Sraigtinė pavara - tai mechanizmas, kuris paverčia sukamąjį judesį slenkamuoju, naudodamas sraigto ir veržlės principą.
Sraigtinės pavaros yra dviejų pagrindinių tipų: slydimo ir riedėjimo.
Slydimo sraigtinė pavara
Slydimo sraigtinėje pavaroje paprastai sukasi sraigtas, o veržlė slenka, arba atvirkščiai - veržlė sukasi, o sraigtas slenka. Sraigtas dažniausiai gaminamas iš plieno ir atremtas slydimo guoliais abiejuose galuose. Didelio žingsnio sraigtams gali būti naudojami teleskopiniai sraigtai. Mažų poslinkių sraigtai gali būti su diferenciniu sriegiu, kurį sudaro du vienodos krypties, bet skirtingo žingsnio sriegiai. Vienas sriegis sudaro kinematinę porą su stovu, o kitas - su veržle, kuri gali slinkti kreipiančiosiomis. Tokiu būdu, sraigtui apsisukus vieną kartą, veržlė pasislenka per sriegių žingsnių skirtumą. Veržlė dažniausiai gaminama iš bronzos, žalvario arba plastiko.
Slydimo sraigtinės pavaros konstrukcija yra paprasta, tačiau ji greitai dėvisi, o jos naudingumo koeficientas svyruoja nuo 0,2 iki 0,5. Hidrostatinės slydimo sraigtinės pavaros pasižymi mažesne trintimi, nes veržlė turi griovelius, į kuriuos patenka suslėgtas tepalas.
Riedėjimo sraigtinė pavara
Riedėjimo sraigtinė pavara gali būti rutulinė arba ritininė.
- Rutulinė sraigtinė pavara: Sraigto ir veržlės paviršiuose yra sraigtiniai, dažniausiai pusiau apvalūs grioveliai, kuriais juda rutuliukai. Rutuliukų judėjimo trajektorija yra uždara - jie grįžta atgal per kanalą, esantį veržlės įdėkle.
- Ritininė sraigtinė pavara: Šio tipo pavaroje naudojami įsriegti ritinėliai, kurie juda tarp sraigto ir veržlės kaip satelitai. Ši sraigtinė pavara yra gana standi ir gali perduoti didelį sukimo momentą.
Elektros pavara
Elektros pavara - tai elektromechaninė sistema, kuri paverčia elektros energiją mechanine ir atvirkščiai, judindama darbo mašinos įtaisus, atliekančius vykdomąsias operacijas. Dėl šios savybės elektros pavaros plačiai taikomos gamyboje. Šiuolaikinėje pramonėje vis dažniau naudojamos automatizuotos elektros pavaros. Ventiliatorius yra vienas iš elektros pavaros taikymo pavyzdžių.
Pagrindinės elektros pavaros dalys
Pagrindinės ir privalomos elektros pavaros dalys yra:
- Keitikliai: Tai elektros energijos keitikliai, kurie keičia jos parametrus, tokius kaip įtampa ar dažnis.
- Perdavimo įtaisas: Šis įtaisas, dėl galimo rezonanso, palaiko nevienodus variklio rotoriaus ir darbo įtaiso sūkių dažnius.
- Valdymo įtaisas: Jo paskirtis - valdyti elektros variklį. Valdymo įtaisai skirstomi į įvairius tipus, priklausomai nuo atliekamų funkcijų ar ypatumų.
Klasifikacija
Elektros pavaros gali būti klasifikuojamos pagal kelis kriterijus:
- Paskirtis darbo mašinose: Pagal tai, kokiai darbo mašinai ar jos daliai skirta pavara.
- Variklių skaičius ir jų ryšys su darbo mašina:
- Grupinė pavara: Viena elektros pavara valdo keletą vienos mašinos ar keleto mašinų darbo įtaisų.
- Individualioji pavara: Elektros pavara suteikia judesį tik vienam mašinos darbo įtaisui; variklis ir darbo mašina sudaro vientisą konstrukciją.
