Žodis „vinis“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių, tačiau vienas iš jų - tai grėblio dantis.
Vinis kaip grėblio dalis
Grėblio dantis dažnai vadinamas „viniu“. Šie dantys yra esminė grėblio dalis, leidžianti efektyviai atlikti įvairius darbus, tokius kaip lapų grėbimas ar dirvos purenimas.
Grėbliams gaminti paprastai naudojama mediena, tačiau pasitaiko ir metalinių ar plastikinių variantų. Grėblio kotas kaime dažnai daromas iš plonų nužievintų karčių. Mediniai grėbliai būna apvalaus skerspjūvio, ištekinti iš medienos ruošinių. Jie gali turėti visiškai medinę galvą - tiek galvos strypas, tiek dantys mediniai. Strype išgręžiamos skylės, į kurias įkalamos kaiščių pavidalo vinys (grėblio dantys). Dantys daromi iš kieto medžio. Išlūžę dantys keičiami - senas išmušamas, vietoj jo įkalimas naujas.
Grėblio dantys paprastai daromi iš kieto medžio. Dažniausiai naudojamos uosio ar vyšninės medienos dantims, o galvos - beržinės. Paprastųjų grėblių dantys drožiami iš ąžuolo, uosio, rečiau - iš obels, beržo, jų skaičius svyruoja nuo 9 iki 17, o ilgis - nuo 7 iki 14 centimetrų. Didžiųjų grėblių ąžuoliniai dantys, kurių ilgis siekia 11-20 centimetrų, sukalti į 95-214 centimetrų ilgio galvą.
Vinių įvairovė ir naudojimas
Terminas „vinis“ vartojamas ne tik grėblio dantims apibūdinti. Istoriškai vinys, kaip metaliniai tvirtinimo elementai, buvo naudojamos dar senovės Romoje. Iki XVIII amžiaus vinis rankiniu būdu kaldavo kalviai. Vėliau atsirado specialios mašinos, kurios automatizavo gamybos procesą.
Vinių galvutė yra praplatėjęs galas, skirtas kalimui ir ištraukimui suėmus replėmis ar užkabinant viniatraukiu. Vinys paprastai įkalamos plaktuku, smogiant į galvutę taip, kad smūgio kryptis sutaptų su vinies išilgine ašimi. Jei smūgis būna įstrižas, vinis gali sulinkti ar visiškai užlinkti. Kartais vinių galvutės specialiai užlenkiamos, pavyzdžiui, jei vinys yra per ilgos ir, sukalant visą vinį, jos smaigalys pasirodytų kitoje lentos pusėje.
Šiuolaikinės technologijos leidžia naudoti ir specialius vinių kalimo pistoletus, kurie gali būti pneumatiniai (vinys iššaunamos suspausto oro užtaisu) ar parakiniai (vinis iššaunama specialiu bekulkiu šoviniu).
Vinių naudojimas žemės ūkyje ir buityje
Grėbliai su „vinimis“ (dantimis) naudojami įvairiems darbams: gana stambioms šiukšlėms, tokioms kaip nukritę lapai, grėbti nuo puraus paviršiaus (suartos dirvos, pievelės ir pan.). Paprastaisiais grėbliais grėbtas šienas, dobilai, rugienojai, vasarojus, nudailinami šieno vežimo šonai, kuliant spragilais surinkti šiaudai, sustumti į krūvą grūdai, išpurintos ežios daržuose, nulyginti kurmiarausiai pievose, sugrėbti medžių lapai. Rytų Lietuvoje tokiais grėbliais ir šienas į vežimą krautas.
Didžiuosius, arba plačiuosius, grėblius pradėta naudoti nuo XIX amžiaus pabaigos, kai vietoj pjautuvų javus pradėta kirsti dalgiais. Grėblius dažniausiai pasidarydavo patys valstiečiai arba nusipirkdavo turguje iš amatininkų. Daugiausia jie paplito Vidurio Lietuvoje. Nuo XX amžiaus pradžios stambiuosiuose ūkiuose pradėta naudoti fabrikinės gamybos vienaarklius metalinius grėblius.
Taip pat žodis „vinis“ vartojamas ir kitose frazėse bei posakiuose, pavyzdžiui, „grabo vinis“ reiškia senstelėjusį žmogų, o „ùbago vinis“ - neturtingą žmogų. Posakis „dukart užlipti ant to paties grėblio“ reiškia padaryti tą pačią klaidą du kartus.
Pliopliu Istorija
Grėblių dantys gali būti įvairių tipų:
- Mediniai - apvalaus skerspjūvio, ištekinti iš medienos ruošinių.
- Visiškai medinė galva - tiek galvos strypas, tiek dantys mediniai.
- Plastikinė galva - palyginus neseniai atsirado plastikinių grėblių galvos, nulietos kaip vientisas plastiko gabalas.
- Metalinis galvos skersinis ir dantys - vientisa detalė, iškirsta iš plieno lakšto. Briaunos suapvalintos, dantys užlenkti reikiamu kampu.
Lapų grėblys - tai grėblys lapams grėbti. Visu svoriu užminant ant grėblio dantų, šie lenkiami prie žemės paviršiaus, todėl grėblio kotas pakyla ir lekia į užmynusiojo pusę. Tokios situacijos gana dažnai panaudojamos karikatūrose ir komedijose.
