Prasideda dvyliktoji Daglo Spoldingo vasara. Gamta vėl tvinsta žiedais ir žaluma, dūzgia bitės, užburiančiai kvepia močiutės patiekalai, senelis kaip ir kasmet ruošiasi gaminti pienių vyną, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara. Sportiniai bateliai lengvai nešioja po laukus ir pievas, o kiekviename kampelyje knibžda paslaptys, nuotykiai, svajonės, atradimai, kurių svarbiausias - kad esi gyvas, kvėpuoji pilna krūtine, jauti!
Daglui ši vasara bus ypatinga - į smagius nuotykius įsiterps ir liūdnų dalykų, nerūpestingą būtį įvairins anksčiau nekilę klausimai, įdomūs pašnekesiai atvers tikrovę, kurios jis dar nepažįsta.
„Pienių vynas“ - vienas garsiausių kultinio JAV rašytojo Ray Bradbury (Rėjaus Bredberio) kūrinių, ypač skaidrus, lengvas, poetiškas.
Ore dvelkia vasara, vėjas buvo vasariškas, pasaulis alsavo ramiai, šiltai ir tingiai. Užteko tik atsikelti, iškišti galvą pro langą, kad suprastum: štai ir atėjo pirmoji tikrosios laisvės, tikrojo gyvenimo akimirka, pirmasis vasaros rytas. Dvylikametis Daglą Spoldingas ką tik atmerkė akis ir lyg į drungną upę pasinėrė į nedrumstą rytmečio tylą. Jis gulėjo savo miegamajame, ketvirtame aukšte, po kupolu, ir jautė, kad šis puikiausias visą miestą bokštas, aukštai iškilęs birželio vėjuje, teikia jam nepapras tos galios.
Naktimis, kai medžiais susilieja į tamsią masę, jo žvilgsnis tarsi švyturio spindulys klaidžioja aplinkui po vilnijančias guobų, ąžuolų bei klevų marias. O dabar... „Tai puikumėlis!“ - sušnibždėjo Daglą.
Priešaky - visa vasara, daugybė dienų - vos ne pusė kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi tapęs daugirankis kaip dievas Šiva iš kelionių knygutės ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsiasias slyvas. Nebėra vilios jo iš miško, krūmų arupės. O kaip bus gera kiek atvėsti įlindus į apšerkšnijusią ledainę, kaip linksma kepti senelės virtuvėje kartu su tūkstančiais viščiukų. Bet dabar jo laukė įprastas darbas. Kartą per savaitę jam būdavo leidžiama palikti tėvą, motiną ir jaunesnįjį brolį Tomą, kurie miegojo gretimame namelyje, ir nakvoti čia, pas senelį; jis užbėgdavo tamsiais įvijais laiptais į kambarį po kupolu ir užmigdavo šioje burtininko buveinėje tarp žaibų ir vaiduoklių, o paryčiais, kol dar nesigirdėjo pienininko butelių kristolinio skambesio, nubusdavo ir pradėdavo savo magišką ritualą.
Stovėdamas tamsoje prie atviro lango, jis įkvėpė pilną krūtinę oro ir iš visų jėgų pūstelėjo. Gatvės žibintai akimirksniu užgeso tarsi žvaikždės ant juodo torto. Jis pūstelėjo dar kartą ir dar, ir danguje pradėjo blėsti žvaigždės. Daglą šyptelėjo. Parodė pirštu. Čia ir čia. O dabar ten ir va ten... Paryčio migloje vienas po kito ėmė ryškėti geltoni kvadratai - namuose žiebsi šviesos. Kažkur tolto, toliau auštančiuose rytuose staiga nušvito ištisa virtinė langų. „Visiems nužiovauti! Visiems kelt!“ Didysis namas apačioje atgyjo.
