Gaidys - tai ne tik paukštis, giedantis auštant, bet ir turtingas simbolis, randamas įvairiose kultūrose ir mitologijose. Jo spalvingumas, giedojimas ir elgesys nuo seniausių laikų žavėjo žmones, todėl jis užima svarbią vietą liaudies mene, tautosakoje ir net politinėje simbolikoje.
Gaidžio giedojimo įvairovė pasaulyje
Gaidžio giedojimas, nors ir atlieka panašią funkciją - žymi paros metą ar skelbia apie teritoriją, - skirtingose kalbose ir kultūrose skamba skirtingai. Tai atsispindi ir žodžiuose, kuriais bandoma jį apibūdinti:
- Portugalija: „cocorococo“
- Ispanija: „quiquiriqui“
- Prancūzija: „cocorico“
- Islandija: „gaggalagaggalagó“
- Airija ir Jungtinė Karalystė: „cock-a-doodle-doo“
- Norvegija: „kukkeliky“
- Švedija: „kuckeliku“
- Suomija: „kukkokeikuu“
- Danija: „kykeliky“
- Nyderlandai: „kukeleku“
- Belgija: „coutcouloudjoû“ ir „kukeleku“
- Vokietija ir Austrija: „kikeriki“
- Šveicarija: „kikeriki“, „cocorico“ ir „chicchirichi“
- Italija: „chicchirichi“
- Malta: „kukuriku“
- Čekija: „ky-ky-ry-ký“
- Slovakija: „kikirikí“
- Lenkija: „kukuryky“
- Vengrija: „kukuriku“
- Lietuva: „kakariekū“
- Latvija: „kikerigū“
- Estija: „kikerikii“
- Baltarusija: „ку-ка-ре-ку“ (“kou-ka-re-kou”)
- Ukraina: „kykypiky“
- Moldova ir Rumunija: „cucurigu“
- Slovėnija, Serbija ir Kroatija: „kikiriki“ / „kukuriku“
- Bosnija ir Hercegovina: „kukuriky“
- Makedonija: „кукурику“
- Albanija: „kiki ri ki“
- Bulgarija: „кукурику“
- Graikija: „κικιρίκου“ („kikiríku“)
- Turkija: „u-urru-urru“
Gaidys kaip nacionalinis ir kultūrinis simbolis
Gaidys yra neatsiejama daugelio tautų kultūros dalis. Jis simbolizuoja išmintį, drąsą, budrumą, šviesos pergalę prieš tamsą, vaisingumą ir atgimimą. Portugalijoje Barselos gaidys yra žinomas simbolis, kilęs iš legendos apie nekaltumą paliudijusį stebuklingai atgijusį paukštį. Prancūzijoje galų gaidys („coq gaulois“) yra neoficialus nacionalinis simbolis, atstovaujantis Prancūzijos tautą.
Ispanijoje gaidžio giedojimas „quiquiriqui“ siejamas su išdidumu, o pilietinio karo metu juodas gaidys buvo respublikonų simbolis. Belgijoje gaidys yra Valonijos regiono simbolis, vaizduojamas regiono herbe. Kenijos herbe pavaizduotas gaidys simbolizuoja nacionalinį atgimimą ir budrumą, pasirengimą kovai.
Senovės Romoje gaidys (lot. gallus) buvo laikomas kovingumo simboliu, o lot. galli reiškė galus - keltų genčių grupę, kuri priešinosi romėnų užkariavimams. Šis ryšys paaiškina, kodėl gaidys tapo Prancūzijos simboliu. Napoleono laikais erelis pakeitė gaidį kaip karinę emblemą, tačiau pastarasis išliko neoficialiu Prancūzijos simboliu.
Benino karalystės folklore gaidys buvo aukojamas gyvūnas ir simbolizavo nugalėtoją, lyderį, šnipą. Jo dalys buvo naudojamos magiškose priemonėse, o karaliaus vyriausia žmona, prižiūrinti kitas moteris, buvo vadinama gaidžiu.
Gaidys tautosakoje ir liaudies mene
Lietuvių liaudies mene gaidys sutinkamas itin dažnai - dainose, pasakose, sakmėse, mįslėse. Jis puošia lovas, spintas, skrynias, verpstės. Vaikai dovanodavo gaidžio formos meduolius, ledinukus ar molines švilpynes. Senovėje gaidys atstojo laikrodį ir žadintuvą - jo giedojimas skelbė paros laiką.
Mikalojus Katkus savo etnografijos enciklopedijoje „Balanos gadynėje“ aprašo kaimo buitį XIX a., kur gaidžio giedojimas buvo tikslus paros matuoklis. Pirmieji gaidžiai žadindavo miegoti, o ketvirtieji - keltis darbams. Net Japonijos mokslininkų tyrimai patvirtino, kad gaidžiai gieda pagal vidinį biologinį laikrodį, o ne tik reaguodami į saulės šviesą.
Tautosakoje gaidys dažnai vaizduojamas kaip piktų dvasių išvaikytojas, velnio bijomas. Jis simbolizuoja drąsą, kovą, vyriškumą. Kai kuriose mįslėse jis apibūdinamas kaip „dukart gimęs, nė karto nekrikštytas, o velnias jo labiausiai bijo“. Senovės tikėta, kad gaidžiai saugo nuo pavojaus ir netgi gali padėti išperinti aitvarą iš juodo gaidžio padėto kiaušinio.
