Automobilių stovėjimo aikštelės turi būti lengvai prieinamos visiems, su reikiamu vietų skaičiumi bei pažymėtomis vietomis įvairių grupių žmonėms, tikintis, kad jos bus tinkamai naudojamos.
Specialios stovėjimo vietos
Didelis dėmesys turėtų būti skiriamas ir tėvų su mažais vaikais parkavimosi nuostatų kūrimui. Jeigu automobilių stovėjimo aikštelė yra viena ištisinė eilė ar vietos šalia gatvės, tai šie standartai suteikia galimybę pastatyti vienu metu kuo daugiau transporto priemonių, nepaisant jų dydžių ar vartotojų poreikių.
Neįgaliesiems skirtų vietų turėtų būti visose automobilių stovėjimo aikštelėse. Aikštelės turi būti suprojektuotos taip, kad neįgaliųjų vietos būtų kuo arčiau pastato ar įėjimo. Jei automobilių stovėjimo aikštelėje yra specialios tėvų su vaikais vietos, tai jos turi būti įrengtos kuo arčiau įėjimo. Tačiau pirmenybė teikiama neįgaliesiems skirtoms vietoms.
Transporto terminaluose - geležinkelių stotyse ar oro uostuose - ir trumpalaikiam, ir ilgalaikiam stovėjimui skirtos specialiai pažymėtos vietos turi būti įrengtos kuo arčiau įėjimo į pastatą.
Neįgaliesiems skirtų specialiai pažymėtų automobilių stovėjimo vietų skaičius priklauso nuo pastato tipo. Prie pastatų, kuriuos labai dažnai naudoja neįgalieji, turi būti didesnis nei nurodyta reikalavimuose specialiai pažymėtų vietų skaičius.
Specialiai neįgaliesiems skirtų vietų nuostatos turėtų būti visose automobilių stovėjimo aikštelėse, o jų charakteristika: skaičius, vieta ir dydis.
Neįgaliųjų bei tėvų su mažais vaikais automobilių stovėjimo vietų kelio danga turėtų būti ryškiai, aiškiai pažymėta, o taip pat prie stulpų ar sienų turi būti pritvirtinti ženklai.
Ne gatvėje esančios (statmenos) specialiai pažymėtos automobilių stovėjimo vietos turėtų būti maždaug 2400 mm pločio bei 4800 mm ilgio.
Specialiųjų poreikių žmonės, besinaudojantys greta esančia automobilių stovėjimo vieta, turi teisę į taip vadinamą „šoninio priėjimo” zoną. Esant tokiai zonai, galima pilnai atverti šonines mašinos duris, ir vairuotojai bei keleiviai (įskaitant kūdikius, esančius kilnojamuose lopšiuose) turi galimybę laisvai išlipti iš mašinos (ar būti iškelti), nežiūrint į tai, kad šalia stovi kita transporto priemonė.
Visos specialiosios automobilių statymo vietos turėtų būti pastovios, vienodos; jų paviršius turi būti lygus, be didesnių kaip 5 mm iškilimų. Maksimalus 50 laipsnių nuolydis galimas tik tose vietose, kur turės žemyn nubėgti vanduo.
Specialios vietos neįgaliems vairuotojams ir keleiviams turi būti įrengtos tokios pačios, kaip ir visose stovėjimo aikštelėse. Neįgaliųjų ir tėvų su vaikais stovėjimo vietos turi būti patogiausiame lygyje ir kuo arčiau pastato ar vietos įėjimo bei išėjimo.
Šios vietos turi būti greta gatvės ar lifto, kad būtų kuo mažesnė apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis rizika. Daugiaaukštėse ir požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse turi būti automatinė ventiliacija.
