Būtino automobilių stovėjimo vietų skaičiaus užtikrinimas - vienas svarbiausių uždavinių projektuojant bet kokį pastatą mieste. Tai gali apriboti pastato dydį, smarkiai koreguoti sklypo planą. Kaip rodo praktika, suplanavus nepakankamą, nors ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį stovėjimo vietų skaičių, neretai chaosui pasmerkiamas visas kvartalas.
Po darbo dienos grįžus namo dažnai susiduriama su problema, kad nėra kur pastatyti automobilio. Tai ypač aktuali problema didžiųjų miestų, tokių kaip Vilnius, daugiabučių gyventojams. Nors teisės aktai numato griežtus reikalavimus minimaliam statomų gyvenamųjų pastatų automobilių stovėjimo vietų skaičiui, realybėje tai nebūtinai atsispindi.
Teisinis reglamentavimas
Pagrindinis teisės aktas, kuriame nustatyti reikalavimai ne tik automobilių vietų skaičiui, bet ir jų įrengimo parametrai - STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai.“ Pavyzdžiui, šiame STR daugiabučiui gyvenamajam namui nustatytas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius - viena vieta vienam butui. Projektuojant administracinį pastatą reikia numatyti mažiausiai vieną vietą 25 m2 pastato pagrindinio ploto.
Statybos techninis reglamentas „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ reikalauja, kad gyvenamosios paskirties daugiabučiai (trijų ir daugiau butų pastatai) turėtų mažiausiai vieną automobilio stovėjimo vietą vienam butui. Tuo tarpu vieno ar dviejų butų pastatams privalomų įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičius priklauso nuo tokių pastatų naudingojo ploto, tad pavyzdžiui, gyvenamajam namui, kurio naudingasis plotas yra 150 kv.m, turėtų būti įrengta ne mažiau kaip trys, o pastatui, kuriame įrengti du butai ir kurio naudingasis plotas yra 230 kv.m., - ne mažiau kaip 4 automobilių stovėjimo vietos.
Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimai
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintas aprašas iš esmės papildo aukščiau aprašytą STR. Paprastai aiškinant, jame nustatyta kiek mažiausiai ir kiek daugiausiai automobilių stovėjimo vietų galima įrengti, taip pat kompensavimo tvarka už neįrengtas vietas ir pan. Neatsiejama šio aprašo dalis - Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių vietų skaičiaus koeficientus schema.
Pavyzdžiui, 1 zonoje, kuri apima Vilniaus senamiestį, mažiausias stovėjimo vietos koeficientas - 0,25, didžiausias - 0,5. Vadinasi, projektuojant daugiabutį namą, mažiausiai galima įrengti 0,25 vietos vienam butui (arba 1 vieta 4 butams), daugiausiai - 0,5 vietos vienam butui (1 vieta 2 butams). Atkreiptinas dėmesys, kad 1, 2 ir 3 zonose tik gyvenamosios paskirties patalpoms įrengiamoms požeminėms stovėjimo vietoms taikomas didžiausias koeficientas - 1. Vadinasi, netgi senamiestyje (1 zona) įmanoma turėti vieną požeminę automobilio stovėjimo vietą butui. Be to, nėra uždrausta papildomai įrengti ir antžeminių stovėjimo vietų.
2 ir 3 zonose automobilių stovėjimo vietų skaičių įmanoma dar mažinti, ne didesne, nei koeficiento 0,25 reikšme. Pavyzdžiui, 2 zonoje mažiausią vietų koeficientą - 0,5 galima sumažinti iki 0,25. Taigi, vietoje 1 vietos 2 butams, galima įrengti 1 vietą 4 butams. Tiesą, toks mažinimas yra įmanomas tik statytojui sumokėjus nustatytą mokestį už kiekvieną neįrengtą stovėjimo vietą. 2 zonoje tai kainuotų 4000 eurų, 3 zonoje - 2000 eurų. Brangiausiai atsieitų mažinti vietų skaičių 2.1 zonoje, į kurią įeina naujasis, aplink Konstitucijos prospektą suformuotas Vilniaus centras.
