Ne vienas, uždaręs paskutinį kartą cecho, kuriame dirbo keletą dešimtmečių, duris, labai skaudžiai tai išgyvena: ne visi namuose turi užuovėją - daug kam vienatvė neišvengiama.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio įmonės buvę darbuotojai ir vienas kitas dar dirbantis sielos stiprybės semiasi kultūros klubo "Pavėsis" folkloriniame ansamblyje "Pajauta".
Tai didelis, turintis turiningą programą ir nemažą meno mėgėjų veiklos patirtį kolektyvas.
Ansamblio "Pajauta" istorija ir raida
Jo pradžia - gražus vokalinis trio: Janina Pipirienė ir jau besiilsinčios amžinybėje Sofija Samulienė bei Valerija Vitonienė. Dainuoti jos susibūrė prieš 27 metus.
Vėliau prie jų prisijungė daugiau balsingesnių kombinato darbuotojų.
Vadovauti ėmė Sofijos Samulienės dukra Jūratė Samulytė-Ardavičienė, kuri surežisavo pirmąją teminę programą "Vakaras kaimo gryčioje": moterys verpė, audė, vyrai tvarkė linus, vijo virves - visi vakarojo.
Su šia programa naujai susikūręs kolektyvas daug kur sėkmingai koncertavo.
Matyt, tai lėmė kitų programų ruošimą.
Po kelerių metų ansambliui ėmė vadovauti Genė Uščiauskienė.
Ansamblyje tuo metu skambėjo liaudies dainos.
Nuo 1984 metų folklorinio ansamblio vadovė - Rima Žostautienė, kuri stengėsi suburti kuo daugiau žmonių su regėjimo negalia.
Vadovauti Rimai padeda Vilniaus kultūros mokykloje įgyta režisieriaus-saviveiklinio dramos kolektyvo vadovo kvalifikacija, kelerius metus trukusio kultūrinio darbo bei darbo "Panevėžio balso" redakcijoje patirtis.
Studijuodama istoriją Vilniaus valstybiniame universitete, kur dėstė profesorė Pranė Dundulienė, Rima gavo daug etnografijos žinių.
Be to, etnokultūros supratimą kartu su etnologais Norbertu Vėliumi, Jonu Mardosa, Gražina Kadžyte ir kitais gilino kraštotyros ekspedicijose.
Taigi nestokodama darbo įgūdžių, pasiaukojimo bei darbštumo Rima Žostautienė jau 17 metų intensyviai dirba su aklųjų ir silpnaregių folkloriniu ansambliu.
Tęsiamos teminių programų ruošimo tradicijos.
Minėtina 1987 metais ansamblio paruošta darbo papročių kompozicija "Ateik, saulele, su baltais pyragais", 1989 metais - "Pažintuvės-piršlybos".
"Pajautos" veiklos įvairovė ir tradicijų puoselėjimas
"Pajautos" ansamblis - judrus ir idėjų nestokojantis kolektyvas.
Niekada neužmirštamos kalendorinės šventės: vadovė Rima Žostautienė pasakoja kolektyvui ir žiūrovams apie senovės lietuvių papročius bei tradicijas.
Kartais net daug vyresni žmonės ne viską žino apie Užgavėnes, Pusiaužiemį, Juozapines, Jurgines, Šeštines, Sekmines, Devintines ar rudens lygiadienį...
Ansamblis turi sukūręs kalendorinių švenčių programėlių, dainuoja tam laikotarpiui būdingas dainas.
Pavyzdžiui, nuo Šv. Mykolo iki Šv. Martyno susipažįstama su Vėlinių papročiais, dainuojamos našlaitėlių dainos.
Prieš Šv. Kalėdas dainuojamos Advento dainos (pagal programą "Oi, Kalėda Kalėda").
O kur dar Kalėdų bei Užgavėnių kaukės, kitų tautybių žmonių, gyvulių bei mitinių būtybių personažai!
Velykinėje programoje "O an kalnelio stovėjo grūšelė" - šokiai, žaidimai, sūpuoklinės dainos, lalautojų, kiaušiniautojų oracijos.