Požeminių stovėjimo aikštelių mažiausias aukštis - 2600 mm tam, kad į jas galėtų įvažiuoti paaukštintos transporto priemonės. Žymėjimo ženklai, šviestuvai kiti elementai negali būti išsikišę į 2600 mm aukščio zoną. Jeigu seniai pastatytose aikštelėse šių reikalavimų įgyvendinti nepavyksta, tai įspėjimas apie aukščio apribojimus turi būti prieš įvažiavimą.
Išlaipinimo taškai įrengiami tam, kad būtų galima saugiai išlipti iš automobilio kuo arčiau pagrindinio įėjimo į pastatą. Tai išties puiki idėja. Išsilaipinimo taškai turėtų būti įrengti vietoje specialių stovėjimo aikštelių, jeigu nėra galimybės įrengti tokių aikštelių netoli pastato. Jeigu tik įmanoma, išlaipinimo taškai turėtų būti po stogu, apsaugančiu nuo lietaus ar sniego. Tento aukštis turėtų būti 2600 mm, tuomet šia paslauga galės naudotis daugumos transporto priemonių vairuotojai ir keleiviai.
Išlaipinimo taškai turėtų būti įrengti lengvai randamose vietose. Jei išlaipinimo taškas įrengtas viename lygyje su kelio paviršiumi, tai įlipti į automobilį ir iš jo išlipti visiems patogu. Išlaipinimo taškai turi būti plokštumos su tvirtu bei lygiu paviršiumi. Juose negali būti šulinių dangčių, griovelių vandeniui nutekėti, grotelių ir kitų kliūčių, trukdančių saugiai išlipti iš transporto priemonės ir į ją įlipti. Kai kuriems žmonėms minėtosios kliūtys gali tapti rizikos faktoriais.
Jei grotelės ar tinkleliai vis tik įrenginėjami, tai jų matmenys neturėtų būti didesni kaip 10 mm x 20 mm. Tinkleliai turi būti įrengiami taip, kad ilgesnioji jų pusė būtų nukreipta į taką, vedantį į išlaipinimo tašką.
Jeigu prie pagrindinio pastato (pvz., didelės savitarnos parduotuvės, prekybos centro) įėjimo atveža autobusai, tai prie išlaipinimo taškų turi būti įrengti paaukštinti bordiūrai. Išlaipinimo taškai turi būti įrengti taip, kad netrukdytų aplinkinio eismo.
Aikštelių išdėstymas ir tipai
Automobilių stovėjimo aikštelės turi būti išdėstomos vienoda tvarka, aiškiai atskiriant parkavimo ir pėsčiųjų zonas. Didelėse ir ryškiai neapribotose stovėjimo aikštelėse sunku orientuotis silpnaregiams.
Stovėjimo vietų išdėstymas vienoje eilėje dažniausiai taikomas ne gatvėse (pvz., prie prekybos centrų) įrengtose aikštelėse, o lygiagretus stovėjimo vietų išdėstymas yra būdingesnis gatvėse įrengtose aikštelėse.
Svarbu: jeigu stovėjimo vietos lygiagrečiame (paraleliniame) parkavime yra išdėstytos vienoje eilėje ar sumaišytos su įprastomis parkavimo vietomis, tai jose turi būti papildoma 2000 mm erdvė automobilio gale.
Automobilius gatvės aikštelėse pasirinktinai ar privalomai statantys žmonės išlips iš automobilio ant šaligatvio ir į jį įlips nuo šaligatvio. Jei bordiūras yra aukštas, išlipantiems ir įlipantiems žmonėms teks labiau susilenkti ar išsitiesti. Tokios situacijos apsunkina neįgaliųjų, judančių vežimėlių pagalba gyvenimą, nes vežimėlį tenka užkelti ant paaukštinto šaligatvio ir tada pačiam į jį persėsti iš automobilio. Esant griežtai ribojamam šaligatvio pločiui, būtų tikslinga sulyginti šaligatvio ir kelio aukštį su aikštele besijungiančiose vietose. Jeigu specialiai pažymėtos vietos nėra viename lygmenyje su šalia esančiu taku ar šaligatviu, neįgaliųjų, judančių vežimėliais patogumui turėtų būti įrengti nužeminti bordiūrai.
