Gyvenimas kartais pateikia netikėtų išbandymų, panašių į nelauktai pasikeitusį „REN TV“ meniu, kuriame įprastus patiekalus pakeičia katastrofos scenarijai. Šiandienos straipsnyje gilinsimės į tai, kaip netikėtos situacijos gali paveikti mūsų kasdienybę, remdamiesi įvairiais pasakojimais ir patirtimis.
Vienas iš tokių pasakojimų - apie tai, kaip svarbu žvelgti į gyvenimą su humoru, net ir sunkiausiais momentais. Kai mano pirmagimis Arvydėlis buvo dar visai mažiukas, vertėmės sunkiai, vieną dieną namie neliko netgi duonos. Laukdama iš teatro pareinančio savo vyro aktoriaus Alfonso, pietų nepagaminau - nebuvo iš ko. Vis tiek padėjau ant stalo gražias, tegu ir tuščias lėkštes, mamos išsaugotus sidabrinius peilius ir šakutes, tada iš smetoniškos valgių knygos iškirpau paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas valgiais ir gėrimais nukrautas stalas, ir taip pat įkomponavau ant stalo. Grįžta namo Alfonsas, nužvelgia tuščias lėkštes. „Pavogsiu, bet valgyt parnešiu!“ - pasakė ir išlėkė pro duris. Grįžta po kurio laiko nešinas didžiausiu krepšiu su maisto produktais.
Kita istorija iliustruoja, kaip netikėtos aplinkybės gali sukelti didelį chaosą. „Angara Airlines“ lėktuvas „Antonov-24“ ketvirtadienį apie 13 val. vietos laiku dingo iš radiolokatorių ekranų, antrą kartą bandydamas nusileisti Tindoje, atokiame Sibiro mieste. Bendrovės generalinis direktorius Sergejus Salamanovas ketvirtadienį Rusijos televizijos kanalui REN sakė, kad atlikti skrydį nusprendė lėktuvo kapitonas - patyręs pilotas, skraidęs 11 tūkst. valandų. Rusijos transporto ministerija pranešė, kad 48 žuvusiųjų, iš kurių šeši buvo įgulos nariai, šeimos kiekviena gaus penkių milijonų rublių (63 tūkst.).
Ši situacija primena ir apie visuomenės reakciją į katastrofas. Kai internetas staiga dingsta, o įprasti ryšiai nutrūksta, žmonės jaučiasi bejėgiai. Ekskluzyvios parduotuvės Maskvoje jau antrą savaitę iš eilės priima mokėjimus tik grynaisiais. Transakcijų kortele tiesiog neįmanoma atlikti, nes duomenys saugomi išoriniuose serveriuose, o sistema atsisako apdoroti mokėjimus. Problemos su mobiliuoju internetu sostinėje prasidėjo dar kovo 6 d. Keturiomis dienomis vėliau Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas paaiškino, kad prieiga prie tinklo buvo užblokuota „siekiant užtikrinti saugumą“. Nuo kovo 13 d. valdžios institucijos teigė, kad ryšys buvo iš dalies atnaujintas, o svetainės, įtrauktos į vyriausybės patvirtintus „baltuosius sąrašus“, buvo iš dalies atblokuotos.
Tačiau net ir tokiose situacijose svarbu išlaikyti optimizmą ir ieškoti išeičių. Kai mano vyras ruošėsi į teatrą, mat turėjo vaidinti spektaklyje. Jis buvo frantas, stileiva. Galvojo, apsivedė, tai nuo šiol žmona kaip tarnaitė jam kelnes laidys. „Nė velnio!“ - pasakiau sau. Žinoma, lyginti mokėjau, bet išverčiau kelnes į kitą pusę ir klešnes išlaidžiau taip, kad kantas eitų į vidų. Alfa pamatė, griebėsi už galvos. - Tai ką, gal nežinai, kaip lyginti? - Nežinau, - sakau. Ištraukė kelnes man iš rankų ir pats išlygino. Paskui, kai kur nors ruošdavosi, šaukdavo: - Tik nelygink man kelnių! Aš pats, aš pats!
