Mokymasis vairuoti yra vienas naudingiausių įgūdžių, kuriuos išmokstame. Vairavimas yra laisvė, ir kas gi tame gali nepatikti? Aš myliu savo automobilį ir laisvę, kurią jis man suteikia. Lygiagretus statymas yra įgūdis, kurį įgyja daugelis, tačiau mažai kas įgyja. Automobiliai kaip vaikai. Meilė automobiliui yra tikra meilė. Mano automobilis GPS turi funkciją „išvengti duobių“. Man nereikia eiti į terapiją. Mano automobilis kartais atrodo kaip viešbučio kambarys.
Visada važiuokite taip, lyg kažkas žiūrėtų. Kai kurie tai vadina kelių įniršiu. Arklio galia yra tai, kaip greitai atsitrenki į sieną.
Turiu dvi nuotaikas: 1. Nuolat tikrinu degalų matuoklį. 2. Tu? Jei taip yra, pasidalykite jais su draugais socialinėje žiniasklaidoje. Taigi, prašau, pasidalinkite jais dabar.
Kai kurie Meistrai visada sakys, kad jei patiriate kančią, tai ne dėl kieno nors kito, tai tik dėl jūsų pačių. Geriau atkentėkite ir atsikratykite tuo. Jei vietoj to sakote: „tas žmogus yra atsakingas už mano kančias“, jūs sukuriate daugiau karmos ir perkeliate ją į kitą gyvenimą. Vis dėlto, jei jūs sakote: „mano kančia yra tik dėl manęs pačio, ir aš prisiimu karmą“, tada jūs tampate laisvi. Sakydami: „Mano kančia yra dėl to žmogaus“, tęsite karmą, nes tas įspūdis liks jūsų galvoje. Kodėl nežvelgiate į vidų? Kodėl nejudate toliau? Kodėl įsikimbate į praeities įvykį ir kaltinate kitą žmogų dėl savo karmos? Jei tai darysite, jūs ir toliau būsite nelaimingi.
Jei manęs paklaustumėte, ką tokiu metu daryti, pasakyčiau, kad esate tinkamoje vietoje ir elgiatės teisingai. Medituokite, giedokite, dalyvaukite daugelyje tarnystės kitiems veiklų ir praeities karma nusiplaus.
Šis laikinas pasaulis yra mirtingas. Čia viskas miršta ir viskas keičiasi. Ar pripažįstate tą subtilų energijos lauką, tą subatominį energijos lygmenį, kuris nekinta? Objektai suyra, bet atomai išlieka tie patys. Atomai ir molekulės suyra, bet subatominės dalelės yra tos pačios. Visi šie žmogiškieji kūnai yra skirtingi, tačiau yra tas pats energijos laukas, protas, kuris teka per kiekveną. Ar suvokiate, kad yra tas pats dalykas, kuris yra kiekviename? Ar atpažįstate tą pačią sąmonę?
Kai blogai tuštinatės, kai užkietėja viduriai, kyla daug neigiamų minčių. Taigi, kūno valymas yra būtinas. Kai virškinimas jūsų organizme veikia gerai, tuomet ir protas tampa aiškus. Turėtumėte daryti pranajamas. Su pranajamomis išnyksta ir neigiamos mintys. Kai visą dieną sėdite, nieko neveikdami, ir organizme nepakanka kraujotakos, tada taip pat kyla daug neigiamų minčių. Norėdami atsikratyti neigiamų minčių, atlikite keletą fizinių pratimų, eikite maudytis ar ilgai pasivaikščioti. Fiziniai pratimai labai gerai veikia kūną ir protą. Tai pagerina kraujotaką, ir neigiamos mintys pasitraukia. Kai gyvybinės energijos yra mažai, atlikite pranajamas ir medituokite. Satsangas, gera kompanija, lengvas maistas - visa tai teigiamai veikia mūsų mintis. Jei atlikus visa tai, vis tiek kyla neigiamos mintys, tiesiog būkite šių minčių liudininkais.
Gyvenimas pilnas trikdžių. Turime judėti toliau. Kur nors prisiparkuojame ir vėl pajudame toliau. Dabar, jei pastatote automobilį netinkamoje vietoje, turėsite greičiau išvažiuoti, o jei statote tinkamoje vietoje, turite laisvę pajudėti tada, kada panorėsite. Panašiai, jūs turite „parkuoti” savo mintis saugioje vietoje. Jei pastatėte mintis savo garaže, niekas negali pasakyti, kada turėtumėte jas perkelti. Bet jei „pastatysite” savo mintis kieno nors kito garaže, jie persekios jus. Neatiduokite savo gyvenimo įgaliojimų į kito žmogaus rankas. Jei tai padarysite, neturėsite laisvės. O kai netenkate laisvės, po to kitas dalykas, kurį prarandate, yra meilė ir atjauta, nes prislopintas žmogus negali išreikšti savo atjautos ar meilės. Taigi, rūpinkitės automobiliu, vadinamu protu, kuris jus vairuoja. Jūs turėtumėte vairuoti protą, o ne protas jus. Išmintis įgalina jus valdyti protą. Kitaip vairuoja protas; tai automatizuotas automobilis, kuris važiuoja savarankiškai.
