Legendinis nusikaltėlis Vidas Antonovas, pramintas Lietuvos „mafijos tėvu“, ne tik perspėja apie pavojus persekioti nusikaltėlių pasaulio autoritetus, bet ir pats turi ilgą, kupiną įvykių biografiją. Jo manymu, ardoma nusistovėjusi nusikaltėlių pasaulio tvarka ir jaunieji nusikaltėliai pradeda savivalę, vadinamą „bezpridielu“.
Vidas Antonovas (70 m.) už grotų yra praleidęs apie 20 metų. Nuo 1973 metų jis sėdėjo tiek sovietmečiu, tiek atėjus kapitalizmui - ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir Rusijoje, Sibiro lageriuose, todėl gali palyginti, kas pasikeitę nuo sovietinės Lietuvos laikų.
„Apie nusikaltėlių gyvenimą tik iš kalbų žinantys žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad nusikaltėlis laisvėje daro ką nori - kur tik nori vagia, žagina, žudo. Žinoma, neabejojama, kad ir už grotų nuteistieji gyvena kaip žvėrys - kamerose tarpsta betvarkė, konfliktai sprendžiami kumščiais“, - kalbėjo V. Antonovas.
„Žinoma, niekas tau nereguliuos gyvenimo, jei nusikaltimus darysi vienas, - paaiškino V. Antonovas. - Tačiau vienišas tu - silpnas, vienam - sunku.“
Pasak V. Antonovo, kaip ir valstybėje, nusikalstamam pasauliui irgi vadovauja savi autoritetai. Paprastai tai solidaus amžiaus nusikaltėliai, kurie patys nusikaltimų dažniausiai nebedaro, bet sprendžia nusikalstamo pasaulio grupuočių ginčus, nesutarimus. Gaujų lyderiai paprastai įsiklauso į tai, kas jiems autoritetų sakoma arba... ilgai negyvena.
Tvarka kalėjimuose ir jos griūtis
Kolonijų, lagerių, kalėjimų kamerose - dar griežtesnė tvarka. „Pamenu, kai mane po teismo atvežė į pirmąjį lagerį Estijoje, kameros vyresnieji mane pasikvietė, išaiškino, kokie galioja nerašyti įstatymai, kas gresia juos sulaužius, - toliau pasakojo V. Antonovas. - Sužinojau, kad iš naujoko negalima tyčiotis, jo žeminti. Išvis kameroje negalima nieko įžeidinėti ir apkalbėti, nes teks atsakyti. Nesivaldančiųjų, kitus įžeidinėjančiųjų, nelaikančiųjų savo žodžio, prasilošusiųjų, nevalyvųjų laukdavo bausmė. Jai būtinai turėdavo pritarti kameros valdžia, kiti kaliniai.“
Nepritapėlis galėdavo būti tik sumuštas, o galėdavo būti pažemintas į atstumtųjų, „gaidžių“ kastą, iš kurios kelio atgal pas „normaliuosius“ nebėra.
„Tačiau dabar ši per daug metų nusistovėjusi tvarka krinka, - perspėjo „mafijos tėvas“. Nuteistas paskutinįjį, trečiąjį kartą jau nepriklausomybės metais, V. Antonovas kolonijoje tapo įdomaus konflikto liudytoju. Atstumtųjų kastos kalinys kažko mirtinai supyko ant kito kalinio ir patykojęs pastarąjį apipylė savo šlapimu iš stiklainio. Po tokio pažeminimo apipiltasis automatiškai irgi tapo „gaidžiu“.
„Ankstesniais laikais bausti kitą nuteistąjį, ypač jį pažeminant į atstumtuosius, buvo įmanoma tik pritarus nuteistųjų autoritetams. Jei anksčiau kas nors būtų pabandęs savavališkai pažeminti kitą apipildamas šlapimu ar išmatomis, toks elgesys būtų buvęs paskelbtas netoleruotina savivale, už kurią tokiam savivaliautojui kiti kaliniai būtų paskelbę mirties nuosprendį - paprasčiausiai užmušę. Nes jei nebus valdžios ir tvarkos, prasidės „bezpridielas“. Pasak V. Antonovo, anksčiau nusikaltėliai kiek įmanydami „bezpridielo“ vengė, nes už jį bausdavo ne tik teismas, bet ir nusikalstamo pasaulio autoritetai. Tiek laisvėje, tiek už grotų.
