Lietuvos ir Švedijos ministerijų, atsakingų už transportą, ekspertai šiandien nuotoliniu būdu susitiko pasidalinti patirtimi įgyvendinant ES žaliojo kurso tikslus susisiekimo sektoriuje.
Švedija yra viena iš svarbiausių Lietuvos eksporto partnerių. Vien pirmojo šių metų pusmečio Lietuvos eksporto į Švediją vertė - beveik 500 milijonų eurų. Praėjusiais metais Švedija buvo antra didžiausia lietuviškų mechaninės inžinerijos gaminių importuotoja, nusileidžianti tik Vokietijai. Šie Lietuvoje pagaminti aukštos pridėtinės vertės gaminiai perkami tokių Švedijos įmonių kaip „Volvo“, „Scania“, „Husqvarna“. Švedija taip pat yra didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje. Per pastaruosius penkerius metus jos investicijos išaugo daugiau nei 3 kartus ir dabar viršija 3 milijardus eurų. Lietuvoje veikia 200 Švedijos kapitalo įmonių, kuriose dirba daugiau nei 11 tūkstančių mūsų šalies žmonių.
„Skaidrios ir atsakingos vadybos tradicijas puoselėjantis Švedijos verslas vis dažniau renkasi Lietuvą, nes čia atranda ne tik sparčiai augančią, konkurencingą ekonomiką, bet ir modernias idėjas, sumanius ir darbščius žmones.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė drauge su į Lietuvą valstybinio vizito atvykusiu Švedijos Karaliumi Karlu XVI Gustavu dalyvavo Švedijos verslo apdovanojimų ceremonijoje. Renginio metu Prezidentė ir Švedijos Karalius Karlas XVI Gustavas įteikė tris nugalėtojų statulėles. Geriausia metų socialinės atsakomybės iniciatyva pripažintas LESTO bei Lietuvos vaikų ir jaunimo centro projektas, skatinantis Lietuvos mokyklas plėtoti vaikų ekologines idėjas. Apdovanojimas už tvarią plėtrą atiteko įmonių grupei „Ernestena“ už inovatyvių ir gamtą tausojančių biokuro technologijų vystymą. Apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo su Švedijos karališkąja pora atvykusi gausi, 23 Švedijos įmonėms atstovaujanti verslo delegacija.
Ministras Marius Skuodis žiniasklaidai yra pareiškęs, kad siekdamas užtikrinti patogų tarpmiestinį susisiekimą, ieškos sprendimų, kokią optimalią susisiekimo sistemą Lietuvoje norėtų matyti.
9 ha teritorija Vilniuje, kurioje dabar įsikūręs Verkių autobusų parkas, artimiausiais metais taps didžiausia pokyčių erdve visame mieste.
„PSA Group“ ir „Fiat Chrysler Automobiles“ (FCA) koncernus vienijanti grupė „Stellantis“ oficialiai paskelbė apie ruošiamą naują vandenilio degalų elementais varomų transporto priemonių platformą.
Dėl neramumų Artimuosiuose Rytuose sutrikęs naftos transportas degalų kainas pastarosiomis savaitėmis verčia kilti vis aukščiau.
23 šalies verslo ir valdžios institucijos pirmadienį pasirašė memorandumą „STOP kelių gadinimui“, kuriuo numato saugoti Lietuvos kelius nuo perkrauto transporto.
Vienintelė šovinių gamintoja Baltijos šalyse, Kaune veikianti „Giraitės ginkluotės gamykla“ pradeda eksploatuoti naujus 2,645 mln. eurų vertės gamybos įrenginius.
Lietuvos gyventojų finansinė sveikata gerėja ir šiuo metu yra geriausia tarp Baltijos šalių, rodo naujausi „Swedbank“ finansinės sveikatos indekso duomenys.
Dėl karo Artimuosiuose Rytuose sparčiai kylant naftos kainoms, Europos Centrinis Bankas (ECB) ketvirtadienį paskelbė toliau paliekantis galioti 2 proc. palūkanų normą.
Griovimo darbų paslaugos dažniausiai tampa aktualios tada, kai senas statinys nebeatitinka poreikių, kelia riziką arba trukdo naujam projektui.
