaujinti yra Arvydų, Bikuškio, Bistrampolio, Daukšiagirės, Dautarų, Gaidelių, Krikštėnų, Lapšių, Norviliškių, Pavirvyčio, Šešuolių, Švėkšnos, Taujėnų, Videniškių, Mikėnų dvarai. Gal ne visi šie dvarai atnaujinti pagal griežtus paminklosaugos reikalavimus, gal į kai kurių interjerus prasiskverbė kičo elementų, bet svarbiausia - pradėję nykti dvarai prikelti naujam gyvenimui. Pamažu atnaujinami ir kai kurie kiti privačiais tapę dvarai. Tačiau didžioji dalis dvarų laukia nesulaukia savo naujųjų šeimininkų dėmesio. Yra visai tarsi užmirštų privačių dvarų. Savininkai juos laiko kiaurais stogais, išdaužytais langais, išlaužtomis durimis.
Dvarams vis daugiau dėmesio skiria visuomenė. Pastaraisiais metais dvarai tapo populiariais pažintinio turizmo objektais. Prie dvarų praeities, jų dvasingumo populiarinimo daug prisidėjo M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo koncertai dvaruose. Dvarų dvasingumą, jų kultūrinę aurą gaivina dvaruose vykstantys muzikos festivaliai.
Visuomenė prisideda ir prie dvarų išsaugojimo. Leidykla "Algimantas" drauge su Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga 2010 metus paskelbė Dvarų išsaugojimo metais, kurių programoje numatytas neprižiūrimų dvarų teritorijų tvarkymas talkų būdu, apleistų dvarų pastatų pirminis užkonservavimas, užsandarinant langus ir duris.
Žinyne dvarų istoriniuose aprašymuose galite rasti duomenų, kurie gali nesutapti su jūsų žiniomis. Šioje situacijoje viską lemia šaltiniai, kuriais naudojomės. Žinyno gale yra išvardinti pagrindiniai šaltiniai, kuriais naudojosi leidėjai. Kai susidurdavo su skirtinga informacija, pirmenybę teikdavo Kultūros paveldo centre užfiksuotai informacijai. Aprašomų dvarų sąrašą sudarė pagal Kultūros vertybių registrą, skelbiamą KPD internetiniame tinklalapyje. Jį 2010 m. papildė keliais dvarais, kuriuos rekomendavo aprašyti savivaldybių paminklotvarkininkai.
Knygos gale pateikiami apskričių, išlikusių kaip teritoriniai regionai, smulkūs žemėlapiai, kuriuose pažymėta dvarų dislokacija. Norintiems apžiūrėti vieną ar kitą dvarą dažnai iškyla dilema - kaip į jį patekti, ypač, jei dvaras dabar privati valda. Tokias situacijas reglamentuoja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas.
Abromiškės
Abromiškių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. antrojoje pusėje. Jį 1571 m. įkūręs Abrahamas Poniatovskis pastatė čia pirmuosius rūmus. Matyt, nuo jo vardo kilo ir gyvenvietės pavadinimas. XVII a. dvaras - Bychovcų nuosavybė. Vedybų keliu apie 1748 m. dvaras atiteko prancūzų kilmės grafų de Raesų giminei. Jų pirmtakas Henrikas de Raesas atvyko į Lietuvą apie 1642 m. kaip karinis konsultantas. Konsultantas pasirinko Lietuvą antrąja tėvyne savo palikuonims. Vienas jų - Henrikas de Raesas pirmasis įsikūrė Abromiškėse. De Raesai, veikiausiai ir pastatę senąją medinę rūmų dalį, dvarą valdė iki XIX a. vidurio, kai paskutinė giminės palikuonė Kazimiera de Raes (1818-1893) ištekėjo už grafo Pranciškaus Broel Pliaterio ir dvaras kaip kraitis atiteko šiai giminei. Vėliau dvarą valdė šioje santuokoje gimęs Vilhelmas Pliateris (1850-1911). Po jo vedybų su Felicija Saltan, apie 1898 m., rekonstruoti dvaro rūmai - pristatyta mūrinė jų dalis.
Vilhelmo Pliaterio dukros Izabelė, Idalija ir Marija buvo paskutinės dvaro valdytojos. Dauguma Raesų ir Pliaterių, gyvenusių dvare, palaidoti Sabališkių kapinaitėse. Ten stovi XIX a. pirmosios pusės koplyčia - dvaro savininkų mauzoliejus. Per tarpukario Lietuvos respublikos žemės reformą Abromiškių dvaras buvoparceliuotas. Centrinę jo dalį su rūmais nusipirko bankininkas ir meno kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904-1992). Sovietiniais metais pastatyta jo vardo galerija, kurioje eksponuojama emigracijoje, Vokietijoje, surinkta paveikslų galerija. Pokaryje rūmuose įsikūrė ligoninė, vėliau paštas, medicinos punktas, biblioteka, dirbtuvės. Jau senokai rūmai stovi apleisti, nenaudojami. Nyksta ir kiti dvaro pastatai.
