Pablo Picasso (1881-1973) - visame pasaulyje žinomas ispanų tapytojas, vienas žymiausių XX amžiaus menininkų, kubizmo pradininkas. Sakoma, kad pirmasis Pikaso ištartas žodis buvo „pieštukas“, o stulbinančiai piešti būsimasis dailininkas, iš tiesų, ėmė jau nuo mažumės. Jo tėvas, Don José Ruiz y Blasco, taip pat buvo dailininkas ir mokė savo sūnų dailės. 1895 m., Pikaso septynmetė sesuo Končita mirė nuo difterijos. Po jos mirties šeima išsikraustė į Barseloną, kur tėvas ėmė dėstyti vaizduojamosios dailės akademijoje. Jis įtikino akademijos vadovus leisti jo sūnui laikyti egzaminus, kad būtų priimtas į pažengusiųjų klasę. Pikaso tėvas ir dėdė nutarė jį išsiųsti į San Fernando karališkąją akademiją Madride, garsiausią šalies meno mokyklą. 1897 m., būdamas šešiolikos, Pikaso išvažiavo į Madridą ir pirmą kartą ėmė gyventi savarankiškai. Jam nepatiko griežta disciplina, tad greitai jis nustojo lankyti paskaitas. Vietoje jų Pikaso lankėsi Prado muziejuje, kur rado Diego Velázquez, Francisco Goya ir Francisco de Zurbarán darbus.
Pablas Pikasas (pilnas vardas isp. Pablo Diego José Francisco de Paula Juan Nepomuceno María de los Remedios Cipriano de la Santísima Trinidad Ruiz y Picasso) gimė 1881 metų spalio 25 dieną, Malagoje, Ispanijos pietuose. Jo tėvai - grynakraujai Ispanai. Motina Marija Picasso Lopez (1855 - 1939 m.) - tipiška andalūzietė, tėvas Jose Ruizas Blasko (1838 - 1913 m.) - taip pat andalūzietis, tačiau savo išvaizda labiau panašus į anglą. Taigi tėvai - tipiškas prieštaravimų, iš kurių susideda ispanų tauta, raizginys. Jose Ruizas Blasko - tapytojas. Jis tapydavo paveikslus skirtus kabinti valgomuosiuose. Paveiksluose dažniausiai dominuodavo paukščiai tokie, kaip papūgos, karveliai, balandžiai. Anksti pastebėjęs sūnaus talentą piešti, jis leidžia užbaiginėti savo paveikslus (balandžių kojeles), kol galiausiai perleidžia savo teptukus sūnui, nes suvokia, jog sūnus kur kas talentingesnis už jį. 1891 metais Jose Ruizas Blasko gauna piešimo mokytojo darbą La Korunijoje, pačioje Ispanijos šiaurėje. Tačiau Picasso tėvas jaučia pasišlykštėjimą šiam miestui, o nuo disleksijos mirus jo dukteriai, šis miestas tapo visiškai nepakenčiamas. Visiškai priešingi jausmai atsiskleidžia jaunąja Picasso, nes šis miestas jam patinka. Jis gyvena priešais dailės mokykla, kurioje dėsto jo tėvas. Vaikinas piešia taip daug, kad labai greitai perpranta įvairias piešimo technikas, apie kurias moko tėvas. Pirmąjį savo piešinį „El picador amarilio“ Picasso saugojo visą savo gyvenimą. 1895 metais Pablo su šeima persikrausto į Barseloną. Jose Ruizas Blasko gauna dėstytojo darbą dailės mokykloje „La Lonja“. Tai sena griežtų tradicijų akademija: čia koncentruojamasi į antikos meną. Nors Pablo dar jaunas, tačiau jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Pablo apstulbina žiuri: per vieną dieną atlieka užduotis, nors studentams yra skiriama užduotims atlikti mėnuo, taip meistriškai, kad niekas neabejoja vaikino neįtikėtinu talentu. 1896 metais jo pirmasis didelės apimties darbas „Pirmoji Komunija“ buvo eksponuojamas Barselonoje, o jo darbas „Mokslas ir labdara“ gavo garbingai paminėtas Madrido Nacionalinėje dailės parodoje ir gavo Malangos konkurso aukso medalį. 1897 metais Pablas Picasso, panoręs atitrūkti nuo tėvo įtakos, palieka namus ir išvyksta į Madridą. Išlaikęs egzaminus, patenka į Karališkąją dailės akademiją. Kupinas naujų įspūdžių ir laisvės nepaliaujamai kuria. Tačiau atėjus žiemai, Pablo rimtai suserga ir vėl grįžta į Barseloną.