Jaunųjų nusikaltėlių savivalė ir autoritetų vaidmuo
Tiesa, visais laikais kvailu, nenuspėjamu elgesiu garsėjo ir garsėja nepilnamečiai nusikaltėliai. Tokie, žiūrėk, staiga atsisako valgyti dešrą, nes kažkas nusprendė, jog ji primena... varpą. Arba kolonijoje atsisako pasimatymo su motina, nes ši atvyko apsirengusi raudonai - o raudona spalva, anot jaunųjų kvailių, esanti „gaidžių“ spalva. Suaugę nusikaltėliai tokio kvailo elgesio paprastai atsisako.
„Tačiau atsisako su sąlyga, kad nusikalstamas pasaulis nelieka be savo valdžios, be autoritetų, - pabrėžė V. Antonovas. - Nesiimu spręsti, kiek teisinga, kad H. Daktaras, kiti vyresnės kartos nusikaltėliai persekiojami, tampomi, bet jei visa šita hierarchijos grandis bus policijos izoliuota, nebevaldomi jaunieji nusikaltėliai praras saiką, peržengia ribas. Žodžiu, pradės - ir jau pradeda -„bezpridielą“.
„Žinoma, nusikaltimų daugėja dėl krizės, bedarbystės. Bet dėl šių priežasčių daugiausiai auga vagysčių skaičius. Jei neliks nusikalstamo pasaulio autoritetų, kurie atveda į protą ir aptramdo jaunus ryžtingai nusiteikusius vyrukus, štai tuomet ir lauk „bezpridielo“. Prasidės beprasmiškas žiaurumas, atskirų nusikaltėlių ir gaujų tarpusavio konfliktai gatvėse bus sprendžiami susišaudymais, sprogdinimais - dėl to gali nukentėti pašaliniai žmonės. Tiesą sakant, kažkas panašaus jau prasidėję“, - apibendrino V. Antonovas.
Trumpas grasina trauktis iš NATO | Panorama | 2026-04-01
Vido Antonovo gyvenimo istorija: nuo Tarzano iki „mafijos tėvo“
Legendinio nusikaltėlio Vido Antonovo gyvenimas galėtų tapti atskiro romano siužetu. Jis ne tik vienas garsiausių sovietinių, bet ir, kaip pasakojama, pats romantiškiausias.
Jaunystėje V. Antonovas stovėjo su gitara ant scenos ir buvo nešamas ant rankų, nes iškėlė rekordinio svorio štangą, jis džiaugėsi sėkminga karjera gaisrinėje, dėl jo pešėsi merginos.
Vaikystės svajonės ir sporto kelias
1947 metai. Šiauliuose dar kai kur buvo likę griuvėsių. Šokčiodamas per jų plytgalius, į ką tik Šiaulių centre atidarytą kino teatrą „Pergalė“ paknopstomis lekia smulkutis aštuonerių metų berniukas. Prie kasų didžiulė spūstis, nes rodo legendinį JAV filmą „Tarzanas“. Matydamas, kad pro minią neprasibraus, vaikigalis keturpėsčias nuropoja tarp žmonių kojų ir pasistiebęs kasininkei ištiesia saują kapeikų: „Man už visus pinigus į visus seansus!“
Prisimindamas vaikystę V. Antonovas neabejojo, kad būtent filmas „Tarzanas“ nulėmė jo likimą. „Pamenu, lyg vakar būčiau žiūrėjęs - tai buvo 1938 metais Holivude statyta, jau spalvota ir įgarsinta juosta. Keliasdešimt kartų pažiūrėjęs filmą nusprendžiau būti toks pat stiprus ir drąsus kaip Tarzanas“, - „Akistatai“ yra sakęs V. Antonovas.
Šiaulių pakraštyje stovėjusio nuosavo motinos namuko sodą Vidas pavertė „Tarzano džiunglėmis“: prikabinėjo virvių bei skersinių, kuriais karstėsi kiauras dienas. Kartais net vietoj pamokų, nes ne visada turėjo batus, o basam į pamokas - šalta. Rezultatų neteko ilgai laukti. V. Antonovas tuomet prisiminė, kad netrukus prie skersinio prisitraukdavęs 30 kartų, padarydavęs per pusšimtį atsispaudimų. Kartą sunerimusi motina jį nutempė pas gydytoją prašydama patikrinti, kodėl berniukui „auga krūtys“. Pamaigęs mažąjį „Tarzaną“ medikas nusijuokė ir paaiškino, jog tai išsivystę krūtinės raumenys. Atsisveikindamas liepė pagailėti mažamečio, neversti jo taip sunkiai triūsti.