Taip, kaip mes suvokiame žmones, toks tampa mūsų pasaulis. Yra tokia patarlė Sanskrito kalboje „Yatha Drishti, Tatha Srishti“, kuri reiškia „Kaip matai pasaulį, tokiu jis tau ir tampa”. Taigi, jei matote pasaulį pilną baisių žmonių, jūs susidursite tik su tokio „plauko” dalykais. Jei matysite pasaulį kaip vietą su pilna gerų žmonių, tuomet net ir pačiame didžiausiame nusikaltėlyje įžvelgsite malonų žmogų. Jūs tai tiesiog atpažinsite. Taigi, nesmerkite žmonių ir nevadinkite jų blogais ar gerais vardais. Yra tik vienas Dieviškumas, kuris išreiškia save daugeliu būdų, per daugelį žmonių, daugeliu nuotaikų, daugeliu spalvų. Tai viena šviesa. Jei tai suvoksime, mūsų širdyse įsivyraus labai gili ramybė, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad niekas negali mūsų supurtyti.
Jei jūsų laimė sutelkta į save, jausitės išsekę ir pavargę. Bet jei esate laimingi, darydami kitus laimingus, tokia laimė tiesiog augs.
Kasdienybėje, perpildytoje triukšmo, skubėjimo ir tuščių frazių, mums vis labiau reikia tylos, kurioje gimsta tikrumas. Ne viskas turi būti garsiai ištarta, kad turėtų vertę. Kartais prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip vėjas, paliečiantis veidą, ar mintis, kuri šildo širdį dar ilgai po to, kai nutilo. Atraskite prasmingus žodžius, kurie tinka ne tik skaityti, bet ir jausti. Mintis, kurios gimsta iš širdies ir grįžta į ją.
Gyvenimas - tai ne nuolat žydintis sodas, bet gebėjimas surasti grožį ir prasmę net tuomet, kai žiedai nukrinta. Būtent tada, kai atrodome silpniausi, atrandame tikrąją stiprybę. Be svajonių žmogus sustoja. Ne iš karto, bet tyliai. Nustoja žvelgti į dangų, nebejaučia smalsumo rytoje. Svajonės - tai degalai, kurie uždega širdį, net kai kelias ilgas. Jos skatina tobulėti, ieškoti, kurti. Kartais pasaulis triukšmingas, lyg nesibaigiantis karnavalas, kuriame visi kalba, bet retas klauso. Tačiau tikroji išmintis dažniausiai gimsta tyloje. Būtent tada, kai nutylame išorinį šurmulį, pradedame girdėti tai, kas svarbiausia - savo vidinį balsą. Nebūtina garsiai sakyti „myliu“, kad meilė būtų tikra. Kartais ją pasako rankos švelnumas, žvilgsnis, kuris nepasitraukia net kai kiti nusisuka, arba išklausymas be skubos. Žmogus - kaip stiklas ir kaip uola viename. Trapus, kai myli, kai ilgisi, kai pasitiki. Tačiau tuo pačiu nepaprastai stiprus - kai išmoksta atleisti, kai priima save, kai nepaisydamas baimės renkasi būti šviesa kitam. Būti savimi - tai ne pareiškimas, o tylus pasirinkimas kasdien. Tai gebėjimas stovėti tvirtai, kai aplinkiniai nori tave perkurti pagal savo vaizduotę. Tai švelnumas sau, kai suklysti. Ir drąsa neslėpti, kai kažkas iš tikrųjų skauda. Kai tyliai sėdi šalia mylimo žmogaus ir nieko nesakai, bet jauti, kad tau nieko netrūksta - tai meilė. Ji neskamba garsiai, ji ne visada matoma, bet jos buvimas - tikras. Prasmė niekada neateina iš to, ką turime. Ji kyla iš to, ką jaučiame, kur esame tikri, kur mūsų širdis rami. Kai išmokstame būti savyje, be kaukių ir lūkesčių, tada ir pasijuntame pilni - net jei iš išorės vis dar trūksta. Laikas - ne priešas, o mokytojas. Gyvenimas nėra tiesi linija. Jis vingiuoja, griūna, kyla. Bet galbūt tame ir slypi jo tikras grožis - kad mes nuolat mokomės eiti toliau, net kai nežinome, kas už kito kampo. Netobulumas nėra trūkumas. Kiekvienas praradimas - tarsi ruduo, nuplėšiantis nuo mūsų sielos pasenusius lapus. Iš pradžių skauda. Iš pradžių tuštuma atrodo baisi. Bet būtent tada, kai medžio šakos lieka nuogos, gimsta galimybė naujam augimui. Kai žmogus tave myli, jis nesiekia tavęs pakeisti - jis padeda tau tapti tuo, kuo visada buvai viduje. Tikra meilė ne formuoja, o augina. Ne visada žinome, kam čia esame. Ne visada aišku, kur eiti. Bet svarbiausia - ne nustoti ieškoti. Prasmė nėra vieta, tai būsena. Ji pasirodo tada, kai darai kažką su meile, kai esi tikras, kai neapsimetinėji. Svajonės - tai sielos žvaigždės. Laikas bėga greičiau nei mes spėjame suvokti. Bet prasmė - ji negyvena laikrodyje. Ji slepiasi tuose trumpuose žvilgsniuose, kuriais pasidaliname su artimaisiais, rankose, kurios laiko, ir žodžiuose, kurie pasako daugiau nei sakinys. Net skausme gali slypėti prasmė - ne todėl, kad jis teisingas, o todėl, kad jis augina. Tai, kas skauda, mus moko - atjautos, supratimo, gylio. Kai išdrįstame pažvelgti į savo skausmą ne kaip į priešą, o kaip į mokytoją, pradedame matyti gyvenimą kitaip. Gyvenimas siūlo begales variantų, bet prasmė atsiranda tik tuomet, kai renkiesi - net jei tai reiškia riziką ar nesėkmę. Drąsa priimti atsakomybę už savo sprendimus, imtis iniciatyvos arba pasakyti „ne“ neteisingoms galimybėms kuria vidinį stuburą. Ne kiekviena diena su mylimu