Su tokiomis programomis "Pajautos" ansamblis aplanko LASS narius jų namuose ir darbe.
"Pajauta" kasmet lankosi Panevėžio vaikų globos namuose.
Gera nuotaika, dainos, lauktuvės - visa tai čia neatsiejama nuo tikros šventės.
Nors ir ne per jauniausi, ansamblio žmonės mėgsta išvykas ir tolimesnes keliones.
Joninės - visada gamtoje.
Paparčio žiedo ieškoma ne tik Panevėžyje, bet ir Kernavėje, Zelvoje bei kitur.
Keletą kartų koncertuota Smilgiuose, piemenėlių šventėse, per Sekmines.
Su koncertais ne kartą lankytasi pas likimo draugus Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje.
LASS Panevėžio kultūros klubo "Pavėsis" folklorinis ansamblis "Pajauta" mielai pasirodo LASS centro tarybos organizuojamose apžiūrose.
Įsimintina 1990 m. respublikinė dainų šventė, folkloro festivalis "Oi, žiba žiburėlis", kur irgi dalyvauta, dainuota.
Tarptautiniai pasiekimai ir kultūriniai ryšiai
Visų renginių neišvardinsi.
Folkloro festivalis "An marelių mėlynųjų", Pasaulio lietuvių dainų šventė, tarptautinis liaudiškos muzikos festivalis "Panevėžys'99", kas antri metai vykstanti meno saviveiklos apžiūra, respublikinis renginys "Skamba skamba kankliai" ir kt.
Sena draugystė "Pajautą" sieja su LASS Kauno kultūros namų folkloriniu ansambliu "Kanapija" (vadovė - Bronė Kuzminskienė).
Su šiuo ansambliu susitinkama kiekvienais metais - paeiliui vieni kitus aplanko, net ansamblių krikštatėviais vieni kitiems buvo.
1996 m. panevėžiečiai Rumšiškėse "krikštijo" Kauno "Kanapiją", o tie 1998 m. - su iškilmingomis apeigomis - Panevėžio "Pajautą".
Pajautos vardą išsirinko pats ansamblis.
1999 metų rudenį "Pajautos" ansamblis išvyko į tolimą kelionę, pasiekė net Oliveto Citra - miestelį Pietų Italijoje, kur buvo pakviesti koncertuoti vynuogių derliaus nuėmimo šventėje - folkloro festivalyje.
Koncertuoti padėjo kartu važiavę kiti klubo "Pavėsis" saviveiklininkai.
Programą dar papildė 3 muzikantai iš Utenos vaikų folklorinio ansamblio "Botagėlis" (vadovė Lidija Virvytienė).
Festivalyje tarp įvairių regionų italų folklorinių ansamblių gražiai skambėjo ir lietuviškos dainos bei muzika.
Dalyvių eisenos žiuri itin gerai įvertino spalvingus lietuvių liaudies tautinius drabužius.
Vyresnio amžiaus žmonėms kelionė nebuvo lengva, bet kurie važiavo - nesigaili.
Juk pamatyti Veneciją, Veroną, Florenciją, Romą, Pompėją, San Mariną, Alpių kalnus - reta proga.
Nenusakomas įspūdis, patirtas Vatikane, neužmirštami popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimo žodžiai, panevėžiečiams pasakyti lietuviškai: "Širdingai sveikinu maldininkus iš Lietuvos, tarp jų grupę aklųjų draugijos narių (...). Ši pamaldi kelionė į Romą bei susikaupimas prie apaštalo Petro sosto tesustiprina jūsų viltį ir brolišką meilę (...).
Ansamblio branduolys ir jo narių aistra menui
Kelionė buvo skirta Pagyvenusių žmonių metams, kadangi ansamblio branduolys - vyresni aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai: 3 - jau perkopę 80 metų slenkstį, 11 - per 70 metų, 8 - tarp 60-70 metų, kiti - iki 60 metų.
Laikui bėgant entuziazmas neblėsta.
Meilė dainai ir folkloro populiarinimui negęsta.
Pakalbinti aktyviausi ansamblio nariai negailėjo gerų ir gražių žodžių.