| Zona | Apibūdinimas | Mažiausias koeficientas | Didžiausias koeficientas | Mokestis už neįrengtą vietą |
|---|---|---|---|---|
| 1 | Vilniaus senamiestis | 0.25 | 0.5 | N/A |
| 2 | N/A | N/A | 0.5 (galima sumažinti iki 0.25) | 4000 EUR |
| 2.1 | Naujasis Vilniaus centras (aplink Konstitucijos pr.) | N/A | N/A | Brangiausias |
| 3 | N/A | N/A | N/A | 2000 EUR |
Su nepakankamo automobilių stovėjimo vietų problema aršiai, tačiau nesėkmingai teismuose kovojo sostinės Perkūnkiemio gyventojai. Nuo 2022 m. Perkūnkiemio kvartale esantys daugiabučiai buvo pripažinti tinkamais naudoti prieš penkiolika ir daugiau metų, tačiau visgi automobilių stovėjimo vietų nebuvo ir šiai dienai nėra įrengta pakankamai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pasakė, jog projektuojant daugiabutį gyvenamąjį namą yra privaloma suprojektuoti ir statant įrengti kiekvienam butui po vieną automobilio stovėjimo vietą, t. y., rengiant daugiabučio gyvenamojo namo projektą ir projektinius sprendinius, būtina juose nustatyti ir automobilių saugyklą, o daugiabučio gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti metu tikrinama, ar visi darbai atlikti pagal projektą, projektinius sprendinius, įskaitant ir būtinųjų automobilių stovėjimo vietų įrengimą, o daugiabutis gyvenamasis namas gali būti pripažintas tinkamu naudoti, kai atlikti visi būtini statybos darbai, įskaitant ir stovėjimo vietų įrengimą.
Automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ir priežiūros reikalavimai
Automobilių stovėjimo aikštelės turi būti lengvai prieinamos visiems, su reikiamu vietų skaičiumi bei pažymėtomis vietomis įvairių grupių žmonėms, tikintis, kad jos bus tinkamai naudojamos. Specialiai neįgaliesiems skirtų vietų nuostatos turėtų būti visose automobilių stovėjimo aikštelėse. Didelis dėmesys turėtų būti skiriamas ir tėvų su mažais vaikais parkavimosi nuostatų kūrimui.
Jeigu automobilių stovėjimo aikštelė - viena ištisinė eilė ar vietos šalia gatvės, tai šie standartai suteikia galimybę pastatyti vienu metu kuo daugiau transporto priemonių, nepaisant jų dydžių ar vartotojų poreikių. Didesnių nei standartinių matmenų stovėjimo aikštelių vietos turėtų būti skiriamos didesnių transporto priemonių vairuotojams; asmenims, kuriems reikia pasikrauti ar išsikrauti per šonines duris; asmenims, kuriems įlipti ar išlipti iš transporto priemonės reikia daugiau erdvės.
Neįgaliesiems skirtų vietų turėtų būti visose automobilių stovėjimo aikštelėse. Aikštelės turi būti suprojektuotos taip, kad neįgaliųjų vietos būtų kuo arčiau pastato ar įėjimo. Jei automobilių stovėjimo aikštelėje yra specialios tėvų su vaikais vietos, tai jos turi būti įrengtos kuo arčiau įėjimo. Tačiau pirmenybė teikiama neįgaliesiems skirtoms vietoms.
Transporto terminaluose - geležinkelių stotyse ar oro uostuose - ir trumpalaikiam, ir ilgalaikiam stovėjimui skirtos specialiai pažymėtos vietos turi būti įrengtos kuo arčiau įėjimo į pastatą. Ant stulpo ar sienos pritvirtintas ženklas turi būti bent 300 mm pločio, 450 mm aukščio ir iškeltas 1500 mm - 2500 mm aukščiau grindinio dangos, stovėjimo vietos ribos viduryje.
Neįgaliesiems skirtų specialiai pažymėtų automobilių stovėjimo vietų skaičius priklauso nuo pastato tipo. Prie pastatų, kuriuos labai dažnai naudoja neįgalieji, turi būti didesnis nei nurodyta reikalavimuose specialiai pažymėtų vietų skaičius.
