Troleibuso vairuotojo darbas - tai ne tik transporto priemonės vairavimas, bet ir didelė atsakomybė už keleivių saugumą, punktualumą ir komfortą. Ši profesija reikalauja ne tik vairavimo įgūdžių, bet ir gebėjimo bendrauti su žmonėmis, greitai reaguoti į situacijas ir išmanyti kelio taisykles. Toliau apžvelgsime troleibuso vairuotojo darbo specifiką, supažindinsime su kasdieniais iššūkiais ir atsakomybėmis, kurias prisiima šios profesijos atstovai.
Svajonių darbas nuo vaikystės
Justinai gruodžio mėnesį suėjo 21-eri, o mokytis vairuoti troleibusą ji pradėjo dar anksčiau. Mintį apie darbą su troleibusu jai nuo vaikystės įskiepijo tėtis Artūras, kuris taip pat vairuoja šią transporto priemonę jau 35-erius metus. Pirmą kartą Justina parke apsilankė, kai jai buvo vos 10 dienų, nors buvau išėjęs atostogų, man skubiai reikėjo į darbą. Artūras Štai su juo mes susitinkame Žemuosiuose Paneriuose, Valkininkų stotelėje, kur kartu laukiame 6-tu troleibusu atvažiuojančios Justinos. Čia jie apsikeičia vietomis ir prie vairo sėda tėtis, o laikrodžiui rodant 13 val. 48 min. pajudame Žirmūnų link. Vietos viduje - nedaug, o ir pats troleibusas atrodo gyvenime visko matęs. Tačiau tiek Justinai, tiek jos tėčiui seni troleibusai - arčiau širdies, mat čia jie turi savo uždarą erdvę, o ir vairuoti juos daug smagiau. Atsisėdęs prie vairo Artūras pradeda mūsų pokalbį prisiminimais apie dukros vaikystę. „Nuo gimimo ji nuolatos su manimi leisdavo laiką troleibusų parke, kur naktimis juos tvarkiau ir prižiūrėjau vienuolika metų. Pirmą kartą Justina parke apsilankė, kai jai buvo vos 10 dienų, nors buvau išėjęs atostogų, man skubiai reikėjo į darbą. Taigi neturėjau, kur dukros palikti, tai su savimi pasiėmiau. Justina su manimi naktis leisdavo, net Naujuosius metus parke sutikdavome kartu. Ji troleibusus ir visą parką tikriausiai naktimis sapnuodavo. Po pamokų kartu su manimi važiuodavo, o pirmą kartą prie vairo leidau sėstis, kai jai buvo 14-ka, - parke ratais truputėlį pavažinėdavome, aš tik prie rankinio stabdžio visad stovėjau“, - prisimena Artūras.
Anot Justinos, nors kai kurie žmonės vis dar stebisi jos profesija, tėvai ir draugai jos sprendimą palaiko, mat mergina nuo pat vaikystės to atkakliai siekė. Tiesa, prieš tapdama troleibuso vairuotoja ji profesinėje mokykloje baigė logistikos specialybę ir dirbo pardavimų srityje. „Kai pasakau, kuo užsiimu, aplinkiniai iš tikrųjų stebisi: stotelėse kai kurie žmonės į mane spokso, o pažįstami galvoja, kad tai sunkus darbas. Tačiau aš šio darbo labai norėjau, žinojau, kur einu, tad man tikrai kol kas nėra nei sunku, nei baisu. Daug kas mane vadina bebaime“, - pripažįsta Justina.
Iš pradžių Justina troleibusų parke įsidarbino valytoja, bet ir tai merginai, pasak Artūro, kėlė didelį džiaugsmą, nes buvo vis tik arčiau troleibusų. Taip ji dirbo apie pusę metų, kol galiausiai sulaukusi 21-erių išsilaikė T kategorijos teises. „Manau, kad ji nebloga vairuotoja, nes tie, kurie ją stažavo, sakė, kad labai gerai vairuoja. Pirmos dienos, aišku, sunkios, bet ji supranta šį darbą, matė, kaip aš keliuosi, kada grįžtu. Ji visą tai žino, tad ir lengviau pradėti nei tiems, kurie ateina iš gatvės“, - sako jis.
Darbo kasdienybė ir atsakomybė
Ankstesnių pamainų vairuotojai, tokie kaip Justina ir Artūras, kasdien nuvažiuoja apie 120 kilometrų, apvažiuodami savo maršrutą po 4 kartus. Anot Justinos, daugeliui gali pasirodyti, kad sunkiausia šiame darbe - anksti keltis, tačiau tai jai nėra problema. Anksčiausiai ji keliasi apie pusę trijų nakties, o prie vairo sėda jau ketvirtą. Tokiu atveju darbą ji pabaigia popiet apie pusę dviejų. Vadinasi, dar visa diena - prieš akis.