Janina Juodzevičienė (pagrindinė ansamblio dainininkė): "Nuo 1962 metų dalyvauju kombinato meno mėgėjų veikloje ir apie 15 metų dalyvauju folkloriniame ansamblyje.
Atrodo, čia mano mamos, seserys, dukros.
Jos padeda man pasikelti iš sunkumų.
Elena Giedraitienė: "Jau apie 20 metų dainuoju su kombinato meno mėgėjais ir 5 metai - folkloriniame ansamblyje.
Lankau ansamblį dėl to, kad labai patinka.
Juozas Misiūnas: "Nors esu nestiprus fiziškai, bet stiprus dvasiškai.
Todėl mielai susitinku su bendraminčiais, idėjos draugais, geros sielos žmonėmis, kurie čia lankosi.
Panevėžio Kultūros klubo "Pavėsis" direktorė Irena Sinickienė džiaugiasi brandžiausiu meno mėgėjų kolektyvu, žmonių nesenkančia energija ir ištverme.
Ir direktorė, ir ansamblio vadovė iš senolių perima patirtį bei išmintį.
Lietuvių vestuvių papročiai ir dainų reikšmė
Tradiciniai šeimos kūrimo papročiai ir apeigos.Lietuvių liaudies ansamblis "Pajauta" ir jo kultūrinė veikla
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio įmonės buvę darbuotojai ir vienas kitas dar dirbantis sielos stiprybės semiasi kultūros klubo "Pavėsis" folkloriniame ansamblyje "Pajauta".
Tai didelis, turintis turiningą programą ir nemažą meno mėgėjų veiklos patirtį kolektyvas.
Ansamblio istorija ir plėtra
Jo pradžia - gražus vokalinis trio: Janina Pipirienė ir jau besiilsinčios amžinybėje Sofija Samulienė bei Valerija Vitonienė. Dainuoti jos susibūrė prieš 27 metus.
Vėliau prie jų prisijungė daugiau balsingesnių kombinato darbuotojų.
Vadovauti ėmė Sofijos Samulienės dukra Jūratė Samulytė-Ardavičienė, kuri surežisavo pirmąją teminę programą "Vakaras kaimo gryčioje": moterys verpė, audė, vyrai tvarkė linus, vijo virves - visi vakarojo. Su šia programa naujai susikūręs kolektyvas daug kur sėkmingai koncertavo.
Po kelerių metų ansambliui ėmė vadovauti Genė Uščiauskienė. Ansamblyje tuo metu skambėjo liaudies dainos.
Nuo 1984 metų folklorinio ansamblio vadovė - Rima Žostautienė, kuri stengėsi suburti kuo daugiau žmonių su regėjimo negalia.
Vadovauti Rimai padeda Vilniaus kultūros mokykloje įgyta režisieriaus-saviveiklinio dramos kolektyvo vadovo kvalifikacija, kelerius metus trukusio kultūrinio darbo bei darbo "Panevėžio balso" redakcijoje patirtis.
Studijuodama istoriją Vilniaus valstybiniame universitete, kur dėstė profesorė Pranė Dundulienė, Rima gavo daug etnografijos žinių. Be to, etnokultūros supratimą kartu su etnologais Norbertu Vėliumi, Jonu Mardosa, Gražina Kadžyte ir kitais gilino kraštotyros ekspedicijose.
Taigi nestokodama darbo įgūdžių, pasiaukojimo bei darbštumo Rima Žostautienė jau 17 metų intensyviai dirba su aklųjų ir silpnaregių folkloriniu ansambliu.
Tęsiamos teminių programų ruošimo tradicijos.
Minėtina 1987 metais ansamblio paruošta darbo papročių kompozicija "Ateik, saulele, su baltais pyragais", 1989 metais - "Pažintuvės-piršlybos".
"Pajautos" ansamblis - judrus ir idėjų nestokojantis kolektyvas.
Kalendorinės šventės ir papročiai
Niekada neužmirštamos kalendorinės šventės: vadovė Rima Žostautienė pasakoja kolektyvui ir žiūrovams apie senovės lietuvių papročius bei tradicijas.