Mašinų stovėjimo aikštelės turi būti išdėstomos vienoda tvarka, aiškiai atskiriant parkavimo ir pėsčiųjų zonas. Didelėse ir ryškiai neapribotose stovėjimo aikštelėse sunku orientuotis silpnaregiams. Stovėjimo vietų išdėstymas vienoje eilėje dažniausiai taikomas ne gatvėse (pvz., prie prekybos centrų) įrengtose aikštelėse, o lygiagretus stovėjimo vietų išdėstymas yra būdingesnis gatvėse įrengtose aikštelėse.
Neįgaliųjų bei tėvų su mažais vaikais automobilių stovėjimo vietų kelio danga turėtų būti ryškiai, aiškiai pažymėta, o taip pat prie stulpų ar sienų turi būti pritvirtinti ženklai. Ne gatvėje esančios (statmenos) specialiai pažymėtos automobilių stovėjimo vietos turi būti maždaug 2400 mm pločio bei 4800 mm ilgio. Specialiųjų poreikių žmonės, besinaudojantys greta esančia automobilių stovėjimo vieta, turi teisę į taip vadinamą „šoninio priėjimo” zoną. Esant tokiai zonai, galima pilnai atverti šonines mašinos duris, ir vairuotojai bei keleiviai (įskaitant kūdikius, esančius kilnojamuose lopšiuose) turi galimybę laisvai išlipti iš mašinos (ar būti iškelti), nežiūrint į tai, kad šalia stovi kita transporto priemonė.
Gatvėse esančios stovėjimo vietos neturėtų būti įrenginėjamos, jei kelio nuolydis ir ratų pasvirimo kampas bendrai sudaro didesnį nei 50 laipsnių kampą. Svarbu: jeigu stovėjimo vietos lygiagrečiame (paraleliniame) parkavime yra išdėstytos vienoje eilėje ar sumaišytos su įprastomis parkavimo vietomis, tai jose turi būti papildoma 2000 mm erdvė automobilio gale.
Automobilius gatvės aikštelėse pasirinktinai ar privalomai statantys žmonės išlips iš automobilio ant šaligatvio ir į jį įlips nuo šaligatvio. Jei bordiūras yra aukštas, išlipantiems ir įlipantiems žmonėms teks labiau susilenkti ar išsitiesti. Tokios situacijos apsunkina neįgaliųjų, judančių vežimėlių pagalba gyvenimą, nes vežimėlį tenka užkelti ant paaukštinto šaligatvio ir tada pačiam į jį persėsti iš automobilio. Esant griežtai ribojamam šaligatvio pločiui, būtų tikslinga sulyginti šaligatvio ir kelio aukštį su aikštele besijungiančiose vietose. Jeigu specialiai pažymėtos vietos nėra viename lygmenyje su šalia esančiu taku ar šaligatviu, neįgaliųjų, judančių vežimėliais patogumui turėtų būti įrengti nužeminti bordiūrai.
Visos specialiosios automobilių statymo vietos turėtų būti pastovios, vienodos; jų paviršius turi būti lygus, be didesnių kaip 5 mm iškilimų. Maksimalus 50 laipsnių nuolydis galimas tik tose vietose, kur turės žemyn nubėgti vanduo. Specialios vietos neįgaliems vairuotojams ir keleiviams turi būti įrengtos tokios pačios, kaip ir visose stovėjimo aikštelėse. Neįgaliųjų ir tėvų su vaikais stovėjimo vietos turi būti patogiausiame lygmenyje ir kuo arčiau pastato ar vietos įėjimo bei išėjimo. Šios vietos turi būti greta gatvės ar lifto, kad būtų kuo mažesnė apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis rizika.
Daugiaaukštės ir požeminės automobilių stovėjimo aikštelės
Daugiaaukštėse ir požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse turi būti automatinė ventiliacija. Požeminių stovėjimo aikštelių mažiausias aukštis - 2600 mm tam, kad į jas galėtų įvažiuoti paaukštintos transporto priemonės. Žymėjimo ženklai, šviestuvai kiti elementai negali būti išsikišę į 2600 mm aukščio zoną. Jeigu seniai pastatytose aikštelėse šių reikalavimų įgyvendinti nepavyksta, tai įspėjimas apie aukščio apribojimus turi būti prieš įvažiavimą.