Net 30,4 proc. mažiausias - iki 500 eurų asmeniui per mėnesį - pajamas gaunančiųjų teigia, kad jiems trūksta pinigų maistui.
Įmonių finansiniai metai nesutampa su mums įprastais kalendoriniais. Jie prasideda balandžio 1 d. 2016-2017 m. - 37,369 mln. 2017-2018 m. - 41,022 mln. 2019-2019 m. - 64,356 mln. 2019-2020 m. - 53,27 mln.
Šiemet sausio 1 d. Klaipėdos mieste buvo 13 961 darbo neturintis asmuo. Tai sudarė 15,5 proc. Akivaizdu, kad buvę YWT darbuotojai dar labiau „pagerins“ šią statistiką.
"Šiuo metu esame susitelkę į baigiamuosius procesus gamyboje ir maksimalų rūpestį savo darbuotojais. Kiekvienam gamyklos darbuotojui yra suteikiama papildoma finansinė išmoka. Prieš kurį laiką kreipėmės į miesto ir regiono darbdavius. Taip pat organizavome ir gyvus darbuotojų susitikimus su potencialiais darbdaviais. Mūsų darbuotojai dėl savo patirties ir aukštos kvalifikacijos yra paklausūs kitose kompanijos.
Klaipėdos LEZ valdymo bendrovės generalinis direktorius Eimantas Kiudulas teigia: „Nepaprastai vertiname “Yazaki" indėlį į Klaipėdos ir Lietuvos automobilių pramonės raidą.“
„Kai sužinai apie tokius dalykus, pirmiausia keli sau klausimą - ar mes viską padarėme, kad taip neįvyktų?“ - teigia V. „Deja, bet tai visiškai nepriklauso nei nuo miesto, nei nuo Lietuvos valdžios. Tai didelio tarptautinio koncerno vadovų sprendimas optimizuoti savo veiklą“, - „Vakarų ekspresui“ sakė V. „Tai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus. Darbuotojai taip pat buvo informuojami apie tokias tendencijas“, - sako V. „Nors ne visi, tačiau didžioji dalis darbuotojų rado galimybę toliau dirbti. Jie įsidarbino tiek Klaipėdos LEZ įmonėse, tiek kitose mieste ir aplink jį esančiose gamyklose“, - „Vakarų ekspresui“ sakė V. „Tikrai neturiu tokios informacijos“, - V.
Po „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“ pranešimo apie numatomą 435 darbuotojų atleidimą Užimtumo tarnyba turi ir optimistiškai nuteikiančių žinių. Didelę dalį šios įmonės personalo - iki 300 - norėtų įdarbinti naujas investuotojas. Su tokiu pasiūlymu sutiktų net 70 proc.
"Naujas investuotojas, vykdantis analogišką veiklą, susidomėjo galimybėmis atidaryti gamyklą Klaipėdoje. Galimybė dirbti naujo investuotojo įmonėje sudomino ne visus. Jiems Užimtumo tarnyba pateikė kitų darbdavių siūlomas laisvas darbo vietas, kontaktus.
Reikia suprasti, kad keičiasi situacija rinkoje ir Lietuva nebėra pigios darbo jėgos šalis. Nenuvertindami to darbo sutikime, kad surinkimas nėra tas darbas, kuris reikalauja aukštos kvalifikacijos. Kol buvome pigios darbo jėgos šalis, toks verslas čia kūrėsi. Dabar, kai darbo jėga Lietuvoje brangsta, prasideda natūralūs procesai, kad tokie investuotojai ima trauktis. Tikrai gaila ir apmaudu. Bet siekdami tapti turtingesne valstybe turime suprasti, kad kai kurie paradimai yra neišvengiami. Aišku, reikia ieškoti būdų, kaip juos pritraukti ir išsaugoti. Negaliu garantuoti šiuo atveju, tačiau kartais investuotojai traukiasi dėl brangstančios darbo jėgos. Globaliame pasaulyje yra daugiau vietų, kur toks nelabai aukštos kvalifikacijos surinkimas gali būti atliekamas pigiau.
