Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, pastebimas demografinis iššūkis - mažėjantis gimstamumas. Šiai problemai spręsti Seime svarstomos įstatymų pataisos, kuriomis siekiama ne tik skatinti gimstamumą, bet ir didinti šeimos bei santuokos prestižą visuomenėje. Tačiau diskusijos dėl šių pataisų atskleidžia skirtingas nuomones ir kelia klausimus apie šeimos sampratą bei jos vaidmenį valstybėje.
Naujos kryptys demografinėje politikoje
Seimo vicepirmininkė Aušrinė Norkienė, pristatydama įstatymų pataisų paketą, akcentavo, kad vien finansinių priemonių nepakanka gimstamumui skatinti. Anot jos, būtina didinti šeimos ir santuokos prestižą, stiprinti šeimai ir vaikų auginimui palankią kultūrinę aplinką. Šis iniciatyvos pavadinimas - „gyvybės kultūros iniciatyva“ - atspindi siekį skatinti teigiamą požiūrį į šeimą ir didinti jos prestižą visuomenėje.
Siūlomais pakeitimais siekiama stiprinti šeimai ir vaikų auginimui palankią kultūrinę aplinką. Tai apima Švietimo, Kultūros politikos pagrindų bei Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) įstatymų keitimą. Švietimo įstatyme siūloma įtvirtinti, kad švietimas grindžiamas santuokinės šeimos, motinystės ir tėvystės kaip visuomenės ir valstybės pagrindo pripažinimu. Taip pat siūloma nustatyti, kad vidurinio ugdymo paskirtis yra padėti asmeniui įgyti pasirengimą šeimai. LRT įstatyme būtų nustatyta, kad visuomeninis transliuotojas privalo skatinti palankų požiūrį į santuokinę šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikų gimimą, rengdamas atitinkamas programas.
Įžvelgiama diskriminacija ir prieštaravimai
Nors įstatymų pataisų iniciatoriai siekia stiprinti šeimos instituciją, dalis politikų įžvelgia diskriminaciją ir galimus prieštaravimus Konstitucijai. Liberalas Arminas Lydeka teigia, kad siūlomos pataisos gali įvesti diskriminacines normas, atskiriant vaikus, gimusius santuokinėse ir nesantuokinėse šeimose. Jis priminė, kad Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog visos šeimos yra lygios, nepaisant to, ar jos gyvena santuokoje, ar ne.
Seimo Žmogaus teisių pirmininkas Laurynas Šedvydis svarstė, kad siūlymai išskirti krikščioniškas vertybes gali prieštarauti Konstitucijos straipsniui, jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Vytautas Sinica, Mišrios Seimo narių grupės narys, tvirtino, kad teisiškai neaišku, kas Lietuvoje laikoma šeima. Jis argumentavo, kad valstybė, norėdama skatinti demografiją, turi aiškiai apibrėžti, kokį šeimos modelį ji skatina, tačiau tai neturėtų būti kitų šeimos modelių menkinimas.
Konservatorius Audronius Ažubalis oponentams atsakė klausimu, ar stipri šeima yra grėsmė valstybei, teigdamas, kad atvirkščiai - stipri šeima yra stiprus valstybės pamatas.
Mažėjantis gimstamumas - pasaulinė tendencija
Mažėjantis gimstamumas nėra tik Lietuvos problema. Pasaulio mastu pastebima, kad gimstamumo rodikliai sparčiai mažėja. Pirmoji santuokos ir pirmojo vaiko susilaukimo atidėjimas, sekuliarizacijos procesai, vertybių transformacija ir stiprėjanti individualizacija yra tarp pagrindinių veiksnių, lemiančių šį demografinį pokytį. Nors Europos šalys skiria milijardus eurų gimstamumui skatinti, sėkmės formulė kol kas nėra atrasta.
Demografai ir ekonomistai teigia, kad Europos pastangos skatinti mažėjantį gimstamumą yra nesėkmingos. Jie ragina iš naujo apsvarstyti šią problemą ir pripažinti bei priimti ekonomines senėjančios visuomenės realijas. Anna Matysiak, Varšuvos universiteto docentė, teigia, kad „labai labai sunku padidinti gimstamumą“. Europos gimstamumo rodiklis pastarąjį dešimtmetį įstrigo ties 1,5 gyvo gimstančio kūdikio vienai moteriai, o tai gerokai mažiau nei 2,1, reikalingo gyventojų skaičiui išlaikyti.
Lietuvos demografinės situacijos analizė
Sociologė, demografė Aušra Maslauskaitė įvardija kelias pagrindines priežastis, lemiančias mažėjantį gimstamumą Lietuvoje:
- Reprodukcinio amžiaus moterų skaičiaus mažėjimas: Prieš 30 metų Lietuvoje buvo apie 900 tūkst. reprodukcinio amžiaus moterų, dabar - apie 600 tūkst.
- Vaikų susilaukimo tendencijų pokyčiai: Moterys su žemesniu išsilavinimu susilaukdavo daugiau vaikų, tačiau ši tendencija keičiasi.
- Vaikų susilaukimo laiko atidėjimas: Vėliau pradedama kurti šeimą ir susilaukti vaikų, o tai turi įtakos bendram gimstamumo rodikliui.
- Išoriniai ir vidiniai veiksniai: Globalūs, geopolitiniai ir vidiniai visuomenės veiksniai, tokie kaip būsto prieinamumas, darbo vietos saugumas, vaiko priežiūros paslaugų prieinamumas ir kaina, taip pat „minkštieji“ veiksniai, susiję su tėvystės samprata ir lūkesčiais, veikia jaunų žmonių sprendimus susilaukti vaikų.
Profesorė taip pat pastebi, kad COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje galėjo sustiprinti argumentus atidėti vaikų gimimą ateičiai, neigiamai paveikdami gimstamumo rodiklius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse.
Tvarus šeimos modelis ir ateities perspektyvos
Lietuvos ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pabrėžia, kad Lietuvos ekonomiką veikia ne tik mažėjantis gimstamumas, bet ir emigracija. Ji teigia, kad viešieji finansai ir pensijų sistema priklauso nuo dirbančių ir išlaikomų gyventojų santykio, todėl visuomenės senėjimas ir gimstamumo mažėjimas programuoja kitokią ateitį. Norint išlaikyti stabilią pensijų sistemą, bus būtina ilginti darbingo amžiaus trukmę ir skatinti gyventojus aktyviau investuoti ir taupyti.
Nors Lietuva išsiskiria dosniomis vaiko priežiūros atostogomis ir kitomis socialinėmis priemonėmis šeimoms, tai nepadėjo reikšmingai pagerinti gimstamumo rodiklių. Kai kurie ekspertai siūlo užmiršti 2,1 vaiko kaip siekio orientyrą ir daugiau dėmesio skirti tam, kad Lietuva netaptų panaši į Pietų Korėją, kurioje gimstamumo rodiklis yra žemiausias pasaulyje. Tai kelia klausimą apie tautos sampratą ir jos ateitį.
Apžvelgiant šeimos raidos istoriją, matome įvairius šeimos modelius: nuo tradicinės patriarchalinės iki šiuolaikinės branduolinės šeimos. Lietuvoje XIX-XX a. susiklostė tam tikri vedybinio gyvenimo stereotipai, tačiau XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje pastebimas šeimos institucijos deinstitucionalizavimas, šeimos tipų įvairovės didėjimas ir šeimos formavimo procesų individualizacija. Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, svarbu ieškoti naujų modelių, kurie atitiktų šiuolaikinės visuomenės poreikius ir užtikrintų jos tvarumą ateityje.