Išlaipinimo taškai
Išlaipinimo taškai įrengiami tam, kad būtų galima saugiai išlipti iš automobilio kuo arčiau pagrindinio įėjimo į pastatą. Tai išties puiki idėja. Išsilaipinimo taškai turėtų būti įrengti vietoje specialių stovėjimo aikštelių, jeigu nėra galimybės įrengti tokių aikštelių netoli pastato. Jeigu tik įmanoma, išlaipinimo taškai turėtų būti po stogu, apsaugančiu nuo lietaus ar sniego. Tento aukštis turėtų būti 2600 mm, tuomet šia paslauga galės naudotis daugumos transporto priemonių vairuotojai ir keleiviai. Išlaipinimo taškai turėtų būti įrengti lengvai randamose vietose. Jei išlaipinimo taškas įrengtas viename lygyje su kelio paviršiumi, tai įlipti į automobilį ir iš jo išlipti visiems patogu. Išlaipinimo taškai turi būti plokštumos su tvirtu bei lygiu paviršiumi. Juose negali būti šulinių dangčių, griovelių vandeniui nutekėti, grotelių ir kitų kliūčių, trukdančių saugiai išlipti iš transporto priemonės ir į ją įkalti. Kai kuriems žmonėms minėtosios kliūtys gali tapti rizikos faktoriais. Jei grotelės ar tinkleliai vis tik įrenginėjami, tai jų matmenys neturėtų būti didesni kaip 10 mm x 20 mm. Tinkleliai turi būti įrengiami taip, kad ilgesnioji jų pusė būtų nukreipta į taką, vedantį į išlaipinimo tašką. Jeigu prie pagrindinio pastato (pvz., didelės savitarnos parduotuvės, prekybos centro) įėjimo atveža autobusai, tai prie išlaipinimo taškų turi būti įrengti paaukštinti bordiūrai. Išlaipinimo taškai turi būti įrengti taip, kad netrukdytų aplinkinio eismo.
Atstumai nuo pastatų
Jei esate namų savininkas ar planuojate statyti naują pastatą, būtina suprasti automobilių statymo atstumus nuo pastatų. Šios taisyklės yra svarbios ne tik dėl estetikos, bet ir saugumo.
Pagal Lietuvos Statybos Techninį Reglamentą (STR), automobilių statymo atstumas nuo pastatų priklauso nuo kelių veiksnių: pastato paskirties (gyvenamųjų namų, ligoninių, mokyklų ir kitų viešųjų pastatų atstumai skiriasi), automobilių stovėjimo vietų skaičiaus (jei aikštelėje yra mažiau nei 10 vietų, atstumas nuo pastato gali būti mažesnis nei aikštelėje su daugiau nei 300 vietų) ir pastato tipo (požeminiai garažai ir atviros aikštelės turi skirtingus reikalavimus).
Pavyzdžiui, nuo daugiabučio gyvenamojo namo varstomų langų iki automobilių stovėjimo vietų aikštelės būtina išlaikyti tam tikrus atstumus, priklausomai nuo vietų skaičiaus: iki 20 automobilių stovėjimo vietų aikštelės - 7 metrų atstumas. Jei aikštelėje telpa daugiau nei 300 mašinų, privalomas atstumas nuo gyvenamojo namo langų - 50 metrų. Reglamentuotą atstumą privaloma išlaikyti nepriklausomai nuo to, ar gyvenamasis namas yra tame pačiame ar gretimame sklype. Šie reikalavimai neprivalomi, kai aikštelė yra skirta namo gyventojų reikmėms.
Kai automobiliams aikštelėje skirta ne daugiau kaip 10 vietų, turi būti išlaikytas 10 metrų atstumas. Jeigu mašinų skaičius nuo 11 iki 50, atstumas didėja iki 15 metrų. Kai aikštelėje gali stovėti 51-100 automobilių, iki namo privalo būti 25 metrų atstumas. Jis padidėja iki 35 metrų, jeigu numatyta nuo 101 iki 300 automobilių vietų. Jeigu aikštelėje telpa daugiau nei 300 mašinų, privalomas atstumas nuo gyvenamojo namo langų - 50 metrų.