Picasso Barselonoje dažnai lankosi tavernoje „Keturios katės“ („Els Quatre Gats“) (Priedas Nr. 9), kuri yra populiari tarp menininkų ir intelektualų. Čia jis susipažįsta su Ispanijos modernizmo judėjimo menininkais ir tapytojais. Nauja atmosfera priverčia atsisakyti savo klasikinio stiliaus ir pradėti ieškoti kažko naujo ir nepaprasto. 1900 metų vasario 1-ąją, šioje tevernoję, Picasso pirmą kartą surengia savo darbų parodą. Eksponuojami 150 genijaus darbų.
Kūrybiniai Etapai
Pablas Pikasas (1881-1973) garsėjo ne tik savo darbais, bet ir kontraversišku gyvenimo būdu. Jis susitikinėdavo su daugybe moterų ir merginų, kurios dažnai būdavo jaunesnės daugiau nei 20 metų (didžiausias amžiaus skirtumas buvo tarp Pikaso ir Žaklinos Rok - sulaukusi 26-erių mergina tapo antrąja 72 metų amžiaus dailininko žmona). Tiesa, įvairių avantiūrų ir keistų istorijų netrūko ne tik intymiame autoriaus gyvenime. Štai 1911 metais, kai iš Luvro buvo pavogta „Mona Liza“, Pikasas kurį laiką laikytas vienu iš įtariamųjų.
Mėlynasis periodas (1901-1904)
Mėlynajam periodui (1901-1904) priskiriami kūriniai nutapyti melsvais, ganėtinai niūriais atspalviais, paveikslai melancholiški, vaizduojamos iškankintos motinos, prostitutės, elgetos. „Senas gitaristas“ priskiriamas Pikaso Mėlynajam periodui, siejamam su vargingu menininko gyvenimu ir dailininką sukrėtusia artimo draugo, vardu Carlos Casagemas, savižudybe. Melsvi atspalviai, varginga muzikanto išvaizda, sėdėsena, niūri grimasa kuria slegiančią, melancholišką nuotaiką. Po kurio laiko Pikasas savo Mėlynojo periodo darbus pats pavadino grynais sentimentais. Vis dėlto šie kūriniai ir dabar labai domina tiek meno žinovus, tiek smalsuolius. „Gyvenimas“ ["La Vie"], 1903 (Priedas Nr. 4) - paveikslas iš „mėlynojo“ laikotarpio. Tai simbolis ir paveikslas viename. Vienoje paveikslo pusėje nuoga pora, kitoje - sulysusi moteris su vaiku ant rankų. Yra nagrinėjama meilės ir motinystės tema. Taip pat menininkas savo darbe išreiškia gyvenimo tragiškumą ir skausmą. Tai didžiausias šio periodo paveikslas. Picasso paveikslą nutapo įkvėptas savo draugo Karloso Kasagemaso savižudybės dėl meilės. Tai lyg bandymas asmeniniame gyvenime rasti paprastą ir suprantamą simbolinę reikšmę.
Rausvasis periodas (1904-1906)
Rausvojo periodo (1904-1906) darbuose vyravo oranžinės, rožinės spalvos, o paveiksluose dažnai matomi cirko artistai, akrobatai ar arlekinai. Taip jis vadinamas dėl oranžinės ir blyškiai rausvos spalvų, dominavusių jo drobėse, ir trapumo, būdingo jų personažams.
Afrikos įkvėptas periodas (1907-1909)
Afrikos įkvėptas periodas (1907-1909) rėmėsi dailininko domėjimusi minėto žemyno genčių kultūra, papročiais, primityvizmu, kuriam būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas. 1907 metais Picasso'as apsilanko Žmogaus muziejuje. Jį sužavi negrų skulptūros ir kaukės. Randa ilgai ieškotą žmogaus ir gamtos ryšį. Naujas susidomėjimo objektas pastūmėja Picasso gilintis į šias skulptūras, ieško, kaip mene išreikšti žodžiais neperteikiamus pojūčius. „Reikia matyti ir jausti“. O negrų mene būtent tai ir yra. Jie vaizduoja ne tik tai, ką mato, bet ir tai ką mąsto; formomis išreiškiamos mintys.