Teisiniai ir nuosavybės aspektai
Didžiuosiuose šalies miestuose aikštelių automobiliams trūkumas tapo didžiule problema. Planuojant automobilių stovėjimo aikštelę savo sode, svarbu atsižvelgti į atstumą nuo kaimyno sklypo ir galiojančius reikalavimus.
Norint įvertinti tokių veiksmų teisėtumą, pirmiausia svarbu sužinoti, kam priklauso automobilių stovėjimo aikštelė ar atskira parkavimo vieta. Jei automobilių stovėjimo aikštelės ar stovėjimo vietos yra viešosios nuosavybės objektai, t. y. priklauso valstybei ar savivaldybei, vadinasi, automobilių stovėjimo vietos yra viešos, bendro naudojimo ir jomis gali naudotis visi asmenys, norintys parkuoti automobilius. Tokiomis aikštelėmis žmonės gali naudotis nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena šalia esančiuose pastatuose.
Statyti automobilius vairuotojai gali net ir tais atvejais, kai pagal automobilių stovėjimo aikštelės buvimo vietą gali susidaryti nuomonė, kad konkretaus gyvenamojo ar kitos paskirties pastato kiemas skirtas būtent šiuose pastatuose gyvenančių ar dirbančių asmenų transporto priemonių parkavimui. Tokiais atvejais asmenys negali savintis parkavimo vietų, t. y. statyti fizinių kliūčių, montuoti užtvarų, kabinti grandinių ir pan. Tokie veiksmai gali užtraukti administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą ar neteisėtą užtvarų įrengimą.
Jei automobilių parkavimo vietos ar stovėjimo aikštelė yra privačios nuosavybės objektai, kas paprastai būna tais atvejais, kai aikštelės įrengiamos prie naujos statybos gyvenamųjų namų, tuomet gyventojas, norėdamas automobilį parkuoti privačioje stovėjimo vietoje, turi pastarąją išsipirkti ar išsinuomoti, t. y. įgyti teisę naudotis dalimi stovėjimo aikštelės. Perkant būstą naujos statybos name iš nekilnojamojo turto vystytojo ar kitų asmenų kartu su gyvenamąja patalpa paprastai nuosavybėn įgyjama ir atitinkama dalis automobilių stovėjimo aikštelės, t. y. automobilio stovėjimo vieta. Svarbu paminėti, jog, pagal esamą teisinį reglamentavimą, įgyjama nuosavybės teisė būtent į dalį automobilių stovėjimo aikštelės.
Atskiros parkavimo vietos išsipirkimas nėra galimas ir įmanomas jos nesuformavus kaip atskiro žemės sklypo ir neatidalinus iš bendrosios dalinės nuosavybės. Visgi net ir parkavimo vietos išsipirkimas negarantuoja, kad kiti gyventojai nestatys savo transporto priemonių į vietą, kurią asmuo laiko sava, nes visi bendraturčiai turi vienodas teises naudotis privačia aikštele. Pavyzdžiui, jei aikštelę yra išsipirkę 20 asmenų, bus laikoma, kad kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklauso po 1/20 automobilių stovėjimo aikštelės dalį.
Kylant ginčams, pavyzdžiui, tais atvejais, kai stovėjimo vietų kiekis yra nedidelis, o kitas asmuo parkuoja du ar tris automobilius, taip atimdamas kitų galimybę parkuoti savo transporto priemones, visi bendraturčiai turėtų mėginti taikiai susitarti dėl aikštelės naudojimo tvarkos. Neretai gyvenamojo pastato gyventojai būną sukūrę grupes socialiniuose tinkluose, skirtas įvairių klausimų ir problemų, susijusių su gyvenamuoju pastatu, jo remontu ar automobilių stovėjimo vietomis aptarimui, kurios gali tapti efektyviu įrankiu spręsti tarpusavio nesutarimus ir dėl parkavimo vietų.