Laikantis automobilių statymo atstumų, užtikrinamas saugumas ir komfortas. Atstumas nuo pastatų sumažina triukšmo ir oro taršos poveikį gyventojams. Be to, tai palengvina automobilių judėjimą ir užtikrina geresnį matomumą.
Priešgaisriniai atstumai
Yra minimalus 3 m atstumas nuo sklypo ribos ir priešgaisriniai atstumai, priklausantys nuo gaisro klasės. Minimalus atstumas nuo naujai statomo pastato iki sklypo ribos turi būti išlaikytas ne mažesnis kaip 3 metrai skaičiuojant nuo labiausiai atsikišančios pastato konstrukcijos stačiu kampu sklypo ribai. Be šio reikalavimo yra dar priešgaisriniai reikalavimai, kurie nusako, jog leistini atstumai tarp pastatų yra 6-15 metrų, kuris priklauso nuo pastato ugniaatsparumo laipsnio.
| Pastatų ugniaatsparumo laipsnis | Atstumas metrais |
|---|---|
| Abu pastatai III ugniaatsparumo laipsnio | 15m |
| Vienas II, kitas III laipsnio | 10m |
| Abu II laipsnio | 8m |
| Abu I laipsnio | 6m |
Jei statomas III atsparumo ugniai laipsnio pastatas pažeidžia trečiųjų asmenų interesus, pastatas turi būti statomas toliau arba turi būti gautas sutikimas. Pvz.: jūs statote rąstinę pirtį, kuri yra priskiriama III atsparumo ugniai laipsniui, tai nenorint gauti kaimyninio sklypo savininko sutikimo, tam, kad nepažeistumėt jo teisės statyti pastatą 3m nuo sklypo ribos atstumu, turėtumėt pirtį statyti ne arčiau kaip 12 metrų nuo sklypo ribos. Nėra svarbu, kuris pirmas pasistatė statinį, visais atvejais, reikalingas kaimyno sutikimas. O jei sutikimo nėra, tuomet yra pažeidžiama kaimyno teisė statyti pastatą 3m nuo sklypo ribos atstumu.
Nuosavybės teisė ir parkavimo vietų naudojimo tvarka
Norint įvertinti automobilių stovėjimo aikštelių naudojimo teisėtumą, pirmiausia svarbu sužinoti, kam priklauso automobilių stovėjimo aikštelė ar atskira parkavimo vieta. Jei automobilių stovėjimo aikštelės ar stovėjimo vietos yra viešosios nuosavybės objektai, t. y. priklauso valstybei ar savivaldybei, vadinasi, automobilių stovėjimo vietos yra viešos, bendro naudojimo ir jomis gali naudotis visi asmenys, norintys parkuoti automobilius. Tokiomis aikštelėmis žmonės gali naudotis nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena šalia esančiuose pastatuose.
Statyti automobilius vairuotojai gali net ir tais atvejais, kai pagal automobilių stovėjimo aikštelės buvimo vietą gali susidaryti nuomonė, kad konkretaus gyvenamojo ar kitos paskirties pastato kiemas skirtas būtent šiuose pastatuose gyvenančių ar dirbančių asmenų transporto priemonių parkavimui. Tokiais atvejais asmenys negali savintis parkavimo vietų, t. y. statyti fizinių kliūčių, montuoti užtvarų, kabinti grandinių ir pan. Tokie veiksmai gali užtraukti administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą ar neteisėtą užtvarų įrengimą.
Jei automobilių parkavimo vietos ar stovėjimo aikštelė yra privačios nuosavybės objektai, kas paprastai būna tais atvejais, kai aikštelės įrengiamos prie naujos statybos gyvenamųjų namų, tuomet gyventojas, norėdamas automobilį parkuoti privačioje stovėjimo vietoje, turi pastarąją išsipirkti ar išsinuomoti, t. y. įgyti teisę naudotis dalimi stovėjimo aikštelės. Perkant būstą naujos statybos name iš nekilnojamojo turto vystytojo ar kitų asmenų kartu su gyvenamąja patalpa paprastai nuosavybėn įgyjama ir atitinkama dalis automobilių stovėjimo aikštelės, t. y. automobilio stovėjimo vieta.
