Mokytojo profesija yra viena svarbiausių visuomenės gyvenime. Būtent jie formuoja jaunąją kartą, ugdo vertybes, perduoda žinias ir atveria duris į ateitį. 2017 m. Lietuvoje iškeltas ambicingas nacionalinės politikos tikslas - iki 2025-ųjų paversti mokytojo profesiją prestižine. Tačiau likus vos porai metų iki nustatyto termino, padėtis atrodo toli gražu ne tokia, kokios tikėtasi.
Pedagogų trūkumas ir jo priežastys
Mokytojų trūkumas yra viena opiausių švietimo sistemos problemų Lietuvoje. Vien sostinėje trūksta tūkstančio mokytojų. Vilniaus miesto savivaldybė suskaičiavo, kad nuo rugsėjo mokyklose trūks beveik tūkstančio pedagogų. Trūks 69 lietuvių kalbos mokytojų, pusšimčio matematikos mokytojų, jau nekalbant apie švietimo pagalbos tarnybos darbuotojus. Jauni žmonės į pedagogiką nesiveržia, o tiksliųjų mokslų srityje situacija yra tikrų tikriausia katastrofa, ką ir atspindi mokinių egzaminų rezultatai.
„Po kelerių metų vienai didžiausių Molėtų mokyklų gali stigti net dešimties pedagogų, nes esami išeis į pensiją, - sako Molėtų rajono Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Kralikevičius. - Žiūrint į stojimo rezultatus, akivaizdu, kad padėtis yra tragiška. Niekas nesirenka studijuoti fizikos ir chemijos. Tad nėra rezervo.“
Molėtų Alantos gimnazijos vadovė Dalia Skebienė pastebi: „Atėjo jaunos mokytojos, labai džiaugiuosi. Bet niekaip nerandu matematikos mokytojo ir tai yra labai didelė problema. Mūsų mokytojas yra pensinio amžiaus, nori išeiti, pailsėti. Ieškau žmogaus į jo vietą ir niekaip nerandu.“
Europos Komisijos vertinimas ir valdžios reformos
Europos Komisija taip pat pastebėjo šią problemą, pareikšdama, kad mokytojo profesija Lietuvoje nėra patraukli, pedagogams trūksta karjeros galimybių, todėl šalyje trūksta mokytojų, o dėl to kenčia mokinių pasiekimai. Tiesa, komisija palankiai įvertino dabartinės valdžios reformas, esą tam tikri veiksmai buvo padaryti, kad pedagogai patobulintų savo kompetencijas. Tačiau, kaip pastebi patys mokytojai, tai nepadeda spręsti pagrindinės problemos - mažų atlyginimų.
Karjeros modelis: tarp kūrėjų lūkesčių ir pedagogų realybės
Parengtas pedagogų karjeros modelis, kuris neva turėtų leisti mokytojui kelti kvalifikaciją ir kartu keltis atlyginimą, pačių pedagogų matomas visai kitoje šviesoje, nei projekto rengėjų. Švietimiečiai netruko pastebėti, kad kiekvienai mokytojo pareigybei priskirtų funkcijų sąrašas drastiškai didėja. Kai kurios jų yra apskritai kvestionuotinos kaip mažai tikėtinos, o svarbiausia - siekiant aukštesnės pareigybės pedagogui gali tekti aklai vaikytis funkcijų įgyvendinimo, o tai reiškia, kad jam liks vis mažiau laiko tiesioginiam ir svarbiausiam jo darbui.
„Mokytojų veikla nukreipta į funkcijų rinkimą - jei mokytojas nori aukštesnės pareigybės. O kada mokytojui dirbti su mokiniais?“ - dėmesį atkreipė Seimo narė, prof. habil. dr. Vilija Targamadzė.
„Dauguma profsąjungų kategoriškai nesutinka su tokiais siūlymais. Jais ribojamas savarankiškumas, nepasitikima mokytojais, bus neapmokėta už eilę veiklų, kurias jie turės padaryti, didėja biurokratinis aparatas. Mokytojai pašiurpę. Vyresnieji dar sako prisitaikys, o jaunieji neįsivaizduoju kaip dirbs“, - svarstė parlamentaras Eugenijus Jovaiša.
Atlyginimų klausimas: statistika ir realybė
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai paskelbus, kad vidutinis mokytojo atlyginimas Lietuvoje siekia 1,4 tūkst. eurų „į rankas“, mokytojai tik skaudžiai nusijuokė ir sakė norintys pamatyti, kuris iš jų kolegų tiek gauna. Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas aiškina, kad nors gali būti mokytojų, gaunančių didelius atlyginimus (1600-2000 eurų „į rankas“), tokių yra tik šimtai, o ne tūkstančiai. Vidurkis, pasak jo, yra apgaulingas.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Justė Širmulė, mokanti tris vyresnėlių klases ir turinti auklėtinių klasę, sako gaunanti vos 1 000 eurų į rankas. „Kai susirenku visų mokinių darbus, rašinius (82 mokiniai), tai dirbu vakarais, parduoti savaitgaliai. Sakykit man, ar aš kažką blogai darau? Skaičiuojant oficialią darbo valandą, ji yra 6 eurai. Bet ar kas skaičiavo vakariniu ir savaitgaliniu tarifu? Mokytojui tuoj į kirpyklą nueiti bus prabanga. Už geresnės kavinės kavos puodelį valandą ariam. Tokios melagystės - spjūvis į veidą akademinei bendruomenei.“
Darbo sąlygos ir pasitikėjimo stoka
Naujausi tyrimai rodo, kad darbo užmokestis nėra vienintelė problema. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FSF) Ugdymo mokslų instituto mokslininkės teigia, kad reikia rūpintis ne tik ugdymo kokybe, bet ir mokytojų darbo sąlygomis. „Užtikrinti kokybišką ugdymo procesą yra daug profesionalumo ir pastangų reikalaujantis darbas. Reikia ne tik apgalvoti ugdymo turinį, jo pateikimą, bet ir empatiškai atliepti vaikų poreikius, sukurti motyvuojančią ir pagarbią ugdymosi aplinką, užtikrinti mokinių saugumą ir t. t. Ir tai tikrai nėra vienintelė mokytojo atsakomybė, net ir esant puikiai organizuotam darbui. Tačiau įsivaizduokite, jei šalia ugdymo veiklų mokytojui dar reikia atlaikyti tėvų lūkesčius ir įsivaizdavimus, administracijos reikalavimus. Tuomet mokytojas atsiduria situacijoje, kurioje turi ne tik kokybiškai organizuoti ugdymo procesą, bet ir laviruoti tarp skirtingų interesų“, - sako Rūta Bružienė.