Kubizmas
Iš pastarojo kūrybos etapo išsirutuliojo analitinis kubizmas(1909-1912), paremtas objekto stebėjimu. Tai - daugiausiai natiurmortai, kuriuose viskas (pavyzdžiui, koks nors baldas, violončelė, indai ir kiti daiktai) skaidoma į geometrines plokštumas. Sintetiniam kubizmui (1912-1919) būdingi įvairesni spalvų deriniai ir vientisesnės formos, didesnis dėmesys sutelkiamas į menines priemones. Kubizmo pradžia P.Pikaso kūryboje - 1907-ieji. Tų metų vasaros pabaigoje P.Pikasas baigė didžiulę, beveik 6 kv. metrų, drobę, kurią tapė keletą mėnesių ir kuriai prireikė šimtų parengiamųjų piešinių ir etiudų. „Avinjono merginos" - pirmasis ryškus P.Pikaso kubistinio laikotarpio darbas, lėmęs didelius pokyčius tuometinėje dailėje. XX amžiaus pradžioje tokia tapyba stipriai nukrypo nuo nusistovėjusių meno normų ne tik dėl formos (kubizmo stiliui būdingas suskaidytas tikrovės suvokimas, daiktų vaizdavimas vienu metu iš skirtingų taškų, dekoratyvumas, geometrizuotos formos be ryšio su daikto sandara), bet ir dėl paveikslo temos - jame pavaizduotos penkios prostitutės iš Barselonos Avinjono gatvėje įsikūrusio garsaus viešnamio. Kūrinys pribloškė, šokiravo ir sukrėtė net jo draugus ir kolegas. Nepaisant priešiško publikos požiūrio į naująją kubistinę tendenciją, P.Pikaso darbai buvo perkami. Prie P.Pikaso gerbėjų būrio prisidėjo daug rusų, vokiečių, amerikiečių. 1907 metų vasarą Picasso'as baigia tapyti naują, legendinį savo paveikslą. Keli mėnesiai darbo, daugybės eskizų ir parengiamųjų darbų. Pablo supaprastina daiktus iki geometrinių formų - apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Tačiau „Avinjono merginos“ (Priedas Nr. 5) sukelia labai audringas reakcijas. Sunkiai suvokiamas, naujas tapymo stilius sukelia visuomenės pasipiktinimą. Paveiksle spalvos nublanksta, kas ankščiau būdavo pagrindinis elementas. Kubizmas tampa viena populiariausia meno diskusijų tema, nes yra viena iš labiausiai komplikuotų ir rafinuotų dailės srovių. Kubizmo tikslas ne atkurti realybę, o išreikšti nenatūralų vaizdą. Kaip pats Picasso sako, paklūstantį ne gyvenimo, o meno taisyklėmis. Picasso bando suskaidyti realius daiktus ir būtybes į dalis pagal jų vidaus struktūrą, po to šias dalis dėlioti kita tvarka. Jie taip išdėstyti drobėje, kad kiekvienos formos skirtingos pusės gali būti matomos vienu metu įvairiais kampais. Picasso'as žmogaus portretą vaizduoja iš karto ir iš priekio, ir profilio. Taigi kubistų paveiksluose vaizduojamos erdvinės figūros, bandoma ieškoti ketvirtojo matmens, pakeisti žmogaus ir visatos santykį. Tačiau Picasso'as laikosi atokiai nekreipdamas dėmesio. 1911 metų vasarą buvo surengta pirmoji didelė kubistų paroda, tačiau Picasso, kubizmo išradėjo darbų ten nebuvo.