žmogumi bus lengva, bet kiekviena verta. Nes meilė - tai ne nuolatinė šventė, o sprendimas būti, kai sunku. Svajonės keičia žmogų ne tada, kai išsipildo, o tada, kai tampa vidiniu kompasu. Jos moko kantrybės, drąsos, pasitikėjimo. Svajonė gali būti tarsi šviesos taškas rūke - neaiški, bet vis tiek vedanti. Kartais mes siekiame turto, laimėjimų ar viešo pripažinimo - manydami, kad tai atneš gyvenimui prasmę. Tačiau tikroji vertė atsiskleidžia tuomet, kai savo gebėjimus, laiką ar širdies šilumą skiriame kitiems. Yra žmonių, kurie į tavo gyvenimą ateina tarsi šviesa - ir lieka kaip kryptis. Meilė - tai buvimas ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai norisi bėgti. Didžiausia gyvenimo prasmė dažnai slypi ryšyje su kitu žmogumi - ne būtinai artimu, kartais tiesiog svetimu praeiviu, kuriam padedi. Kai tampame kažkam svarbūs, net be žodžių, mūsų dienos įgauna gylio. Žmogus neapsiriboja savo vardu, profesija ar socialiniu vaidmeniu. Jis - sapnai, kuriuos tyliai nešiojasi. Jis - akimirkos, kurios niekam nepapasakotos. Jis - šypsenos, kurias sukūrė, ir tylos, kuriose slėpėsi. Tik pažindamas kitą be kaukių, galime tikrai pažinti save. Gyvenimas duoda tiek, kiek drįsti priimti. Žmogaus širdis - tai ne tik organas, bet ištisas pasaulis. Ji saugo vaikystės juoką, išsiskyrimo skausmą, netylantį troškimą būti suprastam. Širdyje gyvena mūsų stiprybė, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo pažeidžiama. Kartais meilė ateina ne kaip audra, o kaip rytinis rūkas - tyliai, švelniai, bet viską apgaubianti. Ji neužvaldo, o apgaubia. Dažnai skubame pro gyvenimą, nežiūrėdami į akimirkas, kurios slėptų gilų turinį. Tačiau kai sustojame ir įsigiliname - į kvėpavimą, garsus, šviesą ar jausmus - patiriame tą neapčiuopiamą „daugiau“. Niekada nevėlu tapti tuo žmogumi, kuriuo visuomet norėjai būti. Svajonė dažnai gimsta tyliai - ne fanfarose, o kažkur tarp vienatvės ir vilties. Galbūt ji nedrąsi, vos juntama, kaip lengvas vėjo dvelksmas. Tačiau jeigu jos neišsigąsti, jei leidi jai gyventi, ji pradeda augti. Kai myli, pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį. Spalvos tampa ryškesnės, tylos - šiltesnės, o net ir paprasčiausia diena įgauna šventės atspalvį. Ne visos svajonės išsipildo taip, kaip tikėjomės. Kai kurios virsta visai kitais keliais, kai kurios pasilieka tik prisiminimuose. Tačiau jos niekada nebūna beprasmės. Kiekviena jų - tarsi durys, kurias kadaise atvėrei į save. Ir net jei už jų radai ne tai, ko ieškojai, tu vis tiekėjai, tikėjai, kūrei. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės mažą ugnelę, kuri šildo, kai aplink šalta. Tai mūsų viltis, kūryba, tikėjimas, meilė. Kartais atrodo, kad ši šviesa vos rusena, bet ji niekada visiškai neužgęsta. Kiekvienas žmogus - tai nesibaigianti kelionė. Mes nešamės savyje miestus, žmones, žaizdas, kurių niekas nemato. Ir vis dėlto - einame. Kartais klupdami, kartais su viltimi akyse. Kiekvienas žingsnis, net jei atrodo mažas, keičia mus. Kiekvienas žmogus, kurį sutikai, paliko tavyje pėdsaką. Kai kurie - šviesos, kiti - pamokų. Svajonė - tai ne tik siekis, tai ir jautri gija tarp to, kas esi, ir to, kuo gali tapti. Ji lengvai pažeidžiama: skeptišku žvilgsniu, nejautriu žodžiu, abejone. Todėl svarbu ją saugoti - ne visiems ji turi būti suprantama. Net ir pats prasmingiausias individualus tikslas praranda dalį savo vertės, kai lieka vien tik mums vieniems. Prasmė stiprėja, kai ją dalijamės - per bendrą patirtį, juoką, ašaras ar tylų buvimą šalia. Mylėti reiškia ne tik būti šalia, bet ir laikyti vietą kito širdyje net tada, kai jo nėra šalia. Kartais žmogus pats nežino, kiek daug reiškia kitiems. Jis galvoja, kad tiesiog gyvena, daro savo darbus, tyliai išbūna. Bet kažkieno gyvenime jis - atrama, šviesa, įkvėpimas. Todėl verta būti savimi - net jei niekas neploja. Labai dažnai norime greitai pasiekti rezultatą ir pamirštame, kad kiekviena diena, kiekvienas iššūkis ir net kliūtis yra dalis prasmingos istorijos. Kiekviena širdis trokšta būti matoma - ne paviršiumi, o esme. Ramybė neateina tada, kai viskas susitvarko iš išorės. Gyvenimo prasmė ne visada pasirodo kaip didingas tikslas ar likimo ženklas. Dažnai ji slypi kasdienybėje - mažame pokalbyje, tylioje pagalboje, akimirkoje, kai kažkas dėl tavęs nusišypso. Tikras ryšys gimsta ne tada, kai sutampa pomėgiai, o tada, kai sutampa žvilgsniai į pasaulį. Tikimės, kad tarp šių eilučių atradote ne tik prasmingus žodžius, bet ir tylų atspindį savo jausmuose, patirtyse ar svajonėse. Galbūt kažkas pasakė tai, ko patys ilgai ieškojote. O gal šios mintys buvo tik pradžia - mažas kibirkšties blyksnis, kuris įžiebė norą kurti, rašyti, kalbėti iš širdies.