Jeigu konflikto vis dėlto nepavyksta išspręsti taikiai, visi bendraturčiai gali paprasta rašytine sutartimi susitarti dėl automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos. Tačiau tokią sutartį patvirtinus notariškai ir ją įregistravus Registrų centre, ji ir ateityje bus privaloma visiems asmenims, kurie pastate įsigis nuosavybę kartu su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės ar stovėjimo aikštelės dalį atskirai. Nepavykus susitarti taikiai, asmenims, kurių teisės pažeidžiamos, belieka galimybė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo.
Tad fizinių kliūčių statyti automobilius įrengimas konkrečiose automobilių stovėjimo vietose teisėtai įmanomas tik automobilių stovėjimo aikštelių bendraturčiams susitarus dėl konkrečios automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos arba pastarąją nustačius teismui. Siekiant, kad kiti asmenys, nesantys konkretaus pastato gyventojai ir / ar nesusiję su konkrečiu pastatu kitais pagrindais, nestatytų savo automobilių privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, gali būti įrengiami atitvarai. Tačiau jų įrengimas privalo būti suderintas su atitinkamomis vietos savivaldos institucijomis ar jų įgaliota institucija. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo ketinamo įrengti užtvaro matmenų, būtina gauti ir statybą leidžiantį dokumentą.
Atstumo reikalavimai ir kiti aspektai
Vienas svarbiausių aspektų planuojant automobilių stovėjimo aikštelę yra atstumas nuo kaimyno sklypo ribos. Nesilaikant nustatytų atstumų, gali kilti ginčų su kaimynais ir netgi teisinių problemų. Konkretūs atstumų reikalavimai gali skirtis priklausomai nuo vietos savivaldybės taisyklių, todėl visada rekomenduojama pasidomėti galiojančiais teisės aktais.
Jei planuojama statyti arčiau nei leidžiama, reikalingas kaimyninio sklypo savininko raštiškas sutikimas. Norint statyti arčiau, reikalinga gauti kaimyninio sklypo savininko rašytinį sutikimą. Pagal viską turėjo būti notariškas sutikimas visų bendrasavininkų.
Kiti reikalavimai automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui apima paskirtį (pvz., vienbučių ir dvibučių paskirties žemėje gali būti statoma), leidimus rekonstrukcijai ar naujam statiniui, taip pat atstumus nuo kitų statinių bei priešgaisrinius atstumus.
Svarbu: tai tik nuomonė, pagal tai, kaip suvokiami teisės aktai, bet dėl konkrečios situacijos išaiškinimo ar konsultacijos kreipkitės į VTPSI konsultantus.
Automobilių stovėjimo aikštelės pakeitimas nuo pradžios iki pabaigos
Norintiems turėti niekuo neišsiskiriančią iš aplinkos žalią veją, ant kurios drąsiai galėtumėte statyti automobilius nepakenkdami žolei bei pagrindui, patariama naudoti didelio gniuždomojo stiprio groteles GeoGreen arba GeoGrass. Pirmiausiai nuo numatytosios dėvimojo paviršiaus altitudės daroma apytiksliai 30 cm gylio iškasa ir pavibravus pamatuojamas jos stiprumas. Jei esamas pagrindas nėra bent Evd ≥ 25 MPa (Ev2 ≥ 45 MPa), rekomenduojama kreiptis į specialistus, kad jie nustatytų tinkamą sustiprinimą.
Iškasos dugnas ir šonai išklojami didelio stiprio neaustine geotekstile. Įrengiamas ir gerai sutankinamas mažiausiai 150 mm storio pagrindo sluoksnis. Jam rekomenduojama naudoti 0/16 - 0/32 mm frakcijos gerai drenuojančio (praleidžiančio vandenį) smėlio - žvyro mišinį. Praėjus dviems dienoms po sutankinimo, patikrinamas grunto stiprumas.