Visgi kaip didžiausią sunkumą ji įvardija atsakomybę už keleivius, kad šie nepargriūtų ir nesusižeistų: „Jei matau bėgantį keleivį, visad palaukiu, nes, jei žmogus bėga į mano transporto priemonę, vadinasi, jam reikia su manimi važiuoti. Tačiau per veidrodį ne visada pavyksta viską pastebėti - būna, kad prieš nosį užtrenkiu duris arba suspaudžiu tarpdury.“
Artūras, kaip patyręs vairuotojas, taip pat jaučia didelę atsakomybę už keleivius. Jis prisimena atvejį, kai teko vežti mirusį keleivį: „Važiavau savo mėgstamu penktu maršrutu, o gale troleibuso sėdėjo žmogus, galvojau, kad miega. Prie gamyklos paprastai labai daug žmonių įlipdavo, kažkas užkliuvo už jo ištiestų kojų ir šis pajuodavęs nugriuvo. Ateina prie manęs keleivis ir sako: pas jus gale - lavonas. Vyras buvo gal 40-ties ir diabetikas, ką tik išleistas iš ligoninės. O kai jį ištiko priepuolis, niekas nepadėjo. Pasirodo, kad prieš tai važiavęs vairuotojas man jau pridavė troleibusą su juo, o aš dar vieną ratą apvažiavau. Tada visi žmonės pabėgo, aš privažiavau prie milicijos, o budintis iškvietė ekspertus. Gal tris valandas ten stovėjau.“
Didžiausi iššūkiai darbe
Kaip pasakoja Justina, daugiausia streso jai keltų nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigę agresyvūs asmenys, mat yra girdėjusi istorijų apie vairuotojų užpuolimus. Visgi net tokios įmanomos situacijos neatbaido jos nuo noro dirbti troleibuso vairuotoja. Per dieną bent kartą nukrenta troleibuso „ūsai“ - nuo per didelio greičio, dėl duobės ar kitų priežasčių.
Visis Justina pripažįsta, kad pirmoji savarankiška darbo diena buvo nelengva, mat teko susidurti su iššūkiais: „Dirbau 21 maršrutu antrą pamainą. Iškart buvo baisu, nes pirmą kartą išvažiavau visiškai viena, kai prieš tai kelias savaites Vilniaus gatvėmis važinėjau su kitu vairuotoju. Pasitaikė avarija, tad teko sunkiai apvažiuoti automobilius. Laimei, pavyko.“ Šiek tiek streso merginai kilo po to, kai iškrito pirmasis sniegas, mat dėl to paprastai mieste padaugėja eismo įvykių: „Jei kokia nors avarija, stovime valandomis ir niekur nepajudame, nes kai negali apvažiuoti kitų automobilių, tai troleibuso vairuotojams yra didžiausia problema. Dar per dieną bent kartą nukrenta troleibuso „ūsai“ - nuo per didelio greičio, dėl duobės ar kitų priežasčių.“
Intensyvus eismas Artūrui yra sunkiausias dalykas darbe: „Anksčiau būdavo labai daug žmonių ir mažai automobilių, dabar - atvirkščiai. Važiuoja jie kaip tik nori. Pasitaikydavo avarijų pačioje pradžioje, kai tik pradėjau dirbti, dabar jau retai.“ Daugiausiai pyktis Artūrą ima dėl vairuotojų, kurie su avariniu šviesos signalu sustoja stotelėse, kad galėtų pakalbėti telefonu, nes tuomet būna itin sunku apvažiuoti automobilį, ypač piko metu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl troleibusai vėluoja.
Tiesa, anot Artūro, geriau jau pavėluoti kelias minutes nei atvykti anksčiau laiko, mat tai daryti vairuotojams griežtai draudžiama.
Pragyventi iš vairuotojo profesijos galima
Kaip jis pasakoja, pragyventi iš šios profesijos tikrai galima. Patyrusiems vairuotojams mokama už stažą ir vairavimo klasę, be to, galima dirbti per išeigines ir šventes. „Kai mes dviese dabar dirbame, tai su dviem katinais tikrai galime pragyventi“, - pripažįsta jis.
„Vilniaus viešojo transporto“ atstovai tikina, kad tikslų vairuotojų atlygį įvardinti gana sudėtinga, mat kintamoji jo dalis priklauso nuo skirtingų veiksnių, tokių kaip darbo laikas, stažas, keleivių aptarnavimo kokybė ir kt. Troleibuso vairuotojo grynasis atlyginimas svyruoja nuo 907 EUR iki 3 620 EUR per mėnesį.