Kai blogai tuštinatės, kai užkietėja viduriai, kyla daug neigiamų minčių. Taigi, kūno valymas yra būtinas. Kai virškinimas jūsų organizme veikia gerai, tuomet ir protas tampa aiškus. Turėtumėte daryti pranajamas. Su pranajamomis išnyksta ir neigiamos mintys. Kai visą dieną sėdite, nieko neveikdami, ir organizme nepakanka kraujotakos, tada taip pat kyla daug neigiamų minčių. Norėdami atsikratyti neigiamų minčių, atlikite keletą fizinių pratimų, eikite maudytis ar ilgai pasivaikščioti. Fiziniai pratimai labai gerai veikia kūną ir protą. Tai pagerina kraujotaką, ir neigiamos mintys pasitraukia. Kai gyvybinės energijos yra mažai, atlikite pranajamas ir medituokite. Satsangas, gera kompanija, lengvas maistas - visa tai teigiamai veikia mūsų mintis. Jei atlikus visa tai, vis tiek kyla neigiamos mintys, tiesiog būkite šių minčių liudininkais.
Po žmogaus mirties, 10 dienų galite verkti, raudoti. 11 dieną jau turite švęsti. Mirusiojo kūnas 3 dienas neturi būti kremuojamas ar užkasamas. Žmogui mirštant 5 pojūčiai pasitraukia tokia tvarka: 1. Jutimai 2. Skonis 3. Kvapas 4. Šviesa (dažnai juk degame žvakę) 5. Klausa. Šalia mirštančiojo nereikia leisti būti naminiams gyvūnams. Prie jų žmogus gali būti labai prisirišęs ir tai nėra gerai. Kadangi paskutinė pasitraukia klausa, yra palanku giedoti ar leisti klausyti štai tokią OM mantrą, kuri padės mirštančiajam susilieti su sąmone.
Mes praleidžiame labai daug laiko, rūpindamiesi savo kūno saugumu ir komfortu. Protas įstringa gendančiame kūne. Ar galite išsaugoti šį kūną amžinai? Vieną dieną jis jus pames. Kol kūnas jūsų neapleido, išmokite paleisti jį. Kai kūnas jus apleidžia, tai yra mirtis; kai jūs apleidžiate kūną, tai yra meditacija. Galiausiai, protas susijungs su dvasia, o kūnas - su žeme. Pradžioje meditacija atneša atsipalaidavimą. Antrame žingsnyje meditacija suteikia energijos. Trečiame žingsnyje meditacija ugdo kūrybiškumą. Ketvirtajame žingsnyje meditacija sukuria entuziazmą ir džiaugsmą. Penktasis meditacijos žingsnis yra nenusakomas. Jūs jaučiate vienybę su visa visata. Nesustokite, kol nepasieksite penktojo laiptelio. Nepasitenkinkite vien tik atsipalaidavimu, džiaugsmu, entuziazmu ar norų išsipildymu. Jūsų gebėjimas mėgautis ir įgyvendinti savo norus didėja medituojant. Kai pats nieko nenori, sugebi išpildyti ir kitų norus.
Tau pasisekė. Nes jei pasitenkintum, gaudamas daiktus, tuomet tau būtų nepasisekę. Linkiu, kad nepasitenkintumėte viskuo aplinkui tam, kad suprastumėte, jog jūs jau esate pilnatvėje. Niekas negali jūsų patenkinti, nes jūs patys esate pilnatvė. Kelias minutes ramiai pasėdėkite meditacijoje, kad patirtumėte pilnatvę. Tiesą sakant, tai leidžia suprasti, kad jau esate pilnatvėje; niekas kitas negali sukelti jums to jausmo.
Jumyse yra kažkas, kas nesikeičia, o tai yra visų pokyčių atskaitos taškas. Keičiasi jūsų mintys, jūsų emocijos, jūsų kūnas patyrė tiek daug pokyčių. Jei pažvelgsite į 25 metų senumo nuotrauką, negalėsite pasakyti, kad tai tas pats kūnas. Tai labai skiriasi nuo to, kas esate dabar, bet vis tiek esate tas pats asmuo. Taigi jumyse yra kažkas, kas nesikeičia, nepaisant visų pokyčių. Tas nekintantis aspektas jumyse arba ryšys, pagal kurį atpažįstate pokyčius, kad galėtumėt pasakyti: „tai keičiasi“, turėtų būti kažkas, kas nesikeičia, ir tai yra siela. Kai mes gilinamės į tai, tai yra nuostabu, nuostabu ir nuostabu! Prieš jus atsiveria arena. Ir meditacija yra būdas gilintis į tai.
