Kompaktinės plokštelės pasirodymas yra labai teigiamas kultūros reiškinys, ir būtent kultūros, ne siaura prasme - lengvosios muzikos. Gerai sudarytas rinkinys, puikus kompakto dizainas, gera kokybė. Klausausi, džiaugiuosi, o kartu ir liūdžiu, kad lietuviškos estrados tradicija iš esmės nutraukta tris kartus. Ir tai negausiai tautai! Tik Nelly, Šabaniauskas kartas sujungė, perteikė, nešė tradiciją. O labiausiai skauda širdį, kad nebeturime tautos sąmonėje Baltijos jūros. Tik paplūdymiai beliko, bet ne legenda, ne tautos veiklos istorijos, gyvenimo dalis. „Kopų balsai“ ją mums nuo vaikystės perdavė.
Kada estradinio ansamblio „Kopų balsai“ pradžia? Šiais, 2013-aisiais metais, jų įkūrėjas ir vienintelis vadovas Maestro Arvydas Paltinas švenčia savo garbingą 80-ties metų Jubiliejų. Pačiam ansambliui sukaktų daugiau nei 55-eri. Maestro asmeniniame archyve išlikęs anuometės Kultūros ministerijos Garbės raštas jo vadovaujamam estradiniam ansambliui, datuotas 1978-aisiais metais, sveikina kolektyvą su dvidešimtmečiu.
Iš pradžių grota tik šokiams įvairiose Klaipėdos miesto salėse. Vėliau formuojamas bigbendas. Tam įtakos turėjo Kaune jau garsėjęs Maestro J. Tiškaus orkestras. Repertuare vyrauja svingas, džiazinės improvizacijos. Kiek vėliau orkestro prieglobsčiu tampa Jūrų prekybos uosto kultūros rūmai. Orkestre pradeda dainuoti solistai - B. Gadeikis, V. Šamšurinas, A. Stupelytė, E. Vasilevskis, B. Boguslauskas, na , žinoma, N. Paltinienė (iki 1966-ųjų N. Klimenko, pagal pirmojo vyro pavardę) ir E. Ivanauskas. 1967-aisiais susikuria N. Paltinienės ir E. 7-ame dešimtmetyje orkestras jau žinomas visoje Lietuvoje - tampa tarprespublikinių festivalių „Kauno pavasaris“, „Gintarinė triūba“ daugkartiniais laureatais ir prizininkais. 1968 m. Nelly Paltinienė paskelbiama geriausia Pabaltijo respublikų dainininke, „Kauno pavasario“ ir Lenkų dainos konkurso Vilniuje laureate, E. Ivanauskas - 1968 m. „Vilniaus bokštų “ konkurso diplomantu, tuo pačiu Lietuvai padovanodamas legendinę A. Raudonikio „Raudoną rožę“ („Lauksiu tavęs ateinant“). To dešimtmečio pabaigoje orkestras performuojamas į estradinį ansamblį, vėliau jam suteikiamas pavyzdinio kolektyvo titulas ir oficialus „Kopų balsų“ vardas. Maždaug tuo metu ansamblyje estrados dainininkų kelią pradeda V. Malinauskas, B. Petrikytė, A. Čapas, kiek vėliau - E.
Būtent 1970-1985 metų laikotarpis buvo Lietuvos klasikinės lengvosios, estradinės ir džiazo muzikos žydėjimo metas. Kartais be reikalo apie jį kalbame su atsainumu - būtent tada išaugo grupės ir vokalistai, kurie tebekoncertuoja iki šiol, o jų įrašytas dainas vis iš naujo prikelia gyventi jaunesnės kartos atlikėjai. Netiesa, jog atlikėjų ir ansamblių būta nedaug. Tuo laiku programas rengė LRT Lengvosios muzikos orkestras ir pučiamųjų orkestras „Trimitas“, aukštu muzikiniu lygiu galėję stebinti išlepintą Europos publiką. Daugelis vokalistų kasdieniam darbui pasirinkdavo estradinius ansamblius, kurie buvo net kelių kategorijų. O kur dar įvairiausiu statusu „prisidengę“ madingos jaunimo pop ir roko grupės - „Hiperbolė“, „Rondo“, „Vairas“, „Studija“, „Foje“, „Antis“… Ir daug daug kitų įvairių stilių, žanrų, kolektyvų. Jie grojo profesionaliai ir rimtai. Jokių fonogramų nebuvo. Kai kurie (kaip filharmonijos ir restoranų bei naktinių barų ansambliai) ir oficialiai buvo laikomi profesionalais, kiti formaliai atstovavo „meno saviveiklai“, nors pinigus uždirbdavo paprastai tik grodami ir dainuodami.
