Sovietų Sąjungos automobilių pramonė dažnai laikoma atsilikusia ir menkai inovatyvia. Nors oficialioji propaganda teigė priešingai, didžioji dalis automobilių, gamintų SSRS, buvo vakarietiškų modelių kopijos. Nuo pačių pirmųjų sunkvežimių iki populiariųjų „Žigulių“ - sovietiniai automobiliai dažniausiai atspindėjo užsienio technologijas, o ne savarankiškus pasiekimus.
Technologijų skolinimosi istorija SSRS
Technologijų skolinimosi istorija SSRS prasidėjo pakankamai nepavojingai. Šia proga 1929 m. šalies vyriausybė gana oficialiai Jungtinėse Valstijose nupirko inžinerinių dokumentų paketą ir susijusią įrangą, skirtą licencijuotai „Ford Model A“ kopijai gaminti - „GAZ-A“. Gamyba buvo pradėta 1933 m. Kai „GAZ-A“ modelis jau buvo visiškai pasenęs, sovietų funkcionieriai nusprendė tęsti parengtą schemą. Modelis „A“ buvo pakeistas „GAZ M-1“ - licencijuota „Ford Model B“ variacija.
1932 m. Sovietų Sąjungoje pradėtas gaminti GAZ-A buvo beveik identiška penkiais metais „vyresnio“ „Ford Model A“ kopija, o 1936 m. GAZ-M-1 neįtikėtinai priminė „Ford Model B-40 A“. Įdomu tai, kad dažniausiai sovietams susiruošus gaminti vieną ar kitą kloną, Vakaruose pirmtakas buvo jau kuris laikas negaminamas.
1945 metais SSSR išleistas ZIL-110, kuris, bent jau vizualiai, labai priminė 1942 m. nustotą gaminti amerikietiškąjį „Packard-180“. Kadangi apie kompanijos „Packard“ bendradarbiavimą su sovietais nelabai žinoma, galima spėti, kad pastarieji tiesiog „pasiskolino“, sakoma, Stalinui labai patikusį kėbulo dizainą.
Pirmasis 1946-ųjų „Moskvič“ markės automobilis praktiškai „nulaižytas“ nuo Trečiajame Reiche sukurto „Opel Kadett-K38“: kaip karo trofėjus į sovietų rankas pateko ne tik visa gamybinė dokumentacija bei didelė dalis įrangos, bet ir patyrę vokiečių specialistai. „Opel“ markės automobilių stipri įtaka juntama ir vėlesnės kartos „Moskvičiuose“.
Tokių savo „pergalių“ sovietai niekuomet neakcentavo. Klonuoti automobiliai ramių ramiausia sąžine pristatinėti kaip didžiulis tarybų šalies laimėjimas. Ir visiškai nesvarbu, kad savo kokybe tos kopijos nelabai prilygo ankstyviesiems, net nebegaminamiems užsienio prototipams: rusiški modelių pavadinimai milijonams buvo neginčijamas savos produkcijos įrodymas.
Be galo sunkūs pokario metai pasibaigė. Sovietų ekonomika kiek sutvirtėjo (ar bent jau atrodė sutvirtėjusi). Kosmoso užkariavimais bei „neturinčia analogų“ karine technika nuolat besigirianti milžiniška šalis, atrodytų, turėtų jei ne diktuoti madas pasaulinėje plačiajai visuomenei skirtų inovatyvių technologijų srityje, tai bent neatsilikti nuo didžiųjų užsienio konkurentų. Tačiau to neįvyko.
1970 m. pradėti gaminti „Žiguliai“ (VAZ-2101) - iš esmės licencijuotas, kiek „sovietizuotas“, atšiauresniam klimatui pritaikytas itališkojo „Fiat-124“ dvynys. Bendru sovietų bei italų sutarimu įkurta ir „Volgos“ automobilių gamykla Toljatyje. Beje, italų specialistai suteikė gamyklai visą techninį aprūpinimą bei rengė vietos specialistus. Visi vėlesni „Žigulių“ modeliai taip pat kurti „fiatų“ pagrindu. Taigi, populiariausią masinį sovietų automobilį iš esmės sukūrė užsienio draugai, kurie tuo pat metu buvo ir idėjiniai priešai.
Etaloninė „Volga“ (GAZ-24, leista 1967 - 1985 m.) kopijavo amerikietiškas automobilių gamybos tradicijas, ir net žymusis klasikinis „Zaporožietis“ (ZAZ-968) - beveik kaip iš akies trauktas vokiškas „NSU Prinz-4“. Abiejų varikliai buvo galinėje automobilio dalyje, abu pasižymėjo gana panašiomis techninėmis charakteristikomis, tik vokiškas modelis nustotas gaminti 1973-aisiais, o sovietinis buvo leidžiamas nuo konvejerio iki pat 1994-ųjų.
Visą SSSR egzistavimo laikotarpį šalies lengvųjų automobilių pramonė beviltiškai vilkosi paskui vokiečių, japonų, amerikiečių, italų, prancūzų, švedų, kitų šalių gamintojus. Automobilių pramonė Sovietų Sąjungoje visada buvo kaip luošas arklys: atsilikimas nuo pasaulinių tendencijų šioje srityje buvo didelis. Vakarų automobilių pramonė veikė konkurencingomis rinkos sąlygomis, kurių sovietai neturėjo: dauguma automobilių buvo parduodami valstybinėms organizacijoms.
Pirmasis sovietinis automobilis
Na, tai štai, kalbėsim apie pirmąjį sovietinį automobilį․ Tai nebuvo koks nors lengvas ir gražus automobilis, kokius matome šiandien․ Jis buvo sunkus ir nelabai gražus, bet svarbu, kad tai buvo pirmasis automobilis, pagamintas Sovietų Sąjungoje․ Šis automobilis vadinosi AMO-F-15․ Jis buvo pagamintas 1924 metais Maskvos automobilių gamykloje․ Šis automobilis buvo gana paprastas ir lengvai valdomas, todėl greitai tapo populiarus․ Bet ar žinai, kad AMO-F-15 nebuvo visiškai sovietinis?
Visa ko pradžia ko gero galima laikyti 1917-uosius, kai Maskvoje pastatytoje gamykloje AMO buvo pradėti rinkti 1,5 tonos sunkvežimiai „Fiat 15-TER“. Puikiai išlaikę Pirmojo pasaulinio karo egzaminą, šie ratuoti aparatai neliko nepastebėti komunistų partijos vadų. Rūpindamasi tolesne jų gamyba naujoji Rusijos valdžia skyrė lėšų pabaigti ir sukomplektuoti cechams. Per metus gamykla turėjo surinkti 1 200 automobilių - modernizuotų 15-TER versijos - F-15 modelių. Bolševikai tuomet meistriškai mulkino „FIAT“ atstovus žadėdami ilgą ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą. Atsargines dalis AMO pirko labai mažomis kainomis, tačiau gavę būtiną asortimentą ir mazgų kiekį, SSRS vadai italus išgrūdo lauk.
Kito modelio gamybos licencija 1930-aisiais buvo įsigyta iš amerikiečių bendrovės „Autocar“. Modelio AMO-2 (buvusio „Autocar 5“) surinkimas iš importuojamų detalių lygiai po metų vienašališkai buvo nutrauktas, nes tarybinė pramonė išmoko gaminti „originalias“ dalis... Panašų antausį gavo ir „Ford“.
1929-ųjų pavasarį SSRS Liaudies ūkio komitetas priėmė sprendimą dėl gamyklos statybos Nižnyj Novgorode, kur kasmet turėtų būti pagaminama apie 100 000-120 000 sunkvežimių. Gamykla, vadinta NAZ (vėliau pervadinta į GAZ), buvo pirmasis Rusijos fabrikas, iškart apskaičiuotas masinei automobilių gamybai. Amerikiečių inžinieriai padėjo suderinti gamyklos statybos techninę dokumentaciją ir įsisavinti lengvojo „Ford A“ bei 1,5 tonos keliamosios galios sunkvežimio „Ford AA“ gamybą.
Kopijavimo kultūra ir savitumas
Nuolat pabrėždami tarybinio mokslo, technologijų bei gyvensenos pranašumą sovietai nesikuklino begėdiškai kopijuoti viską, ką išrasdavo jų ideologiniai konkurentai Vakaruose. Jei svetimų technologijų nepavykdavo nusipirkti, jos būdavo tiesiog vagiamos, kopijuojamos, kiek modifikuojamos ir komunizmo rytojumi gyvenančiai liaudžiai pristatomos kaip išskirtinis sovietų produktas. Šimtai milijonų užsienyje niekada nebuvusių šeštadalį pasaulio užimančios šalies piliečių nė baisiausiame sapne negalėjo pagalvoti, kad didelė dalis vadinamųjų tarybinio mokslo pasiekimų iš tiesų yra ne pasiekimai, o dažniausiai ne itin vykusios Vakarų analogų kopijos.
Sovietų kino kronikos mėgdavo girtis sava automobilių gamyba. Žiūrėk, čia naujutėlaitis „Moskvičius“ išleistas, čia prašmatnioji „Volga“, čia - „Žiguliai“. Tiesa, pristatant pastaruosius, kartkartėm lyg ir buvo užsimenama, kad „Žiguliai“ - sovietų draugystės su italų „Fiat“ koncernu produktas, bet, kad kopijuota ir ta pati „Volga“, ir „Moskvičius“, ir netgi kuklusis „Zaporožietis“ - tai žinojo tik nedaugelis.
Jau patys pirmieji sovietų automobiliai didžiąja dalimi buvo vakarietiškų klonai, kurių dėl kelių savarankiškų tarybinių konstruktorių sprendimų niekaip negalima vadinti „darbininkų ir valstiečių“ šalies pramonės pasiekimais.
Keletas vėliau gimusių automobilių-dvynių buvo tikri karo kūdikiai. 1945-ųjų pavasarį iškėlę raudoną vėliavą virš Reichstago netrukus iš Vokietijos į Rusiją parsivežė „Opel“ gamybos linijas. Netrukus į gatves išriedėjo „naujas tarybinis“ automobilis „Moskvičius - 400/420“ - kaip iš akies luptas „Opel Kadett K38“. Beje, Rusijoje net nebandoma pernelyg slėpti, kad absoliuti dauguma sovietinės automobilių pramonės modelių buvo „nušvilpti“ užsienio gamintojų pavyzdžiai. Skiriasi tik piratavimo įžūlumo ir plagijavimo tikslumo laipsnis.
Bene vienintelė išimtis - populiarieji „Žiguliai“. Modelio „VAZ-2101“ (t. y. „Fiat 124“ - 1966-ųjų „Europos metų automobilis“), gamyba buvo įsisavinta daugiau mažiau civilizuotai. SSRS priėmus sprendimą dėl didžiulės automobilių gamyklos, kuri per metus turėjo surinkti ne mažiau 600 000 mašinų, partneriais buvo pasirinkti „Fiat“. Tai lėmė politinės intencijos: Italijoje tuo metu valdžioje buvo komunistų partija, o „Fiat“ turėjo rimtų finansinių sunkumų. Rusai demonstratyviai ištiesė pagalbos ranką - pasirašė sutartį dėl įrangos ir technologijų tiekimo į SSRS, už viską dosniai sumokėdami. Netgi miestą, kuriame išdygo naujoji gamykla italų komunistų vado garbei pavadino Toljatyje, kuris anksčiau buvo žinomas Stavropolio vardu.
Beje, minėtas VAZ2101/„Fiat 124“ modelis su minimaliais konstrukciniais pakeitimais buvo gaminamas net 40 metų. Ar prisimenate kokia buvo jūsų „kapeika“ (taip tautosakoje vardijami pirmieji „Žiguliai“)? Jei prie „pirmuko“ vairo nesėdėjote nuo studijų laikų, o pastaraisiais metais važinėjote su bet kuo geresniu nei ratuota obuolių dėžė - neišvengiamai būtumėte šokiruoti. Ergonomika čia kaip animacinio serialo apie Flinstounų šeimynėlę „mašinoje“. Stiprintuvo neturintis vairo mechanizmas sunkia prakaitą kiekvienoje posūkių kombinacijoje. Įtempėjų neturintis saugos diržas kabo kaip senas, riebaluotais pirštais nučiupinėtas „šlipsas“. Uždaromos durelės skleidžia panašų garsą, kaip kad skardinį kibirą užvožiant tokiu pat skardiniu dangčiu. Kai variklis šaltas, prieš pasukant uždegimo raktelį reikia partraukti „padsosą“ - t. y. plačiau atidaryti kuro sklendę. Priekiniame panelyje - vos pora mygtukų: vienu įžiebiami žibintai, kitu - apšviečiamas prietaisų skydelis. Puikesnę ekskursiją į vaikystę sugalvoti būtų sunku, ir šią ekskursiją nusprendė suorganizuoti N40 vyrų autoklubas, kurio techninėje bazėje daugėja panašaus plauko technikos.
Daugiau istorijų apie jaunystę primenančios sovietinės technikos „stebuklus“ artimiausiu metu skaitykite portale DELFI. Tiesa, N40 vyrų autoklubas ieško bendraminčių, norinčių prisidėti prie jaunystės prisiminimų atgaivinimo. Kad ir kokie tie „Žiguliukai“ buvo, dauguma vyresnės kartos Lietuvos gyventojų juose užaugo.
Kai kurie itališki bruožai buvo perskaityti serijiniame ZAZ-965, tačiau vis dėlto „Zaporožietis“ įgijo individualių bruožų. Variklis buvo iš dalies detektyvinė, o iš dalies komedinė istorija. Iš tiesų buvo straipsnis. Tačiau nelabai tikėtina, kad po jo Eizenbergas atsisakė opozicinio variklio. Serijinė ZAZ-965 gamyba prasidėjo 1960 m. Susidomėjimas bet kokiu lengvuoju automobiliu SSRS buvo didžiulis, o šiuo - ypač. Ir jie nuoširdžiai džiaugėsi jį įsigiję. Tačiau daugelis žmonių į automobilį žiūrėjo net su panieka.
Klasikinio išplanavimo automobilis taip pat stovėjo ant nepriklausomos pakabos. Tačiau pagrindinis DAF bruožas buvo bepakopė transmisija. Gamybos kokybė ir patikimumas yra ne mažiau svarbūs.
Vis dėlto, sovietų inžinieriai ne visada tik kopijavo. Kartais jie bandė kurti ir savitus sprendimus. Pavyzdžiui, „GAZ-C1“ pavadinimą gavęs automobilis yra pirmasis sovietinis sportinis automobilis, kurį savarankiškai sukūrė rusai. Viso buvo pagaminti penki prototipai (įskaitant ir versiją be stogo), kurie sėkmingai dalyvavo vietinėse lenktynėse. „Pobeda-sports“ pravardę gavusi mašina pagerino tris TSRS rekordus 50, 100 ir 300 kilometrų distancijose.
Nors ir buvo siekta savitumo, „GAZ-C1“ vis tiek yra suteptas vakarietiškomis detalėmis - 1951 metais „GAZ-C1“ variklyje buvo sumontuota aliumininė galva, kurios brėžinius sukūrė amerikiečiai. Apskritai, „Pobeda-Sports“ yra laikomas ganėtinai sėkmingu tarybiniu sportiniu automobilius.
1933 metais ZIS gamykloje Maskvoje sukurtas L-1 (Leningrad-1) limuzinas buvo Buick-32-90 kopija. L-1 buvo tik prototipas, tačiau jo pagrindu vėliau buvo sukurtas ZIS-101. Sovietai atsisakė kai kurių pažangių Buick sprendimų, taip supaprastindami limuziną ir paruošdami jį prastiems Sovietų Sąjungos keliams. Kėbulo dizainą, aišku, sukūrė ne sovietų dizaineriai, o JAV kompanija Budd. ZIS-101 labai primena kitus amerikietiškus automobilius (pavyzdžiui, 1935-ųjų Chrysler Airstream), bet mechaniškai yra Buick brolis su Budd Company kėbulu.
1938 metais ZIS gamykloje buvo iškelta idėja paminėti 20-ąsias Komjaunimo organizacijos metines. Trys jauni inžinieriai - Vladimiras Kremeneckis, Anatolijus Puchalinas ir Nikolajus Pulmanovas - nusprendė tai padaryti sukurdami sportinį automobilį. Greičiausiai daugiausiai įtakos ZIS Sport dizainui turėjo Puchalino idėjos, nes jo diplominis darbas buvo apie greitų automobilių konstrukcijas.
Automobilis buvo užbaigtas 1939-ųjų viduryje. Lichačiovas pats pristatė ZIS-101A-Sport Sąjungų namuose Maskvoje. Čia jį pamatė pagrindiniai Sovietų Sąjungos lyderiai - Stalinas, Chruščiovas, Molotovas. Ir, kaip buvo pasakojama vėliau, neįprastas automobilis jiems patiko. Kodėl neįprastas? Nes jokio panašaus roudsterio Sovietų Sąjungoje tuo metu nebuvo. Sportiniai automobiliai sovietams tuo metu apskritai buvo kažkas labai arti mistikos.
ZIS Sport turėjo elegantiškai aptakų kėbulą su neįprastai didelėmis grotelėmis. Šis automobilis nepriminė ZIS-101A, kurio pagrindu buvo sukurtas. Sport kėbulas buvo suformuotas rankomis ant medinės formos. Nors nuotraukose jis atrodo juodas, iš tikrųjų šis automobilis buvo tamsiai žalias ir turėjo nemažai chromo akcentų.
