Sėkmingai plėtojamas statybų verslas duoda nemenką pelną ir daug prisideda prie visuomenės gerovės. Statyba kuria pramonės infrastruktūros pagrindą, užtikrinantį šalies ekonomikos plėtrą. Tačiau statybų verslas, kaip ir kiekviena naši veikla, turi šviesiąją ir tamsiąją puses. Šviesioji pusė akivaizdi - tai statybų verslo pelnas ir statiniais užtikrinami patogumai. Tamsioji pusė irgi akivaizdi - tai statybinių konstrukcijų griūtys ir pramoninės bei transporto avarijos, galinčios pažeisti statinius ir padaryti daug žalos žmonėms bei gamtai.
Technogeninių avarijų įvyksta įvairiose pramonės srityse, ne išimtis - ir statybos. Nuo šių nelaimių - tai gaisrai, sprogimai, transporto priemonių smūgiai, nuodingųjų medžiagų nuotėkiai, taip pat statinių griūtis - neapsaugotos net labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys. Technogeninių avarijų priežastis nesunku nuspėti. Tai įvairiausios žmonių klaidos projektuojant, statant ir naudojant statinius bei nestatybinę pramonės ir transporto įrangą. Technogeninių avarijų gali sukelti ir tyčiniai veiksmai, tačiau tokios avarijos yra retos.
Atsakyti į klausimą, kodėl statinių projektuotojams ir naudotojams turėtų rūpėti technogeninės avarijos, nėra sunku. Užtenka prisiminti prekybos centro griūtį, įvykusią Latvijos sostinėje Rygoje 2013 metų lapkričio mėnesį. Tačiau inžinieriui nepakakanka turėti omenyje vien technogeninių avarijų pavojų - svarbu žinoti, kaip užkirsti kelią tokioms avarijoms arba sumažinti jų padarinius.
Pastatai dažniausiai griūva dėl sunkiai numatomų ir užkertamų žmonių klaidų. Jų padaroma projektuojant, statant ir eksploatuojant statybos objektus. Avarijas gali paskatinti ir netikę, per menkai apgalvoti statybos procesą reglamentuojantys dokumentai. Neteisingas konstrukcijų laikysenos ir sudėtingų apkrovimo procesų suvokimas irgi gali lemti pastatų avarijas. Čia reikėtų prisiminti klasikinį Takomos „Narrows“ tilto griūties 1940 metais pavyzdį ir pavojingą vertikalų 1999 metais statyto Eresūno tilto tarp Švedijos ir Danijos perdangos „galopavimą“.
Temos aktualumas
Senstantys, tampantys pavojingesni pramonės objektai, įrenginiai, transporto priemonės, žmonių neatsakingumas didina technogeninių avarijų (sprogimų, naftos išsiliejimų į gruntą ir vandenis, gaisrų pavojinguose objektuose ir atvirose teritorijose, transporto avarijų vežant pavojingus krovinius ir t. t.) ekologinį nelaimių riziką. Vertėtų susimąstyti ir suabejoti, ar veiksmingai taikomos prevencinės priemonės, ar dirba kvalifikuotas personalas, ar veiksmingai veikia kontrolės sistema, ar įmonės veda savo ūkinę veiklą orientuodamos ją į aplinkosaugos problemas.
Spaudoje ir leidiniuose retai sutinkama straipsnių, komentarų ar idėjų, ką reikia daryti, kad įvairiose srityse nepasikartotų technogeninės avarijos arba apie tai, kokios priežastys lemia vienokias ar kitokias avarijų ir incidentų atsiradimą. Lietuvoje nėra pakankamai literatūros šiuo klausimu, todėl ir pasirinkta ši magistro baigiamojo darbo tema.
Technogeninio avaringumo padidėjimui gali įtakoti sustojusios ar sumažėjusios ūkinės veiklos nenaudojami įrenginiai ar cheminių medžiagų atsargos, ūkinės veiklos vykdytojo abejingumas tvarkant bankrutuojančios įmonės atliekas ir kt. Taip pat, didėjant krovinių pervežimui geležinkeliais ir keliais, gali susilpnėti pavojingų krovinių pervežimo įmonių kontrolė, todėl būtina įvertinti šią riziką ir parengti ne tik statyminę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus, kad galėtų atsakingai atlikti savo darbą užtikrindami visuomenės saugumą.