Ir vis dėlto „Kopų balsai“ čia buvo išimtis. 1970-ųjų pradžioje Maestro A. Paltino ansamblis pradėjo muzikuoti Klaipėdoje XX a. antrojoje pusėje labai populiariame naktiniame bare „Neringa“, oficialiai įgydami profesionalų statusą. Nuo 1970 m. „Kopų balsai“ ėmė gyventi itin aktyvų kūrybinį metą. Ansamblis ne tik nuolat rengdavo įspūdingas programas „Neringos“ naktiniame bare, bet aktyviai koncertuodavo Lietuvoje ir Sovietų Sąjungos respublikų didžiuosiuose miestuose. Jų maršrutai buvo visiškai analogiški Valstybinės filharmonijos kolektyvų gastrolių maršrutams. Tiesa, pastaruosius, o ir kitus „pavyzdinius estradinius ansamblius“ laikas nuo laiko „partija ir vyriausybė“ išleisdavo pasižmonėti „už sienos“. Tik ne „Kopų balsus“ - mat Maestro A. Ansamblis koncertuodavo mums - didžiausiose ir mažiausiose salėse. Ir ne tik. „Kopų balsai“ kiekvienais metais Lietuvos TV įrašydavo naują koncertinę šou programą, kuri būdavo kartojama kone kiekvieną mėnesį, rengdavo autorinius kompozitorių B. Gorbulskio ir A.
„Kopų balsai“ Vilniaus plokštelių įrašų studijoje įrašė ir išleido keturis didelius albumus ir vieną mažą. Daugiau už juos savo įrašų publikavo tik „Estradinės melodijos“ ir „Nerija“; „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“ teįrašė po vieną plokštelę, jauniausias Valstybinės filharmonijos ansamblis - „Plius minus“ - nei vienos. Be „Kopų balsų“, tik vienas „pavyzdinis kolektyvas“ - šviesios atminties Maestro M. Tamošiūno vadovaujama „Oktava“ - įrašė vinilo plokštelių. Deja.
„Kopų balsai“ ne tik koncertavo taip pat intensyviai kaip filharmonijos kolektyvai - ansamblis nuolat, kiekvienais metais dalyvaudavo ir Palangos estradinės muzikos festivalyje (vėliau pavadintame „Baltijos jaunystė“) kartu su „Nerija“, „Estradinėmis melodijomis“, „Nemuno žiburiais“, „Vilniaus aidais“, „Plius minus“ - tokia buvo nuolatinė ano, tuo metu žymiausio, festivalio kasmetinė programa. „Kopų balsų“ aktyvus kūrybinis laikotarpis tęsėsi iki 1982 m., kai N. Paltinienė ir A. Paltinas išvyko į Vokietiją ir buvo uždrausta pardavinėti vinilo plokštelės, netransliuojami įrašai (dalis jų išmagnetinta), nerodomi per LTV ansamblio įrašai ir koncertai.
Legendiniai „Kopų balsai“ - įpratome prie šio žodžių junginio. Ir ši kompaktinė plokštelė archyvinių ansamblio įrašų - jau antra (jei dar priskaičiuoti N. Paltinienės ir E. Ivanausko rinktinę senųjų dainų, kur solistams pritaria ne tik „Kopų balsai“, bet ir LRT Lengvosios muzikos orkestras - tai bus jau trečia). Iš „anų metų“ tokio masto „pakartojimų“ susilaukė tik „Hiperbolė“ ir „Foje“.