„Seneli, išsiimk dantis iš stiklinės!“ - Jis kiek palūkėjo. - „Senele ir prosenele, kept karštų bandelių!“ Skersvėjai išnešiojo po koridorius šiltą kepamos duonos kvapą, ir štai visuose kambariuose jau sujudojo tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, suvažiavę čia paviešėti. „Pabusk, Senių gatve! Ponai Helena Lumis, pulkininke Frili, ponia Bentli! Atsikokite, kelkitės, prarykite savo tabletes, na, vikriau! Pone Džonai, kinkykite arklį, stumkite furgoną iš paširės ir - į kelią!“
Niūrūs pastatai anapus daubos, kertančios miestą, atmerkė klastin gas drakoniškas akis. Tuoj apačioje pasirodys dvi senutės elektrinėje žalioje mašinoje ir nuriedės ryto alėjomis, draugiškai mojuodamos kiekvienam sutiktam šuniui. „Pone Tridenai, bėkite į tramvajų parką!“ Tuoj, kibirkščiuodamas karštomis melsvo žiežirbos, į plytomis grįstų gatvių vagas išplauks tramvajus. „Džonai Hafai, Čarlio Vudmenai, jūs pasiruošę?“ - sušnibždėjo Daglas Vaikų gatvei. „Pasiruošę?“ - paklausė jis beisbolo kamuolių, mirkstančių rasotos vejos, ir tuščių virvinių sūpuoklių, nukarusių nuomėdžių. „Mama, tėti, Tomai, atibuskite!“ Tyliai sučirškė žadintuvai. Sugaudė teismų rūmų laikrodis. Tarsi tinklas, sviestas jo ranka, virš medžių sušustelėjo ir pragydo paukščiai. Toliau diriguodamas savo orkestrui, Daglas ištiesė ranką rytų link. Ir patekėjo saulė.
Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusišypsojo kaip tikras burtininkas. „Štai, prašom“, - pagalvojo jis, - „užtenka tik man panorėti - ir visi šoka, visi bėga. Puiki bus vasara.“ Galiausiai, spragteldamas pirštais, davė miestui paskutinį įsakymą. Atsivėrė namų durys, žmonės išėjo į gatvę. Prasidėjo tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų vasara.
Tą rytą, eidamas per veją, Daglas Spoldingas veidu užkliudė voratinklį. Plonytis nematomas siūlelis palietė jo kaktą ir trūko be garso. Ir iš to menko įvykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia kaip kitos. Ne tokia dar todėl, kad, kaip aiškino tėvas, mašina veždamas jį ir dešimtmetį brolį Tomą už miestą, yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. O kitomis dienomis, tęsė jis, gali išgirsk tiek kiekvieną trenksmą, kiekvieną krebždėjimą visatoje. Yra skonio dienų, ir lytėjimo dienų. O yra ir tokių, kai jauti viską kartu. Štai šiandien, pavyzdžiui, kalbėjo jis, taip kvepia, tartum per naktį ten užkalvių būtų užaugęs didžiulis sodas ir užpildęs visą žemę iki pat horizonto maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje - nė debesėlio. Ims, žiūrėk, ir nusikvatos kas miške, bet dabar ten viešpatauja tyla... Išpūtęs akis, Daglas žiūrėjo į skriejančius laukus. Ne, nekvėpia nei sodu, nei lietumi, o iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų nėra, nei debesų. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?.. Ir vis dėlto, - Daglą suvirpo, kad ir be jokios priežasties, - diena ypatinga.
Mašina sustojo pačiame tylaus miško viduryje. „Na, berniukai, neišdykaukit!“ Jie kumštėjosi vienas kitą alkūnėmis. „Gerai, tėti.“ Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė mėlynu skardiniais kibirus ir, palikę tuščią ir purviną kelią, pasinėrė šviežiai nulytos žemės kvapuosna. „Iškokite bičių“, - pasakė tėvas. „Jos visada zują apie vynoges kaip berniukščiai apie virtuvę. Dagai!“ Daglas krūptelėjo ir pakėlė galvą. „Vėl skraijoji padebesiais“, - pasakė tėvas. „Atsipeikėk ir drožiam kartu.“ - „Taip, tėti.“ Ir jie vorele patraukė per mišką: prieky tėvas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o mažutėlis Tomas stipenoo paskutinis brolio šešėly. Užkopė į neaukštą kalvelę ir pažvelgė į toli. „Štai ten, pažiūrėkite“, - parodė pirštu tėvas, ten gyvena didžiuliai tylūs vasarvėjai ir nematomi sklando žalios gelmėse tarsi banginių pamėklės. Daglas skubiai pažvelgė į tą pusę, bet nieko nematė ir pasijuto apgautas, - tėvas, kaip ir senelis, amžinai kalba mįslėmis. Bet... Bet vis dėlto...