Neoklasicistinis ir siurrealistinis periodas (1919-1929)
Neoklasicistinis ir siurrealistinis periodas (1919-1929) pasižymėjo harmoningomis spalvomis, vingiuotais kontūrais, kuriais dažnai vaizduojami geidulingų moterų kūnai. Nuo 1917 iki 1924 m. jis spėjo padirbėti teatro dailininku - kūrė uždangas, dekoracijas ir kostiumus keliems baletams. 1915-21 P. Picasso kūryboje naudojo ir realizmo principus, 1921-24, vadinamuoju neoklasicizmo laikotarpiu, nutapė griežtų figūrinių kompozicijų su milžiniškomis moters, motinos, vaiko figūromis. 1924-28 nutapė didelių kubistinių natiurmortų. 1925 (siurrealistinio laikotarpio pradžioje) P. Picasso kompozicijos įgijo ekspresyvumo, dinamiškumo; kūrybai turėjo įtakos J. Arpo, J. Miró, Y. Tanguy kūriniai. Apie 1925-31 P. Picasso eksperimentavo su figūrų konstrukcijomis iš įvairių daiktų. Nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1960-ųjų Picasso kūrybiška energija niekada neišblėso. Šeštame XX a. dešimtmetyje Pikaso stilistika vėl pasikeitė, kai jis ėmė tapyti garsių meno kūrinių interpretacijas.
Žymiausi Paveikslai ir Jų Reikšmė
"Avinjono merginos"
„Avinjono merginos“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus kūrinių, lėmusių didelius pokyčius tuometinėje dailėje. Čia matome užgimstančius kubizmo elementus (ryškiausi jie, žvelgiant į dešiniajame kampe, viršuje, nutapytą moterį), primityvizmo apraiškas, Afrikos kultūros pėdsakus (veidai panašūs į genties narių kaukes). XX amžiaus pradžioje tokia tapyba stipriai nukrypo nuo nusistovėjusių meno normų ne tik dėl formos, bet ir dėl paveikslo temos - jame pavaizduotos penkios prostitutės (Avinjonas, šiuo atveju, yra gatvės Barselonoje, kur stovėjo žymus viešnamis, pavadinimas).
"Gernika"
Gernika - tai miesto Šiaurės Ispanijoje, kurį 1937 metais subombardavo ir iki pamatų sugriovė nacių kariniai lėktuvai, pavadinimas. Žymusis freskos dydžio paveikslas buvo Pikaso atsakas į negailestingą aktą, protestas prieš karo žiaurumus. Darbas tuojau pat patraukė viso pasaulio dėmesį į Ispanijoje vykstantį pilietinį karą. „Gernikoje“ matome bombardavimo siaubą, niekuo dėtus kenčiančius civilius, tarp jų - ir motiną su nužudytu vaiku, į akį taip pat krenta pavaizduotas jautis bei arklys - dvi ispanų kultūroje svarbios figūros. Šį paveikslą užsakė sukurti Paryžiaus Pasaulinės meno ir technikos parodos Ispanijos paviljono organizatoriai. Jis yra padauginamas milijonus kartų - ant atviručių, plakatų, lankstinukų, knygų. Šis paveikslas yra intelekto prieš prievartą simbolis. Lyg taikinga protesto forma prieš Nacių vykdomą politiką: subombarduotą Ispanijos miestelį turgaus dieną. Šiame kūrinyje vaizduojamos myriop pasmerktos žmonių ir gyvūnų figūros. Dominuoja kančios iškreipti moterų veidai, jautis - aklo brutalumo simbolis, arklys - liaudies simbolis; laisvės simbolis - balandis - sužeistas. Tragiškai vaizduojama žmonių, daiktų, gyvūnų agonija. Vaizduojamas sukrečiantis karo siaubas, gėrio ir blogio, gyvenimo ir mirties kova. Tragediją atspindintis paveikslas tarsi virsta vientisu šauksmu prieš aklą žiaurumą ir tamsiąsias jėgas.