Pagal esamą teisinį reglamentavimą, įgyjama nuosavybės teisė būtent į dalį automobilių stovėjimo aikštelės. Atskiros parkavimo vietos išsipirkimas nėra galimas ir įmanomas jos nesuformavus kaip atskiro žemės sklypo ir neatidalinus iš bendrosios dalinės nuosavybės. Visgi net ir parkavimo vietos išsipirkimas negarantuoja, kad kiti gyventojai nestatys savo transporto priemonių į vietą, kurią asmuo laiko sava, nes visi bendraturčiai turi vienodas teises naudotis privačia aikštele.
Pavyzdžiui, jei aikštelę yra išsipirkę 20 asmenų, bus laikoma, kad kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklauso po 1/20 automobilių stovėjimo aikštelės dalį. Kylant ginčams, pavyzdžiui, tais atvejais, kai stovėjimo vietų kiekis yra nedidelis, o kitas asmuo parkuoja du ar tris automobilius, taip atimdamas kitų galimybę parkuoti savo transporto priemones, visi bendraturčiai turėtų mėginti taikiai susitarti dėl aikštelės naudojimo tvarkos.
Neretai gyvenamojo pastato gyventojai būna sukūrę grupes socialiniuose tinkluose, skirtas įvairių klausimų ir problemų, susijusių su gyvenamuoju pastatu, jo remontu ar automobilių stovėjimo vietomis aptarimui, kurios gali tapti efektyviu įrankiu spręsti tarpusavio nesutarimus ir dėl parkavimo vietų.
Jeigu konflikto vis dėlto nepavyksta išspręsti taikiai, visi bendraturčiai gali paprasta rašytine sutartimi susitarti dėl automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos. Tačiau tokią sutartį patvirtinus notariškai ir ją įregistravus Registrų centre, ji ir ateityje bus privaloma visiems asmenims, kurie pastate įsigis nuosavybę kartu su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės ar stovėjimo aikštelės dalį atskirai.
Nepavykus susitarti taikiai, asmenims, kurių teisės pažeidžiamos, belieka galimybė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo. Tad fizinių kliūčių statyti automobilius įrengimas konkrečiose automobilių stovėjimo vietose teisėtai įmanomas tik automobilių stovėjimo aikštelių bendraturčiams susitarus dėl konkrečios automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos arba pastarąją nustačius teismui.
Siekiant, kad kiti asmenys, nesantys konkretaus pastato gyventojai ir / ar nesusiję su konkrečiu pastatu kitais pagrindais, nestatytų savo automobilių privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, gali būti įrengiami atitvarai. Tačiau jų įrengimas privalo būti suderintas su atitinkamomis vietos savivaldos institucijomis ar jų įgaliota institucija. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo ketinamo įrengti užtvaro matmenų, būtina gauti ir statybą leidžiantį dokumentą. Svarbu žinoti, kad šių metų sausio mėn. policija techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo nebederina.
Lengvųjų automobilių įsigijimo ir nuomos išlaidų priskyrimas ribojamų dydžių atskaitymams
STR 2.06.04:2014 Pakeitimai
Be didelio triukšmo ir reklamos vasario pabaigoje įsigaliojo nauja STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ redakcija. Svarbiausi pasikeitimai lyginant su prieš tai galiojusia redakcija - gerokai sumažėję privalomi atstumai nuo garažų ir atvirų mašinų aikštelių iki varstomų pastatų langų ar vėdinimo sistemos oro paėmimo angų. Dar vienas svarbus pakeitimas - elektromobilių stovėjimo vietų reglamentavimas. Anksčiau galiojęs STR leido netaikyti privalomo atstumo tarp langų ir elektromobilių stovėjimo vietų, tačiau nebuvo reikalavimo prie jų įrengti krovimo stoteles ir specialų tokių vietų ženklinimą.