Daglas sulaikė kvapą ir sukluso. Taip, kažkas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi. „Va papartis, vadinamas Veneros garbanomis.“ - Tėtis neskubėdamas žengė pirmyn, skardinis kibiras skambčiojo jo rankoje. „O šitą jaučiate?“ - bato galupažarstė žemę. „Milijonus metų kaupės tas storas puvenų sluoksnis. Tik įsivaizduokite, kiek rudenų praėjo, kol žemė pasidarė tokia minkšta.“ - „O lia lia! Žengiu kaip indėnas“, - pasakė Tomas. „Visiškai negirdėti.“
Daglas palietė žemę susikaupęs, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis. Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stabtelėjo. „Nagi, išeik, kad ir kas tu būtum, kad ir kur beisislėptum!“ - mintyse šūktelėjo. Tomas ir tėtis žingsniavo tolyn per minkštą žemę. „Gražiaus nie neiš nei pasaulyje“, - tyliai tarė tėvas. Ir parodė ranka aukštyn į medžių viršūnes, įpintą į dangų, o gal dangų, įpintą medžių viršūnėse, - nė pats tikrai nežinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypsojo tėvas, vis tiek čia nėra nei, žalios ir mėlynos: tik įsižiūrėkite gerai ir pamatysite - miškas audžia juos tarsi gaudžiančios staklės. Tėtis stovėjo, įsisprendęs rankas į šonus, pasakojo apie visokius dalykus, ir žodžiai jam lietėsi iš lūpų. Dažnai jis ir pats šaipėsi iš savo pasakojimų, ir dėl to jie plaukė dar sklandžiau. Gerakartas pasiklausyti tylos, sakė jis, jeigu išvis tylos įmanoma klausytis, nes tada, tęsė jis, gali išgirsti, kaip skrajoja lauko gėlių žiedadulkės, o oras taip ir dūzgė nuo bičių, taip taip, dūzgė! O štai - girdite? Ten, anapus medžių, tarsi krioklys liejasi paukščių giesmės! Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O aš dar nematau... Atlekia! Tiesiai į mane! - Laukynės vynuogės! - šūktelėjo tėvas. - Mumis pasiekė. Žiūrėkite! Oi ne! - aiktelėjo be garso Daglas. Bet Tomas ir tėtis jau pasilenkė ir sukiojo rankas į šlamantį krūmą. Kerai išsisklaidė. Tas baisus, grėsmingas pasalūnas, kuris tykojo, ketindamas užpulti ir sukrėsti jo sielą, staiga išnyko. Nustėręs ir kaip ne-savas Daglas parvirto ant kelių. Jo pirštai giliai panirė žaliame šešėlyje ir vėl pasirodė, nudažyti tokia spalva, tarsi jis būtų sužeidęs mišką ir įkišęs ranką į atvirą žaizdą.
„Berniukai, priešpiečiai!“ Kibirai buvo apypilniai laukinių vynuogių ir žemuogių, aplinkui zvimbė bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, - pasakė tėvas; jie sėdėjo ant apsamaniojusio rąsto, kramtydami sumuštinius, ir bandė klausytis miško, kaip jo klausėsi tėvas. Daglas jautė, kad tėtis jį stebi sulengva pašalpa. Atrodė, jis norėjo kažką pasakyti, tačiau apsigalvojo, atsikando dar kąsnį sumuštinio ir žiūrėjo susimąstęs. „Sumuštinis miške - jau nebe sumuštinis. Skonis visai kitoks negu namie, tiesa? Daug gardesnis. Atsiduoda mėta ir sakais. O koks apetitas atsiranda!“
Daglas nustojo kramtęs ir palietė liežuvį duoną ir kumpį. Ne, ne... paprasčiausias sumuštinis. Tomas linktelėjo, toliau kramtydamas. „Aš suprantu, tėti.“ Juk vos neįvyko, galvojo Daglas. Nežinau, kastai, bet jis labai didelis, tiesiog milžiniškas! Kažkas jį nubaidė. Kurgi jis dabar? Vėl glūdi už to krūmo? Ne, kažkur už nugaros! Ne, čia... beveik čia... Daglas slapčiom pasičiupinėjo pilvuką. Dar grįš, reikia tik palaukti. Neskaudės, aš žinau, juk ne dėl to ateis, kad mane įskaudintų. Bet kas tai galų gale? Kas? Kas?
