Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) - viena ryškiausių XX amžiaus lietuvių literatūros figūrų, universalus menininkas: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas. Jo kūrybinis kelias, trukęs daugiau nei penkis dešimtmečius, išliko pačiame intelektualinio Lietuvos gyvenimo sūkuryje.
Gimęs 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse, Mykolaitis-Putinas mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur susidomėjo literatūra, ypač Maironio poezija. 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, o 1911 m. debiutavo spaudoje. Vėliau jo akademinis kelias vedė į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją (nuo 1915 m.) ir Friburgo universitetą Šveicarijoje (nuo 1918 m.). Pastarajame jis apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką, pelnydamas filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Papildęs žinias Miuncheno universitete, nuo 1923 m. rudens Mykolaitis-Putinas dėstė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kur 1928 m. tapo profesoriumi. Ilgus metus (1924-1932) jis vadovavo literatūriniam žurnalui „Židinys“.
Ankstyvoji Mykolaičio-Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, glaudžiai susijusi su Maironio mokyklos tradicijomis. Šiai kūrybai būdingi dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Eilėdarai būdingas sklandumas, ritmingumas ir pakili intonacija, nors kartais ją drumzdavo abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo nuotaikos, ypač ciklo „Rex“ eilėraščiuose. Įtaką darė romantizmo poetai, tokie kaip Adomas Mickevičius, Kornelijus Ujejskis, Fiodoras Tiutčevas, taip pat Lietuvoje populiarėjanti estetizmo ir neoromantizmo banga.
Be poezijos, pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais Mykolaitį-Putiną traukė ir dramos žanras, Lietuvos istorijos temos. Veikiamas Maironio, 1916 m. jis sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“. Drama „Valdovo sūnus“ (1921) nagrinėja klasikinį pareigos ir jausmo, tėvo ir sūnaus konfliktą, pasižymi neoromantine poetika ir gamtos reiškinių įtraukimu į veiksmą. Vėliau, 1929 m., drama buvo patobulinta, pavadinta „Valdovu“, suteikiant daugiau realistiškumo veikėjams ir dramatiškumo siužetui.
Nyčės filosofijos atgarsiai ir simbolizmo estetika dominuoja novelėje „Medūza“ (1919) ir draminėje poemoje „Žiedas ir moteris“ (1925). Vydūniškoje misterijoje „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927, vėliau pervadinta „Vaidilute Motina“), legendinės vaidilutės Birutės šventųjų įžadų sulaužymas siejamas su mistine bausme - penkiais šimtmečiais Lietuvos nesėkmių. Vėlesnės dramos, tokios kaip „Operacija“ (1943, nuo 1960 m. - „Daktaras Gervydas“) ir „Skalvių mergelė“ (1960), sulaukė mažiau pripažinimo.
Ryškiausiai kaip savitas poetas Mykolaitis-Putinas atsiskleidė antruoju - simbolistiniu - savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927). Šiame rinkinyje glūdi tokie Mykolaičio-Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“ ir ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“. Nors simbolizmas Europoje jau buvo pasiekęs savo viršūnę, Lietuvoje jis dar skleidėsi kaip nauja meno erdvė, todėl Mykolaičio-Putino poezija suskambo itin šviežiai ir įspūdingai.
Simbolistai siekė perteikti mintis ir jausmus netiesiogiai, naudodami simbolius, vaizdus, garsų sąskambius ir asociacijas. Pasaulis pažįstamas ne per tiesioginę regą, o per individualią kontempliaciją ir intuiciją. Muzika, dailė ir poezija per daugiaprasmius simbolius galėjo atskleisti nematomas, bet egzistuojančias esmes. Šis santykis su pasauliu buvo itin artimas Mykolaičiui-Putinui, kuris negalėdamas suderinti kunigo ir poeto pašaukimų, išgyveno didelę apsisprendimo dramą. Vidinius prieštaravimus jis geriausiai išreiškė simbolių kalba, apmąstydamas žmogaus galimybes („Viršūnės ir gelmės“), vidinį prieštaringumą („Pesimizmo himnai“), laisvės ir nelaisvės įtampą („Vergas“), Dievo ir žmogaus santykį („Rūpintojėlis“).