Kad ir koks būtų tavo ketinimas, jis pasireikš. Neklijuok sau etikečių. Neturėtų būti „visada“. Pripažink, kad nežinai savo potencialo. Gali manyti, kad visada susiduri su sunkumais, tačiau taip galvojant, ketinimas nukreipiamas neigiama linkme. Tiesiog žinok, kad viskas, ko nori, įvyks. Niekada neteks vargti, jei ketinimai ir veiksmai bus geranoriški. Viskas, į ką bus nukreiptas tavo dėmesys, pradės reikštis tavo gyvenime. Ketinimas, dėmesys, pasireiškimas - taip veikia visata.
Jūsų protas yra jūsų vergijos priežastis, ir tik jūsų protas gali jus išvaduoti. Jeigu jūsų protas yra laimingas, bet kokioje veikloje jūs patiriate laimę. Bet jei jūsų protas yra paniūręs ir apsunkęs, tuomet atrodo, kad niekas nekelia susidomėjimo. Jūsų mintys nuolat keičiasi. Jei jūsų protas Sadhanos (dvasinės praktikas) dėka yra gerai išlavintas, jis yra jūsų draugas ir jums padeda. Priešingu atveju, jūsų protas elgiasi kaip priešas. Gitos aktualumas yra stebėti įvykių tėkmę savo gyvenime. Tai yra „Sakshi”! Pažvelkite į savo praeitį - ar tai ne sapnas? Panašiai, praeis dar 20 metų. Prisimindami tai, užimkite tokią poziciją: „Nesvarbu, kokie dalykai vyksta - malonūs ar nemalonūs, aš esu viso to liudininkas. Į visa tai įsiveliantis mano protas taip pat yra šių įvykių dalis; Aš taip pat esu to liudininkas“. Su tokia pozicija pakilsite virš bet kokios situacijos. Lygiai taip pat kaip oro gūsis viską išpučia, taip ir visi gyvenimo įvykiai ateina ir praeina. Tačiau svarbiausia - niekur neužstrigti, judėti pirmyn ir dėti pastangas. Kad ir kas yra jūsų (net ir tai, ko dar neturite), visada ateis pas jus.
Kai jaučiatės liūdni, prislėgti, linkę žudytis, tuo metu turėtumėte sau pasakyti: „Leiskite man nustoti galvoti tik apie save. Pažiūrėkime, kuo galiu būti naudingas. Bet kokiu atveju, vieną dieną aš turėsiu išeiti. Prieš išeinant, leiskite man čia nuveikti ką nors gero. Kam aš reikalingas? Kur galėčiau padėti? Gilus noras gyventi be problemų verčia žudytis. Kai gyvenimas tėra žaidimas, o tu iš tikrųjų gyveni gyvenimą, tada natūraliai priimi mirtį, kai ji ateina. Jei jums kyla minčių apie savižudybę, žinokite, kad taip yra tik todėl, kad jūsų pranos lygis yra žemas, todėl darykite daugiau pranajamų. Sadhana ir seva visada turi eiti kartu. Labai svarbu, kad tokie žmonės lankytų daugiau kursų ir daugiau laiko praleistų Satsange. Jie turėtų būti užsiėmę, daryti seva (gerus darbus).
Tai vadinama Atiprashna, t.y., klausimas, kuris jums iš tikrųjų nerūpi, ir per daug yra jį klausti. Taigi, kodėl atsitiko pirmasis nežinojimas, į šiuos klausimus taip ir nebuvo atsakyta. Senuosiuose raštuose taip pat sakoma, kad tai yra Atiprashna. Ką tu darysi, žinodamas tai? Net jei kas nors pasakys: „Gerai, tai atsitiko prieš du milijardus metų“, kokia iš to nauda? Ką tuo pasieksi ar išspręsi? Yra daug kitų dalykų, kuriuos reikia žinoti. Pirmiausia sužinok, kas tu esi, ir tada galėsi pasakyti, kaip atsirado pirmasis nežinojimas.
Aukščiausia atleidimo forma yra suvokti, kad kitas padarė klaidą dėl nežinojimo ir atjausti jį.
