Važiuojamoji kelio pusė - tai kelio dalis (dešinė arba kairė), kuria privalo važiuoti transporto priemonės. Kiekviena šalis nustato, ar jos keliuose važiuojama dešine, ar kairiąja kelio puse. Tai viena iš pagrindinių eismo taisyklių, leidžiančių eismui vykti sklandžiau ir sumažinančių susidūrimų su priekinėmis dalimis riziką.
Šiuolaikiniais duomenimis apie 66,1 % pasaulio žmonių gyvena šalyse, kuriose vairuojama dešine puse, o 33,9 % gyvena šalyse, kuriose vairuojama kairiąja puse. Nepainiokite vairavimo kelio puse su automobilio vairo padėtimi: angliškai „left‑hand drive“ (LHD) reiškia, kad vairas yra kairėje, o „right‑hand drive“ (RHD) - kad vairas yra dešinėje. Paprastai LHD automobiliai naudojami šalyse, kuriose važiuojama dešine puse, o RHD - šalyse, kuriose važiuojama kairiąja puse.
28 procentuose pasaulio šalių eismas vyksta kairiąja puse. Kairiapusio judėjimo šalių yra net 47.
Kur važiuojama kairiąja puse?
Nors dauguma šalių, kuriose tradiciškai vairuojama kairiąja puse, yra buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos, yra ir išimčių. Tarp šalių, kurios važiuoja kairiąja puse, bet nebuvo Britanijos kolonijos, yra: Japonija, Tailandas, Nepalas, Butanas, Mozambikas, Gajana, Surinamas, Rytų Timoras ir Indonezija.
Šiuo metu Europoje kairiąja puse važiuoja tik keturios šalys: Jungtinė Karalystė, Airija, Malta ir Kipras, kurios visos yra salos arba turi daug salų.
Yra ir teritorijų, kuriose kelių eismo kryptis skiriasi nuo kontinentinės dalies. Pavyzdžiui, visa Kinija važinėja dešine puse, išskyrus specialiuosius administracinius regionus Honkongą ir Makao, kurie tradiciškai važiuoja kairiąja puse.
Istorinės priežastys
Ilgą laiką, prieš atsirandant automobiliui, daug žmonių rinkdavosi važiuoti kairiąja kelio puse. Tai buvo patogu daugeliui dešiniarankių raitelių - laikant ginklą ar valdant žirgą, buvo patogiau laikytis kairėje. Kita vertus, kai 1700‑taisiais pradėjo plisti vežimų traukimasis komandose ar didesni vežimai, vairuotojui (dažnai sėdinčiam nuo vežimo kairės pusės) buvo patogiau, kad eismas vyktų dešinėje - taip jis galėjo geriau matyti, kaip arti jo ratai privažiuoja prie priešinio vežimo.
1794 m. Prancūzijoje priimti teisės aktai, kurie skatino važiuoti dešine puse; šis modelis buvo praplėstas Napoleono užkariavimų metu. Dėl istorinių, politinių ir ekonominių priežasčių daug šalių pasirinko vieną ar kitą pusę - kartais tai lemė kolonijinė praeitis, kartais - didelio kaimyninio valstybės spaudimas arba praktiškumas (pvz., importuojamų automobilių konfigūracija).
Pereinimo prie kitos pusės aspektai
Keisti, kuria puse važiuojama, yra sudėtinga ir brangu: reikia perkonfigūruoti kelių ženklinimą, šviesti vairuotojus, pritaikyti sankryžas, keisti viešojo transporto durų išdėstymą ir kt. Dėl to pokyčiai vyksta retai. Visgi istorijoje yra pavyzdžių: Švedija 1967 m. perėjo iš kairės į dešinę (operacija vadinta „Högertrafikomläggningen“), o Samoa 2009 m. pakeitė eismo kryptį į kairiąją pusę. Tokie sprendimai priimami dėl kelionių saugumo, ekonominių ryšių su kaimyninėmis šalimis ar transporto priemonių importo politikos.
Praktiniai skirtumai vairuotojams ir saugai
Automobilio vairo padėtis: šalyse, kur važiuojama dešine puse, dažniausiai gaminami automobiliai su vairu kairėje (LHD); priešingai - šalyse su kairiąja puse daugumoje naudojami RHD automobiliai. Vairuojant užsienyje reikia atkreipti dėmesį į šį skirtumą.