- Susietoji pavara: (detaliau neapibrėžta tekste).
- Pagal naudojamą variklį: Nuolatinės elektros srovės, asinchroninė, sinchroninė pavara.
- Pagal keitiklį: Tranzistorinė, tiristorinė pavara.
- Pagal automatinio valdymo įtaisą: Automatizuota, programinio valdymo pavara.
- Pagal perdavimo įtaisą: (detaliau neapibrėžta tekste).
Istorinis pavyzdys: VW Typ 166 „Schwimmwagen”
II Pasaulinio karo metais pasirodęs automobilis VW Typ 128/166 „Schwimmwagen” buvo karo pramonės kūdikis. Jo dizainas nebuvo orientuotas į komfortą ar estetiką, o atspindėjo karinius poreikius. Nors tai ne pats gražiausias automobilis, skonis yra subjektyvus.
Naujam projektui buvo panaudotas „Volkswagen” variklis ir tiltai, kurie pradėti gaminti 1940 m. 30 nulines serijos automobilių „VW Typ 128” buvo išbandyti ir neblogai pasiteisino. Vokiečių Vermachto atstovai pateikė pastabas, ir 1941 m. prasidėjo „VW Typ 166” projektavimas. Jau 1941 m. rugpjūtį prasidėjo naujo automobilio bandymai. Po sėkmingų bandymų prasidėjo serijinė gamyba. Iki 1942 m. pabaigos buvo pagaminta 511 „VW 166” automobilių.
Konstrukcija iš esmės buvo analogiška „128-ajam”, tačiau „VW Typ 166” buvo kompaktiškesnis ir lengvesnis. Jo gabaritai buvo 3800x1450x1615 mm, bazė - 2000 mm, provėža - 1220 mm priekyje ir 1230 mm gale, svoris - 900 kg. Šis nedidelis automobilis talpino 4 karius su visa ginkluote ir galėjo važiuoti visur, kur pravažiuodavo vikšrinė technika, net ir su silpnu 4 cilindrų, oru aušinamu opoziciniu 1131 cm³ darbinio tūrio varikliu, kurio galia siekė vos 25 AG!
Prie variklio buvo pritvirtinta 5 laipsnių pavarų dėžė su 4 „normaliomis” pavaromis ir penktąja „šliaužiančiąja” pavara. Didžiausias greitis 4 pavara siekė 90 km/h, o „šliaužiančiąja” - 3 km/h. Pravažumui padidinti pagrindinėse pavarose buvo sumontuoti savaime užsiblokuojantys diferencialai, o ratų stebulėse - reduktoriai, padidinę automobilio klirensą.
„VW Typ 166” buvo varomas galiniais ratais, tačiau esant poreikiui buvo galima įjungti ir priekinį tiltą, kuris buvo varomas nuo pavarų dėžės ateinančiu kardaniniu velenu. Pravažumą taip pat didino plačios, žemo slėgio 200-12 dydžio padangos.
Automobilis buvo varomas grandinine pavara nuo alkūninio veleno galo, kuris kyšojo iš korpuso. Vandenyje buvo naudojami du irklai, padedantys pasiekti krantą varikliui sugedus. Vairavimas vyko pasukant priekinius ratus. Greitis vandenyje siekė 12 km/h, o degalų sąnaudos - nuo 7 iki 10 litrų benzino per valandą. Degalų atsarga dviejuose bakuose sudarė 50 litrų.
Manoma, kad šiuo metu pasaulyje yra išlikę apie 200 „VW Typ 166” automobilių. Dalį jų galima pamatyti muziejuose, dauguma priklauso kolekcionieriams ar kitiems automobilių entuziastams. Kiekvienais metais jie renkasi į sąskrydžius prie upių. Vienas iš žinomiausių tokių sąskrydžių vyksta Austrijoje, netoli Pasau. Lietuvoje tokių automobilių nėra žinoma, tačiau Latvijoje yra išlikęs vienas egzempliorius.