Papasakosiu vieną istoriją apie žmogų, vardu Mullah Nasruddin. Mullah buvo įsimylėjęs labai gražią merginą, bet nusprendė vesti kitą. Kažkas jo paklausė, kas atsitiko, kodėl jis nusprendė susituokti su kita? Nes jo sprendimas atrodė labai keistas! Taigi jie paklausė jo: „Kas tau atsitiko? Ar tu nemyli tos merginos?” Mullah atsakė: „Aš ją myliu, todėl ir nevedu. Jeigu mes susituoksim, kaip aš tuomet leisiu vakarus?“ Vyras ir žmona dažnai kivirčijasi. Dėl kokios priežasties? Protas mano, kad žmona (ar vyras) jau priklauso jam (ar jai), todėl protas nebelinksta į jos (ar jo) pusę, nes jau užvaldė ją (ar jį), bet kas nors kitas (ar kita) galbūt.. Žmona labai graži, bet protas neina ten, eina kitur. Vyras taip pat nuostabus, bet protas eina ne ten, o kitur. Protas jaučia, kad kitas žmogus yra geresnis. Protas maitinasi arba egzistuoja iliuzija. Jis nori kažko, ko nėra šalia. Norisi kažko neįmanomo. Kai tai tampa įmanoma, jis nutolsta ir eina toliau. Tai nėra niekieno kaltė. Tai proto prigimtis. Jis įpratęs gyventi iš troškimo, todėl bet kuriuo atveju nusivilia - turėdamas ar neturėdamas, su išsipildžiusiais troškimo ar neišsipildžiusiais. Tai Maja - iliuzija. Ar girdėjote apie muskuso elnią? Tai elnias, iš kurio gaunami muskuso kvepalai. Kvepalai gaunami iš liaukos, esančios netoli elnio bambos, tačiau muskuso elnias mano, kad jie sklinda kažkur iš miško. Jis vaikšto po mišką, ieškodamas kvapo šaltinio. Elnias negali jo rasti, nes jis kyla iš jo kūno. Niekas negali suteikti jums pasitenkinimo. Pasitenkinimas nėra būdvardis, tai daiktavardis. Jūs esate „pasitenkinimas“. Kas gali pasitenkinimui suteikti pasitenkinimą! Niekas! Tai taip paprasta. O visas pasaulis laksto, siekdamas pasitenkinimo. Jūs visur ieškote pasitenkinimo. Tačiau tai kyla iš jūsų pačių Esaties.
Kai blogai tuštinatės, kai užkietėja viduriai, kyla daug neigiamų minčių. Taigi, kūno valymas yra būtinas. Kai virškinimas jūsų organizme veikia gerai, tuomet ir protas tampa aiškus. Turėtumėte daryti pranajamas. Su pranajamomis išnyksta ir neigiamos mintys. Kai visą dieną sėdite, nieko neveikdami, ir organizme nepakanka kraujotakos, tada taip pat kyla daug neigiamų minčių. Norėdami atsikratyti neigiamų minčių, atlikite keletą fizinių pratimų, eikite maudytis ar ilgai pasivaikščioti. Fiziniai pratimai labai gerai veikia kūną ir protą. Tai pagerina kraujotaką, ir neigiamos mintys pasitraukia. Kai gyvybinės energijos yra mažai, atlikite pranajamas ir medituokite. Satsangas, gera kompanija, lengvas maistas - visa tai teigiamai veikia mūsų mintis. Jei atlikus visa tai, vis tiek kyla neigiamos mintys, tiesiog būkite šių minčių liudininkais.
Gyvenimas pilnas trikdžių. Turime judėti toliau. Kur nors prisiparkuojame ir vėl pajudame toliau. Dabar, jei pastatote automobilį netinkamoje vietoje, turėsite greičiau išvažiuoti, o jei statote tinkamoje vietoje, turite laisvę pajudėti tada, kada panorėsite. Panašiai, jūs turite „parkuoti” savo mintis saugioje vietoje. Jei pastatėte mintis savo garaže, niekas negali pasakyti, kada turėtumėte jas perkelti. Bet jei „pastatysite” savo mintis kieno nors kito garaže, jie persekios jus. Neatiduokite savo gyvenimo įgaliojimų į kito žmogaus rankas. Jei tai padarysite, neturėsite laisvės. O kai netenkate laisvės, po to kitas dalykas, kurį prarandate, yra meilė ir atjauta, nes prislopintas žmogus negali išreikšti savo atjautos ar meilės. Taigi, rūpinkitės automobiliu, vadinamu protu, kuris jus vairuoja. Jūs turėtumėte vairuoti protą, o ne protas jus. Išmintis įgalina jus valdyti protą. Kitaip vairuoja protas; tai automatizuotas automobilis, kuris važiuoja savarankiškai.
Taip, kaip mes suvokiame žmones, toks tampa mūsų pasaulis. Yra tokia patarlė Sanskrito kalboje „Yatha Drishti, Tatha Srishti“, kuri reiškia „Kaip matai pasaulį, tokiu jis tau ir tampa”. Taigi, jei matote pasaulį pilną baisių žmonių, jūs susidursite tik su tokio „plauko” dalykais. Jei matysite pasaulį kaip vietą su pilna gerų žmonių, tuomet net ir pačiame didžiausiame nusikaltėlyje įžvelgsite malonų žmogų. Jūs tai tiesiog atpažinsite. Taigi, nesmerkite žmonių ir nevadinkite jų blogais ar gerais vardais. Yra tik vienas Dieviškumas, kuris išreiškia save daugeliu būdų, per daugelį žmonių, daugeliu nuotaikų, daugeliu spalvų. Tai viena šviesa. Jei tai suvoksime, mūsų širdyse įsivyraus labai gili ramybė, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad niekas negali mūsų supurtyti.
Jei jūsų laimė sutelkta į save, jausitės išsekę ir pavargę. Bet jei esate laimingi, darydami kitus laimingus, tokia laimė tiesiog augs.