"Dora Mar su kate"
Dora Mar buvo viena iš daugelio Pikaso meilužių ir mūzų. Tiesą sakant, už dailininką gerokai jaunesnė mergina pati buvo menininkė: ji kūrė eiles, fotografavo ir tapė. Pikasas savo darbuose Dorą vaizdavo ne kartą, tačiau ilgainiui moteris autoriui pabodo - netrukus ją pakeitė 40 metų už kubistą jaunesnė Fransuaza Žilo, pagimdžiusi jam du vaikus. Paminėtina, kad paveikslas „Dora Mar su kate“ 2006 metais parduotas už 95,2 milijonus dolerių. Darbas „Bust of a Woman in a Flowery Hat (Dora Maar)“ (liet. Moters biustas su gėlėta skrybėle (Dora Maar)), nutapytas 1943 m. liepą, buvo atliktas įtemptu P.Picasso ir jo mūzos, fotografės bei tapytojos Doros Maar santykių laikotarpiu. „The Guardian“ pažymi, kad šis kūrinys išsiskiria iš kitų dailininko darbų, vaizduojančių D.Maar - jame ji perteikiama švelnesnėmis, ryškiomis spalvomis, nors ir fragmentuotu, be perspektyvos pieštu veidu, kuriame juntamas ašarų ir nevilties motyvas. Tuo metu D.Maar jau žinojo, kad P.Picasso, būdamas 61-erių, ketina ją palikti dėl dvidešimtmetės dailininkės Françoise Gilot. P.Picasso D.Maar tapė daugybę kartų - jo darbai „Portrait of Dora Maar“ (liet. Doros Maar portretas) ir Dora Maar au Chat (liet. Dora Maar su kate) yra vieni žymiausių. Tačiau pati Maar yra sakiusi: „Visi jo portretai - tai melas. Visi jie - Picasso kūriniai. Nė vienas nėra Dora Maar.“ D.Maar buvo ryški siurrealizmo fotografė, kurios stilius turėjo didelę įtaką Picasso kūrybai jų santykių metu.
"Mergina priešais veidrodį"
Paveiksle „Mergina priešais veidrodį“ vėl matome Mariją Terezą, šiąkart - žvelgiančią į savo pačios atvaizdą. Meno kritikai skirtingai interpretuoja šį darbą. Vieni sako, kad tamsesnis merginos atspindys primena apie mirtingumą, kiti įsitikinę, kad jis žymi merginos virsmą brandžia moterimi.
"Trys muzikantai"
„Trys muzikantai“ - vienas žymiausių Pikaso darbų, priskiriamas sintetinio kubizmo periodui.
Moterys ir Mūzos Pikaso Gyvenime
Pablo Picasso buvo genijus sukūręs genialiausių darbų. Tačiau norėdamas kurti, jis turėjo rasti vis naujų įkvėpimo šaltinių. Vienas iš jų buvo moterys, nes kaip jis pats yra pasakęs „meilė yra didžiausias atgaiva gyvenime.“ Paskelbus karą tarp Prancūzijos ir Vokietijos yra priverčiama mobilizuotis ir geriausi jo draugai - G. Braque‘as ir A. Derainas - išvyksta į frontą (kaip ispanas Picasso išvengia mobilizacijos). Jis net išlydi savo draugus į Avinijono stotį. Atsisveikindamas jaučia liūdesį ir nerimą. Taip pat nuo tuberkuliozės miršta Picasso mylimoji Eva. 1917 metais gauna pasiūlymą sukurti būsimo spektaklio kostiumus ir dekoracijas. Picasso išvyksta į Romą. Po kelių liūdesio metų jis vėl patiria džiaugsmą. Roma pilna naujų architektūros ir meno naujovių. Ir taip pat čia jis sutinka baleriną Olgą Chochlovą (Priedas Nr. 10) - rusų generolo dukrą. Jie susituokia rusų cerkvėje, Paryžiuje. Pablo nutolsta nuo kubizmo - jo paveiksluose tradicinės formos ir objektai. Pasikeičia ir jo gyvenimo būdas. Pablo su Olga apsigyvena prašmatniame aukštuomenės kvartale. Prabanga dvelkiantis gyvenimas visiškai skiriasi nuo prieš keletą metų buvusio lengvabūdiško gyvenimo. 1921 metais gimsta pirmasis Picasso sūnus Paulo Picasso (Priedas Nr. 11). Pablo jį tiesiog dievina. Mėgaujasi galėdamas stebėti, kaip jis auga. Tačiau iš jo gyvenimo dingsta neapsakoma meilė Olgai ir viskas tampa rutina. 