Apvažiavimai ir sankryžos: posūkiai, pėsčiųjų perėjos ir sankryžų išdėstymas būna pritaikytas eismo krypčiai, todėl atvykstant į šalį, kur kiti eismo įpročiai, reikėtų būti labai atsargiems.
Viešasis transportas: išeinančių durų vieta autobusuose ar traukiniuose priklauso nuo eismo pusės - nepatogu, jei durys atsidaro į važiuojamąją gatvės dalį.
Persikėlimas per sieną: pasienio ruožuose, kur kaimyninės šalys važiuoja skirtingomis pusėmis, įrengiamos ypač aiškios nuorodos ir zonos, kur eismas permontuojamas (pvz., tiltai ar pasienio tuneliai su specialia eismo schema).
Overtaking: šalyse, kur važiuojama dešine puse, lenkti reikia kairėje; šalyse, kur važiuojama kairiąja puse, lenkti reikia dešinėje.
Patarimai vairuotojams, keliaujantiems tarptautiniu mastu
Prieš įvažiuodami į svetimą šalį, pasidomėkite, kuria puse ten važiuojama. Atvykę pakeiskite tempą ir būkite itin dėmesingi sankryžose bei pėsčiųjų perėjose. Jei nuomojatės automobilį, įsitikinkite, kad jo vairo padėtis jums tinkama ir kad esate susipažinę su vietiniais eismo ženklais bei taisyklėmis.
Kelionė į Kiprą: vairavimo ypatumai
Vasarą Kipre sausa ir karšta, įprastai būna saulėta ir 30 laipsnių temperatūra, nudegti saulėje galima labai greitai. Kepurė ir saulės akiniai yra būtini. Eismas vyksta kairiąja kelio puse, todėl automobiliuose vairas yra dešinėje pusėje.
Jeigu vis dėlto ryšitės kurioje nors iš tų valstybių sėsti prie automobilio vairo, pasistenkite pradėti ne mieste - ar bent jau ne judriausioje gatvėje. Nežinomas kelias visada pridaro didesnių ar mažesnių sunkumų, o keturių ar net penkių eismo juostų greitkeliai gali išmušti iš vėžių net labai patyrusius vairuotojus.
Pavyzdžiui, prieš penketą metų greitkelyje Pekinas-Tibetas užregistruotas rekordinis šimtų tūkstančių automobilių kamštis, nusidriekęs 260 km. Kol judėjimą pavyko vėl normalizuoti, prabėgo dešimt dienų. Todėl iš karto rinkitės viešbutį, siūlantį nemokamą aikštelę, antraip turėsite sunkumų. Ir nebūtinai dėl to, kad bus sunku rasti, kur pastatyti automobilį. Tiesiog tokiuose miestuose, kaip Londonas, Pekinas, Viena, Amsterdamas, Vašingtonas, Paryžius ar Madridas, mokamų automobilių stovėjimo aikštelių paslaugos LABAI brangios. Pavyzdžiui, vien už tai, kad įvažiuotumėte į Londono centrą, turėsite išsiskirti su 10 svarų sterlingų, o už kiekvieną automobilio stovėjimo valandą mokėsite dar mažiausiai po 4 svarus. Romoje ir Amsterdame įvažiavimas į miesto centrą nemokamas, ir mašinų aikštelė tekainuoja 1,5-2 eurus, tačiau ieškodami vietos, kur palikti transporto priemonę, sugaišite mažiausiai valandą. Daugelyje didžiųjų Europos miestų centre (omenyje turimas istorinis miesto centras) mašinų stovėjimo laikas yra ribotas. Štai Londone, Madride, Paryžiuje mašiną galėsite pastatyti ne ilgiau kaip dviem valandoms.
Pagal sudėtingus greitkelius pirmauja, žinoma, Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau ir jos turi savo lyderį - 4 lygių mazgą Kalifornijoje, I-105 magistralėje, pavadintą teisėjo Hario Predžersono garbei. Čia eismas galimas visomis kryptimis, jame taip pat yra atskiros eismo juostos keleiviniam transportui, Los Andželo metro linijai ir tranzitiniam keliui. Nuvykus į JAV, nuodėmė būtų neužsukti į Los Andželą, tačiau būkite pasiruošę susidurti su šiuo inžinerijos stebuklu.