Pamėgęs sportą, V. Antonovas panoro pasiekti daugiau. Šiauliuose bandė lankyti bokso treniruotes pas garsų bokso trenerį, tarpukario Lietuvos čempioną, Vaclovą Peleckį. Boksuotis sekėsi, tačiau jis tokį sportą metė, nes dievinamas Tarzanas taip nesielgė - silpnesnių nemušdavo. „Aš niekada nebuvau žiaurus. - didžiavosi V. Antonovas. - Tapau mafijos tėvu, padariau daug drąsių nusikaltimų, tačiau bent ant mano sąžinės nėra nė vienos žmogžudystės.“
Muzika, sportas ir karjera ugniagesiu
Kai jau buvo per didelis karstytis virvėmis, V. Antonovas pasidarė štangą, su kuria nesiskyrė iki pat 1958 metų, kai buvo pašauktas atlikti privalomą karinę tarnybą. Šauktinio fizinė jėga neliko nepastebėta - karys paskirtas tarnauti į Tolimuosius Rytus, į Sachaline dislokuotą karinės žvalgybos kuopą. Ten tuomet buvo ir Raudonosios armijos sunkumų kilnojimo treniruočių centras. Pusketvirtų metų - tiek buvo užtęsta V. Antonovo tarnyba dėl krizės Kuboje - jis treniravosi kartu su Sovietų Sąjungos bei olimpiniais čempionais.
1961 metų pabaigoje V. Antonovas grįžo namo, įsidarbino Šiaulių priešgaisrinėje tarnyboje ir greitai buvo paaukštintas į pamainos viršininko pareigas. Tačiau „valdiškai“ stumti nuobodžias budėjimo valandas - ne jo charakteriui. Be veiklos vyras išbūti negalėjo nė akimirkos. Vos išgirdęs, kad darbovietėje buriasi vokalinis-instrumentinis ansamblis „Sirena“ - V. Antonovas suskubo užsirašyti. „Sirena“ dalyvavo viename pirmųjų estradinės dainos konkursų „Vilniaus bokštai“ ir saviveiklinių kolektyvų grupėje laimėjo laureatų diplomą.
Tačiau tikrasis V. Antonovo pašaukimas - sportas. Jis Šiaulių priešgaisrinei tarnybai atstovavo respublikinėse ugniagesių varžybose, kur su bendradarbiais pagerino ugniagesių estafetės rekordą ir pasipuošė tuomet labai garbingu sporto meistro ženkleliu. 1960-ųjų pabaigoje V. Antonovas jau dirbo ne tik gaisrinėje. Jis gavo trenerio etatą ir atidarė pirmąjį Šiauliuose kultūrizmo-atletinės gimnastikos klubą. „Mieste pakabinome vos kelis skelbimus, o kiek vyrų prisirinko! - neslėpdamas nostalgijos tuomet pasakojo V. Antonovas. - Raumenų auginimas - kultūrizmas - buvo absoliučiai vakarietiškas sportas, o tada viskas, kas vakarietiška, buvo itin madinga. Tarp mano auklėtinių buvo ir dainininkai Adolfas Jarulis bei Simonas Donskovas, su kuriuo po treniruočių kartu traukdavom dainuoti į Šiaulių klubus.“
Sensacija sporto arenoje
Treniruodamas kitus, V. Antonovas pats sporto irgi neapleido, auklėtiniams buvo gyvas pavyzdys. Jis jaudindamasis pasakojo, kaip 1967 metais per pirmąjį Lietuvos atletinės gimnastikos čempionatą Kaune sukėlė tikrą sensaciją: „Varžybos vyko Kauno sporto halėje. Mačiau korespondentus iš sąjunginių sporto leidinių, na o kiek sugužėjo žiūrovų! Tada dalyviai buvo skirstomi ne pagal svorio, o pagal ūgio kategorijas. Patekau į atletų iki 1,69 metro ūgio grupę. Per pirmąją rungtį buvo matuojami raumenys, už kurių apimtis skyrė balus. Už nepakankamą rankų bei krūtinės apimtį net netekau kažkiek balų. Tačiau nenusiminiau, nes mačiau, kad daugumos galiūnų impozantiškieji raumenys yra silpni. Tuometinis štangos kėlimo gulint ant suolelio Lietuvos rekordas buvo 139 kilogramai. Besibaigiant varžyboms diktorius paskelbė, kad Romas Kairaitis gerins rekordą pakeldamas 140 kg. Kai jis tokį svorį iškėlė, Kauno sporto halėje kilo ovacijos. Visi sveikina Romą, o diktorius paskelbė, kad Antonovas iš Šiaulių yra užsisakęs 150 kg svorį. Kilo šurmulys - ar apsišaukėlis pokštauja, ar tai klaida? O aš atsiguliau ir iškėliau, nes namie per treniruotes keldavau 180 kg. Kad jūs matytumėte, kas prasidėjo halėje! Autografus dalinu į kairę ir į dešinę, korespondentai apipuolę fotografuoja. Ant rankų išnešę sirgaliai mane įmetė į automobilį „Volga“, išvežė ir pakaunės viloje tokį pokylį mano garbei iškėlė!“
V. Antonovas tose varžybose tikrai pagerino Lietuvos atletinės gimnastikos čempionato rekordą iškeldamas 150 kilogramų. Tiesa, čempionu šiaulietis nebuvo paskelbtas, nes kitą dieną pozavimo rungtyje, pabūgęs žymiai įspūdingiau atrodančių varžovų, visai nedalyvavo.