Asmeninės patirtys gali būti itin vertingos, kai susiduriame su sunkumais. Apie mokslus, mirtinas ligas ir striptizą už lango... Štai prisimenu jaunystę, atmintis vis kyšteli naujų epizodų. Mąsčiau apie antrą knygą - apie vėlesnius savo gyvenimo metus, o čia, žiūrėk, vėl ką nors iš jaunystės prisimenu. Tad ir papasakosiu, ką praleidau, nes kai jau sėdėsiu ant debesėlio kojomis maskatuodama, nieko nebeišgirsit.
Kai kurių žmonių gyvenimas kupinas neįtikėtinų išbandymų, bet jie sugeba juos įveikti. Pirmąjį savo apsakymą Žemaitė parašė būdama 49-erių, ir visi kalbėjo: sena, sena. O aš va pirmą savo knygą „Apie pulką ir mergelę“ parašiau 88-erių ir visai nesijaučiau sena. Ši knyga - antra, gimusi po metų, bet nemanykit, kad tai pabaiga. Ne, aš dar turiu kūrybinių planų, dar turiu pasiutimo. Kai išeisiu tenai, iš kur dar niekas neparėjo, labai galimas daiktas, kad pateksiu į baisiai karštą kambarėlį, kur ant liepsnų spirginami pasiutėliai. Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau bijau.
Istorija apie tai, kaip netikėta liga gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis, bet su artimųjų ir draugų pagalba galima pasveikti. Lemtingo pokalbio išvakarėse man pradėjo skaudėti šoną. Mamai nieko nesakiau. Vakare uždėjau ant šono karštą pūslę, paskui šaltą, ir susirietusi guliu lovoje. Vienas iš brolių išsigandęs nulėkė pas mamą į darbą. - Undinei negerai, ji guli ir plonu balsu dainuoja, - pranešė. Atlekia mama ir mato: aš guliu antklode galvą užsiklojusi ir sukandusi dantis cypiu iš skausmo. - Reikia kviest Katilių, - nutarė mama. Chirurgas Kazys Katilius (smuikininko Raimundo Katiliaus tėvas) ir mano tėvas Kazys Nasvytis buvo geri pažįstami, nes abu medikai. O sykį mano tėvas, kai dar nebuvo išvežtas į Sibirą, Katiliaus žmoną išgelbėjo. 1941 metais Vilniuje siautė baisi vidurių šiltinės epidemija, žmonės krito kaip musės, gatvėmis nešė ir nešė karstus, mokykloje daugybė mokinių sėdėjo nuskustomis galvomis. Nuo tos ligos ir Monikos Mironaitės vyras aktorius Algirdas Jakševičius mirė. Tąsyk atbėgo Kazys Katilius pas mano tėvą ir sako: - Mano žmona visai nusilpusi, miršta Vanda... Jo žmona buvo labai gera dantų gydytoja, graži moteris, labai muzikali. Mano tėvas bendravo su vokiečių „Bayer“ firma ir gaudavo retesnių vaistų. Buvo gavęs ir kelias ampules nuo šiltinės, kažin kokio serumo. Tų ampulių turėjo tik penkias - mums, trims vaikams, mūsų mamai ir sau. Savąją ampulę jis nedvejodamas atidavė Katiliui ir taip išgelbėjo ponią Katilienę. Dabar mamos pakviestas pėsčias atbėgo Katilius, apžiūrėjo mane ir liepė kuo greičiau vežti į ligoninę. Neatsimenu, pati nuėjau ar kas nuvežė, tik pamenu, kad ligoninėje dejuodama lipu ant operacinio stalo. Matyt, tuo laiku trūko apendicitas. Mane operavo pats Katilius. Buvo gavusi narkozės, bet ji, matyt, nesuveikė, nes guliu užsimerkusi ir viską girdžiu, ką seselės ir gydytojas šneka. Neapsikentusi sakau: - Daktare, greičiau krapštykis! Katiliui iš išgąsčio net rankos pradėjo drebėti. Jis manė, kad guliu užmigdyta. - Čia dabar kas? - sušuko. - Duokit jai dar narkozės! O čia lyg tyčia elektra dingo, ir seselė padavė jam ne tą skalpelį, ne tiesų, o lenktą, todėl dabar ant pilvo turiu du randus.