Kinijoje sėkmingai besiplečiančios Lietuvos įmonės „Fermentas“ generalinis direktorius ir netoli Honkongo esančiame Šendženo mieste įsteigtos įmonės „Fermentas China“ valdybos pirmininkas Algimantas Markauskas dar kategoriškesnis: palyginti su Šendženu, Čikaga atrodo kaip kaimas, tad Kinija tikrai nėra trečiojo pasaulio šalis.
Šių metų birželį Šanchajaus dienraštis „Shanghai Daily“ paskelbė, kad Kinijos automobilių gamintoja „Geely“ susitarė su amerikiečių bendrove „Ford“ dėl jos valdomos bendrovės „Volvo“ pirkimo, o žurnalas „The Wall Street Journal“ ją įvardijo dar ir kaip galimą „General Motors“ (GM) valdomos kitos Švedijos automobilių gamintojos SAAB pirkėją. Tai būtų buvęs antras iš amerikiečių nupirktas automobilių prekių ženklas šiemet. Anksčiau kinų koncernas „Tengzhong Heavy Industrial Machinery“ iš GM nupirko „Hummer“. Tą patį birželį daugelis analitikų pažymėjo, kad dėl esamos ekonomikos padėties kinų bendrovėms dabar geras metas pradėti pasaulinį verslą. „Geely Automobile Holdings“ iš pradžių neigė žiniasklaidos pranešimus dėl savo ketinimo perimti „Volvo“, tačiau vėliau pareiškė, kad dalyvautų konkurse įsigyti „Volvo Cars“, jei sandorį paremtų Kinijos vyriausybės valdoma investicijų bendrovė. „Geely Automobile Holdings“ vadovas Gui Sheng Yue teigė, kad „Geely“ galėtų pasinaudoti „Volvo Cars“ turimu technologiniu pranašumu, o pačiai švedų bendrovei kinai galėtų suteikti konkurencingumo jų šalies rinkoje.
Pasak GM atstovų, pardavimas ir toliau viršys ankstesnes prognozes, nes beveik visi rinkos segmentai nesustabdomai auga. Be to, esama ženklų, kad recesijos kamuojamos Amerikos bendrovės „kraustosi“ į Kiniją. „China Daily“ duomenimis, daugumos JAV bendrovių verslas Kinijoje pelningas ir jos siekia paspartinti savo investicijas. JAV ir Kinijos verslo tarybos vykdytoje apklausoje 84 proc. respondentų teigė, kad per nuosmukį jų verslas Kinijos regione išliko pelningas. Pasak beveik 90 proc. tarybos narių, Kinijos rinka, vertinant visuotinio investavimo aspektu, - viena iš penkių pirmaujančių. Spalio pradžioje ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pakeitė Kinijos ekonomikos augimo prognozę 2010 metams. Pasak „Bloomberg“, šiuo metu prognozuojamas Kinijos ekonomikos 2010 m. augimas - 9 proc., o ankstesnės prognozės numatė 8,5 proc. kilimą.
Politologas Zbigniewas Brzezinski savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ pranašavo, kad 2015 m. pasaulyje varžysis trys didžiosios galybės - Kinija, Jungtinės Valstijos ir Europa. Savo reformų ir atvirumo politika oficialiai startavusi 1978-aisiais (esama manančiųjų, kad ji prasidėjo 1972 m., kai tuometis Amerikos prezidentas Richardas Nixonas susitiko su kinų lyderiu Mao Dzedongu), Kinija per trisdešimtmetį pavirto kone laisvosios prekybos pasauliniu bastionu. Tarkime, Kinijos ir Japonijos metinė prekyba siekia 200-300 mlrd. dolerių. Nuo tada, kai 1975-aisiais oficialiai užmezgė santykius, prekyba tarp Europos Sąjungos (ES) ir Kinijos išaugo 40 kartų. Neseniai išsiplėtusi Bendrija tapo didžiausia Kinijos prekybos partnere ir didžiausia jos eksporto rinka.