Kūčių vakarą merginos pagal gaidžio elgesį spėdavo savo ateitį. Per vestuves kai kuriuose Lietuvos kraštuose egzistavo paprotys „vištavimas“, kai jaunavedžiai sėdėdavo ant pagalvės, simbolizuojančios ūkiškumą ir turtingumą, kurios plunksnos galėjo būti ir nuo gaidžio.
Gaidys kaip simbolis ir jo reikšmė įvairiose kultūrose
Gaidys užima svarbią vietą įvairiose mitologijose ir religijose. Germanų mitologijoje gaidys „Auksinė skiauterė“ saugo vaivorykštės tiltą į dievų buveinę. Rytų Azijoje jis siejamas su drąsa, kova, vyriškumu ir saule, simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Senovėje jis buvo aukojamas per derliaus apeigas ir tikėta, kad saugo nuo pavojaus.
Krikščionybėje gaidys yra prisikėlimo simbolis. Ant vėtrungės jis simbolizuoja atidumą. Dėl savo spalvingų plunksnų laikomas ugnies ir saulės simboliu. Tačiau Lietuvoje kartais gaidys gali simbolizuoti ir menką, silpną arba mėgstantį peštis žmogų.
Senovės Romoje gaidys buvo laikomas karingumo simboliu. Graikų mitologijoje Asklepijus, medicinos dievas, turėjo gaidį kaip vieną iš savo atributų. Italų patarlės apie gaidžius susijusios su santuoka ir orų prognozavimu. Maltiečių kalba „kukuriku“ gali priminti parodijos garsus.
Čekijoje ir Slovakijoje, Serbijoje ir Kroatijoje gaidžio giedojimo pavadinimai turi įdomių etimologinių sąsajų. Slovėnų kalboje „Kikiriki“ reiškia žemės riešutą, kilusį iš italų žodžių, reiškiančių grūdus ir turtingumą. Kroatijoje „Kukuriku“ buvo politinio aljanso pavadinimas.
Bosnijoje ir Hercegovinoje „Kukuriky“ yra ir kaimelio pavadinimas. Makedonijoje gaidžio giedojimo užrašymas šiek tiek skiriasi nuo serbiško. Albanijoje gaidys gieda aukštu balsu.
Turkijoje, Osmanų imperijos laikais, gaidys buvo naudojamas laikui nustatyti malūnuose. Bulgarijoje ir Graikijoje gaidžio giedojimo pavadinimai taip pat turi savitas formas.
Gaidžių peštynės ir jų istorija
Gaidžių peštynės, dar vadinamos kapotynėmis, buvo populiarus laisvalaikio užsiėmimas daugelyje kultūrų. Šioms kovoms gaidžius specialiai ruošdavo jų šeimininkai. Paukščių kojos aprišamos drėgna vata, o natūralūs pentinai dažnai pašalinami. Kovos trukdavo 6 minutes, o jų metu vykdavo totalizatorius, kur statomos didelės pinigų sumos.
Nors šios kovos buvo legalios iki 1840 m., jos buvo uždraustos dėl to, kad pralaimėjęs gaidys dažnai žūdavo. Tai rodo, kad net ir šiandien gaidys gali būti siejamas su kova ir agresija, nors ir ne visada teigiamai.
„Rooster Channel“ / Gaidžių peštynių istorija
Moksliniai tyrimai ir vištų elgesys
Mokslininkai tyrinėja ne tik gaidžių giedojimą, bet ir vištų elgesį. Nustatyta, kad vištos atpažįsta žmonių veidus, mato spalvotai geriau nei žmonės ir gali rodyti empatiją. Joms būdingi sudėtingi bendravimo būdai, jos jaučia skausmą ir gali sapnuoti. Vištos taip pat gali būti užhipnotizuotos.
Vištidėje susidaro socialinės struktūros, kur įtakingiausios vištos tupi aukščiausiai. Tai rodo, kad net ir tarp vištų egzistuoja hierarchija. Įdomu tai, kad vištos gali pasirinkti viščiukų tėvą - jos gali atmesti tam tikro gaidžio spermą, jei jis yra žemesnio rango arba yra tinkamesnis partneris.
Vištos perėdamos kiaušinius kalbasi su dar neišsiritusiais viščiukais ir mėgsta dulkių vonias, kurios padeda apsisaugoti nuo parazitų. Kiaušinių spalva priklauso nuo veislės ir genetikos, o ne nuo vištos sveikatos. Nors rudi kiaušiniai dažnai laikomi brangesniais ir ekologiškesniais, baltų ir rudų kiaušinių maistinė vertė yra panaši.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama ir ankstyvajai vaikų raidai, įskaitant spalvų pažinimą. Nuo pat kūdikystės vaikai pradeda skirti spalvas, o vėliau, per žaidimus ir kasdienes situacijas, mokosi jas atpažinti ir įvardyti. Tai rodo, kad spalvos, panašiai kaip ir gaidžio simbolis, yra svarbi pažinimo ir ugdymo priemonė.
