Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai, įžvalgos - tai tarsi gyvi istorijos liudytojai, kartais papildantys, o kartais paneigiantys istorikų teiginius. Trumpi ir fragmentiški ar ilgi ir išsamūs, - visi atsiminimai mums įdomūs ir vertingi.
Kaunas XV-XX a. keliautojų akimis
Sužinokite, kaip Kaunas atrodė XV-XX a. keliautojams, žurnalistams ar vietiniams gyventojams. Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. kelionės aprašymas suteikia įdomių detalių apie miesto gyvenimą ir aplinką.
Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Upę pasiekiau tuoj po devynių, nuo šeštos valandos ryto nuvažiavęs septyniolika mylių. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškame miesto dalyje. Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą. Malonu matyti šiuos žmones, užsiėmusius kuo nors kitu, bet ne smulkia prekyba ir sukčiavimu. Čia jie verčiasi visokiais amatais, kokių tik reikia gyvenimui ir patogumui.
Čia pirmą kartą susidūriau su tam tikrais kareiviškos tvarkos nepatogumais, prie kurių nebuvau pratęs Kurše ir Lietuvoje. Anoje upės pusėje stovintieji rusai turėjo įsakymą nieko neįleisti po devintos valandos. Man tai išaiškino ir nuvedė į juodą, nuo karščio ir visokių garų dvokiančią žydų pirkią, kur vadovaujančiam kapralui turėjau pasisakyti pavardę, šiaip taip išaiškinau, iš kur ir kur važiuoju, nes aš pats menkai tesuprantu rusiškai, o aplink apstoję žydai mažai tesuprato, ką sakiau vokiškai. Kapralas ėmė geriau mane suprasti, kai pasiūliau porą tuzinų lenkiškų grašių. Paskui gestais ir žydo vertėjo padedamas, išaiškinau jam savo reikalą, pasakiau, kad norėčiau dar šiandien persikelti į Kauną, tačiau, žinodamas rusų karinių taisyklių griežtumą, iš anksto numačiau, kad tai bus neįmanoma.
Kai jau buvau beliepiąs įritinti mano karietą į kitą žydų kiemą, iš Kauno atvyko karininkas, vadovaujantis tam būriui. Jis mokėjo vokiškai ir prancūziškai, ir mes galėjome susikalbėti. Iš pradžių karininkas spyrėsi, bet galų gale labai mandagiai pareiškė, kad, matydamas, jog esu Rusijos pilietis, imsis atsakomybės ir leis man persikelti. Jau maniau, kad pasiekiau tikslą, ir būčiau pasiekęs, bet tik ne čia, kur keltininkai buvo žydai. Pakilo nedidelis vėjas, ir jie man pareiškė, kad perkelti negalės, net jeigu aš keturiskart brangiau sumokėčiau. Norom nenorom turėjau važiuoti į žydišką karčemą ir išbūti joje net iki trečios valandos neapsakomoje draugijoje, kartu su rusų kareiviais, pusnuogiais lietuviais, pusgirčiais lenkais ir gausia izraelitų šeima. Dalis šitos karčemos lankytojų buvo verti Fildingo ir Hogarto teptuko.
Upė, per kurią galų gale turėjau persikelti, norėdamas patekti į Kauną, vadinasi Vilija ir įteka į Nemuną, padidindama jį visu trečdaliu. Nemunas čia teka aplink miestą, ir, kai važiuoji iš Kauno, reikia dar kartą per jį keltis.
Kauno architektūrinis paveldas ir gamtinė aplinka
Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kure senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų. Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. Tuo pačiu stiliumi pastatytos ir kelios bažnyčios. Vėliau statyti namai yra naujesnių stilių, ir kai kurie man pasirodė visai gražūs. Pavyzdžiui, buvusi jėzuitų kolegija ir bažnyčia prie turgaus aikštės, nors ir nėra didelės, tačiau puikiai pastatytos ir gražiausios iš visų viešųjų pastatų mieste. Rotušė turi puikų senovišką bokštą, kuris yra aukščiausias mieste ir labai puošia turgaus aikštę.
Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar. Kaunas stovi labai gražioje vietoje. Kaip jau minėjau, miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Nemunas teka pro didelę, mišku apaugusią aukštumą, stūksančią virš aukščiausių miesto namų ir matomą beveik iš kiekvienos gatvės.
Kauno gėrimai ir tradicijos
Pagaliau miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi. Tai iš neišsifermentavusio medaus daromas gėrimas, gal penkiasdešimt metų senumo. Jis laikomas statinėse ir vengriško vyno buteliuose, turi jo skonį bei aromatą, taip primena vyną, kad jeigu nesi gėrimų žinovas, gali būti lengvai apgautas. Geriausias iš jų turi būti labai skaidrus, ir šio gėrimo mėgėjai moka už butelį dukatą, du arba pustrečio. Sako, midus esąs toks geras todėl, kad apylinkėje bitės medų neša iš liepžiedžių.
