Atskrido į Havaną be nuotykių, Aeroflot alco neduoda, miegot sunku. Havanoje iš oro uosto nuvažiuot į centrą kainuoja 25$, bet girdėjau, kad galima nuvažiuot autobusu už vieną pesą (1/25=0.04$). Oro uosto taksistai neįkyrūs, bet vis tiek nenorėjau jiems taip brangiai mokėti, todėl tokios porelės kubiečių paklausiau apie autobusus, bet jie nieko nežinojo ir pasiūlė man su jais kartu važiuot į miestą.
Jie dirbo Ekvadore, moteris - išsidažius elektropink, nagai rožiniai kaip ir lūpos, visur auksai blizga, bičas - toks apsitempęs maikę, žodžiu abu labu gražūs. Sunku buvo suprasti, ką jie kalba, gal dėl akcento, o gal, kad kol jie po skrydžio ilsėjosi oro uoste ant suoliuko, tai išgėrė gal po 3 alaus. Kol jie gėrė, o aš laukiau, tai gėrėjausi pirmomis pamatytomis senovinėmis mašinomis, kas jiems yra ne „senovinės mašinos“, o „mašinos“. Man kaip filmas viskas atrodė, o jiems viskas kaip visada.
Nuvažiavom iki stoties, kur aš jau turėjau varyt atskirai su miesto autobusu, bet pasirodė, kad tai ne ta stotis. Tada taksistas nelabai patenkintas nuvežė visus iki ten kur reikia (nors iš pradžių tai labai jau manim džiaugėsi, net nupirko pakelį skrudintų žemės riešutukų). Sumokėjom aš -10$, jie abu 15$. Iš tos stoties aš nuvažiavau su dviem miesto autobusais iki Kapitolijaus.
Mane palydėjo toks senukas, pamačiau kaip vyksta veiksmas autobusuose, kaip ir buvau skaičiusi: jie sausakimši ir kai stotelėje žmonės laukia autobuso, tai atėję paklausia kuris paskutinis (ultimo?), kad žinotų savo eilę. Pirmam autobuse neėmė pinigų, o antram daviau 20 pesų (~1$) ir negavau grąžos, senis tiesiog įsidėjo į kišenę. Vakare sužinojau, kad čia mane pirmą kart apgavo, nes važiavimas kainuoja 1 pesą, o ne 20. Na bet čia tik 1$ klausimas, tai pagalvojau, kad čia man pigi treniruotė su apgavystėmis ir nesusiparinau visai.
Nebuvau pasiskaičius detaliai kur man apsigyvent ir nieko nebuvau rezervavus, tai nuėjau į pigų Xiomara Casa Particular iš wikitravel ir apsigyvenau už 8$ su pusryčiais kambary su 3 lovom, kur gyveno japonė Nat ir japonas vardo nežinau. Čia buvo pigiausia nakvynė per visą kelionę, kai šiaip Havanoj neva tai viskas labai brangu. Iš tos casas per balkoną matėsi Kapitolijus, tai manau labai neblogas variantas tie 8$. Dar tam hostely buvo 2 korėjiečiai ir visi kiti japonai. Visi gražūs labai, korėjiečiai dar ir labai bendraujantys ir vaišingi.
Išėjau pasivaikščiot, nuėjau prie Malecon (tokia pakrantė), galvojau paskaitysiu LP ir paplanuosiu ką man veikt toj Kuboj ir išvis, kas čia ir kaip. Porelė čekų paprašė juos nufotkint, tai dar ir telefonais apsikeitėm prie to pačio, ir kažką neva tai apsitarėm, gal vėliau susitikt, bet labai jau man jie švarūs geručiai ir ne mano kalibro pasirodė, tai nelabai ir planavau su jais reikalų turėt. Aj dar nusipirkau 1 buteliuką alaus ir 1,5 L vandens už 2,8$, siaubas kai pagalvoji kad čia Kuba!