„The Wall Street Journal“ spalio pradžioje citavo Serbijos ekonomikos ministrą Mladaną Dinkičių, pareiškusį, kad Pekinas tampa svarbiu Belgrado partneriu. Neseniai Kinija skyrė 200 mln. eurų lengvatinį kreditą tiltui ir magistralei Belgrade tiesti (60 proc. darbų atliks kinų, 40 proc. - serbų bendrovės). Iš viso Pekinas Serbijai per artimiausius kelerius metus žada suteikti milijardą eurų. Milijardą eurų kinai paskolins ir Moldovai. Ukrainos spaudoje spalį buvo pasirodžiusi informacija apie galimybę Kijevui bendradarbiauti su Pekinu karinių technologijų srityje. Dera priminti, kad Kinija turi didžiausią pasaulyje 2,25 mln. kariškių armiją, o technologijų dairosi taip beatodairiškai, jog kelia nerimą net Rusijai. Pasak Ukrainos dienraščio „Zerkalo nedeli“ (straipsnis „Geltonojo drakono žavesys“, 2009-10-08), prieš kelerius metus Maskva nedvejodama pardavė kinams karinius laivus 3 PC C-300, bet dabar labai abejoja, ar verta parduoti naikintuvus Su-33. Pasak dienraščio, ukrainiečiai galėtų vietoj rusų tiekti Kinijai aukštosios technologijos karinę techniką. Ši šalis jau pardavė kinams karinių laivų dujų turbinų gamybos technologijas, 2009-ųjų liepos pradžioje „Ukrspeceksport“ su Kinijos gynybos ministerija pasirašė sutartį dėl desantinių laivų su oro pagalve pardavimo. Ukrainiečiai modernizuoja ir kinų karinę aviaciją.
Rugpjūčio pabaigoje Lietuvos ūkio ministerijoje lankęsi Kinijos automobilių gamintojos „Beijing Auto“ atstovai domėjosi, ar Lietuvoje jie galėtų surinkti automobilius Europai arba čia juos sandėliuoti. Koncernas „Beijing Automotive Industry Holding“ taip pat buvo minimas kaip vienas iš dviejų galimų „Volvo“ pirkėjų. Taigi, Kinija turi pinigų ir dairosi į Vakarus, tad - ir į Lietuvą. O ką mes?
Kitos šalys vis dėlto labiau stengėsi. Štai Lenkijos vyriausybė Pietų Korėjos bendrovę LG tiesiog „nusipirko“ už 207 mln. eurų. Paskui ją į šalį atėjo nemažai LG tiekėjų, dabar Kobežycių miestas šalia Vroclavo taip ir vadinamas „LG Koberzyce“ dėl jame esančių daugybės su LG susijusių bendrovių, o pati Lenkija tapo vienu iš tiltų Pietų Korėjos bendrovėms ateiti į Europą. Šalia Torunės miesto gamyklą pastačiusią įmonę „Sharp“ kartu su penkiais tiekėjais Lenkija prisiviliojo už 109 mln. eurų. Šis projektas sukūrė beveik 10 tūkst. naujų darbo vietų. Žinoma, Lenkijos rinka gerokai didesnė nei Lietuvos, bet šios šalies atvirumas užsienio investicijoms atliko nemenką vaidmenį, tad dabar ši valstybė geriau nei daugelis išgyvena sunkmetį.
Kinijoje yra daug pinigų. Naudodamasi krize, Kinijos vyriausybė mėgina judėti į Europą, siekdama gauti priėjimą prie moderniausių technologijų. Žvalgosi ir į didelius infrastruktūros projektus. Kol kas ES rinką kinams apriboja muitai. Bet jei 30 proc. prekės (tarkime, automobilio) vertės sukuriama čia, laikoma, kad prekė „gimė“ ES, ir jai muitai netaikomi. Todėl Kinijos investuotojams gali būti patrauklūs dviračių ar automobilių surinkimo projektai ES valstybėse. Dideliam projektui reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos ir didelių plotų gamykloms, todėl be palankaus valstybės požiūrio jį įgyvendinti sunku. Tarkime, Lietuvoje pramonės parkai ir laisvosios ekonominės zonos suskirstytos į nedidelius (iki 5 ha) sklypus. Norint vykdyti iš tiesų didelį projektą, kuriam reikia kokių 20 ha, tenka susidurti su detaliojo plano pakeitimo procedūromis, galinčiomis užtrukti ir metus.