Kaunas karo ir okupacijų metu
1654-1657 metų karas, prasidėjęs slopinant ukrainiečių sukilimą, Lietuvai buvo pražūtingas. Beveik visą jos teritoriją okupavo Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Po pralaimėjimų mūšiuose Lietuvos bajoriškoji vyriausybė su kariuomene pakriko ir suskilo į tris priešingas stovyklas: Jonušas Radvila dėjosi su švedais, Povilas Sapiega liko ištikimas Respublikos karaliui Jonui Kazimierui, o įtakingas bajoras Vincentas Orda stojo už pasidavimą Rusijos carui. Steponui Medekšai, karaliaus sekretoriui, Kauno žemės teismo teisėjui ir Vyriausiojo tribunolo deputatui, teko diplomato misija - tarpininkauti caro ir karaliaus derybose. Tuo tikslu jis keliavo per Lietuvą du kartus: 1655 m. rudenį, atvykęs per Kauną, iš švedų užimtos dalies, tarp Trakų ir Vilniaus susitiko su rusų kariuomenės vadovybe ir, gavęs caro sutikim, iškeliavo į Lenkiją pas karalių, o 1657 m. vasaros pabaigoje iš Jurbarko pro Kėdainius, Ukmergę ir Švenčionėlius vyko į Maskvą pas carą. Kelionėse rašė dienoraštį. Iš aprašymų, kaip rusų kunigaikščiai ir bojarinai, kariuomenės dalinių vadai jį priėmė ir aprūpino maistu, lengva suprasti, kodėl krašte kilo badas ir maras. S. Medekša ne tik matė išmaldos prašančius, mirštančius ir mirusius žmones, bet ir pats bijojo užsikrėsti maru, patekti į badaujančių ginkluotų maištininkų rankas.
Pirmoji kelionė - 1655 m. (p. 9 [rugsėjo]. Persikėlę ties Kaunu, ilgai sugaišę perkėloje, nes teko keltis valtimis, o arklius plukdyti, tądien nuvažiavome tik keturias mylias. Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Į visa tai su širdgėla vos galėjome žiūrėti. Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti. Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė; toliau eiti nebeleido, ir tas bažnyčias apžiūrėjome tik per jėgą, nors ir buvo grasinama. Visame mieste buvo likęs tik vienas naujas bravoras, bet ir jis visas aprūkęs; jo, matyt, nebegalėjo sudeginti. Ties Šv. kryžiaus bažnyčia, lauke prie Nemuno, stovyklavo 14 maskvėnų pėstininkų vėliavų, kurios apytikriai galėjo turėti 600 arba 700 žmonių. Kitoje Vilijos pusėje buvo tiktai 16 švedų įgula, kuriai maskvėnai nieko nedarė, ir vieni kitiems netrukdė.
Čia skelbiami fragmentai iš 1812 m. įvykių Kaune aprašymo, kurį atliko nežinomas bernardinų vienuolis. Šis 1812 m. lenkų kalba parašytas tekstas rastas Kauno bernardinų vienuolyno archyve ir saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje. Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų, pirmiausia bernardinų, likimą karo dienomis. Vis dėlto jo žvilgsnis aprėpia ir platesnę miesto gyvenimo panoramą bei prancūzų ir rusų kariškių elgseną. Šioje publikacijoje teksto fragmentų vertimai supinti su atpasakojimais. Tuo siekta susisteminti kartais chaotišką autoriaus pasakojimą.
Aprašymas pradedamas prancūzų kariuomenės įžengimu į Kauną ankstyvą birželio 12 dienos rytą. Rusai pasitraukė be mūšio ir traukdamiesi sudegino tiltą per Nerį, jungusį Slabadą ir Kauną. Prancūzai į miestą įžengė nutiesę tris pontoninius tiltus per Nemuną. Iškilmingo Napoleono sutikimo aprašymas greitai virsta įsiveržusios kariuomenės plėšimo kronika. Prancūzai, kuomet „įžengė į miestą, veržėsi į namus ieškodami maisto“. Vėlų vakarą miestą užplūdo nauji kariniai daliniai, kurių kariai pliaupiant lietui apsistojo palapinėse arba veržėsi į namus. Jau pirmąją dieną prancūzai konfiskavo visus mieste rastus arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimus.
Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų erdves. Jis detaliai aprašo, kaip tris kartus per pirmąją įsiveržimo dieną besikeičiantys daliniai apiplėšė bernardinų vienuolyną. Nebuvo apsieita ir be vienuolių primušimų. Bernardinės viską perdavė kariams, o pačios užsirakino celėse. Vakare pasirodę daliniai apiplėšė rokitų prieglaudą bei bažnyčią, kurioje išbarstė pašventintas ostijas. Toks pat likimas ištiko kamaldulių vienuolyną ir bažnyčią Pažaislyje, kur buvo apsistojęs maršalas Joachimas Miuratas. Karmelitų vienuolynas taip pat buvo nusiaubtas, nepaisant to, kad jo komplekse apsistojo Napoleonas su svita. Tiesa, pats Napoleonas pirmąją naktį ten nenakvojo - jis apsistojo miestiečio Echelo namuose. Iš ryto Napoleonas pats iš dalies atlygino nuostolius vienuoliams. Karmelitų atveju plėšimo mastas buvo dar didesnis - „pas karmelitus laukus, daržus, sodus, tvartus, arklides, ratines, sandėlius, aruodus, - žodžiu viską, išvalė. Nekaltos bitelės taip pat neišvengė jų tironijos - ne tik medų iškopė, bet, kad lengviau būtų pasiekti medų, iš pradžių su šiaudais biteles sudegino“. Tą dieną nepaliesti liko tik dominikonų ir augustijonų vienuolynai.
Birželio 25 dienos rytą miesto gatvės buvo užkimštos pėstininkų bei raitelių. Pasakojimo autorius, gatvėje pasipainiojęs vienam raitajam karininkui, buvo primuštas. Patraukė į Pažaislį. Pakelėje matė nušienautus laukus, negyvus arklius bei galvijus, iš kurių būdavo išpjauta tik kokia nors dalis. Pažaislyje radęs tokią pat padėtį, kaip ir gimtajame vienuolyne, autorius pabėgo į mišką, kur slapstėsi porą savaičių, ten buvo užpultas marodierių, traukusių paskui kariuomenę.
Kauno pilis 1362 m. | Kryžiuočių užpuolimas, pakeitęs Lietuvos istoriją
Vienuolio atsiminimuose vaizdžiai atsispindi Kauno tapsmas kariniu-tranzitiniu punktu. „Kasdien varydavo po kelis tūkstančius ar kelis šimtus galvijų ir maniau, jog pasaulyje nebeliko galvijų. Buvo įsakyta iš pavietų į Kauną ir Vilnių vežti ir ten sandėliuoti grūdus, degtinę, šieną, avižas, jaučius. Nemunu atplaukdavo iki 200 botų ir jie nuolat tai išplaukdavo, tai grįždavo su pikliuotais miltais, į statines supiltais Gdanske ir Karaliaučiuje“. Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant augustijonų, pranciškonų, bernardinų ir dominikonų bažnyčias. Pranciškonų bažnyčioje buvo sukrauta daugiau nei šimtas tūkstančių karabinų. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Paraką, sprogmenis, bombas, kartečes į pilį ir sandėlį prie Chrapovickių rūmų sudėjo. Buvo parako keletas tūkstančių statinių. Gausybė uniformų, kelnių, audinių, antpečių, batų, kurių kulnai buvo pakalti smulkiomis vinytėmis. Šis sandėlis vežimais bei baržomis dalimis buvo gabenamas į Vilnių ir toliau“.
Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. „Buvo [mieste] virš tūkstančio kapų arba net daugiau sijų bei rąstgalių, kuriuos atplukdė pirkliai net iš Minsko ir kitų pavietų. Dėl sutrikusios prekybos su Karaliaučiumi jie keletą metų gulėjo prie Neries ir Nemuno. Šią medieną sunaudojo lentoms, kepykloms bei statinių tvorai netoli miesto. Iš šios medienos pastatė du milžiniškus ir puikius tiltus. Vienas per Nemuną prie pranciškonų bažnyčios. Kitas - per Nerį už Kauno žydų mokyklos iš parapijos gatvės. Brangūs tie tiltai buvo ir gražūs, visi poliai buvo apkalti [nesuprantami terminai], atgabentu net iš Prūsų krašto. Neilgai važinėta ir vaikščiota šiais tiltais, gruodžio pirmąją pagal senąjį kalendorių [prancūzai juos] sudegino besitraukdami“.
Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Jiems išduodavo degtinės, mėsos, duonos, žirnių ir mokėjo kasdien po 15 lenkiškų grašių. Tarp Rotušės ir mūsų sodo pastatyti tvartai. Išmūryta keliasdešimt pečių, kurių kiekviename būdavo iškepama keli šimtai pikliuotos duonos batonų, o kepėjai dirbo dieną ir naktį. Ir taip vos užtekdavo“. „Kasant apkasus, daug namų Slabadoje nugriovė [...], už ką neatlygino, bet griaudami daug žalos pridarė, o medieną iš pastatų sudegino arba suvartojo kitiems poreikiams“. „Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“. Šioje vietoje, norint palyginti, verta prisiminti, jog tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų. Didžiulė kariuomenės.