Yra 3... Kasdienybėje, perpildytoje triukšmo, skubėjimo ir tuščių frazių, mums vis labiau reikia tylos, kurioje gimsta tikrumas. Ne viskas turi būti garsiai ištarta, kad turėtų vertę. Kartais prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip vėjas, paliečiantis veidą, ar mintis, kuri šildo širdį dar ilgai po to, kai nutilo. Atraskite prasmingus žodžius, kurie tinka ne tik skaityti, bet ir jausti. Mintis, kurios gimsta iš širdies ir grįžta į ją.
Gyvenimas - tai ne nuolat žydintis sodas, bet gebėjimas surasti grožį ir prasmę net tuomet, kai žiedai nukrinta. Būtent tada, kai atrodome silpniausi, atrandame tikrąją stiprybę. Be svajonių žmogus sustoja. Ne iš karto, bet tyliai. Nustoja žvelgti į dangų, nebejaučia smalsumo rytoje. Svajonės - tai degalai, kurie uždega širdį, net kai kelias ilgas. Jos skatina tobulėti, ieškoti, kurti. Kartais pasaulis triukšmingas, lyg nesibaigiantis karnavalas, kuriame visi kalba, bet retas klauso. Tačiau tikroji išmintis dažniausiai gimsta tyloje. Būtent tada, kai nutylame išorinį šurmulį, pradedame girdėti tai, kas svarbiausia - savo vidinį balsą. Nebūtina garsiai sakyti „myliu“, kad meilė būtų tikra. Kartais ją pasako rankos švelnumas, žvilgsis, kuris nepasitraukia net kai kiti nusisuka, arba išklausymas be skubos. Žmogus - kaip stiklas ir kaip uola viename. Trapus, kai myli, kai ilgisi, kai pasitiki. Tačiau tuo pačiu nepaprastai stiprus - kai išmoksta atleisti, kai priima save, kai nepaisydamas baimės renkasi būti šviesa kitam. Būti savimi - tai ne pareiškimas, o tylus pasirinkimas kasdien. Tai gebėjimas stovėti tvirtai, kai aplinkiniai nori tave perkurti pagal savo vaizduotę. Tai švelnumas sau, kai suklysti. Ir drąsa neslėpti, kai kažkas iš tikrųjų skauda. Kai tyliai sėdi šalia mylimo žmogaus ir nieko nesakai, bet jauti, kad tau nieko netrūksta - tai meilė. Ji neskamba garsiai, ji ne visada matoma, bet jos buvimas - tikras. Prasmė niekada neateina iš to, ką turime. Ji kyla iš to, ką jaučiame, kur esame tikri, kur mūsų širdis rami. Kai išmokstame būti savyje, be kaukių ir lūkesčių, tada ir pasijuntame pilni - net jei iš išorės vis dar trūksta. Laikas - ne priešas, o mokytojas. Gyvenimas nėra tiesi linija. Jis vingiuoja, griūna, kyla. Bet galbūt tame ir slypi jo tikras grožis - kad mes nuolat mokomės eiti toliau, net kai nežinome, kas už kito kampo. Netobulumas nėra trūkumas. Kiekvienas praradimas - tarsi ruduo, nuplėšiantis nuo mūsų sielos pasenusius lapus. Iš pradžių skauda. Iš pradžių tuštuma atrodo baisi. Bet būtent tada, kai medžio šakos lieka nuogos, gimsta galimybė naujam augimui. Kai žmogus tave myli, jis nesiekia tavęs pakeisti - jis padeda tau tapti tuo, kuo visada buvai viduje. Tikra meilė ne formuoja, o augina. Ne visada žinome, kam čia esame. Ne visada aišku, kur eiti. Bet svarbiausia - ne nustoti ieškoti. Prasmė nėra vieta, tai būsena. Ji pasirodo tada, kai darai kažką su meile, kai esi tikras, kai neapsimetinėji. Svajonės - tai sielos žvaigždės. Laikas bėga greičiau nei mes spėjame suvokti. Bet prasmė - ji negyvena laikrodyje. Ji slepiasi tuose trumpuose žvilgsniuose, kuriais pasidaliname su artimaisiais, rankose, kurios laiko, ir žodžiuose, kurie pasako daugiau nei sakinys. Net skausme gali slypėti prasmė - ne todėl, kad jis teisingas, o todėl, kad jis augina. Tai, kas skauda, mus moko - atjautos, supratimo, gylio. Kai išdrįstame pažvelgti į savo skausmą ne kaip į priešą, o kaip į mokytoją, pradedame matyti gyvenimą kitaip. Gyvenimas siūlo begales variantų, bet prasmė atsiranda tik tuomet, kai renkiesi - net jei tai reiškia riziką ar nesėkmę. Drąsa priimti atsakomybę už savo sprendimus, imtis iniciatyvos arba pasakyti „ne“ neteisingoms galimybėms kuria vidinį stuburą. Ne kiekviena diena su mylimu žmogumi bus lengva, bet kiekviena verta. Nes meilė - tai ne nuolatinė šventė, o sprendimas būti, kai sunku. Svajonės keičia žmogų ne tada, kai išsipildo, o tada, kai tampa vidiniu kompasu. Jos moko kantrybės, drąsos, pasitikėjimo. Svajonė gali būti tarsi šviesos taškas rūke - neaiški, bet vis tiek vedanti. Kartais mes siekiame turto, laimėjimų ar viešo pripažinimo - manydami, kad tai atneš gyvenimui prasmę. Tačiau tikroji vertė atsiskleidžia tuomet, kai savo