Istorija, kaip ir žmogaus gyvenimas, gali būti kupina netikėtų posūkių ir transformacijų. Kartais, pažvelgus į tam tikrus reiškinius per skirtingų tautų, kultūrų ar net asmeninių patirčių prizmę, atsiveria naujos, anksčiau nepastebėtos perspektyvos. Tokią kelionę siūlo knyga „Gotlandas“ ir jos ekranizacija, kuri nagrinėja sudėtingas temas, susijusias su modernybe, totalitarizmu ir žmogaus tapatybės paieškomis.
Knyga „Gotlandas“ ir jos interpretacijos
Nors autorius pats pripažįsta, kad knygos „Gotlandas“ nėra skaitęs, sklinda kalbos, kad tai - visai neblogas kūrinys. Mariusz Szczygielio knygoje Čekijos istorija atsiskleidžia lenko akimis, per atskirus, gana specifinius pavyzdžius. Ši knyga apibūdinama kaip labai kafkiška ar orveliškam - būtent todėl su ja gali tapatintis bet kokios tautybės asmuo.
Filmas „Gotlandas“: kitoks požiūris
Filmas „Gotlandas“, rodomas tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF), siūlo visai kitokį žvilgsnį į tą pačią medžiagą. Jį sukūrė jauni magistrantai su čekiškomis pavardėmis. Jeigu gandai apie knygos gerumą yra teisingi, galima daryti prielaidą, kad filmo kūrėjai knygos visai nesuprato.
Atskiruose filmo segmentuose dramatiškai nagrinėjamos temos, kurios daugiausia susijusios ne su totalitarizmu, o su modernybe. Pavyzdžiui, keliamas klausimas, kaip išsigimė pasaulis, kai kažkada fabrikas dirbo viena pamaina, o dabar dirba trys ar keturios, ir kas 5 minutes iškepama nauja, nežinia, ar kam reikalinga škoda.
Kitas segmentas kelia mintį, kad niekas neprisimins jaunuolio, kuris 2003 metais susidegino protestuodamas prieš kapitalizmą. Trečiasis segmentas nagrinėja klausimą, kas statyti Stalino skulptūros vietoje, tačiau šiuo klausimu filmas nepasako nieko daugiau nei lietuviška televizija. Galbūt jį pranoksta tik prakalbinus vieną iš Staliną kalusių skulptorių, kuris smagiai pripažįsta, kad dirbti prie skulptūros buvo nepaprastai įdomu - it statyti piramides.
Filmo technika ir jos poveikis
Įvairiausios magistrantų ką tik išmoktos filmavimo, montažo, animavimo ir kitos technikos sukasi filme taip intensyviai, kad žiūrovas pasijunta lyg būtų ŠMC. Filme trūksta ironijos, nėra galimybių susirūpinti tuo, kas rodoma. Viena moteris filmo peržiūros metu pradeda kosėti ir kosėja apie pusę valandos, dusdama, isteriškai, be perstojo, atkakliai atsisakydama gerti vandenį, ištrūkti pasikvėpuoti lauke ar kitaip save gelbėti.
Diskusija po filmo: ar ji išgelbėjo situaciją?
Ar diskusija po filmo viską išgelbėjo? Tikrai būtų išgelbėjusi, bet ji neįvyko. Kaip įprasta, kiekvienas „diskusijos“ dalyvis pasidalino savo mintimis - daugiausia apskritai asmeninėmis ir su filmu ar užduotu moderatorės klausimu menkai tesusijusiomis, išskyrus Tomą Vaisetą, kuris šnekėjo įdomiai ir į temą. Keli „diskutantai“ pripažino, kad filmas jiems labai patiko. Gal tai ir yra tas vidinis totalitarizmas?