Kipre autobusų tinklas yra išvystytas, tad su jais gana nebrangiai daug kur galima nuvažiuoti (bilietas asmeniui iš Larnakos oro uosto iki centro kainavo 1,5 Eur, iš Larnakos centro iki Ayia Napa asmeniui 2,5 Eur). Visur yra nemažai automobilių nuomos punktų, kainos prasideda nuo 35 Eur už parą, nuomoti automobiliai yra su raudonais numeriais ir paprastai būna gana nauji. Be to, daug kur nuomoja keturračius bei bagius, kurie yra labai populiarūs ir su kuriais galima patyrinėti apylinkes.
Vieną automobilio nuomos diena su draudimu mums kainavo 35 Eur, be to reikėjo palikti 300 Eur užstatą, kurį rezervavo iš mūsų kreditinės kortelės ir pabaigoje grąžino.
1 diena: skrydis į Kiprą - viešuoju transportu važiavimas iki Larnakos centro - pasivaikščiojimas po St. 5-7 dienos: poilsis Nissi beach, vakare aplankėme Ayia Napa centrą, garsiąją barų gatvę (kuri buvo tuštoka). Dar vieną dieną būtume mielai pakeliavę po salą, nes tikrai ne viską apžiūrėjome.
Apsaugines kaukes reikėjo nuolat dėvėti oro uostuose ir Kipro viešuosiuose autobusuose. Apsaugines kaukes Kipre dėvėjo taksi vairuotojai, pardavėjai, restoranų padavėjai. Visur prie įėjimo buvo rankų dezinfekcinio skysčio, paplūdimiuose kai kur buvo didesni tarpai tarp gultų, bet daugumoje vietų atstumai tarp gultų buvo įprasti, ten kur paplūdimio skėtukai neturėjo gultų greitai po jais atsirasdavo turistų su dekiais. Restoranuose stalai buvo dezinfekuojami, maistą bufete per pusryčius įdėdavo padavėjas, tad tai pradžioje pasirodė neįprasta, bet greitai pripratome.
Poilsiauti ir turistauti Kipre mums patiko, puikiai pavyko suderinti aktyvų ir pasyvų poilsį. Oras buvo puikus, dangus buvo giedras visas dienas. Nors ir buvo karšta, bet mes greitai prie to pripratome ir tai mums nesukėlė didelių problemų.
Kodėl pirmąja kryptimi pasirinkome Kiprą? Visų pirma nei man, nei draugei anksčiau neteko lankytis šioje saloje, o antra priežastis - neįtikėtinai pigūs skrydžio bilietai. Gruodžio mėnesį už tiesioginį skrydį su „Wizzair“ iš Vilniaus į Larnaką sumokėjome viso labo 336 Lt dviem pirmyn ir atgal iš Vilniaus. Kelionei pasiruošimas buvo įprastas - forumai, „Trip Adviser‘is“ ir „Lonely planet“ gidas. Sausio mėnesį bene didžiausia loterija yra oro sąlygos - Kipre tai yra lietingiausias mėnuo, tačiau mums pasisekė. Prieš mums atvykstant visą savaitę lijo, tačiau mūsų viešnagės metu vos kelias dienas matėme vieną-kitą debesį, o oro temperatūra būdavo apie 19-20 laipsnių šilumos.
Tradiciškai konkretaus kelionės plano neturėjome - ką darysime kitą dieną, sumąstydavome vakare. Nesame iš tų, kurie kruopščiai parengia kelionės maršrutą ir laikosi jo įsikibę, kad ir kas benutiktų. Esame labiau nuotaikos žmonės. Juk niekada negali žinoti, gal ryte atsikėlus paprasčiausi norėsi tinginiauti ir nieko neveikti?
Pirmoje kelionės dieną skrydis buvo be nuotykių - atskridome numatytu laiku, lėktuve praleisdami tris su puse valandos. Iš principo nemėgstame mokėti už papildomą bagažą, tad skridome vien su mažuoju rankiniu bagažu. Likus mėnesiui iki kelionės gerai išnaršę forumus buvome susitarę dėl automobilio nuomos. Tai buvo pirmoji tokia mūsų kelionė, nes iki šiol keliaudavome su vietinio susisiekimo priemonėmis. Užbėgsiu įvykiams už akių ir iškart pasakysiu - jeigu planuojate keliauti, o ne savaitę praleisti vienoje vietoje, būtinai išsinuomokite automobilį. Kipre auto nuoma yra viena pigiausių Europoje, keliai - fantastiški.
