Yra vietų, apie kurias garsas sklinda labai toli, bet ne kiekvienas čia drįsta atvykti. Rizika, gaujos, perkama meilė - čia atvykėlį visa tai supa kiekviename žingsnyje. Tai „Nemiegantis miestas“, įsikūręs garsiajame Tokijo raudonųjų žibintų kvartale, rašo news.com.au.
Amsterdamas…jea baby…tas pats Amsterdamas, į kurį patarčiau važiuoti be vaikų, nes jie gerokai trukdo pajusti pilną jo ritmą ir kvapą. Mes padarėme klaidą ir važiavome ten su visa šeima, negaliu pasakyt, kad mano vaikams nepatiko - jaunėliui nuolat pro langą mojavusios ir bučinius siunčiančios merginos sukūrė savotiškai draugišką atmosferą, bet vyresnėlei labai sunkiai sekėsi paaiškinti ką reiškia pardavinėjančios savo kūną merginos, todėl ji ir liko išsigandus vien nuo minties, kad kažkas jas supjausto i gabalus prieš pirkdamas. Viena prostitutė net pasukiojo pirštą ties smilkiniu, tipo, ar galvoji ką čia darai sukinėdamasi su vaikais. Nieko sau moralizuotoja! Sekundei buvau susigėdus tokio savo sprendimo, bet kai pamatai, kad ta mergina ką tik priėmė trečią vyrą į savo kambariuką supranti, kad kiekvieno moralės lygis yra tik jo reikalas.
Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją. Visos šios Amsterdamo pusės - tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete.
Raudonųjų žibintų kvartalas Amsterdame
Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.
Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys. Jos - smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas - net stebėtinai švaru ir balta. Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu.
Ne paslaptis, kad dauguma vyrų negali be šios prekės. Be abejo, yra vyrų, tikinčių, kad jausmai ir meilė, pakylėja seksą iki aukštesnio lygio. Bet nemažai yra ir tokių, kurie tuo netiki. Jiems seksas - tik fizinis pasitenkinimas, kuris nieko bendro su jausmais neturi. Tokie vyrai bijo ir vengia bet kokių įsipareigojimų. Jiems nereikia pastovių santykių. Jie sugeba mylėti tik save, nieko kito be sekso ir pasitenkinimo jie iš moterų nenori. Ir tokių vyrų yra labai daug. Tai, ko jiems reikia, jie gauna už pinigus. O kodėl gi ne, jei yra grupė moterų, siūlančių vyrams prekę pagal kiekvieno pirkėjo poreikį.
Nustebau išgirdusi, kad šios moterys yra apsaugotos įstatymų, profsąjungų, kurios gina jų kaip darbuotojų interesus. Jos taip pat kaupia pensijai ir susirgusios gauna nedarbingumo pašalpą. Kaip ir mes visi. Labai nustebino visuomenės požiūris į šią profesiją. Jos niekam netrukdo, ir niekas jų nesmerkia, netgi palaiko. Visi gyvena savo gyvenimus. Visiems užtenka vietos po Olandijos saule.
Man taip pat buvo be galo įdomu. Smalsu pamatyti moteris, savo kūną laikančias preke ir pardavinėjančias jį užsidirbant gan neblogam pragyvenimui. Nustebau pamačiusi jų darbo vietą. Įsivaizdavau, kad tai bus gašlu ir nešvaru. Bet nieko panašaus. Keliose dešimtyse mažų krautuvėlių vitrinų panašiai kaip kirpyklose ant aukštų kėdžių sėdėjo gražios jaunos moterys. Visos, vilkinčios bikini, jos nepanėšėjo į prostitutes. Labiau atrodė, kad moterys su maudymosi kostiumėliais ilsisi paplūdimyje. Vienos skaitė knygas, kitos lakavosi išpuoselėtus nagus, trečios kalbėjosi telefonu. Kai kurios buvo tokios jaunos, kad net susigraudinau pagalvojusi, jog viena kita tiktų man į dukras. Jokio jausmo, išskyrus gailestį, joms nepajutau. Gaila, pamaniau, kad ne visoms pasiseka kopti į karjeros viršūnes ir užsidirbti duonos kąsnį kitu būdu. Bet iš tikrųjų tos moterys nėra nei blogesnės, nei geresnės už mus. Jos dirba savo darbą ir tiek. Tik visiškas hipokritas gali galvoti kitaip. Seksas čia yra dalykinis naudingas susitarimas tarp dviejų pusių. Pirkėjas moka ir gauna, ką užsako. Šiuo atveju - seksą.