Kartais net daug vyresni žmonės ne viską žino apie Užgavėnes, Pusiaužiemį, Juozapines, Jurgines, Šeštines, Sekmines, Devintines ar rudens lygiadienį...
Ansamblis turi sukūręs kalendorinių švenčių programėlių, dainuoja tam laikotarpiui būdingas dainas.
Pavyzdžiui, nuo Šv. Mykolo iki Šv. Martyno susipažįstama su Vėlinių papročiais, dainuojamos našlaitėlių dainos.
Prieš Šv. Kalėdas dainuojamos Advento dainos (pagal programą "Oi, Kalėda Kalėda").
O kur dar Kalėdų bei Užgavėnių kaukės, kitų tautybių žmonių, gyvulių bei mitinių būtybių personažai!
Velykinėje programoje "O an kalnelio stovėjo grūšelė" - šokiai, žaidimai, sūpuoklinės dainos, lalautojų, kiaušiniautojų oracijos.
Koncertinė veikla ir tarptautiniai ryšiai
Su tokiomis programomis "Pajautos" ansamblis aplanko LASS narius jų namuose ir darbe.
"Pajauta" kasmet lankosi Panevėžio vaikų globos namuose. Gera nuotaika, dainos, lauktuvės - visa tai čia neatsiejama nuo tikros šventės.
Nors ir ne per jauniausi, ansamblio žmonės mėgsta išvykas ir tolimesnes keliones.
Joninės - visada gamtoje. Paparčio žiedo ieškoma ne tik Panevėžyje, bet ir Kernavėje, Zelvoje bei kitur.
Keletą kartų koncertuota Smilgiuose, piemenėlių šventėse, per Sekmines.
Su koncertais ne kartą lankytasi pas likimo draugus Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje.
LASS Panevėžio kultūros klubo "Pavėsis" folklorinis ansamblis "Pajauta" mielai pasirodo LASS centro tarybos organizuojamose apžiūrose.
Įsimintina 1990 m. respublikinė dainų šventė, folkloro festivalis "Oi, žiba žiburėlis", kur irgi dalyvauta, dainuota.
Visų renginių neišvardinsi. Folkloro festivalis "An marelių mėlynųjų", Pasaulio lietuvių dainų šventė, tarptautinis liaudiškos muzikos festivalis "Panevėžys'99", kas antri metai vykstanti meno saviveiklos apžiūra, respublikinis renginys "Skamba skamba kankliai" ir kt.
Sena draugystė "Pajautą" sieja su LASS Kauno kultūros namų folkloriniu ansambliu "Kanapija" (vadovė - Bronė Kuzminskienė). Su šiuo ansambliu susitinkama kiekvienais metais - paeiliui vieni kitus aplanko, net ansamblių krikštatėviais vieni kitiems buvo.
1996 m. panevėžiečiai Rumšiškėse "krikštijo" Kauno "Kanapiją", o tie 1998 m. - su iškilmingomis apeigomis - Panevėžio "Pajautą".
"Pajautos" vardą išsirinko pats ansamblis.
1999 metų rudenį "Pajautos" ansamblis išvyko į tolimą kelionę, pasiekė net Oliveto Citra - miestelį Pietų Italijoje, kur buvo pakviesti koncertuoti vynuogių derliaus nuėmimo šventėje - folkloro festivalyje.
Koncertuoti padėjo kartu važiavę kiti klubo "Pavėsis" saviveiklininkai. Programą dar papildė 3 muzikantai iš Utenos vaikų folklorinio ansamblio "Botagėlis" (vadovė Lidija Virvytienė).
Festivalyje tarp įvairių regionų italų folklorinių ansamblių gražiai skambėjo ir lietuviškos dainos bei muzika.
Dalyvių eisenos žiuri itin gerai įvertino spalvingus lietuvių liaudies tautinius drabužius.
Vyresnio amžiaus žmonėms kelionė nebuvo lengva, bet kurie važiavo - nesigaili. Juk pamatyti Veneciją, Veroną, Florenciją, Romą, Pompėją, San Mariną, Alpių kalnus - reta proga.