Mykolaitis-Putinas nukreipė lietuvių poeziją nuo visuomeninių problemų į individo būties filosofinę refleksiją, suteikdamas jai bendražmogiško universalumo ir dramatizmo. Eilėraščio subjekto mintys ir veiksmai skleidžiasi gamtoje, kuri yra ne reali, o poeto vaizduotės sukurta simbolinė erdvė, kupina prieštaravimų ir harmonijos siekio. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius, tarp kurių atsiduria Mykolaičio-Putino poezijos žmogus. Jis trokšta pasiekti idealų aukštumas („Margi sakalai“), bet kartu nenori išsižadėti vaisingų žemės syvų ir aistringos prigimties („Ilgesys“, „Paskandinto varpo giesmė“), todėl stengiasi tapti tarpininku, suderinti prieštaravimus ir aprėpti būties pilnatvę („Tarp dviejų aušrų“).
Rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ erdvė turi vertikalią ašį (dangus-žemė-jūra), o laikas - horizontalią (diena-naktis). Dienos metas - bendras, netikras laikas, kai gyvenamas ne savas gyvenimas ir nešiojamos kaukės („Rudenio naktį“). Nakties metas, nurimus dienos triukšmams, tampa individualiu laiku, tikrąja būtimi, kai žmogus lieka su savimi ir apmąsto savo egzistencijos prasmę po žvaigždėtu dangumi. Šalia filosofinio pobūdžio eilėraščių, rinkinyje gausu meilės lyrikos („Nerandamai“, „Romansas“, „Žemei“, „Pavasario žemė“), tęsiančios simbolistine poetika sukurtų eilėraščių tradiciją („Stella Maris“, „Vakare“, „Snaigės“).
1931 m., gavęs kūrybinių atostogų, Mykolaitis-Putinas išvyko į Nicos kurortą ir ėmėsi rašyti autobiografiniu pagrindu paremtą romaną „Altorių šešėly“. Kūrinio tikslas buvo plačiai motyvuoti būsimą pasitraukimą iš kunigų luomo ir užbaigti dvasinio išsivadavimo procesą. „Altorių šešėly“ priskiriamas „tapsmo“ (vok. Bildungs) romanų tipui, atskleidžiantis žmogaus sielos istoriją: brendimą, pasaulio ir savęs pažinimą, pasaulėžiūros formavimąsi ir asmenybės savikūrą.
Romano pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris artimas Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui - tai intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų. Pirmoji romano dalis „Bandymų dienos“ vaizduoja šešerius mokslo metus Seinuose, kur naivūs tikėjimai žlunga, atsiranda abejonės pasirinkimu, nubunda meilės jausmas merginai Liucijai, plečiasi poetinio talento suvokimas ir visapusiško gyvenimo troškimas, kertantis su celibato reikalavimais. Konfliktas tarp pareigos ir jausmų yra vidinis, neparodomas išoriškai.
Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ aprašomi vikaravimo metai Kalnėnuose. Liudas Vasaris uoliai atlieka pareigas, bet jaučia, kad jo idealizmu stengiamasi pasinaudoti arba iš jo pasišaipoma. Sunkiai sekasi rasti ryšį su paprastais žmonėmis. Kunigų kasdienybė, karjerizmas ir atotrūkis nuo gyvenimo stiprina įsitikinimą, kad jo prigimtis priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda kitą pasaulį - kultūros, prabangos, dvasinių vertybių, įkūnijamą netoliese esančio dvaro, jo bibliotekos ir baronienės Rainakienės. Epikūriška jos pasaulėžiūra ir žavi asmenybė laisvinančiai veikia Vasarį.
Trečiojoje dalyje „Išsivadavimas“ pagrindinis veikėjas, visiškai supasaulėjęs, nors vis dar susijęs su kunigija, grįžta į Lietuvą po dešimties gyvenimo Europoje metų. Miesto kunigai sėkmingai derina dvigubą gyvenimą, tačiau Vasariui jis tampa nepriimtinas. Galutinis postūmis yra meilė Amerikos lietuvei Auksei, su kuria Vasaris sieja savo ateitį. Kiekvienoje romano dalyje pasirodo kita moteris, padedanti Liudui Vasiariui geriau pažinti žmogaus vidines nuostatas ir dalyvaujanti jo kelyje į visavertį gyvenimą ir kūrybą.
Iki „Altorių šešėly“ pasirodymo 1932-1933 m. lietuvių romanas buvo menkai išplėtotas žanras. Mykolaičio-Putino knyga sukėlė tikrą perversmą, ir ketvirtajame dešimtmetyje romanai pasipylė vienas po kito. Dėl sensacingo turinio („Altorių šešėly“ tapo pirmuoju lietuvių „bestseleriu“) ir įtaigaus psichologizmo, šis romanas sulaukė didžiulio kritikų dėmesio ir padarė didžiulę įtaką prozos ir romano žanro raidai.
