Oliveris Kromvelis, gimęs 1599 m. balandžio 25 d., buvo išsilavinęs, tačiau ne itin turtingas džentelmenas ir griežtų pažiūrų puritonas.
1640 m. jis buvo išrinktas į parlamentą, vėliau pavadintą Ilguoju. Tapęs vienu iš opozicijos vadovų, Kromvelis prisidėjo organizuojant kariuomenę, kuri pilietinių karų metu (1642-1646 ir 1648 m.) nugalėjo karaliaus armiją. 1648 m. jis vadovavo kariuomenei, kuri iš parlamento išvaikė presbiterionus. Kromvelis buvo karaliaus bausmės ir respublikos (1649 m.) paskelbimo iniciatorius.
Įtvirtinus respubliką, Kromvelis malšino levellerių ir digerių judėjimus. Jis vadovavo ir Airijos sukilimo malšinimui, po devynių mėnesių trukusių karo veiksmų perimdamas visos salos kontrolę. 1650-1651 m. jis kariavo Škotijoje.
1653 m. Kromvelis išvaikė parlamento likučius ir buvo paskelbtas Respublikos lordu protektoriumi. Dokumentu „Valdymo įrankis“ jis įvedė protektoratą, sutelkęs visą valdžią savo rankose. Vykdydamas aktyvią užsienio politiką, jis kovojo dėl kolonijų.
Protektoriaus valdžią Kromvelis paskelbė paveldima, užtikrindamas perimamumą savo sūnui Ričardui. Tačiau Ričardas nepajėgė išlaikyti valdžios, ir 1659 m. atsisakė titulo. 1660 m. jis buvo pripažintas lordu.
Oliveris Kromvelis, 1653 m. gruodžio 16 d. - 1658 m. rugsėjo 3 d., faktiškai įvedė karinę diktatūrą, turėdamas didesnę valdžią nei anksčiau turėjo karalius.
Lordų Titulas Anglijoje
Iš pradžių lordu buvo vadinamas bet kuris kilmingasis (prancūziškas atitikmuo - senjoras). Vėliau lordais imta vadinti tik didikus, kurių senjoras buvo pats karalius, taip juos atskiriant nuo riterių. Atsiradus Anglijos Parlamentui, lordai gavo teisę posėdžiauti jo Lordų Rūmuose.
Kartu su didikais, paveldėjusiais ar iš karaliaus gavusiais atitinkamą titulą (pasaulietiniais lordais), posėdžiavo ir Anglijos (vėliau - Jungtinės Karalystės) katalikų, o vėliau - anglikonų arkivyskupai ir svarbiausi vyskupai (dvasiniai lordai, perais nelaikomi).
Marko Tveno "Princas ir Elgeta" - Istorinis ir Socialinis Kontekstas
Markas Tvenas (tikr. Samuelis L. Klemansas, 1835-1910) vaikų literatūros istorijoje žinomas trimis knygomis: „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Heklberio Finno nuotykiai“ (1884) ir „Princas ir elgeta“ (1881).
„Princas ir elgeta“ yra vienintelė Twaino knyga, be jokių išlygų skirta vaikams. Knygos siužetas, kurį sudaro dvi susikertančios ir vėl susijungiančios linijos, seka Tomo Kentio, skurdaus berniuko, ir Eduardo Tiudoro, karališkojo sosto įpėdinio, susitikimą, vaidmenų apsikeitimą ir vėlesnį jų susidūrimą.
Knygos veiksmas vyksta XVI a. Anglijoje, valdant Henrikui VIII ir vėliau jo sūnui Eduardui VI. Twainas siekė parodyti to meto Anglijos įstatymų žiaurumą ir suvokti, kodėl Eduardo VI valdymas buvo švelnesnis nei ankstesnių ir vėlesnių karalių. Nors knygoje yra istorinių asmenybių ir faktų, ji nėra visiškai patikimas istorinis dokumentas, nes rašytojas kūrė XVI a. viziją, remdamasis savo laiko ir krašto idėjomis.
Tvenas, remdamasis Walterio Scotto ir Charleso Dickenso tradicijomis, aprašo ne tik istorinį, bet ir socialinį XVI a. Anglijos vaizdą. Jis atskleidžia socialinę nelygybę, skurdą ir žiaurius įstatymus, kontrastuodamas karališkųjų rūmų prabangą su Atmatų kiemo vargu. Knygoje svarbi prigimtinės socialinės lygybės idėja, kurią autorius perteikia per veikėjų patirtis ir dialogus.
Knyga pasižymi ne tik istorine ir socialine tematika, bet ir humoru. Twainas ironiškai aprašo karališkųjų rūmų ritualus, papročius ir absurdišką prabangą, tuo pačiu kritikuodamas to meto valdymo tvarką ir įstatymus. Humoras dažnai persipina su dramatiškais įvykiais, atskleidžiant veikėjų moralinius pasirinkimus.
Nors „Princas ir elgeta“ sulaukė nevienareikšmių vertinimų, ji laikoma svarbiu literatūros kūriniu, jungiančiu istorijos, socialinės kritikos ir humoro elementus.
tags: #turejo #lordo #protektoriaus #titula