1927 metais Picasso sutinka Marie-Theres‘ą Walter (Priedas Nr. 12). Jai tik septyniolika. Pablo dievina ją tapyti: ji graži, skulptūriško, blaivaus grožio. Pablo vėl laimingas. Nors ir slapta, jis turi naują mūzą, kurios dėka gimsta gausybės naujų skulptūrų. Tačiau po septynerių metų viskas sugriūva - Marie-Theres‘a laukiasi. Olga pasiima Paulo ir išvyksta. Pablui vienatvė užgožia viską. Bandydamas pabėgti, jis vėl pasineria tik į darbą. Picasso bando išsiskirti su Olga, tačiau tai sudėtinga: ji nenori skyrybų. 1936 metais Marie-Theres‘a pagimdo Maja. Franciose Gilot (Priedas Nr. 13) - dailininkė, naujoji Picasso mūza ir mylimoji. Jie susipažįsta 1943 metais Mourlot graviūros dirbtuvėse. Ji jauna ir labai graži. Picasso vėl jaučiasi laimingas ir gyvas. Į jo kūrybą sugrįžta mitologijos motyvai: minotaurai, kentaurai, faunos. Su Franciose susilaukia dviejų vaikų - Claude‘o ir Palomos. Pablo Picasso buvo genijus sukūręs genialiausių darbų. Tačiau norėdamas kurti, jis turėjo rasti vis naujų įkvėpimo šaltinių. Vienas iš jų buvo moterys, nes kaip jis pats yra pasakęs „meilė yra didžiausias atgaiva gyvenime.“
"Sukilimas" Meno Pasaulyje
Pablo Picasso įkopęs į dvidešimt penktuosius metus jau yra pripažintas Paryžiaus menininkas. Jis ne tik tapo ir piešia, bet užsiima skulptūra bei grafika. Picasso nenurimdamas ieško naujų kūrybos kelių. Kuo daugiau dirba, tuo labiau atmeta „akademiškuosius“ modelius siekdamas atnaujinti meną. 1907 metais Picasso'as apsilanko Žmogaus muziejuje. Jį sužavi negrų skulptūros ir kaukės. Randa ilgai ieškotą žmogaus ir gamtos ryšį. Naujas susidomėjimo objektas pastūmėja Picasso gilintis į šias skulptūras, ieško, kaip mene išreikšti žodžiais neperteikiamus pojūčius. „Reikia matyti ir jausti“. O negrų mene būtent tai ir yra. Jie vaizduoja ne tik tai, ką mato, bet ir tai ką mąsto; formomis išreiškiamos mintys. 1907 metų vasarą Picasso'as baigia tapyti naują, legendinį savo paveikslą. Keli mėnesiai darbo, daugybės eskizų ir parengiamųjų darbų. Pablo supaprastina daiktus iki geometrinių formų - apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Tačiau „Avinjono merginos“ (Priedas Nr. 5) sukelia labai audringas reakcijas. Sunkiai suvokiamas, naujas tapymo stilius sukelia visuomenės pasipiktinimą. Paveiksle spalvos nublanksta, kas ankščiau būdavo pagrindinis elementas. Kubizmas tampa viena populiariausia meno diskusijų tema, nes yra viena iš labiausiai komplikuotų ir rafinuotų dailės srovių. Kubizmo tikslas ne atkurti realybę, o išreikšti nenatūralų vaizdą. Kaip pats Picasso sako, paklūstantį ne gyvenimo, o meno taisyklėmis. Picasso bando suskaidyti realius daiktus ir būtybes į dalis pagal jų vidaus struktūrą, po to šias dalis dėlioti kita tvarka. Jie taip išdėstyti drobėje, kad kiekvienos formos skirtingos pusės gali būti matomos vienu metu įvairiais kampais. Picasso'as žmogaus portretą vaizduoja iš karto ir iš priekio, ir profilio. Taigi kubistų paveiksluose vaizduojamos erdvinės figūros, bandoma ieškoti ketvirtojo matmens, pakeisti žmogaus ir visatos santykį. Tačiau Picasso'as laikosi atokiai nekreipdamas dėmesio. 