Liepos 25 d. Bažnyčia tradiciškai pagerbia šv. Kristoforą - vieną iš ankstyvosios Bažnyčios kankinių, kurio kultas yra paplitęs tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje. Daugelis iš mūsų apie šį šventąjį žinome tik tiek, kad jis nešė per upę kūdikėlį Jėzų ir yra keliauninkų, ypač vairuotojų, globėjas. Tikrasis Kristoforo gyvenimas yra paslėptas po storu legendų sluoksniu, kuris sunaikino beveik visus istorinius faktus, todėl 1969 m. šio šventojo minėjimas buvo išbrauktas iš Visuotinio Romos kalendoriaus ir paliktas minėti tik ten, kur šio šventojo kultas yra gyvas. Romos martirologas (2005 m. redakcija) šiam šventajam skiria vos vieną eilutę: „Liepos 25 d., Likija (Turkija), šv. Hagiografinių tekstų tyrėjai pateikia tokią hipotetinę šventojo gyvenimo rekonstrukciją: šventasis Kristoforas (gr. Kristaus nešėjas) gimė Šiaurės Afrikoje, Marmarikos regione (dabartinė Libija). 301 ar 302 m. jis buvo paimtas į nelaisvę romėnų kariuomenės, kuri šiame regione vykdė karinę kampaniją. Jaunasis Kristoforas tampa romėnų įgulos Sirijos Antiochijoje kariu. Čia jis tampa krikščionimi, jį pakrikštija Aleksandrijos vyskupas Petras. 308 m. liepos 9 d. šv. Kristoforas yra nukankinamas. V-VI a. atsiranda pirmieji pamaldūs pasakojimai apie šv. Kristoforo kančią, kurie liudija šio šventojo kulto plitimą. Vakarų Europą šie pasakojimai pasiekė IX a. ir ilgainiui buvo taip dailinami, kol galiausiai legendinis Kristoforas užgožė pirmųjų amžių krikščionių kankinį.
Legenda apie Šventąjį Kristoforą
Žinomiausia viduramžių legenda pasakoja, kad šventasis Kristoforas buvo stiprus, stotingas vyras (2,3 metro ūgio) vardu Reprobus („Atmestasis“). Jo siekis buvo tarnauti tik galingiausiam valdovui pasaulyje, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę. Iš pradžių aukojosi karaliui, nes manė, kad jis galingiausias, bet, pamatęs, kad šis silpnas ir lengvai nugalimas, atsisakė. Vėliau šv. Kristoforas trumpam parsisamdė šėtonui, bet netrukus pamatė, kad šis bijo maldos, tad suprato, jog velnias taip pat yra silpnas, ir atsisakė jam tarnauti. Galiausiai Šv. Kristoforas apsigyveno pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokė tarnauti Viešpačiui - Pasaulio Valdovui.
Gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakako. Tada atsiskyrėlis jam patarė per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, kurie neįstengia pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavo būreliai žmonių. Vieną kartą pernešti per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi sunkesnis, kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs jis stengėsi nešti iš visų jėgų ir kai pasiekė upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada Šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė - dvasinė jėga. Kad Kristoforas įtikėtų, jog tas vaikelis tikrai yra Kristus, pastarasis padovanojo jam palmės lazdą ir pasakė, kad ta lazda netrukus pražys.
Matydamas Šv. Kristoforo ištvermę ir jėgą, jį nusamdyti panoro valdovas. Tačiau, pažinęs galingiausią valdovą - Kristų, kurio jis visą gyvenimą ieškojo, Šv. Kristoforas atsisakė tarnauti valdovas. Už tai buvo suimtas, įmestas į kalėjimą ir visaip kankinamas - deginamas karšta geležimi, guldomas ant įkaitinto geležinio suolo. Tačiau kankinys didvyriškai ištvėrė visas kančias ir liko nepalaužiamas, tvirtas kaip uola, pasitikintis Dievu ir jo neišsižadantis. Tada valdovas nakčiai į kalėjimą atsiuntė dvi gražias prostitutes, norėdamas taip jį suvilioti. Tačiau Šv. Kristoforas per naktį atvertė prostitutes į katalikų tikėjimą ir šios atsisakė savo darbo.
Istoriniai šaltiniai ir kultas
Nors legenda apie Kristoforą yra plačiai žinoma, jo istorinis egzistavimas nėra tiksliai patvirtintas. Manoma, kad Kristoforas galėjo būti vienas iš krikščionių kankinių, mirusių per Romos imperatoriaus Decijaus persekiojimus III amžiuje. Jis tikriausiai buvo nukirsdintas dėl savo tikėjimo. Dėl savo populiarumo ankstyvojoje Bažnyčioje jo kultas išplito visoje Europoje, o jo gerbimas išliko iki šių dienų.
Šventasis Kristoforas tapo keliautojų, jūreivių, vairuotojų ir kitų žmonių, susiduriančių su pavojais, globėju. Jo atvaizdas dažnai matomas šalia kelių, tiltų, automobiliuose ir bažnyčiose, skirtose keliautojų apsaugai. Kristoforas simbolizuoja ne tik fizinę jėgą, bet ir dvasinę stiprybę - tikėjimo galią, kuri gali nešti ir sunkiausias naštas.