gebėjimus, laiką ar širdies šilumą skiriame kitiems. Yra žmonių, kurie į tavo gyvenimą ateina tarsi šviesa - ir lieka kaip kryptis. Meilė - tai buvimas ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai norisi bėgti. Didžiausia gyvenimo prasmė dažnai slypi ryšyje su kitu žmogumi - ne būtinai artimu, kartais tiesiog svetimu praeiviu, kuriam padedi. Kai tampame kažkam svarbūs, net be žodžių, mūsų dienos įgauna gylio. Žmogus neapsiriboja savo vardu, profesija ar socialiniu vaidmeniu. Jis - sapnai, kuriuos tyliai nešiojasi. Jis - akimirkos, kurios niekam nepapasakotos. Jis - šypsenos, kurias sukūrė, ir tylos, kuriose slėpėsi. Tik pažindamas kitą be kaukių, galime tikrai pažinti save. Gyvenimas duoda tiek, kiek drįsti priimti. Žmogaus širdis - tai ne tik organas, bet ištisas pasaulis. Ji saugo vaikystės juoką, išsiskyrimo skausmą, netylantį troškimą būti suprastam. Širdyje gyvena mūsų stiprybė, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo pažeidžiama. Kartais meilė ateina ne kaip audra, o kaip rytinis rūkas - tyliai, švelniai, bet viską apgaubianti. Ji neužvaldo, o apgaubia. Dažnai skubame pro gyvenimą, nežiūrėdami į akimirkas, kurios slėptų gilų turinį. Tačiau kai sustojame ir įsigiliname - į kvėpavimą, garsus, šviesą ar jausmus - patiriame tą neapčiuopiamą „daugiau“. Niekada nevėlu tapti tuo žmogumi, kuriuo visuomet norėjai būti. Svajonė dažnai gimsta tyliai - ne fanfarose, o kažkur tarp vienatvės ir vilties. Galbūt ji nedrąsi, vos juntama, kaip lengvas vėjo dvelksmas. Tačiau jeigu jos neišsigąsti, jei leidi jai gyventi, ji pradeda augti. Kai myli, pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį. Spalvos tampa ryškesnės, tylos - šiltesnės, o net ir paprasčiausia diena įgauna šventės atspalvį. Ne visos svajonės išsipildo taip, kaip tikėjomės. Kai kurios virsta visai kitais keliais, kai kurios pasilieka tik prisiminimuose. Tačiau jos niekada nebūna beprasmės. Kiekviena jų - tarsi durys, kurias kadaise atvėrei į save. Ir net jei už jų radai ne tai, ko ieškojai, tu vis tiekėjai, tikėjai, kūrei. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės mažą ugnelę, kuri šildo, kai aplink šalta. Tai mūsų viltis, kūryba, tikėjimas, meilė. Kartais atrodo, kad ši šviesa vos rusena, bet ji niekada visiškai neužgęsta. Kiekvienas žmogus - tai nesibaigianti kelionė. Mes nešamės savyje miestus, žmones, žaizdas, kurių niekas nemato. Ir vis dėlto - einame. Kartais klupdami, kartais su viltimi akyse. Kiekvienas žingsnis, net jei atrodo mažas, keičia mus. Kiekvienas žmogus, kurį sutikai, paliko tavyje pėdsaką. Kai kurie - šviesos, kiti - pamokų. Svajonė - tai ne tik siekis, tai ir jautri gija tarp to, kas esi, ir to, kuo gali tapti. Ji lengvai pažeidžiama: skeptišku žvilgsniu, nejautriu žodžiu, abejone. Todėl svarbu ją saugoti - ne visiems ji turi būti suprantama. Net ir pats prasmingiausias individualus tikslas praranda dalį savo vertės, kai lieka vien tik mums vieniems. Prasmė stiprėja, kai ją dalijamės - per bendrą patirtį, juoką, ašaras ar tylų buvimą šalia. Mylėti reiškia ne tik būti šalia, bet ir laikyti vietą kito širdyje net tada, kai jo nėra šalia. Kartais žmogus pats nežino, kiek daug reiškia kitiems. Jis galvoja, kad tiesiog gyvena, daro savo darbus, tyliai išbūna. Bet kažkieno gyvenime jis - atrama, šviesa, įkvėpimas. Todėl verta būti savimi - net jei niekas neploja. Labai dažnai norime greitai pasiekti rezultatą ir pamirštame, kad kiekviena diena, kiekvienas iššūkis ir net kliūtis yra dalis prasmingos istorijos. Kiekviena širdis trokšta būti matoma - ne paviršiumi, o esme. Ramybė neateina tada, kai viskas susitvarko iš išorės. Gyvenimo prasmė ne visada pasirodo kaip didingas tikslas ar likimo ženklas. Dažnai ji slypi kasdienybėje - mažame pokalbyje, tylioje pagalboje, akimirkoje, kai kažkas dėl tavęs nusišypso. Tikras ryšys gimsta ne tada, kai sutampa pomėgiai, o tada, kai sutampa žvilgsniai į pasaulį. Tikimės, kad tarp šių eilučių atradote ne tik prasmingus žodžius, bet ir tylų atspindį savo jausmuose, patirtyse ar svajonėse. Galbūt kažkas pasakė tai, ko patys ilgai ieškojote. O gal šios mintys buvo tik pradžia - mažas kibirkšties blyksnis, kuris įžiebė norą kurti, rašyti, kalbėti iš širdies.