Atsisėdau ant to molo ir už 2 min prisistatė man jaunuolis toks, angliškai kalbantis vietinis. Nespėjau nė alaus atsidaryt, o jis ir nesugebėjo, nes toks paprastas buvo vaikinas, kuprinėlėj nieko neturėjo, nei žiebtuvėlio, nieko. Labai jau patikau, sako tu maladiec mano favorite, jau supratau kas tu per viena. Kažką pakalbėjom, sakiau, kad mano vyras dirba, tai negalėjo važiuot i Kubą, bet jam buvo dzin tas mano vyras. Pradėjo jis man pasakot savo meilės nuotykius, nu galvoju čia ir bus tas jinetero (sukčius, kuris paskui kviečia i kavinę išgert kavos, už kurią turistai sumoka 10x daugiau ir už save ir už jį ir už vos ne visą barą).
Bet pasirodė, kad vaikinas tik šiaip vaikinas, toksai ubagėlis, nei mokosi nei dirba, nes strojkėse sunku, o su puske suvenyrus pardavinet - nelabai pelninga. Sakė, šita šalis jau ne mūsų, Kuba turistams, viskas dėl turistų. Tai supratau, kad nelabai jam jie patinka, bet kai paklausiau ką galvoja apie juos - sakė OK, labai myli turistus, kai jie su juo gražiai elgiasi. Šiaip tai taip ir jaučiasi, kad viskas dėl tų išplerusių išsižiojusių turistų, bet aš kadangi ruošiuosi čia būt normali ir normaliai elgtis kaip vietiniai, tai tikiuosi nebus tokio požiūrio į mane, kaip į bankomatą.
Žodžiu labai jau su manim norėjo draugaut, bet aš sakiau, eik tu vaikine kitų draugių ieškot ir nebegaišk laiko, bet nėjo, sakė viskas OK. Nu tai jis man papasakojo šiek tiek, kiek kas kainuoja, pasakė apie tą 20 pesų, kad mane apgavo ten ir labai siūlė iš Havanos niekur nevažiuot, nes visur bus labai nuobodu, o tikras gyvenimas Havanoj, ir į pliažą Guanabo galima nuvaryt kur tik vietiniai ir jokių turistų (o pats jis niekur Kuboj nebuvęs, nieko kitko nematęs, bet žino tai viską). Vėliau parodė man kur vietiniai valgo, tai ir pavalgėm abu (pasiūliau, tai ir sutiko žinoma) iš viso už 2,5$. Sočiai ir skaniai - fried rice su pupelėm, mėsos toks geras sluoksnelis ir saldi bulvė. Palydėjo jis mane namo pro tokį Wi-fi parkelį, sake yra internetas, bet, kad jis pats nei telefono neturi, nei FB… na tai ką, užsirašiau aš jo vardą Jonisan ir viskas. Sakė, kad jis yra “da best”, taip ir baigės mūsų pažintis.
2016 kovo 6 d. Pusryčiai OK- omletas, kava, pienas ir bulkutė. Išėjau pasivaikščiot, galvojau eisiu į „Havana vieja“ (senamiestį), bet be plano pasiklydau ir nusitrenkiau į kažkokius dievo užmirštus skurdžius rajonus, kur nė vieno turisto nesutikau. Aš pasukau tiesiog ne į kairę, o į dešinę. Ėjau ėjau, niekur nenuėjau, bet patiko.
Paskui picų kepėjo paklausiau kur Kapitolijus, jis sako uuuuj vaikeli, tu eik eik eik 10 ar dar daugiau kvartalų. Dar užsukau pavalgyt, irgi papigiai, tik vos brangiau nei vakar. Ir grįžau su autobusu iki Prado jau už 1 pesą (0,04$), kaip normali Havanietė. Visiškai gerai, kad pakalbosiu vakar su tuo biču, tai bent kainas supratau.
