Istorija apie Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią Vilniuje siekia gilią senovę, o jos ištakas atskleidžia Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro raštas-leidimas, rastas 2017 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Šis dokumentas, datuojamas 1664 m. kovo 7 d., yra svarbus visai Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei, nes jame rašoma apie Vilniaus Augustijonų (Augustinų) Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios, esančios Savičiaus gatvėje, statybų pradžią.
Šis radinys atveria naują puslapį ne tik bažnyčios, bet ir pačios Vilniaus miesto istorijos tyrinėjime. Jurgis Bialozaras, būdamas Vilniaus vyskupu, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos bažnytinėje ir kultūrinėje istorijoje.
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorijos chronologija
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorija yra ilga ir sudėtinga, kupina įvykių ir permainų:
- 1610 m. Savičiaus ir Bokšto gatvių kampe Vilniuje sudegė ir buvo nugriauta Kuzmos ir Šv. Martyno bažnyčia.
- 1655 m. sklypas paskiriamas vienuoliams augustijonams (augustinams).
- 1664 m. pradėtos statybos pagal Jurgio Bialozoro leidimą.
- 1670 m. pastatyta medinė bažnyčia.
- 1679 m. perstatyta medinė bažnyčia.
- 1742 m. medinė bažnyčia sudegė.
- 1746-1768 m. vienuoliai augustijonai (augustinai), padedami geradarių, pasistatė mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų.
- 1768 m. bažnyčia pašventinta.
- 1854 m. Augustijonų (Augustinų) Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojo bažnyčia uždaryta.
- 1859 m. bažnyčia paversta į Šv. Andriejaus cerkvę (Architektas T. Tyšeckio projektas). Buvo panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, nugriauta sakykla, pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis.
- Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas ir kiti liturginiai reikmenys buvo perkelti į Šv. Jono bažnyčią (dabartinė paveikslo buvimo vieta nežinoma).
- 1919 m. bažnyčia grąžinta Romos katalikų tikintiesiems ir restauruota.
- 1962 metais bažnyčia buvo paversta daržovių ir mėsos sandėliu.
- 2017 metais Vidaus reikalų ministerija kartu su policijos kapelionu kun. Algirdu Toliatu, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija ir tikinčiųjų bendruomene atveria naują Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorijos puslapį.
Šis unikalus atvejis, kada skirtingos valstybės institucijos - Vidaus reikalų ministerija, policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas ir pirmoji lietuviška Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija - dirbdamos drauge su tikinčiųjų bendruomene, stengiasi bažnyčią pritaikyti religinėms, sielovados reikmėms. Čia bus vykdomas ir ugdymo pažintinis procesas.
Šiuo metu ieškoma informacijos apie bažnyčios istoriją ir interjerą. Maloniai prašoma atsiliepti visus, kurie gali paliudyti apie tarpukario Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios veiklą, jos interjero detales 1918-1944 metais, ir nuo 1969 m., kada čia veikė daržovių ir mėsos sandėlis.
Jurgio Bialozoro veikla Vilniuje ir su ja susijusios vietovės
Jurgis Bialozaras, be aktyvios veiklos bažnytinėje srityje, yra susijęs ir su kitais svarbiais Vilniaus istorijos objektais. Pirmoji, medinė, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo funduota Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozaro ir pastatyta kartu su Verkių Kalvarijomis 1662-1669 m.
Šis kompleksas, apimantis bažnyčią ir Kryžiaus kelio stotis, 1668 m. buvo perduotas Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams, o 1675 m. - Šv. Liudviko Bertrand`o dominikonų observantų kongregacijai.
1675 m. kilusio gaisro metu medinė bažnyčia ir vienuolynas sudegė, tačiau 1700 m. jau buvo atstatyta mūrinė bažnyčia. Vėliau, 1755 m., ansamblį vėl perėmė Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonai. Jų rūpesčiu bažnyčia buvo perstatyta, o statyboms dosniai rėmė Oršos iždininkas Mykolas Petrauskas (Piotrowski) su žmona Kristina. Atstatymo darbai užsitęsė iki 1772 m., kai buvo pastatyta dvidešimt naujų mūrinių koplyčių. 1772 m., per Sekmines, bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkevičius.