„Altorių šešėly“ yra tvirtos, darnios architektūros, gerai subalansuotas ir ištobulintas kūrinys - tikras psichologinio romano pavyzdys, ilgai nepralenktas ir suteikęs pasitikėjimo kitiems rašytojams. Pirmą kartą didžiuliame romane visas dėmesys sutelktas į vieną veikėją, detaliai analizuojant jo asmeninę problemiką. Mykolaitis-Putinas sukūrė europinio lygio kūrinį, pasirinkta tema (jauno menininko tapsmo istorija, konfliktas su visuomene, vadavimasis iš dogmų) suartinantį lietuvių literatūrą su visuotinės literatūros kontekstu, palyginamu su Jameso Joyce'o „Dailininko jaunystės portretu“, Rainerio Mariaus Rilkės „Maltės Laurids Brigės užrašais“, Thomaso Manno „Daktaru Faustu“ ir kt. Dėl stiliaus „Altorių šešėly“ dažnai vadinamas stendališko tipo romanu, parašytu intelektualia, preciziška kalba, pasižyminčiu koncentruotu sakiniu, taikliomis charakteristikomis ir įtaigiu pasakojimu.
Kitas svarbus Mykolaičio-Putino kūrybos laikotarpis - karo išvakarėse ir karo metu sukurta poezija, kurią jis ketino publikuoti rinkinyje „Rūsčios dienos“ (1944), tačiau vokiečių okupacinė valdžia neleido. Rinkinys pasirodė tik 1972 m. Čikagoje. Šiai poezijai būdingi karo, nelaimių ir pasaulio katastrofos nuojautos, išsakytos baladės poetika („Baladė“, „Lėlių baladė“, „Nežinios paslaptis“, „Vestuvių muzikantas“), neramūs sapnai ir grėsmingos vizijos („Saulėtekis“). Poezija smerkia žmonijos nuopuolį ir grįžimą į barbarybės laikus („Kelias atgal“, „Marche macabre“), o taip pat nykius sovietizacijos reiškinius („Raudonspalvėj liepsnoj“, „Minioje“, „Birželio 15“, „Liaudies daina“, „Tremtiniai“). Dominuoja nejauki šalčio, atšiaurios žiemos nuotaika (ciklas „Žiema“), baimės („Bijau nakties“) ir mirties motyvai („Golgota“, „Žuvusiems partizanams“, „Motinai“).
Iki naujo „Raštų“ leidimo 1989 m. niekur nebuvo publikuota „Rūstybės psalmė“ - svarbus katastrofų laikotarpio kūrinys. Biblinėmis aliuzijomis ir vaizdingų įvaizdžių seka eilėraštis perteikia istorijoje vykstantį absurdą.
Eilėraščiai „Pranašystė“, „Sielvarto sesei“, „Pro kryžių ūksmes“, „Dingo“, sukurti 1943-1944 m., apmąstantys Lietuvos ir žmogaus likimą, buvo publikuoti karo meto spaudoje arba liko rankraščiuose. Kūriniuose gausu kreipinių į Dievą, vizijų apie anapusybę kaip išsigelbėjimą, jie persmelkti siaubo ir krikščioniškos vilties.
Vėlesnėje Mykolaičio-Putino lyrikoje abstraktų simbolizmą ima keisti autentiški psichologiniai išgyvenimai ir egzistencinės patirtys. Poetas išreiškė moderniojo žmogaus jausenas, būdingas visam laikotarpiui, todėl jo eilėraščiai įgijo visuotinę reikšmę ir tapo lietuvių literatūros klasika. Eilėraščio „Langas“ tematiniai motyvai kyla iš dviejų versmių: somnambuliškos, iliuzoriškos būsenos ir sąmoningos būties įvaizdžių, kurie ir sudaro žmogaus vidinio gyvenimo dramatizmą. Rūstesnių ir minorinių nuotaikų išgyvenimai nėra pesimizmas ar mizantropija, nes žmogaus širdis jautriau reaguoja į liūdesį ir sielvartą. Lyrinis herojus tiki, kad visatos sandaroje ir žmogaus sieloje kartu su skausmu reiškiasi ir džiaugsmo išgyvenimai. Jau „Būties valandos“ rinkinyje buvo pastebėtas tragiškas nerimas dėl žmogaus likimo, siaučiant griaunančioms jėgoms. Vėliau šios jėgos dar labiau sustiprėjo, sustiprindamos išnykimo ir mirties temą.
Mykolaitis-Putinas pirmasis išplėtojo lietuvių literatūros istoriją kaip tautinės savimonės skleidimąsi ir meninį brendimą. Klasikinės jo interpretacijos apima K. Donelaičio, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, Vydūno, V. Krėvės kūrybą. Reikšminga literatūrinių elementų analizė M. Mažvydo ir jo amžininkų raštuose, taip pat komparatyvistinė studija „Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra“ (1955).
Kaip literatūros kritikas Mykolaitis-Putinas daugiausia reiškėsi 3-4 dešimtmečiuose, objektyviai ir kritiškai vertindamas to meto rašytojus ir literatūros procesą. 1962 m. jis pradėjo rašyti atsiminimus, kurių fragmentai buvo paskelbti spaudoje, o vėliau išleista knyga „Dienoraštis: 1938-1945“ (2021).
Po Stalino epochos pabaigos Mykolaitis-Putinas grįžo prie savo įprastos meditacinės lyrikos. 1955-1959 m. sukurti eilėraščiai sudaro atskirą skyrių „Raštų“ pirmajame tome. Nors rinkinys buvo cenzūros apkarpytas, skaitytojai galėjo pajusti Mykolaičio-Putino vertą poeziją iš filosofinę mintį metaforiškai ir simboliškai perteikiančių ciklų „Parafrazės“, „Krintanti žvaigždė“, „Septynios dienos“.
Pirmąjį pokarį rašytojas buvo nuolat prižiūrimas KGB. Valdžia spaudė jį viešai reikštis literatūriniais darbais. Mykolaitis-Putinas ėmėsi vertimų, į lietuvių kalbą išvertė Adomo Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“ (1948), „Krymo sonetus“ (1948), „Ponas Tadas“ (likęs nebaigtas), Ivano Krylovo pasakėčias (1945), Aleksandro Puškino eilėraščius (1949, 1950), fragmentus iš Oskaro Vaildo kūrybos, dalį Gėtės „Fausto“.
Svarbiausias rezistencinis kūrinys - 1945 m. sukurta poema „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“). Poetas pranašų kalba, apokaliptiniais regėjimais išreiškė kaltinimus totalitarinei prievartos sistemai, pasmerkė moralinį išsigimimą, bailius ir pataikūnus, šaukėsi Dievo pagalbos ir mirusiųjų keršto. Nors poetinė raiška abstrakta, skaitytojui buvo aišku, jog kalbama apie antrąją sovietinę okupaciją. Sovietinis saugumas ieškojo autoriaus, įtariant Mykolaitį-Putiną. Jį pridengiant, autorystę prisiėmė studentas, už tai nuteistas penkeriems metams. Poema pirmą kartą publikuota JAV 1967 m.
V. Mykolaitis-Putinas, kaip ir kiti Lietuvoje likę rašytojai, sulaukdavo laiškų iš tremtinių, tikėdamiesi pagalbos ar užtarimo. Tačiau reali persekiojimo, skundų ir baimės situacija neleido net pagalvoti apie paramą neteisėtai išvežtiesiems, pats tremties faktas buvo uždrausta tema. Be to, „Rūsčių dienų“ rinkinyje pasmerkęs stalininę diktatūrą, Mykolaitis-Putinas pats balansavo ant grėsmingos ribos. Jis, kaip ir kiti rašytojai, nuolat jautė moralinį terorą, buvo kritikuojamas už nepakankamą optimizmą, „buržuazinės“ ideologijos liekanas, individualizmą, menką idėjiškumą, spaudžiamas kurti lozunginę, politizuotą literatūrą.
Emigracijon nepasitraukęs Mykolaitis-Putinas turėjo prisitaikyti prie esamos santvarkos, buvo verčiamas rašyti revoliuciją, Leniną, Staliną, sovietinę santvarką ir jos „šviesias“ perspektyvas šlovinančias eiles. Rinkinyje „Sveikinu žemę“ (1950), kuris pasirodė tik po to, kai poetas kelis kartus jį taisė ir „sutarybino“, Mykolaitis-Putinas atidavė privalomą duoklę stereotipiniais eilėraščiais. Iki Stalino mirties (1953) jis apskritai vengė kurti poeziją, užsiėmė vertimais, dėstė Vilniaus universitete, rinko medžiagą istoriniam romanui „Sukilėliai“, kurio pirmoji dalis pasirodė 1957 m. (antroji - po dešimtmečio). 1863 m. sukilimas romane parodytas plačiame socialiniame, buitiniame, idėjiniame kontekste, su įtaigiu kunigo Mackevičiaus portretu. Kai kurios sovietmečiu privalomos istorijos, pasakojimo schemos kompensuojamos geru kaimo žmogaus psichologijos, jo interesų, laisvės troškimo pažinimu.
Pirmą kartą romanas „Sukilėliai“ 1958 m. buvo apdovanotas valstybine premija.
V. Mykolaičio-Putino kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš būties prieštaravimų. Pasaulis dualistiškas, perskeltas į du nesutaikomus pradus - dvasinį ir materialųjį. Ši dualistinė pasaulėjauta sukuria vertybių konfliktą ir sąlygoja nuolatinę įtampą. Jo lyrikoje nuolat jaučiamas meilės ilgesys, o abstraktųjį idealizmą nurungia gyvybės idėja ir sudvasintos gamtos tema. Meilės jausmas ir aistra modernistiniame (simbolizmo) tekste išstumia vyriškąjį dvasingumą, asketiškąjį ir kontempliatyvų religingumą, o energijos kūrybai teikia žemiškoji, aistringoji žmogaus prigimtis. Vyriškosios dvasios išsilaisvinimas ir kūrybinis žmogaus augimas padedant moteriškajam pradui - esminė romano „Altorių šešėly“ tema.
Visai vėlyvajai lyrikai būdinga monumentalios poetinės formos, eilėraščių ciklai, laisva, ekspresyvi intonacija, rupaus, proziško žodžio ir pakilaus kalbėjimo jungtis. Romanas „Altorių šešėly“ artimas klasikinei formai ir Stendhalio prozos tradicijoms. Pagrindinis herojus Liudas Vasaris veikia XX a. pradžios Lietuvoje, bet fabulos raidą lemia vidinė personažo istorija, kurioje išoriniai įvykiai ir susidūrimai su kitais veikėjais tik skatina vidinį vyksmą. Vasaris - intravertiškos prigimties, dideliu poetiniu talentu apdovanotas žmogus, kuris dramatiškame brendimo ir formavimosi kelyje siekia suvokti savo tapatybę ir realizuoti talentą, susidurdama su prisiimtų kunigystės įsipareigojimų reikalavimais. Romano įžvalgumą ir subtilų psichologizmą lemia ir jo autobiografiškumas. Romane keliama poeto pašaukimo ir kunigo tarnybos nesuderinamumo problema, bet jo prasmė yra universalesnė ir gali būti suvokiama kaip žmogiškos tapatybės ieškojimas ir suradimas.
Romane „Krizė“ (1937) nagrinėjamos nepriklausomos Lietuvos visuomenės ir kultūros problemos. Istoriniame romane „Sukilėliai“ (1 dalis 1957, 2 dalis 1967) apie 1863 m. sukilimą pateikiama plati laikotarpio panorama, paryškinančios socialinės veikėjų charakteristikos ir tam laikui privalomos istorinės klišės suteikia romanui schematizmo. Įtaigūs romano aspektai, vaizduojantys kaimo žmogų kaip tradicinės agrarinės kultūros kūrėją, pavergtos tautos buities prasmių ir perspektyvų, laisvės siekių įžvalgos, lyrizmo kupini gamtos vaizdai.
Reikšmingiausius draminius veikalus V. Mykolaitis-Putinas sukūrė 3 dešimtmetyje. Neoromantinė drama „Valdovo sūnus“ (1921) kupina tragiškos įtampos ir švelnaus lyrizmo; perdirbtame jos variante „Valdovas“ (išleista 1930) paryškinti realūs charakteriai. Simbolistiniams V. Mykolaičio-Putino lyrikos motyvams artima dramatizuota poema „Žiedas ir moteris“ (1925). Misterijoje „Nuvainikuota Vaidilutė“ (parašyta ir pastatyta 1927, pavadinimu „Vaidilutė Motina“ 1930) Lietuvos istorija pateikiama siejant Birutės legendą su Lietuvos vargų šimtmečiais ir atgimimu XX amžiuje.
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) - vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros veikėjų, poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūrologas. Jo kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš būties prieštaravimų, siekis pažinti žmogaus tapatybę ir realizuoti talentą.
tags: #mykolaitis #putinas #eilerasciai #zibintas