1911 metų vasarą buvo surengta pirmoji didelė kubistų paroda, tačiau Picasso, kubizmo išradėjo darbų ten nebuvo. XX a. pradžioje P.Pikasas įvykdė tikrą revoliuciją mene. Genialusis dailininkas gimė 1881 m. Malagoje, Ispanijos pietuose. Berniukas pagal ispanų tradiciją gavo dvi pavardes: tėvo - Ruisas ir motinos - Pikasas, o per iškilmingas krikštynas bažnyčioje - Pablo Diego Chosė Fransisko de Paula Chuano Nepomuseno Marijos de los Remedijos Sipriano de la Santisima Trinidad Martiro Patrisijo vardus. Mažasis Pablas iš pradžių išmoko piešti, tik paskui - kalbėti. Pablo tėvas dėstė dailės mokykloje, o P.Pikaso mama buvo paprasta namų šeimininkė. Tačiau pats P.Pikasas dažnai minėdavo ją interviu. Pavyzdžiui, jis prisimindavo, kaip mama, pastebėjusi jo neeilinius gebėjimus megzti, ištarė žodžius, kuriuos jis įsidėmėjo visam gyvenimui: „Sūneli, jei eisi į kareivius, tapsi generolu. Nors mokykloje P.Pikasas mokėsi vidutiniškai, ryškėjo jo unikalūs gabumai piešti, ir 13-metis jau galėjo varžytis su tėvu. Šis, bausdamas už prastą mokymąsi, dažnai užrakindavo jį kambaryje su grotomis ant langų. Ironiškai, kaip jam būdinga, P.Pikasas vėliau pasakojo, kad sėdėti narvelyje jam būdavo nepaprastai malonu: „Į kamerą visada atsinešdavau sąsiuvinį ir pieštuką. Sėdėdavau ant suolo ir piešdavau. Būsimosios meno legendos pirmieji genialumo daigai išryškėjo, kai šeima persikraustė į Barseloną. 16-os jis įstojo į San Fernando karališkąją akademiją. Egzaminuotojai buvo priblokšti, kai Pablas per parą atliko stojamųjų užduotis, kurioms buvo skirtas mėnuo. Bet netrukus jaunuolis nusivylė vietos švietimo sistema, kuri, jo manymu, buvo per daug „įsikibusi" į klasiką. P.Pikasas pradėjo praleidinėti paskaitas ir bastytis po Barseloną, pakeliui piešdamas pastatų eskizus. Laisvalaikiu jis po truputį susipažino su Barselonos bohema, dėl nepakartojamos charizmos įgijo daugybę pažįstamų ir jau 1901 m. 1901 m. pavasaris. P.Pikaso sukako 20 metų. Naujas kūrybos etapas, naujas adresas Paryžiuje - Kliši bulvaras, 130. Pasaulį jis mato mėlyną ir rengiasi taip pat mėlynai, apie mėlyną spalvą kalba kaip apie „spalvų spalvą". 1901-1904-ieji yra žinomi kaip P.Pikaso „mėlynasis laikotarpis". To meto kūrėjo darbuose dominuoja mėlyni tonai ir melancholiškos temos, tiksliai atspindinčios jo dvasios būklę - dailininką buvo apėmusi depresija. „Mėlynojo" laikotarpio paveikslai - tarp garsiausių ir populiariausių P.Pikaso darbų. 1904 m. antrojoje pusėje jo kūrybos kryptis radikaliai keičiasi. 1904-1906-ieji metai - tai „rausvasis laikotarpis". Taip jis vadinamas dėl oranžinės ir blyškiai rausvos spalvų, dominavusių jo drobėse, ir trapumo, būdingo jų personažams.
Trumpa Pablo Picasso biografija
Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje, Pikasas mirė, sulaukęs 91 metų. Nuo tada dailininko svarba tik augo, o jo kūriniai, parduoti už rekordines pinigų sumas, tapo vienais iš brangiausiai įsigytų paveikslų istorijoje. P. Picasso buvo nepaprastai prietaringas. P. Picasso iš baimės susižaloti rankas negalėjo vairuoti. Apie save įsimylėjusio P. Pikaso astronominio dydžio savivertę sklando legendos. Beje, kai kurie gandai anaiptol nėra tik gandai. Legendinis dailininkas kartą pasakė draugui: „Dievas - taip pat dailininkas, kaip ir aš." 1944 m., Paryžių vos išlaisvinus iš fašistų, P. Pikasas įstojo į Prancūzijos komunistų partiją. Dailininkas net yra nutapęs J.Stalino portretą, tiesa, prancūzų komunistams jis nepatiko. P. Pikaso paveikslas „Alžyrietės" - brangiausias aukcione parduotas paveikslas. 2015 m. jis buvo nupirktas už 179 mln. P. Pikasas - populiariausias vagių taikinys. Pikaso pavardė buvo naudojama kai kuriuose gaminiuose, įskaitant automobilį („Citroen Xsara Picasso"), konjaką („Cognac Hennessy Picasso") ir žiebtuvėlius („ST Dupont Picasso"). P. Pikasas yra vienas produktyviausių dailininkų pasaulyje. Per 78 karjeros metus jis sukūrė per 20 tūkst. kūrinių.
tags: #picasso #paveikslas #sukilimas