Anot jos, darbo užmokesčio problema egzistuoja, tačiau ji nėra vienintelė. Ne mažiau svarbios, pasak jos, yra ir kitos darbo sąlygos - normalus darbo krūvis, pasitikėjimas mokytojo profesionalumu, saugi ir palaikanti darbo aplinka. „Tai baziniai dalykai, kuriuos turėtų turėti kiekvienas darbuotojas. Gal tai užtikrinus nebereikės kalbėti apie profesijos prestižą?“ - svarsto R. Bružienė.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) TALIS („Teaching and Learning International Survey“) tyrimo rezultatai rodo, kad nors 85 proc. mokytojų apskritai yra patenkinti savo darbu ir visomis darbo sąlygomis, tačiau savo darbu, išskyrus atlyginimą, yra patenkinti 77 proc. Apklausos dalyviai mini nuovargį dėl nesibaigiančių reformų, kurios apsunkina darbo sąlygas. Ugdymo procesas turėtų būti grindžiamas pasitikėjimu, tačiau būtent jo ir geresnių mokyklos bendruomenės santykių mokytojai pasigenda bene labiausiai.
„Mokytojai neturi į ką kreiptis, kai patiria spaudimą iš tėvų, mokinių. Jeigu kyla konfliktinės situacijos, administracija stoja į tėvų ir mokinių pusę, mokytojas gina pats save“, - sako VU FSF profesinių pedagogikos studijų „Mokykos pedagogikos“ programos vadovė Ingrida Ivanavičė.
„Idėja Lietuvai“ ir jos įgyvendinimas
2018 m. vienu iš trijų „Idėjos Lietuvai“ projektų buvo pasirinktas tikslas - mokytojo profesiją padaryti prestižine iki 2025 m. Nors per tuos metus įvyko pokyčių, tokių kaip mokytojų atlyginimų augimas, modernizuota infrastruktūra, psichologinė parama ir dėmesys jaunų pedagogų pritraukimui, tačiau deklaruotos „prestižinės“ būklės pasiekti dar nepavyko.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas vertina šį siekį kaip viešųjų ryšių akciją. „Mano asmeniniu vertinimu, 2018 m. Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga buvo suformuota tokia viešųjų ryšių akcija, kuri septynerius metus „važiavo“ kaip kažkokia siekiamybė. Matome, kad toks dalykas kaip prestižinė mokytojo profesija kaip buvo prestižine, taip ir liko 2025 m. Man galbūt pritrūko šios idėjos detalizavimo, kaip turi atrodyti tas prestižas. Jeigu turėtume kažkokius rodiklius, tada įvertintume, kaip viskas pasisekė.“
Pasaulinė perspektyva ir Lietuvos specifika
Kauno technologijos universiteto (KTU) fakulteto dekanas Ainius Lašas pastebi, kad mokytojo darbo iššūkis yra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinė problema. „Apskritai kalbant, mokytojo darbas yra sunkus. Mes nemažai jų pritraukiame į mokyklas, bet didelė problema yra kaita. Vadinasi, žmonės ateina ir išeina, ilgai šioje sistemoje nepasilieka. Iš tikrųjų, darbo daug, pakankamos paramos vis dar nėra, o žmonės pervargsta, „susidegina“ ir išeina.“
A. Lašas taip pat pabrėžia, kad problema slypi ne tik atlyginimuose, bet ir darbo sąlygose, vadovėlių bei mokymo priemonių trūkume, biurokratinėje naštoje. Jis taip pat mini įtraukiojo ugdymo reformą, kuri buvo reikalinga, bet ne visada tinkamai pasiruošta, kas kelia papildomą stresą mokytojams.
Tėvų vaidmuo ir požiūris į mokytojo profesiją
Šiuolaikiniai tėvai yra informuoti ir aktyviai dalyvauja ugdymo procese. Nors tai gali būti naudinga, tačiau kartais tėvų lūkesčiai ir reikalavimai tampa per dideli, o tai apsunkina mokytojo darbą. Pasak kai kurių ekspertų, svarbu, kad visuomenė ir tėvai labiau pasitikėtų mokytojų profesionalumu ir suprastų, kad vaiko ugdymas yra bendras procesas, reikalaujantis visų pusių bendradarbiavimo.
Apibendrinant, mokytojo profesijos prestižo didinimas Lietuvoje reikalauja kompleksinio požiūrio, apimančio ne tik atlyginimų kėlimą, bet ir darbo sąlygų gerinimą, pasitikėjimo stiprinimą, biurokratinės naštos mažinimą ir visuomenės požiūrio keitimą. Nors iki 2025 m. tikslas gali būti nepasiektas, svarbu tęsti pradėtus darbus ir ieškoti naujų sprendimų, kad mokytojo profesija vėl taptų patraukli ir vertinama.
tags: #kelti #mokytojo #profesijos #prestiza