Vis tik ne visada pavyksta taip pigiai pasilinksminti - jei norima geros reputacijos vietos, dažniausiai tenka mokėti daugiau nei 50 eurų. Tiesa, čia netrūksta ir merginų, su kuriomis galima tiesiog pasikalbėti ir pasijusti kaip su gera klausytoja. Visa tai kainuoja tikrai nepigiai - mergina paprašys nupirkti gėrimų, kurie čia nėra pigūs, o ir už jos laiką teks sumokėti. Nieko nuostabaus, kad jos labai stengiasi įtikinti - paprastai merginai atitenka maždaug 30 procentų pinigų, kuriuos su ja išleidžia klientas.
Ar verta vežtis vaikus į Amsterdamą?
Viena prostitutė net pasukiojo pirštą ties smilkiniu, tipo, ar galvoji ką čia darai sukinėdamasi su vaikais. Vyresnėlei labai sunkiai sekėsi paaiškinti ką reiškia pardavinėjančios savo kūną merginos, todėl ji ir liko išsigandus vien nuo minties, kad kažkas jas supjausto i gabalus prieš pirkdamas.
Sakoma, kad Amsterdame dviračių yra daugiau nei žmonių ir kad labiausiai saugotis reikia ne buti partrenktam mašinos o dviračio! Kas mane kaip mamą varė iš proto kiekvieną sekundę. Na bet žinot pagrindinė keliautojų taisyklė - jei nori pasimėgauti kelione, turi prisitaikyti prie vietos, nes ji prie tavęs tai jau tikrai neprisitaikys. Todel tik išlipus iš metro įvedžiau pagrindines taisykles - vienam neleista išlipti iš vežimo, kitai jokiu būdu paleisti rankos.
Man lepetelėjus, kad čia telpa tik nykštukai, jie visą viešnagės laiką turėjo didelę viltį juos pamatyti. Reziumuojant, tai tikrai nepaprastai gražus miestas, turintis tik jam būdingą charizmą ir kvapą :)
Amsterdamas nustebino nepakartojamu grožiu. Pirklių namai, pastatyti ant medinių polių, sujungusių kanalus, džiugino akį. Aplink tyvuliuoja vanduo. Daugelis gyvena namuose, įrengtuose ant didelių vandens platformų arba tiesiog didelėse valtyse. Amsterdamo gyvenimą galima ne tik pamatyti akimis, bet ir pajusti visais jutimo organais. Įsitaisę prie apvalaus kavinės staliuko ir mes gėrėme kavą pačiame centre, stebėjome skubančius praeivius.
Man patinka stebėti praeinančius. Gėrėtis gamta, jūra taip pat nuostabu, tačiau po kurio laiko jos pasidaro nuspėjamos ir monotoniškos. Žmonės - skirtingos odos spalvos, įvairios kilmės, vis kitokių figūrų, sudėjimų, apsirengę margaspalviais apdarais, atvykę iš skirtingų pasaulio kampelių - nenusibosta niekada. Stori, ploni, aukšti, žemi, linksmi, liūdni, skoningai apsirengę ir nelabai. Vieni skubantys, kiti rimti ir susimąstę, treti žingsniuoja mosuodami fotoaparatais, lyg turėdami marias laiko. Kiekvienas iš jų turi savo pasaulėlį: gyvenimą, svajones, viltis ir liūdesį, džiaugsmą ir nuostabą, istoriją, kuri prasideda, tęsiasi ir baigiasi. Tai vaikščiojantys ant dviejų kojyčių biografiniai romanai. Ir visi šie žmonės lyg maži stebuklai visai paprastai praeina gatve pro tave. Tu juos matai, girdi, kai kuriuos jauti. Ir tam nereikia didelių pastangų. Tik atsisėsti prie stalelio gatvėje ir užsisakyti puodelį kavos. Ir, rodos, gali juos paliesti ar net pažvelgti į akis...
Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai - ne tik teisėti, tačiau ir tapę ru
Nuotykiai Amsterdame: Raudonieji žibintai, saldus dūmelis ir kokia ta Lietuvos futbolo ateitis?
Nors Amsterdamas garsėja savo raudonųjų žibintų kvartalu ir laisvu požiūriu į kai kuriuos dalykus, miestas siūlo daugybę kitų lankytinų vietų ir pramogų, kurios gali patikti ir vaikams. Svarbu suprasti, kad didžioji dalis Amsterdamo yra saugi ir draugiška šeimoms, o raudonųjų žibintų kvartalas yra tik viena, gana specifinė jo dalis.
Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie - gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų - hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai - ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami.
Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų - kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena - stogas: seniausieji stogai - trikampiai, vėlesni - laiptuoti, varpo formos. Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste).
Taigi, nuo mažų dienų vaikai mokomi tolerancijos ir pagarbos kitai tautai bei religijai... Atsidūstu... Viliuosi, kad galbūt kada nors ir lietuviai išmoks taip galvoti apie juos supantį pasaulį.
Olandų vaikai labai anksti pradeda savarankišką gyvenimą. Ne tik todėl, kad nori, bet ir todėl, kad gali. Sulaukęs aštuoniolikos metų asmuo laikomas savarankišku. Jaunuoliai gauna laiškus iš savivaldybės, banko, draudimo bendrovių su pilnametystės sveikinimais. Nuo šiol jie turi patys rūpintis savo finansais, draudimu ir gyvenimu.
Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate - be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui - geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtim
Raudonųjų žibintų kvartalas: Ar verta jį aplankyti su vaikais?
Yra vietų, apie kurias garsas sklinda labai toli, bet ne kiekvienas čia drįsta atvykti. Rizika, gaujos, perkama meilė - čia atvykėlį visa tai supa kiekviename žingsnyje. Tai „Nemiegantis miestas“, įsikūręs garsiajame Tokijo raudonųjų žibintų kvartale.
Amsterdamas…jea baby…tas pats Amsterdamas, į kurį patarčiau važiuoti be vaikų, nes jie gerokai trukdo pajusti pilną jo ritmą ir kvapą. Mes padarėme klaidą ir važiavome ten su visa šeima, negaliu pasakyt, kad mano vaikams nepatiko - jaunėliui nuolat pro langą mojavusios ir bučinius siunčiančios merginos sukūrė savotiškai draugišką atmosferą, bet vyresnėlei labai sunkiai sekėsi paaiškinti ką reiškia pardavinėjančios savo kūną merginos, todėl ji ir liko išsigandus vien nuo minties, kad kažkas jas supjausto i gabalus prieš pirkdamas.
Viena prostitutė net pasukiojo pirštą ties smilkiniu, tipo, ar galvoji ką čia darai sukinėdamasi su vaikais. Nieko sau moralizuotoja! Sekundei buvau susigėdus tokio savo sprendimo, bet kai pamatai, kad ta mergina ką tik priėmė trečią vyrą į savo kambariuką supranti, kad kiekvieno moralės lygis yra tik jo reikalas.
Amsterdamas: Daugiau nei tik raudonųjų žibintų kvartalas
Aišku Amsterdamas nėra vien tik raudonųjų žibintų kvartalas tai kartu ir tūkstančių tūkstančiai dviračių. Kas buvę Olandijoje mane supras, atrodė kad kur tik pasisuksi pamatysi ne šiaip sau vieną šią transporto priemonę, o dešimtis ar šimtus. Dviračių skambučių garsas neatsiejamas nuo šio miesto, ilgainiui pradedi nebesuprasti iš kurios pusės tavęs prašo pasitraukt. Sakoma, kad Amsterdame dviračių yra daugiau nei žmonių ir kad labiausiai saugotis reikia ne buti partrenktam mašinos o dviračio! Kas mane kaip mamą varė iš proto kiekvieną sekundę. Na bet žinot pagrindinė keliautojų taisyklė - jei nori pasimėgauti kelione, turi prisitaikyti prie vietos, nes ji prie tavęs tai jau tikrai neprisitaikys. Todel tik išlipus iš metro įvedžiau pagrindines taisykles - vienam neleista išlipti iš vežimo, kitai jokiu būdu paleisti rankos.