Projektuoti statinius vertinant technogeninių avarijų poveikį nėra paprasta, nes susiduriama su duomenų apie poveikį stoka, kvalifikuoto subjektyvaus vertinimo būtinybe, avarijų scenarijų nenuspėjamumu. Tokį projektavimą gali palengvinti moksliškai pagrįstas kiekybinio rizikos vertinimo metodų diegimas.
Pramoninių avarijų samprata ir klasifikacija
Vadovėlyje rašoma apie pramoninę saugą ir pramonės objektų keliamą riziką. Dėstoma rizikos vertinimo ir valdymo metodologija. Aiškinama, kaip numatyti galimus pramoninių avarijų scenarijus ir pasekmes bei vertinti tų pasekmių pasireiškimo tikėtinumą. Detaliai dėstomi kokybinio ir kiekybinio rizikos vertinimo metodai. Gvildenama pramoninių avarijų prigimtis ir mechanizmai. Aprašomos praeityje vykusios stambios pramoninės avarijos. Pateikiama informacija apie duomenų, būtinų rizikai vertinti, šaltinius. Rizikos valdymo tema atskleidžiama telkiant dėmesį į inžinerines ir vadybines rizikos mažinimo priemones. Pateikiamas gana išsamus aiškinamasis rizikos terminų žodynas.
Technogeninių avarijų samprata apima įvairius incidentus, galinčius kilti dėl techninių sistemų gedimų, žmogiškųjų klaidų ar išorinių veiksnių. Šios avarijos gali pasireikšti kaip sprogimai, gaisrai, nuodingų medžiagų išsiliejimai, statinių griūtys ir kitos nelaimės, turinčios neigiamos įtakos aplinkai, žmonių sveikatai ir turtui.
Klasifikacija apima įvairius avarijų tipus, atsižvelgiant į jų priežastis, mastą ir pasekmes. Tai leidžia sistemingai analizuoti rizikas ir kurti efektyvias prevencijos bei valdymo strategijas.
Teisinis reglamentavimas ir aplinkos politika
Lietuvos aplinkos apsaugos politika, ypač laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2000 m., buvo orientuota į strateginių aplinkosaugos tikslų nustatymą ir teisės aktų kūrimą, reguliuojantį technogeninių avarijų valdymą. Lietuvos aplinkos apsaugos strategija, patvirtinta 1996 m., ir jos įgyvendinimo programa 1996-2000 metams, numatė aplinkosaugos priemones ir programas.
Remiantis Europos Tarybos rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių susitikimo Johanesburge rezultatais, 2003 m. buvo patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. Ši strategija siekia užtikrinti subalansuotą plėtrą, neperžengiant leistinos poveikio aplinkai ribos. Tačiau strategijoje įvardijama ir grėsmė, kad Lietuvos pramonės įmonės, siekdamos spartesnio augimo, gali skirti mažiau dėmesio darniam vystymuisi ir aplinkosaugos reikalams.
Konstitucijos 53 straipsnyje nurodyta, kad valstybė yra aplinkos saugotoja nuo kenksmingo poveikio, o 54 straipsnyje - kad saugomos vertingos vietovės, gamtos ištekliai. Vadovaujantis Konstitucijos 46 straipsniu, reguliuojama ūkinė veikla, kad ji tarnautų tautos gerovei, užtikrinant saugią ir švarią aplinką gyventojams bei darant kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai.
Aplinkos apsaugos įstatymas (AA) reglamentuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, užtikrinant sveiką ir saugią aplinką. Jis yra pagrindas visiems kitiems teisės aktams šioje srityje. Taip pat svarbus yra Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (PjVPAV), kuris numato poveikio aplinkai vertinimą prieš pradedant naują statybą, technologijų diegimą ar kitą ūkinę veiklą, galinčią turėti įtakos aplinkai.
Rizikos vertinimo metodai
Vadovėlyje detalizuojami kokybinio ir kiekybinio rizikos vertinimo metodai. Kiekybinis rizikos vertinimas yra metodologinis pagrindas projektavimui, kuris yra orientuotas į riziką. Jis leidžia naudoti matematinį rizikos matą, kuriuo galima išreikšti konstrukcinių sprendimų efektyvumą, užkertant avariją ar mažinant jos pasekmes.
Projektavimas, atsižvelgiant į riziką, turėtų aprėpti galimų avarijos scenarijų analizę bei konstrukcijos teigiamą ar neigiamą įtaką potencialiam avarijos eskalavimui ar deeskalavimui. Tai leidžia numatyti galimus pramoninių avarijų scenarijus ir pasekmes bei vertinti tų pasekmių pasireiškimo tikėtinumą.
Vadovėlis skirtas įvairių inžinerinių ir vadybinių specialybių studentams, kuriems gali tekti projektuoti, statyti ir eksploatuoti pavojinguosius pramonės objektus arba užsiimti pavojus keliančia gamybos, gavybos arba transporto veikla. Knyga taip pat naudinga specialistams, vertinantiems riziką, keliamą pavojingųjų Lietuvos pramonės objektų, kurių veiklą reglamentuoja Europos Sąjungos Seveso III direktyva.
Siekiant išvengti technogeninių avarijų arba bent sumažinti jų padarinius, konstruktyvines sistemas reikia projektuoti taikant rizikos pagrindu grindžiamą požiūrį. Tai leidžia įvertinti galimus avarijos scenarijus ir konstrukcijų vaidmenį avarijos eskalavime ar deeskalavime.
Pavojus ir rizika: kuo jie skiriasi?
Rizikos valdymo priemonės
Rizikos valdymo tema atskleidžiama telkiant dėmesį į inžinerines ir vadybines rizikos mažinimo priemones. Tai apima tiek techninių sprendimų diegimą, siekiant sumažinti avarijų tikimybę ir mastą, tiek organizacinių priemonių įgyvendinimą, užtikrinant personalo kompetenciją, kontrolę ir prevencines programas.
Taikant atsargumo principą, valstybė turi numatyti prevencines priemones, net ir tais atvejais, kai neįmanoma tiksliai prognozuoti veiklos padarinių aplinkai. Prevencija yra efektyvesnė ir pigesnė nei žalos atlyginimas.
Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas tarp visų suinteresuotų šalių (valstybės institucijų, verslo, visuomenės) yra būtinas darnios visuomenės tikslui pasiekti. Informacijos viešumas ir darnaus vystymosi vertinimas padeda užtikrinti aplinkosaugos pažangą.
Atsižvelgiant į tai, kad senstantys pramonės objektai ir neatsakingumas didina technogeninių avarijų riziką, būtina nuolat vertinti ir valdyti šią riziką, užtikrinant ne tik statybinę bazę, bet ir kvalifikuotus specialistus, gebančius atsakingai atlikti savo darbą ir užtikrinti visuomenės saugumą.
| Pramoninės avarijos tipas | Potencialios priežastys | Galimos pasekmės |
|---|---|---|
| Sprogimas | Degiųjų medžiagų netinkamas laikymas, technologinių procesų pažeidimai, statinių gedimai | Statinių griūtis, žmonių sužalojimai, aplinkos tarša |
| Gaisras | Elektros instaliacijos gedimai, netinkamas elektros prietaisų naudojimas, neatsargus elgesys su ugnimi | Statinių sunaikinimas, žmonių apnuodijimas dūmais, aplinkos tarša |
| Nuodingų medžiagų išsiliejimas | Talpyklų gedimai, vamzdynų pratekėjimai, transporto avarijos | Gruntų ir vandens tarša, pavojus žmonių sveikatai, ekosistemų žala |
| Statinių griūtis | Projektavimo klaidos, statybos darbų brokas, eksploatavimo pažeidimai, gamtiniai veiksnių poveikis | Žmonių žūtys ir sužalojimai, didelė turtinė žala |
tags: #pramonines #avarijos #rizikos #vertinimas