„O tu žinai, kiek kartų mes šiemet žaidėme beisbolą? O pernai? O užpernai?“ - nei iš šio, nei iš to paklausė Tomas. Daglas žvilgtelėjo į greitai judančias brolio lūpas. „Aš viską užrašiau! Tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek kartų aš valiaudavau per dešimtį metų? Šešis tūkstančius kartų! Ploviau rankas - penkiolika tūkstančių. Miegojau - keturis tūkstančius su viršum kartų, neskaitant nustiebėjimų. Suvalgiau šešis šimtus persikų, aštuonis šimtus obuolių. Kriaušių - du šimtus. Nelabai aš mėgstu kriaušes. Klausk, ko tik nori, viską turiu susirašęs. Jeigu suskaičiuotum, ką aš padariau per visą dešimtį metų, išeitų milijardai milijonų!“
Štai, štai, mąstė Daglas. Vėl artėja. Kodėl? Todėl, kad Tomas plepa? Bet argi dėl Tomo? Jis vis taršk ir taršk pilna burna, tėtis sėdi ant rąsto, budrus it lūšis, o Tomui žodžiai tik plaukia ir plaukia iš lūpų, tartai burbuliukai iš gazuoto vandens. „Perskaičiau knygų - keturis šimtus. Mačiau kinne: keturiasdešimt filmų su Bak Džonsu, trisdešimt - su Džeku Hoksliu, keturiasdešimt penkis - su Tomu Miksu, trisdešimt devynis - su Hutu Gibsonu, šimtą devyniasdešimt penkis multfilmus apie katiną Feliksą, dešimt su Daglu Ferbanksu, aštuonis kartus mačiau „Operos vaiduoklį“ su Lon Čeinui, keturis kartus Miltoną Silsu ir vieną apie meilę su Adolfu Menžiu, tik tada aš prasedėjau ištisas devyniasdešimt valandų tualete, laukdamas, kol pasibaigs ta šlykštynė ir pradės rodyti „Katę ir kanarėlę“ ar „Šikšnosparnį“. O tada jau visi svarstėsi vienas už kito ir spiegė dvi valandas be pertrūkio. O suvalgiau per tą laiką keturias šimtus ledinukų, tris šimtus irisių, septynis šimtus porcijų ledų...
Tomas dar tauškėjo kokias penkias minutes, kol tėtis jį pertraukė: „O kiek uogų šiemet surinkai, Tomai?“ - „Lygiai du šimtus penkiasdešimt šešias!“ - iš karto išpyškino Tomas. Tėtis susijuokė, ir tuo baigėsi priešpiečiai; vėl vis traukė į miško unksmę rinkti laukinių vynuogių ir smulkučių žemuogių. Visi trys lankstėsi iki pat žemės, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunkėjo, o Daglas, sulaikęs kvapą, galvojo: štai, štai, jis ir vėl art. Alsus man kone į pakaušį! Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibirą. Jei atsigręši - vėl nubaydysi. Na, jau šį kartą nepaleisk!