Nenusakomas įspūdis, patirtas Vatikane, neužmirštami popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimo žodžiai, panevėžiečiams pasakyti lietuviškai: "Širdingai sveikinu maldininkus iš Lietuvos, tarp jų grupę aklųjų draugijos narių (...). Ši pamaldi kelionė į Romą bei susikaupimas prie apaštalo Petro sosto tesustiprina jūsų viltį ir brolišką meilę (...).
Ansamblio narių amžius ir motyvacija
Kelionė buvo skirta Pagyvenusių žmonių metams, kadangi ansamblio branduolys - vyresni aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai: 3 - jau perkopę 80 metų slenkstį, 11 - per 70 metų, 8 - tarp 60-70 metų, kiti - iki 60 metų.
Laikui bėgant entuziazmas neblėsta.
Meilė dainai ir folkloro populiarinimui negęsta.
Pakalbinti aktyviausi ansamblio nariai negailėjo gerų ir gražių žodžių.
Narių atsiliepimai:
- Janina Juodzevičienė (pagrindinė ansamblio dainininkė): "Nuo 1962 metų dalyvauju kombinato meno mėgėjų veikloje ir apie 15 metų dalyvauju folkloriniame ansamblyje. Atrodo, čia mano mamos, seserys, dukros. Jos padeda man pasikelti iš sunkumų."
- Elena Giedraitienė: "Jau apie 20 metų dainuoju su kombinato meno mėgėjais ir 5 metai - folkloriniame ansamblyje. Lankau ansamblį dėl to, kad labai patinka."
- Juozas Misiūnas: "Nors esu nestiprus fiziškai, bet stiprus dvasiškai. Todėl mielai susitinku su bendraminčiais, idėjos draugais, geros sielos žmonėmis, kurie čia lankosi."
Panevėžio Kultūros klubo "Pavėsis" direktorė Irena Sinickienė džiaugiasi brandžiausiu meno mėgėjų kolektyvu, žmonių nesenkančia energija ir ištverme.
Ir direktorė, ir ansamblio vadovė iš senolių perima patirtį bei išmintį.
Lietuvių vestuvių papročiai ir dainos
Tradiciniai šeimos kūrimo papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Vestuvės - itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai naujos šeimos, turinčios pratęsti gimine, būti jos nemirtingumo laidas, pradžia.
Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmoningi pagrindinai “kaltininkai”, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys.
Lietuvių piršlybos ir vestuvės buvo sudėtingos ir prašmatnios.
I dalis - piršlybos (pažintuvės, piršlybos, žvalgytuvės, sutartuvės, sužadėtuvės, kvietimas į vestuves); II dalis - vestuvės (mergvakaris jaunojo išleistuvės, sutiktuvės, jaunųjų išvykimas į jungtuves ir grįžimas iš jų, vadavimas, dovanų rinkimas, kraičio išvežimas, iišvažiavimas į jaunojo pusę, sutiktuvės, sugultuvės, prikeltuvės, gaubimas, marčpietis, pabaigtuvės); III dalis - grįžtuvės (sugrąžtai ir atgrąžtai).
Taip, beje, skirstomos ir piršlybų, vestuvių dainos.
O pavieniai papročių ir apeigų epizodai savo ruožtu susideda iš galybės įvairių veiksmų, turinčių religinę, ūkinę arba žaidybinę reikšmę.
Kiti vestuvių veiksmai (ėjimas apie stalą, sėdėjimas ant duonkubilio, avikailio, šaudymas, laužų degimas), manoma, susiję su senaisiais tikėjimais, galėjo lemti antgamtinių jėgų prielankumą jaunajai, padėti apsisaugoti nuo pavojų, sulaukti vaikų, būti turtingai ir pan.
Dar kiti dalykai (dovanų rinkimas, “vištų vogimas”) turėjo ūkinę reikšmę ar buvo virtę žaidybiniais, “teatriniais” vestuvių elementais.
Apskritai vestuvės - daugiasluoksnis reiškinys, kur susiplaka vos besuvokiami tolimos senovės dalykai ir dabarties interesai, santykiai, išgyvenimai.