Viduramžiais Šventojo Kristoforo kultas buvo plačiai paplitęs, ypač tarp keliautojų ir jūreivių. Šiandien jis yra populiarus globėjas vairuotojų ir tiems, kurie keliauja, todėl daugelis tikinčiųjų meldžiasi jo apsaugos kelionėse. Jo šventė minima liepos 25 dieną, nors kai kuriose vietose ji gali būti švenčiama ir kitomis dienomis. Jo vaizdinys dažnai rodomas kaip milžinas, nešantis vaiką per upę, o rankoje laikantis lazdelę, kuri kartais vaizduojama kaip medis su šaknimis. Tai simbolizuoja ne tik fizinę, bet ir dvasinę jėgą bei Kristoforo misiją tarnauti ir saugoti kitus.
Šventasis Kristoforas išlieka įkvepiantis pavyzdys visiems, kurie siekia tikėjimo, stiprybės ir pasiryžimo tarnauti kitiems. Jo istorija apie tai, kaip per upę nešamas vaikas pasirodė esąs pats Jėzus, parodo, kad per tarnystę artimui galima susitikti su Dievu. Kristoforas primena, kad tikrasis tikėjimas ir stiprybė kyla iš pasitikėjimo Dievu ir tarnavimo kitiems net sunkiausiomis aplinkybėmis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ir Šv. Jackas (ar Hiacintas) yra keliautojų globėjas.
Šventojo Kristoforo kultas Lietuvoje
Seniau Šv. Kristoforo statula stovėjo Vilniuje prie arkivyskupijos kurijos. Dauguma lakūnų ir vairuotojų nešiojo (dabar rečiau turi su savimi) ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties. Po Nepriklausomybės atkūrimo Šv. Kristoforo vardas Lietuvoje įamžintas 1994 m. profesoriaus Donato Katkaus iniciatyva įkuriant Vilniaus kamerinį orkestrą, kuris po metų buvo pavadintas Vilniaus miesto globėjo - Šv. Kristoforo vardu. 1998 m. Vilniaus mieste įsteigtas ir Šv. Kristoforo apdovanojimas, kuris kasmet įteikiamas labiausiai miestui ir miestiečiams nusipelniusiems Vilniaus gyventojams.
Šventasis Kristoforas yra vienas populiariausių šventųjų katalikų tradicijoje, laikomas keliautojų, vairuotojų ir jūreivių globėju. Nors apie jo gyvenimą žinoma mažai istorinių faktų, Kristoforo legenda daro jį simboliniu tikėjimo ir apsaugos nuo pavojų pavyzdžiu. Jo vardas reiškia „Kristaus nešėjas“, o labiausiai žinoma legenda pasakoja apie tai, kaip jis nešė vaiką per upę, nežinodamas, kad tai buvo pats Jėzus Kristus.
Kristoforo garbinimas turi gilias šaknis, siekiančias ankstyvąją Bažnyčią, nors jo istorinis tikslumas lieka paslaptis. Įdomu tai, kad jo vardas, „Kristaus nešėjas“, galėjo būti priskirtas jam vėliau, pabrėžiant jo tarnystę, o ne tai, kad jis iš pradžių taip vadinosi. Kai kuriose Rytų krikščionių tradicijose, ypač Sirijos ir Etiopijos Bažnyčiose, jo istorija šiek tiek skiriasi. Ten pasakojama apie jį kaip apie didelį, baisios išvaizdos vyrą, kurio veidas buvo panašus į šuns, ir kuris atsivertė į tikėjimą po susitikimo su Kristumi.
Viduramžiais jo populiarumas išaugo dėl apsaugos nuo staigios mirties, vadinamos „sine ulla spe“ (be jokios vilties), malonės. Tikima, kad pamačius jo atvaizdą, žmogus išvengdavo nelaimės tą pačią dieną. Dėl šios priežasties jo paveikslai buvo tapomi ant bažnyčių sienų prie įėjimų, kad kiekvienas galėtų jį pamatyti. Be to, jo šventė minima liepos 25 dieną, o senovėje šią dieną būdavo laiminami laivai ir kelionės. Šv. Kristoforo statulėlės, kurias sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma, gavo Virgilijus Alekna, Vilniaus mažasis teatras, Audrys Juozas Bačkis, Antanas Sučila, Eugenija Ulčinaitė, Rožė Beinorienė, Vidmantas Semsė, viešbutis „Centrum“, įmonė „Narbutas ir KO“.
Malda už saugią kelionę
Šventasis Kristoforas globoja keliauninkus. Todėl dera mašinoje turėti šio šventojo paveiksliuką ar medalikėlį. Tai nėra maginis amuletas, bet taip išreiškiamas troškimas, kad Dievas per šventojo Kristoforo užtarimą globotų kelionėje, saugotų nuo nelaimių, saugiau nuvestų ir parvestų.
Gerasis Dieve, per šventojo Kristoforo užtarimą suteik man išminties, dėmesingumo ir savitvardos vairuoti tvarkingai ir saugiai. Pagelbėk gerbti ir nuoširdžiai rūpintis kitais eismo dalyviais ir apsaugok nuo nelaimių, kad sėkmingai pasiekčiau kelionės tikslus.
The Story of Saint Christopher: Patron of Travelers
tags: #sventasis #vairuotoju #globejas