Bet kaip, kaip jį prisivilioti arčiau, kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai į akis? Kaip? Kaip? - „O aš turiu snieguolę degtukų dėžutėje“, - tarė Tomas ir šyptelėjo, pažvelgęs į savo ranką - nuo uogų ji buvo raudona tarsi pirštinė. Užčiaupk! - vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas pažadins aidus ir viską išbaidys! Ir, be to... Kuo daugiau Tomas plepa, tuo arčiau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis nebijo Tomo, Tomas tik pritraukia jį, Tomas pats yra jo dalis! - „Dar vasario mėnesį“, - sukikeno Tomas, - „kai markiai snigo, išnešiau dėžutę į lauką, sugavau didžiulę snaigę - pauk!“ - užtrenkiau, parbėgau namo ir įkišau į šaldytuvą! Arti, visai arti. Daglas žiūrėjo įsmeigęs akis į krutančias Tomo lūpas. Jam norėjos atšokti į šalį, pasprukti - juk už miško kyla milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir sutraiškys...
PIENIŲ VYNAS. Ray Bradbury audioknyga | Audioteka.lt
„Taigi, ponai“, - dėstė Rėjus Bredberis (Raymond Duglas Bradbury) - vienas garsiausių JAV fantastinių apsakymų ir romanų autorių, gimęs 1920 m. ir miręs 2012 m. Jo kūryba išsiskiria poetiškumu, išmintimi, paslaptingumu ir kartais netgi bauginančiu realizmu. Jis taip pat yra daugelio detektyvų autorius. Lietuvių skaitytojams šis autorius pažįstamas iš garsiausių savo kūrinių: „Marso kronikos“, „451° Farenheito“, „Pradžios pabaiga“. Vienas gražiausių vaikystės įamžinimų literatūroje - JAV rašytojo Rėjaus Bredberio romanas „Pienių vynas“. Tai jau 3 kartą skaitytas kurinys ir žinau, kad dar ir dar skaitysiu. Nuostabi knyga apie paprastus, bet pačius svarbiausius dalykus.
Pagrindinė mintis - džiaukimės kiekviena diena, nes nežinome kada ateis paskutinė. Knygos tema - Daglo, Tomo ir kitų veikėjų gyvenimas. Autoriaus kūryba išsiskiria ne įmantriais siužetais, o emocija, detalėmis bei kuriama atmosfera. Apie ką ši knyga? Apie 1928-ųjų vasarą. Apie vasarą, tą svajingą jausmą sklandantį ore, atostogas ir basas kojas, kaimynus ir konservuojamą gyvenimo džiaugsmą. Apie obelų, šienaujamų pievų, laimės mašinos ir naujų sportbačių vasarą. Apie lėtą mėgavimąsi dienomis, šypsenas ir paprastą kasdienybę. Tai džiaugsmo ir liūdesio, poezijos ir prozos, melancholijos, gražiausių atsiminimų ir bėgančio gyvenimo dermė. Tai knyga apie gyvenimo tėkmę, mirtį, vaikystę ir senatvę. Tai romanas talpinantis daugiau, nei galima nusakyti žodžiais.
Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta - pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Visa knyga apima vieną vasarą - 3 mėnesius, per kuriuos pagrindinis veikėjas patiria įvairių sukrėtimų tiek gerų, tiek skaudžių. Vaizduojamas mažas miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Bet net ir jame nutinka tokių dalykų, kurie sukrečia Daglo pasaulį: pirmoji artimo žmogaus mirtis, miestelyje įvykdytas nusikaltimas, draugo netektis, vyno darymas.
Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai - viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara.
Knyga be siužeto, su daugybe veikėjų ir be pabaigos. Galima pavadinti novelių rinkiniu. Kartais pasakojimai, istorijos tarpusavyje siejasi, kartais būna visiškai skirtingos. Visiškai kaip gyvenime. Autorius rašydamas šią knygą iš tiesų idėjo daug darbo: joje telpa daugybė istorijų. Kasdien nutinka tokie dalykai, ką dienos pabaigoje verta prisiminti ar papasakoti namiškiams.
| Veikėjas | Amžius | Charakteristika |
|---|---|---|
| Daglas Spoldingas | 12 metų | Linksmas, tačiau kartais kalba rimtomis temomis, išsako gilias mintis, visada su savimi turi sportinius batelius. |
| Tomas Spoldingas | 10 metų | Jaunesnysis brolis, linksmas, vaikiškesnis, dažnai nesuprasdavo gilių savo brolio minčių. |
„Pienių vynas“ - vienas garsiausių Ray Bradbury kūrinių, pasižymintis ypatingu skaidrumu, lengvumu ir poetiškumu. Paveikslai, kuriami autoriaus, visam laikui išlieka skaitytojo atmintyje; išmintis, sklindanti iš teksto, priverčia įsiklausyti į žodžius, tinkančius ir jaunam, ir senam.