Realus gyvenimas tarsi įsiliedavo į apeigas.
Ir kokių čia nėra tradicinių vestuvių vaidmenų!
Kai kurie veikėjai išsiskirdavo savitais drabužiais ir regalijomis, ženklais.
Per vestuves gaminami ir specialūs valgiai. Ypač įspūdingas esti pyragas - karvojus.
Nekasdieniškas vestuvių karnavalas, trunkąs beveik visą savaitę, išjudindavo sėslius valstiečius: dingdavo įprastas santūrumas, žmonės užsikrėsdavo bendru šventės šurmuliu, atsiverdavo slopinamos galios - ir giliausi jausmai, ir siausmo, išdaigų troškulys.
Nenuostabu, kad toji psichologinė dirva buvo palanki ir meninei kūrybai.
Vestuves lydėjo graudūs verkavimai, pompastiškos prakalbos (oracijos), mįslingi dialogai, komiškos pantomimos, iškilmingi šokiai ir daugybė dainų.
Dainų žanrai
Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale.
Funkcijos buvo pagrindas išsiskirti atskiriems žanrams. Iš tokių pažymėtinos dovanų rinkimo ir vaišių prašymo dainos.
Dainomis visų pirma siekiama praktinių tikslų.
Tikslai lemia ir teksto vaizdus, motyvus, kompoziciją.
Kitą ryškų vestuvių dainų žanrą sudaro vestuvininkų apdainavimai. Dauguma jų - komiški.
Apdainavimai labai atitiko vestuvių puotos, triukšmo ir išdaigų nuotaiką.
Savo giliomis šaknimis jie siejosi su senu vestuvių apeigose apsimestiniu jaunojo ir jaunosios pusės priešiškumu, kova.
Tas tariamai priešiškas nusiteikimas reikalavo išjuokti svetimo pulko žmonių išvaizdą, būdą, elgesį, protą, tturtą ir kt.
Tokiose dainose kartais pastebime, kad palyginamoji detalė užgožia viską, išauga iki savarankiško vaizdo.
Šitas hiperbolizavimas, išvaizdos pašiepimas būdingas senovinei meninei mąstysenai.
Vėlesniuose apdainavimuose pasitaiko ir kitokio šmaikštavimo.
Šiaip apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas.
Šitokios “žaidimo taisyklės” buvo visiems priimtinos, niekas neįsižeisdavo, priešingai, nuotaikingai vaidindavo apeiginės “dramos” komiškuosius epizodus.
Iškilmingų, išaukštinančių apdainavimų lietuvių vestuvėse taip pat būdavo.
Kiek dažniau girdavo jaunuosius, lygindavo su dangaus šviesuliais.
Tačiau šitokių himnų nedaug tesukurta.
Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos.
Jų ryšys su apeigomis menkas, vos apčiuopiamas (piršlybų dainos) arba žymus išoriškai (daina vaizduojama tam tikrą vestuvių epizodą, perteikia savitą apeiginę būseną), bet neriboja minties eigos, meninio apibendrinimo galimybių.
Kompoziciniu požiūriu jos labai įvairios.
Vienos išoriškai griežtos kompozicijos, sudarytos iš dviejų ar kelių sugretinimų (dažnai gretinamos žmogaus ir augalo, medžio panašios būsenos, bet mėgstama supriešinti ir pavienių šeimos narių panaši bei skirtinga dalia).
Kitos lyrinės dainos - laisvesnės plėtotės. Čia susipina pasakojimas, aprašymas, dialogas.
Retesnė ištisa išpažintys, monologas.
Daugelyje dainų yra lyrinio siužeto užmazgų.
Jis plėtojamas emocionaliai, šokuojant nuo vieno vaizdo prie kito: čia tik pasvajota, o kitame posme - jau įvykę, trečiame mintimis nukeliaujama dar toliau - į ateitį.
Piršlybų ir vestuvių dainų personažai - bbernelis, mergelė, močiutė, seselė, našlaitė, vargo mergelė, brolelis ir kt.
Lyrinėse dainose svarbi simbolių paskirtis.
Šitaip savitai netikėtais vaizdais atskleidžiami jausmai.