XIX a. - XX a. pr. dvaro statiniai: rūmai, svirnas, sargo namas, tvartas, tvoros fragmentai. Parkas įkurtas XVIII a., perplanuotas XIX a. pab., jame - du tvenkiniai, prateka upelis. Dvaro sodybą jos klestėjimo laikotarpiu sudarė trys dalys - reprezentacinė, gamybinė ir ūkinė. Gamybinė zona sunyko - neišliko nė vieno jos pastato. Reprezentacinėje zonoje nebėra oranžerijos, oficina rekonstruota sovietmečiu. Ne visi pastatai išliko ir ūkinėje zonoje. Sulaukėjo senas parkas.
Dvaro centrinėje dalyje - pagrindinis sodybos akcentas - rūmai su buvusiu parteriu. Kiti pastatai išdėstyti laisvai, grupuoti pagal paskirtį.
Neįprasta dvaro rūmų kompozicija - joje savitai dera dviejų stilistinių epochų - klasicizmo ir istorizmo architektūriniai principai. Pastatas - iš dviejų dalių: senoji medinė, centre esanti dalis, statyta XIX a. pr., mūrinė dalis - apie 1898 m. Tuo pačiu metu prie senojo medinio klasicistinio korpuso sumūrytas ir naujas keturių kolonų portikas. Įdomūs kolonų pamatai, tarsi masyvūs postamentai, du iš jų kraštiniai, papuošti barokinėmis voliūromis. Rūmų šoniniai fligeliai turi neobaroko bruožų. Tarpukaryje rūmai rekonstruoti, tobulintas jų interjeras.
Sargo namui ir svirnui būdingi medinės liaudies architektūros bruožai, tvartas - mūrinis.
Peizažinis su geometrinio planavimo elementais dvaro parkas šiandien žaliuoja 15,5 ha plote. Per parką link rūmų veda alėja, apjuosianti apskritos formos parterį. Dvaro sodo link - 100 m ilgio mažalapių liepų alėja. Parkas taip pat apleistas, neprižiūrėtas, tačiau vis dar nepraradęs savo erdvinės struktūros.
Dabar dvaras turi naujus savininkus ir tikisi iš jų didesnio dėmesio.
Adakavas
Adakavo gyvenvietė išsidėsčiusi prie dvaro sodybos šiaurinėje dalyje. X VIII a. rašytiniuose dokumentuose minimas Adakavo dvaras ir jo įkūrėjas - Jonas Adakauskis (Odakowski). Nuo šių bajorų pavardės kilo ir vietovės pavadinimas. Dvaro sodybą pradėjo statyti Jonas Adakauskis, Batakių seniūnas. Darbus tęsė kitas Jonas Adakauskis (gal sūnus - nėra tikrų žinių), Ariogalos tijūnas (Didžiojo kunigaikščio vietininkas valsčiuje). 1793 m. J. Adakauskis Adakavo parapijos namai, rūmų rūsiai, namas (X IX a. I p.), mokykla (1935 m.), kalvė (X IX a. vid.), sargo namas (X X a. pr.). Žaliuoja X V III a. vid. įkurtas, X IX a. pertvarkytas parkas su aštuoniais dvarą supančiais tvenkiniais. Bažnyčios šventoriuje 1883 m. pastatytas koplytstulpis, kurį puošia kaltinė saulutė.
Dvaro sodybos pastatų kompozicijoje dominuoja centrinė dalis - bažnyčia su jai priklausančiais pastatais. Šias dvi dalis jungė dabar jau apnykusi tvenkinių sistema. Bažnyčios pastatams būdingi tradicinės (liaudiškosios) architektūros bruožai, dvaro sodybos statiniams - istorizmo laikotarpio architektūros stilius. Mokyklos pastatas - tarpukario laikotarpio konstruktyviosios architektūros pavyzdys.
XVIII a. rašytiniuose dokumentuose minimas Adakavo dvaras ir jo įkūrėjas - Jonas Adakauskis (Odakowski). Nuo šių bajorų pavardės kilo ir vietovės pavadinimas. Dvaro sodybą pradėjo statyti Jonas Adakauskis, Batakių seniūnas. Darbus tęsė kitas Jonas Adakauskis (gal sūnus - nėra tikrų žinių), Ariogalos tijūnas. 1793 m. J. Adakauskis pastatė čia medinę bažnyčią, kuriai suteiktas jos fundatoriaus vardas.
Enciklopedinis žinynas "Lietuvos dvarai" aprašo 608 dvarus ir dvarvietes, iliustruotus nuotraukomis ir žemėlapiais.