Pigios lietuviškos darbo jėgos kaip patrauklios aplinkybės vilioti į mūsų šalį užsienio gamintojus laikai pasibaigė. Kokiais argumentais dabar galėtume vilioti kad ir tuos pačius kinus? LEPA Investicijų skatinimo departamento direktoriaus nuomone, Lietuva Kinijos investuotojams galėtų pasiūlyti kurį nors šalies viešąjį logistikos centrą ar pramonės parką, kad jie ten galėtų steigti savo logistikos centrą.
Projektas gabenti krovinius iš Šiaurės Vakarų Kinijos per Kazachstaną ir Rusiją į Europą geležinkeliu kol kas tebėra ketinimai, tačiau jei jau apie tai kalbama (vis daugiau), norinčiųjų dalyvauti šiame projekte veikiausiai netrūksta. Šiais ketinimais labai domisi vokiečių „Deutsche Bahn“, pamažu jau pradėjęs judinti vadinamąjį Šilko kelio projektą. Lietuvos vyriausybės atstovai taip pat pradėjo pokalbius su Rusija ir Kazachstanu dėl galimybės siūlyti Kinijai vežti prekes į Europą, mat mūsų šalis galėtų pasiūlyti artimesnį kelią į Skandinaviją. Pasak A. Masilionio, kroviniai geležinkeliu atgabenami daugiau nei dvigubai greičiau negu jūra (vandens keliu - per 40-45 dienas, geležinkeliu - per 15 dienų).
Švedijos mieste Kalmare veikia kinų verslo parkas, per jį Kinijos verslas patenka į Skandinavijos rinką. Lietuva galėtų pasekti šiuo pavyzdžiu. LEPA Investicijų departamento direktorius kaip perspektyviausias, labiausiai tikėtinas Kinijos investicijų nišas Lietuvoje mato įvairių prekių surinkimą ir logistikos sektorių.
Gamybinio projekto įgyvendinimas (nuo idėjos iki funkcionavimo pradžios) paprastai užtrunka trejus metus. Britų banko „Barclays“ atėjimas nuo pirmų pokalbių per praėjusias Kalėdas užtruko iki šių metų rudens, bet pirmieji žingsniai žengti prieš 18 mėnesių, kai vieno Amerikos banko atstovai apsilankė Lietuvoje, ketindami steigti panašų centrą. Kai Amerikos bankas bankrutavo, vienas jo vadovų pradėjo dirbti „Barclays“ ir prisiminė ketinimus Lietuvoje, tad idėjos realizavimas buvo pratęstas jau su britų banku. Ši istorija parodo, kad užsienio investicijų „medžioklėje“ lemia daugybė taip pat subjektyvių veiksnių ir svarbi kiekviena smulkmena. Labai daug lemia gebėjimas megzti šiltus žmogiškus ryšius, kad užsienio bendrovė patikėtų esanti pageidaujama ir sulauksianti palaikymo. Investicijų viliojimas vis tiek primena grožio konkursą (čia minėtų logistikos centrų neabejotinai nori ir kaimynai latviai, estai, ir ne vien jie). Pietryčių Azijos verslininkus vilioti tenka ilgai, kantriai laukiant, kol jie priims sprendimą. Tačiau kartą apsisprendę, jie linkę veikti labai greitai. Kinijos specifika dar ir ta, kad tai centralizuota valstybė, taigi nė vienas doleris iš jos be valdžios leidimo neiškeliauja. Ir pastaruoju metu į Lietuvą atvykstančios įmonės yra valstybės. Išvada: jei mūsų šalies valdžia draugaus su Kinijos valdžia, šios šalies bendrovės norės plėstis Lietuvoje. Taigi, jei Lietuva nori su žinomais prekių ženklais siejamų rinkų ir technologijų, jai reikia gręžtis į Vakarus, jei apyvartos ir pinigų dabar - į Kiniją.