Kūrinį pajausti padeda ir itin realūs kvapų, vaizdų ir garsų aprašymai. Visiškai kaip gyvenime.
Pienių vynas romane - tikras, tačiau tuo pačiu tai ir simbolis, perteikiantis įvairiausių skonių gamą, patiriamą augant. „Pienių vynas“ tampa metafora, atskleidžiančia gyvenimo patirties saldumą ir kartumą. Tai jautrus ir lyrinis pasakojimas apie gyvenimo džiaugsmo ir mirties neišvengiamumo supratimą.
Knygos simboliai:
- Pienių vynas: vasaros ir vaikystės prisiminimų simbolis.
- Grintaunas: idiliškas vaikystės pasaulis.
- Daglas: augančio vaiko simbolis, patiriantis gyvenimo džiaugsmus ir iššūkius.
Romane yra keli itin svarbūs įvaizdžiai: vasara, laikas, mirtis, vaikystė, minimos ir jų priešpriešos (pvz.: vasara - žiema; mirtis - gyvenimas).
Daugybė simbolių knygoje daro ją idealiai vasariška: geltona šiaudinė skrybėlė; veidas kaip vasaros persikas. Apskritai, tekste daug geltonos spalvos, kuri dažnai išreiškiama žodžių „citrininė“. Tačiau kaip priešprieša jai pateikiama žiemos simbolika: baltas kaip sniegas laivas; šaltais žiemiškai baltais pliūpsniais. Be to, knygoje svarbią vietą užimantys žodžiai „rudens gėlės“, gali būti suprantami kaip opozicija pienėms. Kūrinyje vasaros pabaiga asocijuojasi su vaikystės pabaiga.
Kitas svarbus knygos simbolis - mirtis. Gana baugiai vaizduojamas Daglo sapnas, kada valtelė jam atrodo kaip kapas. Iš tiesų, bauginančiai mirties motyvas pateikiamas visame kūrinyje, pavyzdžiui, kai berniukas užrašo ant antkapių savo draugų vardus. Bet po to, lyg tam prieštaraudami, nekreipdami dėmesio į pačią mirtį, jie peršoka per mirusiųjų kapus ir grįžta namo.
Apibendrinant, „Pienių vynas“ yra puiki knyga, tiek stilistiniu, tiek turinio požiūriu. Joje galima atrasti ne vieną gerą mintį, kuri visada sukosi galvoje, bet negalėjai jos išreikšti žodžiais. Tai tikrai vertingas kūrinys, vien tuo, kad į gyvenimą čia žiūrima paauglių berniukų akimis, taip jis tampa kitoniškas, rūpesčiai matomi ten, kur kiti jų nepastebi. Be to, istorijai tai suteikia savotiško, įdomesnio atspalvio. Knygos pavadinimas ir tai, kad mintys čia yra pateikiamos per vasaros vaizdinį, vilioja skaityti, nes kas gali būti geriau už vasarą, kurios pradedame laukti nuo tada, kai ji baigiasi.
O dėl patarimų skaitytojams - jei norite pajausti nostalgiją „seniems“ geriems laikams, tada skaitykite šį romaną rudenį, bet idealiausias laikas jam - vasara. Gal tada žmonės atkreips dėmesį, kokie citrininiai gali būti saulės spinduliai.
„Pienių vyne“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta - pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Sportiniai bateliai, lengvi tarsi pūkas, su kuriais galima bėgioti greitai kaip antilopei, laimės mašina, konstruojama kaimyno, vaškinė burtininkė, pranašaujanti ateitį, paslaptinga dauba, kurioje tūno grėsmė - visa tai supinama į lengvus ir poetiškus pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę. Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai - viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara.