Didėjant automobilių greičiui, tarp variklio ir rato „kilo konfliktas”, kurį sušvelnino viena pirmo žvilgsnio paprasta airių veterinarijos gydytojo Džono Danlopo gudrybė - pripučiama, arba pneumatinė, rato padanga.
Seniausios žinomos padangos buvo gamintos iš geležies ir naudotos ant medinių vežimų ir vagonų ratų. Pirmosios padangos buvo odinės juostos, kurios buvo apvyniotos aplink ratą. Oda ganėtinai greitai buvo pakeista metalinėmis juostomis, kurios tarnavo ilgiau. Atsiradus traukiniams ir geležinkeliams buvo išrastos plieninės padangos.
Šį padangų gaminimo būdą išrado Charlesas Goodyearas, kai guma yra kaitinama su siera. Šis procesas gumą paverčia iš minkštai lipnios į tvirtą, elastingą medžiagą, todėl tokia guma puikiai tinka padangoms. Kai šis būdas buvo ištobulintas, tai tapo puikia medžiaga gamint padangoms. Ji buvo stipri, galėjo sugerti stiprius smūgius. Ilgai netrukus po vulkanizavimo išradimo, padangos buvo pradėtos gaminti iš kietos gumos. Šios padangos buvo žymiai stipresnės, galėjo sugerti smūgius, bei galėjo atlaikyti įpjovimus ir įbrėžimus.
Pirmasis pneumatinės (pripučiamos) padangos patentas buvo įregistruotas 1846 m. škotų išradėjo Roberto Williamo Thomsono vardu. Deja, dėl gamybos proceso brangumo, šis išradimas tuo metu nebuvo įdiegtas į gyvenimą ir ilgainiui buvo pamirštas. Tačiau, kaip ir daugelis kitų išradimų, pneumatinė padanga buvo atrasta iš naujo. Kartą 1887 metų vasarą Belfasto veterinarijos gydytojas Danlopas stebėjo, kaip jo paauglys sūnus sode važinėjasi triračiu. Siauri metaliniai triračio ratai šlapiuose sodo takeliuose įspaudė gilias provėžas, jos labai bjaurojo stropiai prižiūrimą sodą. Gaila savo rankomis sukurto grožio - sūnaus triratis lygius sodo takelius gali paversti paprasčiausiais išmaltais keliais. Bet ką, daryti? Uždrausti sūnui važinėtis? Danlopas mylėjo savo sūnų ir nenorėjo atimti iš berniuko šio malonumo. Galbūt. uždėti ant ratų plačius metalinius ratlankius? Bet tada triratis pasunkės! Juk tai taip paprasta. Reikia padaryti naujus ištisinius medinius ratus su grioveliais. Iš viršaus kiekvieną tokį guminį vamzdelį (arba kaip šiandien vadiname - kamerą) Danlopas padengė medžiagos juosta ir jos kraštus vinimis prikalė prie rato. į kamerą įstatė ploną guminį vamzdelį ir per jo galiuką pripūtė oro. Taip Džonas Danlopas (1840-1921) antrą kartą išrado pneumatines padangas, kurias prieš keturiasdešimt metų jau buvo išradęs anglas R. Tompsonas. Tačiau jo pernelyg ankstyvas išradimas buvo užmirštas. Veterinarijos gydytojas pataikė pačiu laiku.
Taigi, 1888 m. John Boyd Dunlop sukūrė pirmąją sėkmingą pneumatinę padangą. Tiesa, guminę pripučiamą padangą 1845 m. Robertas W. Thomsonas (1822-1773) išrado anksčiau, bet tiems laikams guma buvo per brangi. 1889 m. škotas Johnas Boydas Dunlopas sukūrė ir pagamino dviračiui skirtas pneumatines padangas, kurios puikiai pasiteisino. Netrukus po dviračių atėjo eilė automobiliams.
1895 m. prancūzai Andre ir Edouard’as Michelinai, dalyvaudami Paryžiaus-Bordo lenktynėse, pirmieji panaudojo pneumatines padangas savo automobiliui. Nuo to laiko šios padangos tapo didžiule jėga visame pasaulyje. Michelin sukūrė radialines padangas ir tai buvo didžiulis žingsnis į priekį kuriant padangas. Nepaisant to, kad radialinės padangos buvo žymiai geresnis produktas, Amerikoje jis labai lėtai buvo pradėtas naudoti.
Pirmosios pneumatinės padangos automobilių vairuotojams pridarė daug rūpesčių, nes buvo labai nepatvarios, greitai prakiurdavo. Dėl to padažnėjo avarijų. Kai kurios iš jų būdavo labai sunkios. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo užpatentuota daugybė elastingų ratų, bet jie su pneumatine padanga neturėjo nieko bendro. Atsirado padangų, supintų iš guminių virvelių, sudarytų iš guminių blokų, pagaliau - bandažų iš spiralinių spyruoklių su odiniu apvalkalu. Pamėginta net pripildyti padangas ne oro, bet skysčio, arba prikimšti jas mažų sviedinukų, visokiausių tamprių medžiagų. Per Antrąjį pasaulinį karą patrankoms ir priekaboms buvo naudojami akytos gumos pripildyti ratai, tačiau jie buvo sunkūs ir kieti, kaisdavo ir suirdavo važiuojant didesniu greičiu.
Maždaug 1912 m. (kituose šaltiniuose nurodomi 1910 m.) nutiko labai reikšmingas baltasienių padangų atsiradimo istorijos įvykis. Iki tol automobilių ir kitokios technikos padangos buvo ne juodos spalvos. Tik nemanykite, kad beveik prieš 100 metų ir daugiau baltos padangos buvo automobilio statuso išraiška ar mada. Baltos gumos padangos buvo natūralaus kaučiuko vulkanizavimo proceso padarinys, kurio metu pagaminta padanga įgaudavo kaučiukmedžio dervos - baltą - spalvą.
Maždaug nuo 1912 m. „B. F. Goodrich“ kompanijai padangų gamybos procese pradėjus naudoti cheminę medžiagą - techninę anglį, dar vadinamą suodžiais, padangos pakeitė savo spalvą. Tiesa pasakius, išradimu šio įvykio negalėtume pavadinti, nes istoriniai faktai rodo, kad pirmųjų užuominų apie suodžių įmaišymą į vulkanizuotą gumą galima rasti dar XIX a. pabaigoje. Jau 1904 m. britas Sidney Charlesas Mote, dirbdamas Londone įsikūrusioje įmonėje „India Rubber Company“, savo eksperimentais įrodė stiprinantį suodžių poveikį vulkanizuotai gumai.
Techninė anglis gumai suteikė daugiau elastingumo, tvirtumo, atsparumo šalutiniams fiziniams poveikiams ir trinčiai. Suodžiai - dirbtinė medžiaga ir jos gamyba buvo gana brangi, todėl taupumo sumetimais pradžioje suodžių dėdavo ne į visą gumos masę, bet tik į padangos protektorių, t. y. į tą padangos dalį, kurį liesdavosi su kelio danga. Šitaip pagamintos padangos apačia būdavo juoda, o šonai - balti. Ilgainiui atpigus suodžių gamybai, šio pigmento buvo dedama jau ne tik į padangos protektorių, bet tolygiai į visą gumos masę ir visa padanga tapo juoda. Svarbu, kad tai buvo daroma ne estetiniais sumetimais, bet dėl praktinio būtinumo.
Atėjo laikas, kai juodosios suodinos padangos galutinai išstūmė baltašones. Maždaug nuo 1920-ųjų metų, beveik visų JAV gaminamų automobilių padangos jau buvo juodos, o baltašonės padangos pasidarė daugiau kaip prabangos atributas. Nors jos ir buvo žymiai brangesnės už juodas, bet buvo mažiau atsparios smūgiams, temperatūros pokyčiams ir svarbiausia - nebemadingos. Taip, taip, teisingai supratote. Taigi, norint likti viršūnėje, reikėjo sugalvoti kažką naujo. Todėl baltoji padangų sienelė buvo tobulinama ir jau vėliau tapo baltos gumos juosta, kuri gamybos proceso metu buvo įlydoma į šoninę juodos padangos pusę. Baltos juostos plotis, bėgant metams, tai didėjo, tai mažėjo. Jeigu 1925 metais padangos balto šono plotis svyravo maždaug 3,75 - 4,00 colio (9,52 - 10,16 cm), tai jau prieš pat II-ąjį pasaulinį karą - 1940 metais jo plotis buvo sumažėjęs iki 3 colių (7,62 cm). Iš dalies tai atsitiko dėl paties automobilio ratų mažėjimo.
Nors ir didžioji dauguma tarpukario automobilių pro gamyklos vartus išvažiuodavo „apauti“ juodomis padangomis, prestižiniai ir prabangūs automobiliai buvo išimtis. Ir ne tik jie. Norint papuošti ar padabinti savo automobilį, baltašones padangas buvo galima papildomai užsisakyti jau pačioje gamykloje, arba pas bet kurį padangų pardavėją. Bet ilgai tai nesitęsė, nes užėjus II-ajam pasauliniam karui, prabanga ir grožis užleido vietą taupumui, praktiškumui ir masinei gamybai.
Maždaug apie 1948-uosius, apvalėjant automobilių kėbulų formai, beveik kiekvienas JAV automobilis ir vėl puikavosi baltumu spindinčiais ratais. Iš juodomis, tradicinėmis padangomis „apautų“ automobilių liko tik specialiųjų tarnybų transportas ir rinkoje pigiausiai kainuojantys modeliai. Jeigu kalbėtume apie tuometinės baltos juostos plotį padangoje, tai reikėtų konstatuoti, kad jis turėjo tendenciją mažėti ir svyravo maždaug nuo 3 colių (7,62 cm) iki 2.25 colių (5.71 cm).