Pasak V. Siliaus, Vakarai linkę labiau bendrauti su Kinija nei su Rusija galbūt dėl to, kad Pekino vykdomoji valdžia užtikrina stabilią šalies raidą. Nors ir neišrinkta laikantis demokratinių procedūrų, Kinijos valdžia laikoma prognozuojama. Kinų verslininkai labai pragmatiški ir dirbdami svetur neprimeta savo kultūrinio stiliaus bei vertybių. Pasak „Fermento“ vadovo, Kinijos šiuolaikiškumą patvirtina tai, kad ši šalis investuoja į mokslinius tyrimus atliekančias bendroves Amerikoje. Be to, nors viską mėgsta daryti patys (iš labai darbščių kinų vadybininkų lietuviams reikėtų daug ko pasimokyti), pastaruoju metu iš savo šalies iškelia aplinką teršiančias įmones, perka didžiulius žemės plotus ir gamyklas Afrikoje. Anksčiau purvas „važiavo“ į Kiniją, o dabar iš jos iškeliamas. Todėl derėtų gana atsargiai vertinti Kinijos gamybinius planus Lietuvoje ir verčiau koncentruotis ties logistiniais projektais.
Vilniaus universiteto lektoriaus nuomone, galvodami apie kinų investicijų įsileidimą, daugiau problemų gali turėti patys lietuviai, nes mūsų šalyje tebėra gana tvirtas Kinijos kaip trečiojo pasaulio šalies įsivaizdavimas. Kadangi dauguma mūsų joje niekada nebuvo, stereotipas apie pigius sportinius batelius ir trečiarūšius marškinėlius labai tvirtas. Kinijoje to esama, bet yra ir daugybė puikios kokybės daiktų bei aukštosios technologijos pavyzdžių. Mums dar sunku suvokti, kad čia atvykęs kinų verslininkas gali statyti gamyklą, kurti darbo vietas ir mus išmokyti kurti verslą. Ištrūkę iš Sovietų Sąjungos, tebesidžiaugiame Vakarais kaip pasaulio centru, bet horizontas jau „nubėgęs“ ir į Rytus (tarp kitko, daugėja šalių, tokių kaip Australija, kur kinų kalba dėstoma bendrojo lavinimo mokyklose). Be to, nedera pamiršti, kad mūsų oligarchai save labai myli. Potencialiam kinų ar bet kurios kitos šalies investuotojui reikės būti labai apdairiam, kad kokiam vietiniam „oligopolui“ ar „grupei“ neužmintų ant kojos.
Gerokai skiriasi ir ministrų kabineto narių įveikiami atstumai: vieni jų kas mėnesį nuvažiuoja vos per 1 tūkst., kiti - net iki 4 tūkst. kilometrų. Naujausių automobilių teikiamu komfortu besimėgaujantys žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ir ūkio ministras Rimantas Žylius krašto keliais rieda žvelgdami pro BMW markės automobilių langus. K.Starkevičiaus naudojamas BMW pagamintas pernai, o R.Žyliaus - jau šiais metais. Ūkio ministerijos Viešųjų ryšių ir protokolo skyriaus atstovų teigimu, naujausiu BMW markės automobiliu ministras naudojasi tik ilgesniems atstumams, o į Vyriausybę, esančią Vinco Kudirkos aikštėje, Seimą ar kitas institucijas jis visada vyksta pėsčiomis. R.Žylius kas mėnesį nuvažiuoja apie 2,4 tūkst. kilometrų, o K.Starkevičiaus automobilis nurieda nuo 1,5 tūkst. iki 2,5 tūkst.
Į seniausius automobilius tenka sėsti socialinės apsaugos ir darbo ministrui Donatui Jankauskui, važiuojančiam 2002-aisiais pagamintu BMW 530, bei kultūros ministrui Arūnui Gelūnui, kurį veža tų pačių metų BMW 535. Gerokai skiriasi ministrų kabineto narių įveikiami atstumai: vieni jų kas mėnesį nuvažiuoja vos per 1 tūkst., kiti - net iki 4 tūkst. A.Gelūno automobilis kas mėnesį sukaria apie 3 tūkst., o D.Jankausko - apie 2,3 tūkst. kilometrų. Vokiškais „Audi“ automobiliais važinėja trys ministrai. Aplinkos ministro automobilis kas mėnesį nurieda apie 2 tūkst. kilometrų, švietimo ir mokslo ministro - apie 3 tūkst. kilometrų, o vidaus reikalų ministro - apie 2,5 tūkst.