Butų visai įdomu pavalkataut su vietiniais po tą Havaną, bet tik tada jei pati būčiau bičas. Tik, kad su bičais backpackeriais išvis vietiniai nenori kalbėt, nes vietiniam bičam jie neįdomūs. Tai grįžau su autobusu ir galiausiai nuėjau į tą „Havana vieja“, kuri visai visai kitokia nei mano aplankytas rajonas - pilna turistiagų, visi fotkina viską galvas užvertę, atsisėdau ant tokio suoliuko su Šopeno skulptūra, tai ir mane pradėjo jie fotkint. Nu žodžiu čia viskas gražu iščiustyta, gatvelės siauros, kavinės gražios, bažnyčios senos, kaip kokia Praha. Aš tingėjau ten viską apžiūrinėt, tai nuėjau į kabaką ir rašiau visiem atvirutes.
Vakare buvau susitarus su Japone eiti į tą “Fabrica del Arte”. “Fabrica del Arte” buvo viskas super tobula… po visos dienos nuskurusiuose rajonuose atsidūriau kažkokiam ultra super šiuolaikinio meno centre, kur buvo tapybos, fotografijos, mados parodos, instaliacijos, spektaklis, koncertų salė ir daug barų.. grojo De Phazz muzika ir kita, jokios salsos, viskas kaip ne Kuboj, bet daug kubiečių, tik ne tokių gatvinių, o normalių žmonių… Spektaklis buvo ispaniškai, nieko nesupratau, tik, kad daug skirtingų epizodų ir visi tokie socialiniu pagrindu, laisvės troškimas kažkoks.. Neva režisierius rėkia ir liepia vaidinti vienaip, o aktoriai vis išsisuka ir daro savaip… Na per spektakli keliems laimingiem žiūrovams įpylė kažko išgerti… aišku aš irgi buvau laiminga, tai gavau ROMO. Spektaklį užskaitau! Mano draugė japonė buvo visai tokia nieko, bet aš buvau pavargus, tai norėjau namo ir nelikom ten … Tik atgal taxi jau ne 6$ o 15!!
Na bet aš tai jau nepasiduosiu, nuėjom už kampo į stotelę, paklausiau kur eit iki autobuso - parodė, o beeinant sustojo taxi ir parvežė už 5$. Japonė buvo apšalus kaip gerai aš kalbu ispaniškai, nes ji nė bumbum. Taksistas toks buvo kalbus, sakė ooo Lietuva, Sovietų sąjunga, kaip jūs ten dabar gyvenat - viskas gerai? Sakau, jo pas mus viskas labai gerai, o kaip pas jus? Sako pas mus šūdas ir kol valdžios nepasodins į kalėjimą, tol bus šūdas, sako, aš manau už 2 metų Rauliui carceris. Sakau tai, tada jau bus OK viskas?, sako - neee, bus kitas bet toks pats… Žodžiu iš esmės jie visi ten nevilty, su tokia valdžia, kas kaip moka tas taip šoka, iš turistų visi bando išplėšt kuo daugiau. Pagrindinis dalykas yra ne sukurti geras paslaugas ir paimt pinigus, o tiesiog paimt pinigus. Valiutos dvi, skirtumai tarp kainų kosminiai! Su autobusu atstumą nuvažiuosi už 25$ arba už 0.04$.
Papusryčiavau ir išėjau ant “pastumdymo tarp taksistų” su visais daiktais. Visi jie žiauriai blogi žmonės tie bobos ir seniai. Visaip bandė man meluot ir giedojo blogas kainas iki to Viñales. Tipo turi mašiną, ji kainuoja 60 $, turi 4 keleives, jos moka po 15$, galėtų ir mane paimt uz 20!! Sakau, tai palauk, tu ir taip jau susirenki 60, kodėl iš manęs 20?!? nu žodžiu tokia logika… tada ėjau į Cubatur agentūrą, tie nusiuntė į kažkokį Plaza Hotel ir tt… taip būna kai nežinai kur važiuot ir kaip važiuot ir pasiduodi likimo valiai… žodžiu nenorėjau važiuot su turistiagu autobusu Viazul, tai pragaišau kokią valandą su tais balvonais, sėdau į COCO taxi - tokį geltoną motociklą burbulą kokosą, ir visgi nuvažiavau i Viazul stotį ir galvoju, ką darysi - varysiu su autiku.