Sūnėno kambaryje mačiau užrašą ant marškinėlių, kuriuos jam padovanojo bendraamžiai draugai: „Draugystė - ne žodžiuose, ji už žodžių. Draugystė - tai kodas, suprantamas tik draugams.“ Perfrazuojant galima pasakyti „Kopų balsų“ - ir seniai prabėgusių metų publikos kodas. Kai ansamblis baigė savo egzistenciją ir E. Kučinskas perėjo dirbti į „Neriją“, anot jo paties, jam ėmė trūkti gerbėjų, valandą laukusių prie įvairių salių tarnybinių durų, kad galėtų dar kartą pamatyti ( o gal paliesti?:)) Nelly, kad gautų autografus iš E. Ivanausko, E. Dainuojama buvo ne tik lietuviškai - ir rusiškai, ir lenkiškai, ir net japoniškai; bet jokios ideologijos, jokio „atidirbinėjimo“ partijos interesams. Kaip tai pavykdavo, iki šiol nežinau. Versti vokiški šlageriai. Lietuvių kompozitorių dainos. Čigoniški ir graikiški motyvai. Užburiantis Nelės dainavimas, - ypatinga laikysena scenoje, kartais primenanti ikikarinį A. Šabaniausko, D. Dolskio šansono laikmetį - jokios ribos tarp perteikiamo ir išgyvenamo dabar jausmo. Viskas čia ir dabar, iki galo. Nėra dirbtinio įvaizdžio - tik asmuo. Eugenijus Ivanauskas - šiltu ir galingu balsu, visuomet susikaupęs, „dirbantis“ žvilgsnio atvirumu, rankos mostu. Baladės apie meilę, jūrą, ilgesį, Tėvynę ir tikruma to, ką dainuoji; duetas su Nelly Paltiniene ir susigalvotos „meilės istorijos“ perduodamos gandonešių iš lūpų į lūpas; Edmundas Kučinskas - subtilus, jaunatviškas, romantiškas ir vėl - laisvas. Tai mums tuomet dar kartą asocijavosi su tuo, kas draudžiama, bet taip reikalinga žmogaus sielai: su nevaržoma ir necenzūruojama kūryba… Ar bent kiek „grybštelėjau“ to draugystės kodo slėpinį?
Kai kurios dainos būdavo bisuojamos taip pat po šešis kartus. „Kopų balsuose“ susiformuoja unikalus vokalistų trio - N. Paltinienė, E. Ivanauskas, E. Kučinskas (o taip pat ir konferansjė - K. Šio laikotarpio ir tokios sudėties ansamblio įrašai Jums skamba dabar pristatomoje kompaktinėje plokštelėje. Populiarumo pikas. Kodas.
O tolėliau, scenos gilumoje - visuomet rimtas, susikaupęs, klavišiniais instrumentais grojantis Maestro Arvydas Paltinas. Kuklus. Jau ir tada nemėgstantis kalbėti apie save, vengiantis interviu ir viešumos. Be jo nebūtų buvę tų „Kopų balsų“ - įstabių, niuansuotų aranžuočių, to svingo ir džiazo ritmų, nugludintų iki grakštumo instrumentuočių, gerų ir labai gerų muzikantų - kurie taip pat visuomet ten toliau, už solistų ir konferansjė nugarų. Bet ar tie solistai būtų atrasti? Ir kur jie būtų atradę tokį kantrų, inteligentišką, korektišką ir atsakingą vadovą, pedagogą? Toks buvo ir yra Maestro. Sveikiname Jus su Jubiliejumi. Taip pat su Jūsų „Kopų balsų“ 55-mečiu. Ne, ne tik atmintyje išliko kūryba. Ji dainuojama, grojama, prikeliama iš naujo. Jūsų klauso, iš Jūsų mokosi. Gyvenimas dovanotas muzikai, negali dingti, išsisklaidyti. Muzika yra Dievo palytėjimas. Daug ramybės Jums ir palaimintų ilgų gyvenimo metų.
Kompaktinę plokštelę galima įsigyti internetu leidėjų svetainėje www.zara.lt ir „Katalikų pasaulio leidinių“ knygyne Vilniuje, Šventaragio g.
Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną. Buvote įvertintas kaip geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas. Ką Jums reiškia toks pripažinimas? Šis apdovanojimas buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas. Už ką, Jūsų nuomone, buvote taip įvertintas studentų? Atvirai sakant, galiu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems. Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose („Teoriniai atminties studijų pagrindai“, „Istoriografija tarp mokslo ir meno“, „Kinas ir istorija“ ir kt.) daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“. Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus. Kaip tapote dėstytoju? Istorija man visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškiausi tarp noro groti roko grupėje (tuo šiurpindamas savo tėvus) ir planų studijuoti istoriją. Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad man patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų. Man patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose keičiamės idėjomis. Kaip apibūdintumėte savo studentus? Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus. Tad galiu dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis. Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“ (t. y.
Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, man tyrimams lieka mažiau laiko. Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujame tarpusavyje, keičiamės idėjomis, diskusijose tikriname įvairias hipotezes. Tai yra didelė vertybė. Kuo Jus patį žavi istorija? Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“. Daugelis šiuolaikinį istoriką įsivaizduoja kaip nuolat tūnantį archyvuose tarp šūsnies šaltinių. Kiek šiandien dar gajus toks stereotipas? Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“. Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę. Esate „Literatūros ir meno“ apžvalgininkas, taigi rašote ne tik istorijos, bet ir publicistinius tekstus. Kiek istorikui svarbu rašyti ne tik profesinius tekstus? Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti. Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra. Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.
Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos mūsų akademinės bendruomenės gyvenime. Tai, kad profesorius Liudas Mažylis formaliai nėra istorikas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie pastarojo žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti. Juk būtent ši emocinė jausena nedavė jam ramybės ir skatino šį mokslininką ieškoti Vasario 16-osios akto.
Visiškai akivaizdu, kad egzistuoja bent trys Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės: simbolinė - emocinė; teorinė; geopolitinė. Simboline ir emocine Vasario 16-osios akto atradimo reikšme mes neturime teisės abejoti. Kita vertus, profesoriaus Liudo Mažylio atradimas akimirksniu tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos¹ tarnams, nes privertė mus nerti į giliausias istorijos, politologijos, tarptautinės teisės ir tekstologijos gelmes svarstant pamatinį teorinį klausimą „Kas yra dokumento originalas?“. Šį iššūkį mes dar turėsime įveikti, jeigu norime žengti į modernios istoriografijos aukščiausiąją lygą ir toliau esmingai tyrinėti „Vasario 16-osios akto detektyvą“ ir ką nors prasmingo pasakyti apie Lietuvos valstybės Tėvų įkūrėjų strategiją bei taktiką, kurią jie rinkosi kurdami valstybę, stiprindami pastarąją ir siekdami Lietuvos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Pasakęs tai aš priartėjau prie trečiosios - geopolitinės - Vasario 16-osios akto suradimo reikšmės. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve surastas dokumentas mums pasakoja apie tai, koks sėkmingas buvo užgimusios Lietuvos valstybės kelias į tarptautinį pripažinimą.
Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos, Vilniaus bazilisko, ir t. t.“), turiu kontrpasiūlymą - kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie būtiniausi dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje. Formuluoju šį pasiūlymą turėdamas omenyje vieną nemaloniai skambančią tezę - Lietuvos valstybė niekada savo prioritetu humanitarikos nelaikė ir todėl šioje sferoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantys ilgalaikę valstybės strategiją. Norintiems prieštarauti tegaliu užduoti vieną klausimą - ar Lietuvos valstybė kada nors buvo įvardijusi savo prioritetu Vasario 16-osios akto suradimą ir (esant reikalui ir galimybėms) parvežimą į Lietuvą?
Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei ir visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį ir kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą. Turiu omenyje archeologo Aleksiejaus Luchtano nuoseklų ilgametį darbą tyrinėjant Kernavę (kartais pavadinamą „lietuviškąja Troja“) ir Albino Kuncevičiaus Dubingiuose surastą Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Radvilos Rudojo palaidojimo vietą (pastarasis atradimas tapo pagrindu šių Lietuvos istorijos herojų ir kitų Radvilų giminės atstovų palaikus saugančio panteono steigimui); istoriko Edvardo Gudavičiaus iš naujo aktualizuotą 1009‑ųjų siužetą ir nustatytą labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą - 1253 m. liepos 6-ąją. O kur dar istoriko Alfredo Bumblausko pastangos, atvėrusios mums LDK istorijos imperinį matmenį ir parodžiusios senosios Lietuvos buvimą erdvėje nuo Gdansko iki Smolensko; praeities tyrinėtojo Egidijaus Aleksandravičiaus mums suteikta galimybė pamatyti istorijos įvairovę lietuvių išeivijos pasaulyje ir pagaliau kelių akademinių disciplinų atstovų nuoseklaus darbo rezultatas - Kauno modernizmo fenomeno, gimusio tarpukariu, pamatymas ir įvertinimas. Na, ir baigdamas paminėsiu daugiatomės Lietuvos istorijos autorių pastangas, dėl kurių prieš skaitytojų akis atsiskleidžia panoraminis valstybės ir tautos istorijos vaizdas. Profesoriaus Liudo Mažylio atradimas bus įrašytas į paminėtų proveržių, padariusių mūsų kaip bendro istorinio likimo ir atminties bendruomenės gyvenimą prasmingesnį, gretą ir aš dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi bei sveikinu savo kolegą iš Vytauto Didžiojo universiteto.