Amsterdamas nustebino nepakartojamu grožiu. Pirklių namai, pastatyti ant medinių polių, sujungusių kanalus, džiugino akį. Aplink tyvuliuoja vanduo. Daugelis gyvena namuose, įrengtuose ant didelių vandens platformų arba tiesiog didelėse valtyse. Amsterdamo gyvenimą galima ne tik pamatyti akimis, bet ir pajusti visais jutimo organais. Įsitaisę prie apvalaus kavinės staliuko ir mes gėrėme kavą pačiame centre, stebėjome skubančius praeivius. Man patinka stebėti praeinančius. Gėrėtis gamta, jūra taip pat nuostabu, tačiau po kurio laiko jos pasidaro nuspėjamos ir monotoniškos. Žmonės - skirtingos odos spalvos, įvairios kilmės, vis kitokių figūrų, sudėjimų, apsirengę margaspalviais apdarais, atvykę iš skirtingų pasaulio kampelių - nenusibosta niekada. Stori, ploni, aukšti, žemi, linksmi, liūdni, skoningai apsirengę ir nelabai. Vieni skubantys, kiti rimti ir susimąstę, treti žingsniuoja mosuodami fotoaparatais, lyg turėdami marias laiko. Kiekvienas iš jų turi savo pasaulėlį: gyvenimą, svajones, viltis ir liūdesį, džiaugsmą ir nuostabą, istoriją, kuri prasideda, tęsiasi ir baigiasi. Tai vaikščiojantys ant dviejų kojyčių biografiniai romanai. Ir visi šie žmonės lyg maži stebuklai visai paprastai praeina gatve pro tave. Tu juos matai, girdi, kai kuriuos jauti. Ir tam nereikia didelių pastangų. Tik atsisėsti prie stalelio gatvėje ir užsisakyti puodelį kavos. Ir, rodos, gali juos paliesti ar net pažvelgti į akis...
Architektūra t.y. svyrantys namai, trečias gražiausias Amsterdame dalykas, kurį gali pamatyti per kelių dienų kelionę. Viskas šiame mieste pastatyta ant polių, senoji dalis ant medinių, kas sukelia dideles pamato problemas, todėl kai kurie namai atrodo realiai pasvirę iki tokios pavojingos ribos, kad „dėl viso pikto“ juos pamatęs pereini į kitą gatvės pusę ir nejučia susimastai ar juose gyvenantys žmonės kala baldus prie grindų ar ne. Ta visa trūkumų visuma miestą padaro tikrai magišku ir įdomiu. Vaikščiodamas ar plaukiodamas kanalais kiekvieną namą apžiūrinėji kaip atskirą meno objektą, kas sukelia neapsakomą malonumą tiek suaugusiam, tiek vaikui. Vienas namas atrodo remiasi į kitus, kad nenugriūtų, kito langai arba durys kreivi, kito stogas realiai užlipęs ant šalia esančio namo. Vaikams tiesa sakant labiausiai į atmintį įsirėžė siauriausi, vos vieno metro namai. Man lepetelėjus, kad čia telpa tik nykštukai, jie visą viešnagės laiką turėjo didelę viltį juos pamatyti.
Reziumuojant, tai tikrai nepaprastai gražus miestas, turintis tik jam būdingą charizmą ir kvapą :).
P.S. Beveik šimtas skirtingų tautybių mažoje šalyje vienas su kitu elgiasi taikiai ir be nacionalinių emocijų. Šalia bažnyčių, tuose pačiuose miestuose, stovi šventovės, mečetės ir kiti tikėjimo namai, kurie niekam netrukdo. Žmonės nuo senų laikų išmokę gyventi draugiškai, nejausdami neapykantos kitai tautai ar religijai. Atrodo, kitaip ir būti negali. Stebinantis užrašas vaikų darželyje: „Kuo daugiau spalvų ir skirtingų veidų aplink mane, tuo turtingesnis ir spalvingesnis mano pasaulis.“ Taigi, nuo mažų dienų vaikai mokomi tolerancijos ir pagarbos kitai tautai bei religijai... Atsidūstu... Viliuosi, kad galbūt kada nors ir lietuviai išmoks taip galvoti apie juos supantį pasaulį.
Savarankiškumas ir tolerancija Olandijoje
Olandų vaikai labai anksti pradeda savarankiško gyvenimo. Ne tik todėl, kad nori, bet ir todėl, kad gali. Sulaukęs aštuoniolikos metų asmuo laikomas savarankišku. Jaunuoliai gauna laiškus iš savivaldybės, banko, draudimo bendrovių su pilnametystės sveikinimais. Nuo šiol jie turi patys rūpintis savo finansais, draudimu ir gyvenimu. Dauguma tokio amžiaus jaunų žmonių studijuoja, todėl valstybė moka kompensacijas už sveikatos draudimą ir būsto nuomą. Studentai gali nemokamai naudotis visuomeniniu transportu. Aišku, stipendija mokama taip pat. Studijuojantys jaunuoliai, kurių tėvai nepakankamai uždirba ir negali jiems finansiškai padėti, gauna padidintą stipendiją, vadinamą kompensuojamą tėvų priemoką studijoms. Esant tokiems įstatymams faktiškai visi gali studijuoti ir kurti savo ateitį savarankiškai. Įdomu tai, kad visos tokios išmokos yra įvardijamos kaip skola. Jei studentas gauna diplomą, skola pavirsta dovana. Jei ne - turi solidžią studijų skolą. Deja, pastaruoju metu studijų skolos dovanojimo sistema sustabdyta. Man pasisekė, kad mano abi dukros pradėjo studijas palankesniu laikotarpiu. Naujiems studentams pinigus studijoms tenka skolintis arba tikėtis pagalbos iš tėvų...