Taksistas Angel papasakojo apie butų kainas, sakė tolimesniam rajone „Naujininkuose“ butas 12000$ kainuoja, bet jei ką aš galiu pas jį gyventi, nes jis vienas gyvena. Viñales vokietė man pasiūlė kartu apsigyvent jos kažkokiam rezervuotam kambary, tai aš ir sutikau, o paskui pasirodė, kad ji išvis normali pana, tai su ja ir pakeliavau truputį daugiau. Viñales kaip kokia Šveicarija - kainos kosminės!!! Buvom susitarę su draugais iš taxi susitikt prie bažnyčios 16:00, atėjom 16:40, nieko neradom, tai nusipirkom alaus ir pradejom vėl chillint ant to šventoriaus, vakarop atvarė ir draugai, tai parūkėm vieną iš tų brangiųjų cigarų ir susitarėm vakare susitikt ir eit į Live music vietelę, vienintelę visam Viñales.
Nuėjom su Eva pavalgyt į restoraną - variantai keli, tokie tipo dienos pietūs, rinkinys vienam žmogui 10$. Užsisakėm 1 rinkinį, tai ten 4 žmonėms maisto. Vakare susitikom tam gyvos muzikos bare. Nu neblogai, visi vietiniai žmonės šoka salsą. Kad merginos šoka, tai OK, bet šoka VISI vyrai irgi. Mes atsisėdom prie staliuko, kur sėdėjo toks mažas smulkus vyriukas - berniukas. Aš su juo išvis nenorėjau kalbėt, o Eva nemoka ispaniškai… nu tai teko man su juo kalbėt, žodžiu jis ūkininkas valstietis, viską augina - tabaką, pupeles, kukurūzus, saldžias bulves, manijoką ir tt… nu ir nuėjau aš su juo mokytis šokt… jis per pus už mane mažesnis ir kūdesnis, bet jam dzin - pamokė mane viską normaliai šokt - salsą ir regatoną, žiauriai buvo linksma, bet griežtai jis man ten skaičiavo, tai klausiau ir greit išmokau. Sakė viskas OK su salsa man. Bet jis pats buvo tikrai šaunuolis, gerai sukiojo, tai lengva su juo ir šokt, kai moka normaliai vest. Tada išstūmiau Evą su juo šokt, bet ji visai kelmas/rąstas nemėgsta ir nemoka šokt, tai nieko ji ten neišmoko… tuo tarpu aš jau šokau su kažkokiu labai tamsiu raumenų kalnu, bet tas negeras buvo šokėjas, nesuprato, kad aš nemoku gerai šokt, kažką man negrabiai aiškino kaip judint klubus, tai greit aš jam ragą stūmiau, sakau labai #ačiūgerosdienos.
How To Dance Cuban Salsa-Trip to Havana Cuba(A Taste of Cuba)
Žodžiu aš tai neatsimenu, bet valstietis tas labai įsidėmėjo, kad aš atseit kitą dieną turėjau ateit vakare 9 val. Viñales - Palanga, Šventoji, Šveicarija. Alus 2$, pica 4$, viskas brangu. Turistiagos šliaužioja, nėra vietos ant šaligatvio.
Sugalvojom su Eva nesamdyt jokių gidų, išsinuomot dviračius ir varyt savarankiškai po apylinkes. Nu važiuojam su Eva dviračiais sau, faina, niekas neaiškina, o kiti žmonės tais pačiais keliais su gidais dviračiu arba pėsti, arba mašina, arba arkliais joja… Pravažiavom pro kelias tabako fermas/finkas, pro kaimelį, pro „prehistorical wall“- nuspalvintas kalnas kažkoks su nupieštais dinozaurais, užsukom pakeliui į mokyklą, mokytoja ispaniškai papasakojo kokia čia švietimo sistema aš daviau flomasterių atvežtų iš Lietuvos.