1793 m. tuometinis vienuolyno viršininkas - tėvas Dominykas Daunoravičius, presbiterijos pietų pusėje pristatė zakristiją, originaliai dekoruotą stiuko lipdiniais. 1812 m. bažnyčią nusiautė prancūzų armija, tačiau po karo ji netrukus buvo atnaujinta. 1850 m. caro valdžiai uždarius vienuolyną, bažnyčią ir parapiją perėmė vyskupija.
Archeologiniai tyrimai ir radiniai
Archeologiniai tyrimai Jeruzalės gatvėje, Vilniaus Kalvarijų komplekso teritorijoje, buvo atliekami prieš įrengiant objektų apsaugos priemones ir tiesiant naują abonentinį kabelį į Viešpaties Jėzaus Kristaus kapo koplyčią. Nagrinėjama teritorija patenka į saugomų nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą.
Ankstesni archeologiniai tyrimai Kalvarijų gatvėje 1990 m. leido lokalizuoti 1962-1963 m. nugriautų Verkių Kalvarijų koplyčių pamatus. Nustatyta XVII a. II pusėje statytų 14 koplyčių ir vienų mūrinių vartų stovėjimo vietos. Tačiau pačių archeologinių radinių nebuvo aptikta, kas leidžia manyti, kad ši teritorija nebuvo naudojama buitiniams tikslams.
Vėlesni tyrimai, atlikti 2010 m. ir 2013 m., taip pat neparodė archeologiniu požiūriu vertingo kultūrinio sluoksnio ar radinių. Tačiau istorinės žinios apie pirmąją medinę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, pastatytą 1662-1669 m., sutampa su ankstyviausiai datuojamais palaidojimais, rasti šurfe Nr. 2. Vienas iš radinių - Jono Kazimiero šilingas - leidžia palaidojimą datuoti XVII a. II pusėje.
Šurfe Nr. 3 rasti koklių fragmentai veikiausiai pateko tarp 1675-1700 m., t. y. po gaisro, sunaikinusio pirmąją bažnyčią ir atstatant mūrinę. Taip pat rasti raudonų plytų duženų bei XVII a. datuojamų koklių ir buitinės keramikos fragmentų.
Kitos istorinės vietovės ir Jurgio Bialozoro ryšiai
Nors pagrindinė su Jurgiu Bialozoru susijusi tema yra Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ir Verkių Kalvarijos, verta paminėti ir kitas istorines vietoves, kurių istorija siejasi su Lietuvos praeitimi ir kuriose galėjo veikti Jurgio Bialozoro bendraamžiai ar jo įpėdiniai.
Pavyzdžiui, Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir benediktinių vienuolynas turi ilgą ir turtingą istoriją. Kauno benediktinių vienuolynas buvo funduotas 1624 m., o pirmąja abate tapo A. Skorulskio dukra Ona Eufemija Skorulskytė. Šalia bažnyčios buvo pastatytas medinis vienuolynas su celėmis. XVIII-XIX a. sandūroje minimi įvairūs altoriai, o didysis altorius tituluotas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos vardu.
Taip pat verta paminėti Upytės pavieto istoriją, kuri siekia LDK laikus. Upytės valsčius įėjo į Trakų kunigaikštystę ir vaivadiją, o vėliau tapo pavietu. Šis pavietas turėjo nemažai teisių: savo teismą, seimelį, teisę šaukti bajorų suvažiavimus. XVI a. pab.-XVII a. sustiprėjo bajorų luomas, o Upytės paviete buvo daug privačių bajorų valdų.
XIX amžiuje, po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimų, Upytės pavietas virto apskritimi ir priklausė Vilniaus gubernijai. Upytė, įėjusi į Panevėžio apskrities sudėtį, tebuvo bažnytkaimis ir dvaras, tačiau jos neaplenkė svarbiausi šio amžiaus įvykiai, tokie kaip 1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimai.
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kaip įvairios istorinės vietovės ir institucijos yra susijusios su Lietuvos istorija, o Jurgio Bialozoro veikla yra svarbi dalis šio istorinio audinio.