Ant sutankinto smėlio - žvyro mišinio sluoksnio įrengiamas 100 mm storio grotelių pagrindo sluoksnis. Šiam sluoksniui rekomenduojama naudoti vulkaninės kilmės 0/5 mm frakcijos smėlio sluoksnį su nedidele augalinio grunto ir trašų priemaiša, tai padės užtikrinti gerą vejos vešėjimą. Šiam sluoksniui svarbus geras sutankinimas ir lygumas prieš grotelių įrengimą.
Įrengus įsodinimo sluoksnį, klojamos GeoGreen (arba GeoGrass) grotelės. Įrengiant groteles, dėl galimo terminio plėtimosi rekomenduojama palikti 30 mm tarpus nuo bet kokių fiksuoto įtvirtinimo objektų (pvz., nuo bortų, šulinių). Apeinant kliūtis GeoGreen elementus galima pjaustyti diskiniu pjūklu.
Preliminariam darbų vertinimui galima skaičiuoti, kad vienas žmogus per valandą gali įrengti apie 60 kv.m GeoGreen (arba GeoGrass) grotelių.
GeoGreen grotelių užpildymas. Grotelės gali būti pildomos vulkaninio smėlio (0/5 frakcijos), dirvožemio ir organinės trąšos mišiniu arba paprasto silicio smėlio, dirvožemio ir durpių/humuso mišiniu. Grotelių akutės užpildomos iki pat viršaus, tada palaistoma vandeniu, kad gruntas susėstų ir vėl užpildoma iki galo.
Sėti veją galima ant jau užpildytų grotelių akučių arba sėklas galima įmaišyti tiesiai į užpildo gruntą. Kokias vėjos sėklas rinktis, geriausia pasikonsultuoti su tos srities specialistais. Iki visiško žolių įsišaknijimo būtina pasėtą veją laistyti.
Bendros priežiūros ir naudojimo rekomendacijos: Veją reguliariai tręškite ir laistykite, periodiškai patikrinkite, ar akučių nereikia papildomai užpildyti gruntu.
Štai keletas pagrindinių grunto stiprinimo darbų etapų: Maksimaliai sutankinkite esamą pagrindą. Ant sutankinto ir išlyginto pagrindo klok didelio tempiamojo stiprio neaustinę geotekstilę. Ant geotekstilės paklok triašį geotinklą, perdengdamas 30 cm bei kas 2-3 metrai sukabindamas plastikiniais dirželiais, kad nepasislinktų užpilant gruntą. Ant geotinklo užpilk reikiamo storio smėlio-žvyro mišinį (frakcija 0/16 - 0/32 mm). Gruntas pilamas "atbuline" tvarka, t.y., griežtai draudžiama tiesiogiai ant geotinklo važinėti su savivarčiais ar kita technika. Gruntas tolygiai paskirstomas, išlyginamas ir sutankinamas. Praėjus 2-iems dienoms po sutankinimo, pamatuok sluoksnio stiprumą su dinamine plokšte. Ant anksčiau supilto ir sutankinto smėlio - žvyro mišinio pilk projektinį skaldos sluoksnį (frakcija 0/45 - 0/56 mm). Praėjus 2-iems dienoms po sutankinimo, pamatuok sluoksnio stiprumą su dinamine plokšte.
Dėl inovatyvios struktūros užpilamo grunto dalelės įstringa tarp geotinklo akučių, taip apribojamas grunto dalelių judėjimas tiek vertikalia, tiek horizontalia kryptimis. Geotinklo akutės yra trikampio formos, o trikampis - tvirčiausia bei standžiausia geometrinė figūra. Kiekviena kraštinė tolygiau sąveikauja su šalia esančiomis.
Norint apsisaugoti nuo kokybiškų, naujai supilamų gruntų susimaišymo su prastais pagrindo gruntais, šiuos sluoksnius būtina atskirti.
tags: #masinu #stovejimo #aiksteles #pavyzdziai