Kintant automobilių kėbulų dizainui, keitėsi ir baltašonės padangos. 1960 metais išnykus ovaliniam ir pradėjus dominuoti kampuotam automobilių stiliui, buvo pristatytos naujo tipo padangos. O nuo 1962 metų tokio stiliaus padangos buvo pradėtos gaminti masiškai ir baltos šoninės juostos palaipsniui pavirto tik į vieno colio (2,5 cm) pločio juostelę. Ir tai dar buvo ne pabaiga. Juostelės plotis buvo mažinamas tiek, kad apie 1970-uosius susitraukė vos ne iki batų raištelio storio ir vargu ją jau buvo galima įžiūrėti padangos kontūre. Gali būti, kad vien dėl šios priežasties, buvo pradėtos dėti dvi, o paskui net ir trys juosteles primenančios linijos. Beje, juostelių spalva irgi keitėsi. Pradedant nuo klasikinės baltos, jų spalva mainėsi į mėlyną, raudoną ir geltoną.
Tokio stiliaus baltašonės padangos dar buvo naudojamos maždaug iki 20-ojo amžiaus pabaigos, bet jau nebebuvo masiniu vartojimo produktu ar mada. Ir jau dabar, baltašonės padangos - didžiulė retenybė. Nors bėgant metams baltašonės padangos beveik išnyko, tačiau jos vis dar gaminamos ir dabar!
Pneumatinės padangos naudojamos daugeliui transporto priemonių: lengviesiems ir krovininiams automobiliams, jų priekaboms, autobusams, troleibusams, žemės ūkio ir statybos mašinoms, lėktuvams, motociklams, motoroleriams, dviračiams, įvairiems vežimėliams.
Padanga - automobilio, dviračio, lėktuvo ar kitos transporto priemonės rato viršutinė storos gumos apdanga. Ji tvirtinama prie ratlankio. Gerai sukimba su riedėjimo paviršiumi, silpnina smūgių ir kitų dinaminių apkrovų, atsirandančių transporto priemonei pradėjus judėti, stabdant, važiuojant nelygiu keliu, poveikį transporto priemonei. Būna masyvi (guminė) ir pneumatinė (su ertme suslėgtam orui).
Šiuolaikinė padanga yra gana sudėtingos konstrukcijos. Automobilių padangos būna ištisinės ir orinės, vadinamos pneumatinėmis. Šiuolaikinių automobilių padangos dažniausiai orinės. Jos pagal savo konstrukciją gali būti kamerinės ir bekamerės. Bekamerės pneumatinės padangos pradėtos naudoti 20 a. Bekamerės padangos lengvesnės, patikimesnės, patogesnės naudoti, todėl jų daugiau gaminama.
Padangos pagal svarbiausius matmenis ir eksploatacinius rodiklius skirstomos į kategorijas, reglamentuojančias padangų paskirtį, leidžiamąją apkrovą, didžiausią leidžiamąjį važiavimo greitį, ridą, tinkamumą specialioms sąlygoms (šalčiui, karščiui) ir kitiems rodiklius.
Gaminant padangas, sunaudojama daug vandens ir energijos, taip pat naftos produktų. Dalis padangų patenka į sąvartynus, kur tampa pavojingomis šiukšlėmis. Tačiau didžioji pasaulyje gaminamų padangų dalis yra perdirbama. Lietuvoje padangos perdirbamos dviejose įmonėse - „Akmenės cemente“ ir Šiaulių „Metaloide“. „Akmenės cemente“ padangos deginamos, jas maišant su anglimi. Šiauliuose padangos perdirbamos, o gautos gumos granulės naudojamos trinkelėms gaminti.
Pastaruoju metu gamintojai pristato padangas, kurių nereikia pripūsti. Štai „Bridgestone“ kompanija pristatė padangas, pavadintas „Air-Free Concept”. Jos pagamintos iš termoplastinės gumos. Kol kas tokias padangas galima montuoti nedideliuose automobiliuose. Kompanija „Michelin“ pristatė beores pakrovėjams skirtas padangas „12N16.5 X-Tweel SSL”. Jas sudaro elastingi strypai ir metalinis dviejų sluoksnių išorinis ratlankis.Tokia konstrukcija suteikia galimybę padangai išlaikyti beveik dviejų tonų apkrovą.
Lėktuvams skirtos padangos pripildomos azoto arba helio. Skrendant pasikeitęs oro slėgis pažeistų padangas, jei jos būtų pripildytos oro.
| Metai | Išradėjas | Svarbiausias pasiekimas |
|---|---|---|
| 1845 | Robertas W. Thomsonas | Pirmasis pneumatinės padangos patentas |
| 1888 | John Boyd Dunlop | Pirmoji praktiškai panaudota pneumatinė padanga (vaikiškam triračiui) |
| 1895 | Andre ir Edouardas Michelinai | Pirmieji panaudojo pneumatines padangas automobiliui |
| 1904 | Sidney Charlesas Mote | Įrodytas suodžių stiprinantis poveikis vulkanizuotai gumai |
| ~1912 | "B. F. Goodrich" | Pirmųjų baltasienių padangų atsiradimas dėl techninės anglies (suodžių) naudojimo |
tags: #pneumatiniu #padangu #isradejas