Asmeninis gyvenimas ir netikėta liga
Visgi, 2019 m. lapkričio 14 d. V. Antonovo gyvenimo kelionė baigėsi - apie mirtį pranešė jo žmona Rima Antonovienė. Su limfoma kovojęs vyras jau kurį laiką leido ligoninėje, jam turėjo būti pradėtas gydymas. Diagnozę apie tai, kad jam - sinusų vėžys, buvo patvirtinę Šiaulių medikai. Netrukus medikai patikslino, kad jam - limfoma.
V. Antonovas su žmona augino šešis vaikus. Iš kurių vyriausias vaikas - 18 metų, o jauniausias - vos 3 metukų.
Sutuoktinio gedinti jo žmona Rima Antonovienė bei jųdviejų vaikai. Ketvirtadienio rytą užuojautą dėl vyro mirties moteriai išreiškė ne vienas poros bičiulis. „Nuoširdi užuojauta dėl vyro netekties, visom keturiom laikau kumščius už tave, esi be galo stipri moteris! Būk gera, atlaikyk“, - į gedinčią R. Antonovienę feisbuke kreipėsi jos draugė.
V. Antonovas sirgo kraujo vėžiu. 2015-aisiais V. Antonovas tapo vyriausiu tėvu Europoje. Žmona Rima tąkart pagimdė jam dukrą, kuri Vidui buvo vienuoliktas vaikas. Ją pora pavadino Dominyka Europa.
Savo pažinties istoriją prieš kelerius metus Vidas ir Rima papasakojo TV3 laidoje „Tėtis namuose“. Pasirodo, jųdviejų meilė prasidėjo pirtyje. „Man tuomet buvo dvidešimt, per televizorių pamačiau, kaip Vidas dainuoja Nijolei Oželytei dainą ir jis mane pakerėjo. Apsimečiau žurnaliste ir išvykau imti tariamo interviu“, - svajingai prisiminė Rima. Pasak Vido, jiedu įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio: „Iš pradžių ji mane sužavėjo dantimis. Žiūriu, per pievą atlekia liekna, gražiomis, basomis kojomis mergaitė, o dantys kaip perlai įstatyti. Jai patiko, kad aš domiuosi joga, sportuoju. Pasiūliau jai atvykti savaitgalį į pirtį. Ji ir atvažiavo.“
Kitas tuo metu Šiauliuose dirbęs pareigūnas Petras Ivoškis taip pat stebėjosi, kaip dabar viešojoje erdvėje toks nusikaltėlis gali būti vadinamas „mafijos tėvu“ ar turinčiu kažkokį autoritetą. „Jis organizavo ne vieną plėšimą ir pats ne kartą jį esu sučiupęs. Puikiai prisimenu ir atvejį, kai jis ligoninę apiplėšė, o tuo metu vasarą gelbėtoju dirbo. Tai tebuvo priedanga ir įvaizdis, nes vis dėlto norėjo gyventi iš plėšimų ir išvykti į užsienį. Kartą sudegino ir namą, nes nuomotojas tiesiog atsisakė tą namą toliau jam nuomoti. Jis buvo išorėje paslaugus ir bandė susikurti priedangą, o iš tiesų plėšė ir niokojo, bet ir autoriteto neturėjo“, - pasakojo pareigūnas. P. Ivoškis pastebėjo, kad pats V. Antonovas bandydavo apie save sukurti herojišką įvaizdį ir pasakodavo nebūtas istorijas.
Vyras sirgo iš pirmosios į antrąją stadiją pereinančia limfoma, t. y. kraujo vėžiu. Taip pat sirgo cukriniu diabetu. Anksčiau buvo kalbama, kad Vidas dirbo ugniagesiu, naru gelbėtoju ir asmeniniu treneriu. Vyras buvo oficialiai pripažintas vyriausiu Europoje tėvu. Jis buvo „Kefeli Du" jogos meistras. Sakė, kad, paniręs į meditaciją, beveik nustoja kvėpuoti. Tuo metu lytinė energija transformuojasi į intelektą, todėl Vidas buvo be galo protingas ir sveikas. Meditacijos metu jis tvirtino kvėpuojantis kaulais. 2016 metais vyrą pakirto miokardo infarktas.