ZIS Sport ilgis siekė 5,75 metrus, o dvivietė kabina buvo pačiame ratų bazės centre, todėl šis automobilis turėjo ilgą uodegą ir kapotą. Po to kapotu buvo stipriai modifikuotas ZIS-101A variklis. Jo darbinis tūris siekė 6 litrus, jis sukosi iki aukštesnių apsukų, pasižymėjo aukštesniu darbiniu slėgiu, todėl jo galia išaugo iki 105 kW. Sport išsaugojo trijų laipsnių mechaninę transmisiją, tačiau ji turėjo sinchronizatorius, o galinėje ašyje buvo minėtas hipoidinis perdavimo mechanizmas. Automobilis turėjo standesnę važiuoklę ir vakuuminius stabdžius. Bandymuose ZIS-101A-Sport pasiekė 162,4 km/val. greitį, nors skaičiavimai rodė, kad jis galėtų įsibėgėti iki 180 km/val.
ZIS-101A-Sport egzistuoti tiesiog negalėjo. Pirmasis sovietinis roudsteris buvo demonstruojamas ir bandomas gal kiek daugiau nei metus. 1940 metų vasarą greitkelyje jis pasiekė tą 162 km/val. greitį, o vėliau kažkur dingo. Nors yra entuziastų, kurie šio prototipo ieško iki šiol, tikėtina, kad jis buvo sunaikintas. Kalbų apie ZIS-101A-Sport gamybą net negalėjo būti ir dėl to kaltas ne Antrasis pasaulinis karas. Tiesiog toks prabangus automobilis, kuris dizainą ir sportiškumą kėlė aukščiau kainos ir praktiškumo, nebuvo suderinamas su sovietine ideologija.
Laisvose šalyse geriausius automobilius kuria laisvi žmonės. Jie kuriami skirtingiems vairuotojams, žmonėms su polėkiu ir fantazija. Komunistiniai režimai mato savo visuomenę kaip darbo jėgą - gyvenkite vienodose dėžėse, vairuokite vienodus automobilius ir net nebandykite būti unikalūs. Prabangūs sportiniai automobiliai yra gaminami entuziastams. Tiems, kurie gali įpirkti tokius žaislus ir nori jais išsiskirti iš minios. Tai nėra suderinama su komunistinės visuomenės formavimu, kur visi turi būti vienodai kuklūs, o apie pleibojišką kelionę per visą žemyną stilingu GT net negalima ir pasvajoti - imk baisią dėžę ant ratų ir džiaukis, kad gavai bent tokią. Dėl tos pačios priežasties nebuvo gaminamas ir gražiausias lenkiškas automobilis FSO Syrena Sport, ir čekoslovakiškas kišeninis superautomobilis Škoda 110 Super Sport.
ZIS-101A-Sport atgimė jau kaip replika tik XXI amžiuje. Nors originalo vis dar ieškoma - jis nebus surastas, bet galbūt pavyks išsiaiškinti, kas jam nutiko.
Sovietiniai pikapai
Sovietiniai pikapai buvo gaminami dar iki Antrojo pasaulio karo. Tai buvo du modeliai - GAZ 4 ir GAZ 415. Po karo buvo ilgoka pertrauka, o vėliau pasirodė modifikuota „Moskvičiaus“ arba kaip jis buvo vadinamas senesnio leidimo knygose - „Maskviečio“ - versija IŽ 27151.
Serijinis, ikikarinis pikapas. Pirmasis sovietinis pikapas, kuriam buvo panaudota GAZ-A bazė. Automobiliui naudota sunkvežimio GAZ AA kabina.
Šie automobiliai nebuvo serijiniai ir buvo gaminami tik tada, jei likdavo dalių arba pasitaikydavo brokuotų 2101, 2102, 2104, 2105 ir 2107 modelių kėbulų. Dalis kėbulo tiesiog buvo nupjaunama ir toks „pikapas“ paleidžiamas į „vidines“ gamyklų trasas.
1976 m. pasirodė bandomoji VAZ pikapo versija. Buvo planuota pradėti jos serijinę gamybą. Inžinieriai sumąstė, kad krovinių skyriuje turi būti įmontuota palapinė, kurią bus galima išskleisti norimoje vietoje.
Keleivinis automobilis ir vienintelis tikras serijinis sovietinis pikapas, gamintas nuo 1972 iki 2001 m. Automobilis buvo sukurtas panaudojus krovininį furgoną IŽ 2715. Pikapas pagamintas iš vadinamojo „kupriuko“ ir naudotas įmonės vidaus reikmėms.
Nors ir buvo siekiama kopijuoti, sovietiniai inžinieriai kartais sugebėdavo sukurti ir savitus, nors ir nedaug gamintus modelius, kaip antai „GAZ-C1“ ar ZIS-101A-Sport. Tačiau dauguma masinės gamybos automobilių liko vakarietiškų technologijų atspindžiu.
Why did Stalin turn Opel into Moskvich?
tags: #pirmasis #sovietinis #automobilis