Daugybę metų, savo begale pasekmių nesukeliančių nutarčių ir sprendimų mane dusinę Lietuvos kai kurie administraciniai teismai, matyt pavargo labiau už mane.
Romualdas Matelis dalinasi savo patirtimi, kurioje nagrinėja situaciją, kai nepakankamos nuotraukos gali lemti administracinės baudos skyrimą, nors pats autorius jaučiasi priblokštas ir mano, kad teisminė sistema ne visada veikia taip, kaip turėtų.
Teisminės sistemos iššūkiai ir kelias į Strasbūrą
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sudėtyje Laimutis ALECHNAVIČIUS (kolegijos pirm.), Ramūnas GADLIAUSKAS (pranešėjas) ir Ričardas PILIČIAUSKAS (teismo pirmininkas) 2014.03.05 d. išnagrinėjo administracinę bylą, kurios sprendimas, autoriaus nuomone, atveria vartus į Strasbūro teismą.
Pagal Europos tarptautinę teisę, į Strasbūrą kreiptis galima tik tada, kai išsemiamos visos teisinės galimybės savo šalyje. Būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas laikomas riba, kai piliečiai išsemia savo šalies teisingumą ir nebeturi kitos išeities.
Romualdas Matelis teigia, kad ši LVAT kolegijos sprendimo nesuvokiamumas ir tapo postūmiu ieškoti teisybės tarptautiniuose teismuose.
Nuosavybės grąžinimo problemos Kaune: nekilnojamojo turto kompensaciniai sklypai
Romualdas Matelis viešina Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) požiūrį į nuosavybės grąžinimą, o straipsnio pradžia siekia 2013 m. birželio 7 d. Jis detaliai aprašo savo patirtį ieškant kompensacinių sklypų Kaune.
Šiaurės prospektas: sudėtinga reali situacija
Pirmoji aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų - Šiaurės prospektas. Autorius pastebi keistą gatvių pavadinimų logiką mieste ir apibūdina vietovę, kurioje turėtų būti 5,83 aro žemės sklypas. Vieta apibūdinama kaip brūzgynai su stepių elementais ir didžiulė duobė, kuri, autoriaus manymu, galėjo atsirasti dėl buldozerių veiklos prieš statant garažus.
Nors surasti sklypą būtų sudėtinga, žemėlapių pagalba tai šiek tiek supaprastėja. Tačiau reali situacija - didžiulė duobė, kurią įveikti prireiktų nemažų investicijų ir technikos.
Autorius ironiškai pastebi, kad su pora milijonų litų būtų galima atkurti kelią ir sutvarkyti duobę, tačiau tai keltų problemas dėl įvažiavimo į autostradą, kas draudžiama pagal ES standartus.
Ašigalio gatvė: inžinerinės infrastruktūros teritorija
Nuvykęs į Ašigalio gatvę, autorius susiduria su dar viena problema. Čia, 4,2 aro žemės plotelyje, numatytas svarbus inžinerinės infrastruktūros objektas. Žemė reglamentuojama kaip susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai skirta teritorija.
Brėžinyje nurodyti apribojimai: ryšių linijų apsaugos zona - po 2 m., elektros - po metrą, vandentiekio, kanalizacijos bei šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms - po 10 metrų. Autoriui kyla klausimas, kas lieka jam, jei jis pasirinktų šį sklypą ir jam tektų statyti inžinerinių komunikacijų objektą.
Tai, kad detalusis planas buvo suderintas 2006 m., o autorius jį gavo 2009 m. pabaigoje, autorius laiko akivaizdžiu įrodymu, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą nesiskaitoma.
Šilainių pakraštys: trys sklypeliai prie degalinės
2009 m. žiemą autorius apžiūrėjo ir tris 5 arų sklypelius Šilainių pakraštyje, netoli degalinės. Šių sklypų paskirtis - sandėlių statyba, o ne gyvenamasis būstas.
Autorius stebisi, kodėl dalis pretendentų, kuriems priklausė iki 20 arų, gavo tik po 5 arus, kurie buvo padalinti į keturis minimalius sklypelius. Paaiškėjo, kad NŽT darbuotojai norėjo duoti žemės „po lygiai“ visiems pretendentams, kas autoriaus nuomone, yra išsivysčiusio socializmo reliktas.
Ateities plentas: brūzgynai viaduko prieigose
Ateities plente siūlyti žemės sklypai buvo nupiešti ten, kur natūroje, šalia geležinkelio viaduko, buvo tik brūzgynai.
Kai autorius paprašė žemėtvarkininkės palydėti jį į vietą, kad pamatytų planuojamus gyvenamosios paskirties sklypus, ji atsisakė, nes pati ten nebuvo buvusi ir nesikalė jokių riboženklių.
Kreipimasis į žiniasklaidą ir nuosavybės atkūrimo istorija
Dėl susidariusios situacijos Romualdas Matelis kreipėsi į „Kauno dienos“ redakciją, kur jam pagelbėjo reporteris Tadas Širvinskas. Šis straipsnis atskleidžia ilgą ir sudėtingą nuosavybės atkūrimo procesą Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Autorius prisimena 1991 m. laikotarpį, kai buvo skelbta apie galimybę atstatyti nuosavybę į nacionalizuotas žemes. Tėvai, kartu su autoriumi, nuskubėjo į Kauno savivaldybę su ranka rašytais pareiškimais, tačiau jiems buvo paaiškinta, kad reikia pildyti vieningos formos blankus ir pateikti dokumentą - PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises.
Vėliau, 1991 m. pabaigoje, šeima gavo pakvietimą atvykti į Savivaldybę pakartotinai, nes senieji blankai buvo netinkami ir reikėjo perrašyti prašymus į naujus lapus, atsižvelgiant į ką tik priimtą Nuosavybės atstatymo įstatymą.
Autorius pripažįsta, kad jau tada jam kilo įtarimas dėl galimo eiliškumo sutrikimo, tačiau patikėjęs paaiškinimais, kad tai tik formalumas, sutiko perrašyti prašymus. Šiandien jis supranta, kad tai buvo didelė klaida, nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol.
ŽAISIM ŠŪDINUS ŽAIDIMUS | GALBŪT GTA RP | EASTERNTONAS DAY 129
Straipsnis pabrėžia, kad valdininkų abejingumas ir biurokratinės kliūtys trukdo piliečiams atgauti savo teisėtą nuosavybę, o teisinė sistema kartais veikia neefektyviai, paliekant žmones be išeities.
tags: #nepakanka #nuotrauku #patraukti #administracinei #baudai