Vėliau, kai man pradėjo duoti anglies, liga kaip ranka nuėmė. Ir apetitas atsirado, ir atsigavau. Kitą dieną atlėkė Katilius. Matau, kažkoks sutrikęs, nepatenkintas. - Ką, Zacharinas buvo? Nieko jam neatsakiau. Juk ne aš pakviečiau Zachariną. O Katilius rimtai supyko, pasistengė mane kuo greičiau išrašyti iš ligoninės. Po mėnesio visai atsigavau, tik teko iš naujo mokytis vaikščioti.
Gyvenimo vingiuose svarbu neprarasti savęs ir nepasiduoti. Man pasiūlė rinktis: Panevėžys, Klaipėda arba Šiauliai. Važiuoti į provinciją aš atsisakiau dėl sūnaus ir likau visai be darbo. Maniau, neprapulsiu. Taip ir buvo. Auginau Arvydėlį, dirbau korepetitorė Profsąjungų rūmų kalbos studijoje - paruošiau skaitovų konkursui kelias mergaites, Pionierių rūmuose vedžiau vaikams tautinių šokių būrelį. Bet apie Pionierių rūmus sužinojo mano bendrakursė skundikė Olė, nuolat man pavydėjusi, ir suskubo priminti rūmų direktorei, kad aš - tremtinio dukra. Direktorė atleido mane iš darbo. Tuo metu aš, Alfonsas ir sūnelis gyvenome Tilto gatvėje, name su uždaru kiemu. Kartą sėdžiu prie lango, spoksau į kiemą ir galvoju: pati likau be darbo, vyras aktorius grašius uždirba, galo su galu nesuduriame. Liūdna... ir jokio įdomumo. Nusiminusi pažvelgiau pro langą, o ten... Staiga toks juokas suėmė!
Galų gale pasidaviau. Sutarėme datą ir kad atvažiuosiu traukiniu, kad Juknevičius pasitiks mane Telšių traukinių stotyje, duos kampą gyventi ir netgi pasamdys muzikos mokytoją. „Kodėl jie taip dėl manęs stengiasi?“ - stebėjausi. Atėjo vasara, ir pirmą kursą baigusiems Valstybės teatro vaidybos mokyklos studentams buvo leista pailsėti Palangoje, Kurortų valdybos poilsio namuose. Alfonsas gavo kelialapį ir man. Ir štai važiuojame traukiniu į Palangą. Staiga man topt, kad būtent tą dieną turiu susitikti su Juknevičium. O čia mūsų traukinys sustoja Telšiuose, ir pro langą matau: stotyje rymo Juknevičius su Telšių teatro direktorium, dairosi, laukia manęs. Susigūžiau ir akies krašteliu spoksau į juos. - Alfa, ką man daryti? - klausiu. - Gal išlipti? - Ne! - suriko tas. Buvo labai įsižeidęs, kad režisierius jo į Telšius nepakvietė. O man tokia gėda! Bet kai nuvažiavome į Palangą, viską pamiršau, nes labai smagiai leidome laiką.
Mokslai, darbas ir šeima - tai svarbiausi dalykai gyvenime. Antrame kurse ištekėjau už Alfonso. 1947-aisiais gimė mūsų sūnus Arvydėlis. Teatro mokykloje man taip patiko, kad universitetui laiko skirdavau vis mažiau. Bet jei tik nebūdavau paskaitose, kurso seniūnė, uoli komunistė, tuoj skųsdavo mane prorektoriui. Galiausiai universitetą mečiau ir visa širdimi atsidaviau scenos menui.
tags: #ren #tv #menuo #katastrofa