Vienas iš labai mėgstamų vestuvinių dainų simbolių yra vainikas.
Jis simbolizuoja mergeles jaunystę, mergystę, nekaltybę.
Vestuvių dainose vaizduojama, kaip vainikas nuimamas nuo galvelės, uždedamas gobtūrėlis.
Dainininkas čia sutelkia dėmesį ties palyginti nesvarbiais dalykais, bet dėl jjų jautriai reaguodamas, nuoširdžiai atveria mums savo jausmus.
Dainos vaizdai poetizuoja šitą artumo ir gerumo troškimo būsena, parodo jos grožį.
Leitmotyvai
Piršlybų ir vestuvių dainų leitmotyvai.
Dainose trokštama darbščios, gražios, doros, protingos ir atjaučiančios nuotakos.
Jose iškylai troškimo bernelio paveikslas - jis geras artojas, šienpjovys.
Bijoma grubaus, šiurkštaus, nemylimo, seno, o ypač girtuoklio.
Paskutiniaisiais šimtmečiais vis daugiau norėta, kad būtų atsižvelgta į asmeninį prielankumą.
Natūralu, kad ieškoma nuotaikos, žvalgomasi jaunikio iš savos aplinkos, iš valstiečių.
Kitų socialinių sluoksnių žmones supeikdavo.
Didėjant valstiečių diferenciacijai vis svarbesnis kuriant šeimą tampa turtas.
Tai atsispindėjo ir dainose.
Bet vyrauja tikrai humanistinė nuostata, kad tuokiantis svarbiausia ne turtas, o asmeninės žmogaus savybės.
Vedybų reikalus senovės šeimoje tvarkydavo tėvai, neretai neatsižvelgdami į jaunųjų norus.
Dėl šio papročio kildavo aštrių konfliktų, skaudžių išgyvenimų.
Dainų mergelė skundžiasi, kad tėvas žada išleisti už seno, našlio.
O apie meilę, svarbiausią vedybų priežastį, kalbama gana santūriai ir lakoniškai, užuolankomis.
Šiai temai skirtos tik kelio dainos.
Kaip Veliuonos varpelis?
Įspūdingiausios šios dainos melodijos taip pat nutviekstos tyro veržimosi į aukštumas.
Pačių vestuvių dainų leitmotyvai kiek negu piršlybų dainų.
Vestuvių dainos vaizduoja svarbiąsias būsenas, kurias patiria žmogus, žengdamas šį gyvenimo žingsnį.
Senoviška šeimos sankloda lėmė, kad vedybos nuotakai būdavo didelė drama.
Kaip matyti iš vestuvių eigos jaunosios namuose, ištekėjimą ji suvokdavo vos ne kaip savęs - gyvo žžmogaus - laidotuves.
Tai rodo ne tik ryšku ir iš dainų.
Šitos bendros nuotakos tradicija nusidriekia į labai tolimą praeitį.
Verkti per vestuves reikalaudavo tradiciniai papročiai.
Bet ir dabartis nebūdavo džiuginanti: per vestuves nuotaka atplėšiama nuo tėvų ir gimtųjų namų.
Prasidėdavo ne tik sunkūs ištekėjusios moters darbai ir rūpesčiai, bet ir tekdavo paklusti vyro tėvų valiai, ji prarasdavo paskutiniuosius savarankiškumo trupinius.
Todėl taip graudžiai atsisveikinama su jaunyste, mergyste, taip gaila išsiskirti su jaunimu.
Šie jausmai ir yra vienas iš vestuvių dainų leitmotyvų.
Atsisveikinimo su jaunyste, mergyste išgyvenimai atskleidžiami per simbolius: apgailima kaselė, rūta, vainikas ir kt.
Kitas leitmotyvas - išsiskyrimas su tėvais, broliais, seserimis, su gimtaisiais namais.
Aitrinama širdis, kad nebematys visko, prie ko taip prisirišta, kad jau daugiau nebedirbs, nebepadės tėvams, nebeslaugys jų.
Vienas iš tokių kūrinių - garsioji XVIII a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje užrašyta mergvakario daina “Aš atsisakiau savo močiutei”.