Užfiksuotas įžūlus troleibuso vairuotojo poelgis: teko atsiprašinėti visuomenės
Keisčiausi prašymai ir situacijos
Vienas iš įsimintiniausių ir juokingiausių įvykių Artūrui nutiko praėjusį rudenį per spūstį: „Neprivažiavęs Verkių stotelės, žiūriu, priekyje manęs užgeso automobilis, kurio apvažiuoti niekaip nepavyko - aplink spūstys. Tai beliko tik stovėti. Išlipo vairuotojas, priėjo prie manęs ir sako: pastumk mane. Galvoju: na, gerai, bent į šoną nustumsiu, kad būtų galima pravažiuoti. Išlipu, prieinu, o tas vairuotojas sėdi sau prie vairo. Vėl jis man sako: su troleibusu pastumk! Galvojau, kad juokauja, gi subraižysiu aš taip automobilį, o jis vis tiek liepė stumti. Gerai, švelniai privažiuoju ir iš lėto stumiu, o jis sau ir važiuoja tiesiai. Galiausiai išlipo, priėjo ir sako: stumk stipriau, man ją reikia užvesti. Na, gerai, galvoju, laikykis! Įsibėgėjau, stūmiau, automobilis užsivedė ir laimingas sau nuvažiavo. Nieko nei troleibusui, nei jo automobiliui nenutiko, nes apačioje troleibuso - pritvirtintos gumos.“
Artūras prisimena ir kitus neįprastus atvejus, pavyzdžiui, kai teko vežti užsieniečius, prašančius paaiškinti, kaip nuvykti į tam tikrą vietą. Taip pat pasitaiko ir išgėrusių ar agresyvių keleivių, kurių atveju vairuotojas nedvejodamas iškviečia policiją.
Darbo sąlygos ir ateities perspektyvos
„Sėsk. Vežk. Užkariauk Kauną!“ - su tokiu šūkiu bendrovė „Kauno autobusai“ kviečia pildyti vairuotojų gretas ir tapti didžiulio kolektyvo dalimi: bendrovėje dirba per 1 tūkst. „Man patinka vairuoti didelių gabaritų transporto priemones, darbe pamaina niekada neprailgsta, nes visą laiką judi, o jeigu dar už tai gauni gerą atlyginimą, alternatyvų jau ir neieškai, - sakė Inga, bendrovėje dirbanti kartu su vyru Vidu.
Autobusų ir troleibusų keleiviai Kaune jau kelerius metus naudojasi naujausiu viešuoju transportu Lietuvoje. Jo vidutinis amžius lenkia net ES šalių vidurkį. Vairuoti šiuolaikinį autobusą ar troleibusą lengva, komfortiška. Jie manevringi, važiuoja tyliai, patogūs tiek vairuotojams, tiek keleiviams: transporto priemonės žemagrindės, su automatine pavarų dėže, jose įrengtos išorės ir vidaus vaizdo kameros-registratoriai, įmontuota apsaugos sistema, susijusi su keleivių išlaipinimu, veikia salono ir vairuotojo kabinos kondicionavimo sistema.
Pasak Transporto eksploatacijos direktoriaus Rimo Stankaičio, šiuo metu bendrovėje trūksta 20 autobusų ir 25 troleibusų vairuotojų, šis skaičius kinta, nes, padidėjus keleivių srautams, dažninami maršrutai, dėl to reikia daugiau vairuotojų. Vairuotojų trūkumas pamažu mažėja. „Atlyginimas vairuotojams bendrovėje keliamas sistemingai, atsižvelgiant ir į rinkos poreikius, tai vienas pagrindinių motyvacijos variklių įsidarbinant, - sakė R. Stankaitis. - Autobusų ir troleibusų vairuotojams keliamų reikalavimų sąrašas neilgas, atlyginimas didesnis nei vidutinis, suteikiamos visos socialinės garantijos ir taikomos įvairios motyvavimo sistemos.“
„Vairuotojų darbo sąlygos nuolat gerinamos, bendrovė daug investavo atnaujindama transporto priemonių parką, diegia naujas šiuolaikiškas technologijas. Darbuotojų kaita įmonėje nedidelė, į gausų kolektyvą nuolat įsilieja nemažai jaunų žmonių, norinčių tapti vairuotojais, - sakė bendrovės generalinis direktorius Mindaugas Grigelis.
Bendrovės atstovai atkreipia dėmesį, kad kitataučiams privalu mokėti lietuvių kalbą A2 lygiu. Išimtis taikoma tik ukrainiečiams, kurių šiuo metu dirba arba mokosi reikiamos kategorijos - per 30. Beje, nedažnas žino, kad turintys teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones jaunuoliai jau nuo 18 metų gali įgyti teisę vairuoti D kategorijos transporto priemones ir vairuoti autobusą, tik prieš tai privalo įgyti motorinių transporto priemonių keleiviams vežti pradinę profesinę kvalifikaciją (95 kodas, 8 savaičių kursas). Jauniausias bendrovės vairuotojas Nedas Kučinskas autobusą vairuoti pradėjo dar dvyliktoje klasėje.
„Į keleivius žiūriu su pagarba ir geranoriškumu, išklausau juos, patariu, kaip nuvykti į reikiamą vietą, tada ir jie atsilygina tuo pačiu“, - sakė I. Mankauskienė.
tags: #troleibuso #vairuotojas #metalu #darbe