Raudonųjų žibintų kvartalas: Kontrastų miestas
Tai bene pagrindinė ne vien Amsterdamo, bet ir visos Olandijos atrakcija, kurią noriai skuba apžiūrėti pasaulio turistai. Juk ne visose šalyse taip laisvai kalbama apie seksą, kurį galima įsigyti legaliai. Man taip pat buvo be galo įdomu. Smalsu pamatyti moteris, savo kūną laikančias preke ir pardavinėjančias jį užsidirbant gan neblogam pragyvenimui. Nustebau pamačiusi jų darbo vietą. Įsivaizdavau, kad tai bus gašlu ir nešvaru. Bet nieko panašaus. Keliose dešimtyse mažų krautuvėlių vitrinų panašiai kaip kirpyklose ant aukštų kėdžių sėdėjo gražios jaunos moterys. Visos, vilkinčios bikini, jos nepanėšėjo į prostitutes. Labiau atrodė, kad moterys su maudymosi kostiumėliais ilsisi paplūdimyje. Vienos skaitė knygas, kitos lakavosi išpuoselėtus nagus, trečios kalbėjosi telefonu. Kai kurios buvo tokios jaunos, kad net susigraudinau pagalvojusi, jog viena kita tiktų man į dukras. Jokio jausmo, išskyrus gailestį, joms nepajutau. Gaila, pamaniau, kad ne visoms pasiseka kopti į karjeros viršūnes ir užsidirbti duonos kąsnį kitu būdu. Bet iš tikrųjų tos moterys nėra nei blogesnės, nei geresnės už mus. Jos dirba savo darbą ir tiek. Tik visiškas hipokritas gali galvoti kitaip. Seksas čia yra dalykinis naudingas susitarimas tarp dviejų pusių. Pirkėjas moka ir gauna, ką užsako. Šiuo atveju - seksą.
Ne paslaptis, kad dauguma vyrų negali be šios prekės. Be abejo, yra vyrų, tikinčių, kad jausmai ir meilė, pakylėja seksą iki aukštesnio lygio. Bet nemažai yra ir tokių, kurie tuo netiki. Jiems seksas - tik fizinis pasitenkinimas, kuris nieko bendro su jausmais neturi. Tokie vyrai bijo ir vengia bet kokių įsipareigojimų. Jiems nereikia pastovių santykių. Jie sugeba mylėti tik save, nieko kito be sekso ir pasitenkinimo jie iš moterų nenori. Ir tokių vyrų yra labai daug. Tai, ko jiems reikia, jie gauna už pinigus. O kodėl gi ne, jei yra grupė moterų, siūlančių vyrams prekę pagal kiekvieno pirkėjo poreikį.
Nustebau išgirdusi, kad šios moterys yra apsaugotos įstatymų, profsąjungų, kurios gina jų kaip darbuotojų interesus. Jos taip pat kaupia pensijai ir susirgusios gauna nedarbingumo pašalpą. Kaip ir mes visi. Labai nustebino visuomenės požiūris į šią profesiją. Jos niekam netrukdo, ir niekas jų nesmerkia, netgi palaiko. Visi gyvena savo gyvenimus. Visiems užtenka vietos po Olandijos saule.
Istorinis ir kultūrinis kontekstas
Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją. Visos šios Amsterdamo pusės - tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai - ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“.
Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.
Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink. Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys. Jos - smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas - net stebėtinai švaru ir balta. Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus - tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių - netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų - virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos.
Kultūrinė įvairovė ir tolerancija
Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui.
Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu.
Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias - būtent visos tos minios.
Nuotykiai Amsterdame: Raudonieji žibintai, saldus dūmelis ir kokia ta Lietuvos futbolo ateitis?
Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamai dienai.
Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis - mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank - tik viena daugelio holokausto aukų.
Tačiau Amsterdame lankytinų vietų - labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate - be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui - geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims.