Nuotaka graudinasi atsiskirdama nuo močiutės: jau prisiverpė “baltų linelių”, prisišiūravo “baltų stalelių”, prisišlavė ”kiemo vejelės”.
Dar vienas ryškus vestuvių dainų leitmotyvas - vargas, laukiantis anytos namuose.
Lengvo gyvenimo viltys ištekėjusios griaunamos jau per piršlybas: bernelio žadami “riešutėliai”, “obuolėliai”, “uogelės” reiškia ašaras , aatodūsius, žadami sidabro kalneliai, deimanto akmenėliai tėra smėlis ir titnagas.
Piršlybų dainose šie vargo vaizdai dar toli, o vestuvių dainose - čia pat.
Apie vargą dainuojama ir vežant kraitį, ir pinant vainiką kai prašoma neįpinti “vargios rūtelės”, “juodo vargelio”, išvažiuojant pas jaunąjį, per gaubtuves ir kt.
Vargo vaizdas metaforiškai išplėtotas dainoje “Beauštanti aušrelė”.
Toks poetinis mitinis vaizdinys, sukurtas iš karčios moters patirties, buvo gludintas tūkstantmečius.
Jaudina noras išsiveržti iš vargo, nors nebūta jokių galimybių.
Meno aukštumos
Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis idealiomis paskatomis.
Jos peržengė taikomojo apeiginio meno ribas, iškilo į tikrojo meno erdves.
Dainos tai pasiekė visuotinai sureikšmindamos piršlybų ir vestuvių papročių bei apeigų išgyvenimus.
Šioje poezijoje nuolat plazda amžinos jaunystės, meilės, namų, vargo, skriaudos temos.
Dainos atveria taurų dvasinį pasaulį, žavi nuotaikingumu, jausmingai išreiškia žmogiškojo grožio idealus.
Šitokio žavesio kupina kiekviena meniška daina.
Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, į vestuvinę dainą “Oi giria giria”.
Ji perdėm dzūkiška, nors paplitusi ir Užnemunėje.
Prasideda aukštąja gaida - iš karto sukuriama kulminacijos įtampa.
Pradžios vaizdai dvelkia tyru intymumu.
Netiesioginis kreipimasis į girią, sustiprintas pakartojimų, mažybinių formų, neįprastos žodžių tvarkos - inversijos, epiteto žalioji, baigiasi eilute “pilna drabnų paukštelių”.
Ar ne jie simboliška užuomina antrame posme apie žmogiškojo džiaugsmo nepastovumą pažadina nerimą?
Tolesni posmai iš išorės glaustai ir santūriai, bet jautriai ir dėmesingai praskleidžia dukros, ne savo valia tekančios, atiduodamos į svetimą šalelę, jausmus.
Atsisveikinimo liūdesys nėra tik asmeninis išgyvenimas.
Daina pulsuoja žmogiškumu, neapsakoma užuojauta nuotakai, nelengvai jos daliai.
Suprantama, dėl ko nuskriaustoji dilgina motinai širdį, tai didina išsiskyrimo graudulį.
Nenumaldyta gėla ir baigiasi dalis dainos variantų, ją atliepia melodija, sukuria atitinkamą nuotaiką.
Apžvelgtoji daina santūriai reiškia jausmus, o visa vaizdinė paletė tikroviška, alsuojanti gamtos ir šeimos gyvenimo įspūdžius.
Kitose dainose poetinė mintis netrunka nuskrieti į fantastinį simbolinį pasaulį.
Pakiliai suvokiami vėlyvo vakaro tamsoje mirgantys žibintai, padaryti iš geltonų ir raudonų išskaptuotų burokų - jie “aukso liktorėliai”! bet iš karto plūsteli iš dainos neramus namų pasiilgimas, prasiveržia didelis nuotakos noras, kad rūpintųsi jos dalia, šeimoje lauktų pats artimiausias žmogus.
Iš gilumos tuoj plūsteli kitas jausmas: savo jaunystės, mergiškų dienų negailėjimas.
Juk ir į tėvų namus grįžo tikėdamasi susigrąžinti valią valužę.