„Ministrė ir Lietuvos kariuomenės vadas dar 2009-aisiais atsisakė dviejų aukščiausios klasės „Volvo S80“ markės automobilių, kurių nuoma mėnesiui kainuodavo apie 10 tūkst. litų. Iš automobilių nuomos sutaupyti 60 tūkst. litų 2009 metais buvo skirti Šaulių sąjungos rengiamoms vaikų vasaros stovykloms“, - teigiama LŽ atsiųstame Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamento atsakyme. Ministrę R.Juknevičienę vežiojantis automobilis kiekvieną mėnesį įveikia 2,5 tūkst. kilometrų atstumą, o viceministrus - apie 1,2 tūkst. kilometrų.
Saugiais švediškais „Volvo S80“ markės automobiliais mėgaujasi užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, važinėjantis 2006 metų gamybos mašina. Didžiausią distanciją kas mėnesį nurieda E.Masiulio „Volvo S80“ - beveik 2 tūkst. kilometrų, I.Šimonytės - 1,5 tūkst., o A.Ažubalio - tik 1,2 tūkst. Didžiausia - iki 4 tūkst. Pusantro karto mažesnį atstumą, 2,6 tūkst.
Tik Teisingumo ministerija be tarnybinių automobilių išsiverčia jau beveik metus. Ministro Remigijaus Šimašiaus patarėjos Vaidos Vencevičiūtės tvirtinimu, aukštiems ministerijos pareigūnams įveikiant trumpas distancijas tenka pasitelkti taksi bendrovių paslaugas. „Nuo 2011-ųjų birželio atsisakius nuosavo automobilių parko, transporto paslaugoms pirkti ministerija vidutiniškai išleidžia apie 5 tūkst. litų per mėnesį. Tai yra triskart pigiau nei išlaikyti automobilius ir mokėti atlyginimus vairuotojams. Mėnesio išlaidos vidutiniškai atsieidavo apie 16 tūkst. litų. Dar anksčiau, 2008-aisiais, vadovaujant ankstesnei Vyriausybei, ministerijos autoparkui išlaikyti reikėjo net 29 tūkst.
Penktadienį Stokholme susitikęs su SEB Baltijos šalių padalinio vadovu Davidu Teare'u p. "Manau, kad šitas bendradarbiavimas (su SEB banku - BNS) vyks ne tik problemų sprendimui, bet ir skatinant remti verslą, nes nuo kreditavimo priklauso ekonomikos plėtra", - Lietuvos radijui sakė p. "Buvo išsakyta (pozicija - BNS), kad šiuo metu vykdoma labai konservatyvi bankų politika, išduodant paskolas, ypač smulkiems ir vidutiniams verslininkams, ir gyventojams, kurie nori investuoti į gyvenamąjį būstą", - sakė p. "Plačiai apie tai (didesnes indėlių palūkanas ir mažesnes paslaugų kainas - BNS) nebuvo diskutuojama, bet jie žino, kad Lietuvoje yra nepasitenkinimas dėl per brangių paslaugų kainų. Ir tikrai buvo kalbama apie tai, kad paslaugų sfera - jei kalbant apie mažmeninę bankininkystę, apie gyventojus, kurie atsiskaito naudojantis bankų įvairiomis paslaugomis, lyginant su Estija, yra daug mažesnės - jų manymu, apie 30% Tai mano, kad galima būtų paslaugų kainą sumažinti, plečiant mažmeninę bankininkystę ir pritraukiant kuo daugiau žmonių, kurie naudotųsi", - teigė p. Ponas Butkevičius teigė, jog p. "Jie taip pat suinteresuoti greičiau spręsti skolų Vilniaus savivaldybėje klausimą. SEB grupė Vilniaus savivaldybei aktyviai skolino iki krizės, o "SEB lizingui" yra įkeistas Vilniaus savivaldybės pastatas, SEB finansavo ir Vilniaus aplinkkelio darbus. 2010 metais savivaldybės skolos, jos atstovų teigimu, SEB bankui siekė apie 200 mln. Lt. Visos savivaldybės skolos siekia apie 1 mlrd. Lt.
tags: #svedija #ekonomikos #ministras #volvo