Nu ir aišku zapadlo - man vidury laukų nuleido padangą. Dar pasivariau su nuleista, tai išvis nusimovė viskas iki pliko ratlankio. Eva sako „labai gerai, pagaliau galėsiu parūkyt“. Nu ka dabar daryt… stovim vidury laukų, ta rūko, aš kažkokią mankštą pradėjau daryt. Po minutėlės atvažiuoja kažkoks vietinis vyriokas su surūdijusiu dviračiu. Apsirengęs maikę raudoną su Nycomed užrašu, skrybėlė odinė, cigaras dantyse, ant dviračio bagažinės kažkokių pagaliukų prisirišęs.
Sakau Hola senor, turim problemą su dviračiu va, gal tu namuose pompą turi, gal gali padėt. O jo namelis pasirodo visai netoli, už kokių 200 m. Nusivarėm dviračius pas jį. Gyvena tokiam namelyje kaip iš filmo „Namelis prerijose“. Tam vyriukui 33 metai, jis ūkininkas ir čia gyvena nuo tada, kai buvo 2 metų. Cigaro nepaleidžia niekada iš dantų nuo 9 metų. Turi dukrą 10 m. ir žmoną (čia jau antra žmona, nes su pirma išsiskyrė dėl įvairių priežasčių). Žodžiu jis tapo mūsų „super hombre“.
Iškart nusuko ratą, pašlifavo, pakaitino, suklijavo padangą, paspaudė po kažkokiu presu ir pradėjo mus vaišint. Pirmiausia tai sako norit parūkyt? Tai mes aišku, kad norim - susuko po cigariuką iš kelių tabako lapelių (šerdį kaip ir reikia išplėšė ir išmetė, nes ten daugiausia nikotino, o cigare jo neturi būti daug). Tada sako, norit gal atsigert, sakom nu norim… nuėjo už namelio, nuskynė porą kokosų, pagirdė mus. Tada atėjo kaimynas, pakalbėjom ir su juo dar kaip čia kas… aš beveik nesupratau ką tas kaimynas sakė.
O mūsų herojus, tai dar ir visą ūkį aprodė ir kiek kiaulių turi, ir nutriją, ir antis, ir vištas, ir kokį stato sandėliuką, nes netelpa rakandai… Parodė ir kur kiaulėm ėst verda, ir kur ryžius bei kukurūzus laiko. Žodžiu gyvena iš to ką užaugina savo darže - papajas, pupeles, pomidorus, ryžius, kukurūzus, manijoką, saldžias bulves. Tabako neaugina, nes labai daug darbo ir sunku. Viską daro savo rankom, nes neturi arklio - nudvėsė nuo senumo. Jei nėra lietaus, tai niekas ir neužauga.. tada neturi ką parduoti. Šulinio arti neturi, todėl vandenį kažkokiu būdu nedidelėj bačkelėj atsigabena iš toliau. Žodžiu visiška vargo vakarienė tas jo gyvenimas. Viską iš jo superka kooperatyvas ir tada parduoda turguje. Pupeles iš jo perka už 17 pesų/kg (0,71USD), o turguje parduoda už 23 pesus/kg (0,96USD). Pačiam ūkininkui turguje neleidžia prekiauti. Jis jaučiasi šiek tiek nuskriaustas.
Nu padanga susiklijavo, davėm mes jam 5 USD ir jau beveik buvom bevažiuojančios sau, kai Eva sugalvojo, kad ji nori valgyt. Aš ir klausiu to ūkininko, kur mum čia važiuot, kad gautume kur nors pavalgyt. Sako arba grįžkite atgal į Viñales, arba pirmyn 16 km, bet jei norit, tai aš galiu jum padaryt 🙂 nu tai sakom, aišku norim! Tai išvirė mums savo ryžių, iškepė kiaušinių, o aš pjausčiau pomidorus jo užaugintus, tikrai skaniausius Kuboje (nes paskui dažnai gatvėje pirkdavau juos). Sako, na tai merginos gal norit romo? Sakom, tai aišku norim (Claro que si!), tik pilk greičiau!!! Žodžiu cigarai, maistas, romas ir dvi merginos. Sakau nu kai grįš tavo žmona, tai tau bus blogai kai čia mus ras… O jis sako, nieko tokio, aš jai pasakysiu, kad radau dvi v...