„ KOPŲ BALSAI “ - ILGIAUSIAI LIETUVOS ESTRADOS ISTORIJOJE GYVAVĘS ANSAMBLIS AMŽINYBĖJE ...
Milijonai žmonių į Baltijos kelį vyko nusiteikę šventiškai, pakiliai. O jūs ten vykote ir kaip vienas iš Baltijos kelio organizatorių. Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis. Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią. Aišku, dirbo organizacinė ir koordinuojanti Sąjūdžio vadovybė, o man dar teko viena nenumatyta užduotis - kalbėti per radiją prieš pat paskirtąją valandą. Atėjo mat nerimastingos žinios, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėčiau kreiptis į užstrigusiuosius keliuose. Skubėjau iš štabo į radiją ir kreipiausi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje. Kvietimas arba instrukcija nuėjo, žmonės įvykdė, ir šventė visiems liko šventė. Tačiau tai - ne visas dienos turinys. Anksčiau tą rugpjūčio 23-ąją, gal rytą, gal apie pietus, vyko ir svarbus, grynai politinis renginys - Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus. Jau Vasario 16-osios deklaracijoje buvome pasakę, kad einame į nepriklausomybę, bet vis dar vartota Lietuvos suvereniteto sąvoka, o ją ėmė eksploatuoti ir vietinė komunistų partija, kitąkart visokiom dalinių „suverenitetų“ atmainom. Kur iš tikrųjų yra Baltijos kelio pradžia? Sąjūdžio ir Baltijos kelio koordinatorių sprendimu buvau netoliese štabo - Sąjūdžio būstinės - ir galimų radijo bei telefono ryšių, jei kiltų problemų. O jų kilo. Tad stovėjau prie Vilniaus arkikatedros frontono beveik Baltijos kelio pradžioje, nors tikroji simbolinė pradžia buvo Gedimino pilies bokštas ant kalno. Su manimi, greta manęs stovėjo artimieji. Žinoma, žmona Gražina. Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona. Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu. Jie stovėjo man iš dešinės, o toliau - buvę tremtiniai, politiniai kaliniai. Iš kairės - jaunimas, jau atsikuriantys Lietuvos skautai su savo puikiomis vėliavomis. Ypatingiausia akimirka - prieš pat 19 val. kvietimas į radiją. Rūpestis ir nerimas dėl užsikimšusių šalutinių kelių, atsakomybė, kad ko nors neatsitiktų. Džiaugsmo žinios manifestacijai jau vykstant, kad prie Vilniaus autostradoje stovi ir tautinių bendrijų atstovai su savo vėliavomis. Kad Lietuvos komunistų partijos vadų nėra - nei domėjomės, nei mums labai rūpėjo. Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima. Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome. Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas. Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio - tai ženklai, žetonai, plakatai. Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai. Tačiau jeigu klausiate apie visus 1989‑uosius - jie buvo nepaprastai turtingi metai, subrandinę valstybės restituciją. Turtingi įvykių, kaip antai Sąjūdžio ėjimas į dvejus pergalingus rinkimus, politinis darbas Lietuvoje, Baltijos vienybėje ir Maskvoje. Veikėme ir pasiekėme, kad SSRS aukščiausioji atstovaujamoji valdžia pasmerktų 1939 m. Stalino, Hitlerio sandėrį. Tais metais taip pat vyko Gotlando memorandumas apie viso pasaulio lietuvių vieningą nepriklausomybės siekį, kelionės ir politiniai kontaktai Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje. Iš vi...
tags: #pasimatymas #grupe #vairas #atsisiusti