Dainius Martinaitis, spalvingos televizijos laidos “VRS kamera” vedėjas, dalijasi savo patirtimi ir požiūriu į automobilį bei vairavimą. Jis pabrėžia, kad automobilis jam yra ne tik transporto priemonė, bet ir dalis malonumo, ypač naktiniai pasivažinėjimai po Vilnių.
Pirmoji automobilio meilė ir dabartiniai poreikiai
D. Martinaitis prisimena savo pirmąjį automobilį - tėvų dovanotą geltoną „žiguliuką“. Jis vadina jį viena mėgstamiausių mašinų, kuri nė karto jo neapvylė kelyje ir turėjo savo dvasią. „Pirmukas“ - geltonas žiguliukas. Galėdavau jo nė nerakinti. Vis tiek niekas nuvaręs nebūtų. “Užsivesdavo” jis tik tada, kai gražiai paprašydavau: “būk geras, nedaryk gėdos, užsivesk”.
Šiuo metu jam svarbu, kad mašina būtų didelė, kad tilptų jis ir jo šeima. Taip pat jis atkreipia dėmesį į pravažumą blogais keliais, nes mėgsta žvejoti ir dažnai tenka važinėti miškais bei įvairiais keliais. Nors visureigis „Toyota“ yra labiau miesto automobilis, jis atitinka jo poreikius.
Automobilio svarba kasdienybėje
D. Martinaitis pabrėžia, kaip greitai priprantama prie patogumo ir kaip automobilis tampa nepakeičiamas, kai tenka daug keliauti. Sugedus mašinai, jis jaučiasi kaip be rankų. Jam, kurio darbas reikalauja nuolat lankytis įvairiose vietose, viešasis transportas būtų ne išeitis.
Studijų metais pagrindinis persikėlimo būdas būdavo „tranzu“. D. Martinaitis iki šiol prisimena tas dienas, kai tekdavo keturias ar penkias valandas stovėti lietuje ir vėjyje, todėl jis ypač vertina automobilio teikiamą komfortą.
Vairavimo stilius ir požiūris į Kelių policiją
D. Martinaitis save laiko kultūringu vairuotoju ir teigia, kad policininkai jį stabdo retai. Jis pabrėžia, kad bendraujant su policija svarbu mandagumas: “Gražiai pasakyti - labas vakaras.”
Jis pastebi, kad Vilniaus vairuotojai yra greitesni ir įžūlesni nei kitų Lietuvos miestų vairuotojai, nes sostinėje kitoks gyvenimo tempas. Visi skuba, neturi laiko, ir jei atsiranda tarpelis, būtinai kas nors į jį įlįs. Net žaliai dar neužsidegus, kas nors jau pavažiuos. Pasak jo, žmonės prie vairo išsikrauna, kad namuose būtų geresni vyrai.
Dėmesio blaškymas prie vairo ir asmeninio vairuotojo dilema
Nors D. Martinaitis stengiasi neatlikinėti pašalinių darbų prie vairo, nes tai blaško dėmesį, jis pripažįsta, kad neišvengiamai naudojasi telefonu vairuodamas. Jis vairuoja viena ranka, o kita laiko telefoną. Taip pat kartais parūko cigaretę.
Jei jam pasiūlytų asmeninį vairuotoją visam laikui, jis nesutiktų. Vairavimas jam yra dalis malonumo. Jis mėgsta vakare sėsti į automobilį ir išvažiuoti į naktinį Vilnių, tiesiog prasiblaškyti valandą laiko, važiuojant kur akys veda.
Vairavimo patirtys ir požiūris į moterų vairavimą
D. Martinaitis yra patyręs įvairiausių avarijų, tiek smulkesnių, tiek didesnių, tačiau skaudžios ir didelės avarijos neturėjo. Jis prisimena vieną situaciją, kai žiemą, važiuojant iš renginio Alytuje, jam nuleido ratą. Lauke buvo minus penkiolika, pūga, o jis neturėjo nei rakto, nei atsarginio rato. Jam padėjo tos pačios merginos, kurios jį aplenkė ir vėliau grįžo padėti pakeisti padangą.
Paklaustas apie moterų vairavimą, jis mano, kad vyrai vairuoja geriau nei moterys. Nors pripažįsta, kad gali būti išimčių, didžioji dalis moterų kelyje yra per daug atsargios, o didmiestyje atsargumas tampa kliūtimi ir sukelia avarijas bei kamščius.
Grūstys ir laiko planavimas
D. Martinaitis stengiasi išvengti didelių grūsčių sostinėje. Jei mato, kad darbai eina į pabaigą, jis pasižiūri į laikrodį ir orientuojasi, į kurią pusę važiuoti. Jis pasakoja, kad vieną kartą nuo Vingio parko piko metu važiavo dvi valandas keturiasdešimt minučių.