Nors savaitei automobilis turėjo kainuoti 84 eurus, kadangi šeimininkas Christos neturėjo smulkių, sutaupėme keturis eurus. Visos kelionės metu automobilis Mitsubishi Colt tikrai nenuvylė ir veikė tarsi bitė. Be problemų įvažiavome ir į aukščiausius kalnus.
Gavę automobilį susidūrėme su pirmaisiais nuotykiais - mūsų turėta navigacija nerado viešbučio gatvės, o ir pirmieji vairavimo kilometrai buvo gana sudėtingi, bent jau man. Galimas daiktas, dėl to, jog niekada anksčiau neteko vairuoti mašinos su vairu dešinėje.
Visus viešbučius buvome „užsibookinę“ dar prieš kelionės pradžią. Pirmas tris naktis nusprendėme praleisti „San Remo“ viešbutyje Larnakoje. Viešbutis šiai vietai gal ir per skambus pavadinimas, tačiau mes nesame išrankūs - po kelionės po Maroką vargu ar mus dar kas nors nustebins. Asmeniškai šio viešbučio niekam nerekomenduotume - lauke buvo dvigubai šilčiau nei viduje, o ir viešbutis savo jau tikrai atgyveno. Kita vertus, jeigu aktualu kaina, pakenčiamas variantas.
Padarę „check-iną“ (registratūroje dirbo lietuvė, o lietuviai į viešbutį plūdo vienas po kito) iškart skubėjome susipažinti su naktine Larnaka. Iki centro nuėjome per geras penkiolika minučių, pavakarieniavome gerai pažįstamame „McDonalde“ ir grįžę keliavome ilsėtis. Pati centrinė promenada - visai graži, tačiau kažko stebuklingo tikrai nepamatėme.
Vos atvykę nusprendėme, jog antrąją kelionės dieną keliausime į gražiausiais paplūdimiais saloje pasižyminčią Ayia Napą ir jos apylinkes. Anksti atsikėlę ir „papusryčiavę“ (pusryčiai buvo klaikūs) sėdome į savo Coltą ir išjudėjome į Ayia Napą.
Turime įspėti, Kipre tikrai neišvengsite bėdų su navigacija, kadangi gatvių pavadinimai yra graikų kalba ir navigacija neranda pusės gatvių. Mes iš esmės naudojomės paprasta taktika - suvedi miesto centrą arba ieškai kur nors netoliese esančios gatvės, kurią navigacija, galbūt, suras. Kelionė iki Ayia Napos truko apie pusvalandį - kuo toliau, tuo labiau pamilau Kipro gatves ir jų ženklinimą. Viskas taip aišku, kad net ir navigacijos praktiškai nereikia. Priartėję prie Ayia Napos nusprendėme visų pirma važiuoti apžiūrėti garsiąsias Cape Greco uolas. Viską radome labai lengvai, kadangi visos lankytinos vietos yra aiškiai nurodytos kelio ženkluose. Vėliau nusprendėme aplankyti Protarą. Kurortą, kuriame vasarą atrasti laisvą viešbutį tikrai nėra pati lengviausia misija. Tačiau žiemos metu tai - tarsi miestas vaiduoklis. Sutvarkytas, gražus, bet viskas uždaryta, žmonių nėra ir aura, sakyčiau, gana keista. Pavaikščioję po kelis paplūdimius patraukėme į Ayia Napą. Ayia Napa vasaros metu vadinama antrąja Ibiza, tačiau žiemą ši vieta tampa pensininkų rojumi. Buvome vieninteliai jauni žmonės, tačiau čia, skirtingai nei Protare, bent jau veikė dalis kavinių ir parduotuvių. Prasiėję centrine gatve ir paplūdimiu, papietavome neskanioje „kebabinėje“ ir bambėdami, jog veltui išmetėme dešimt eurų, keliavome toliau. Sustojome prie garsiojo „Nissi“ paplūdimio, kuris gerokai skyrėsi nuo to, kurį esame įpratę matyti atvirukuose. Net neabejoju, vasarą tai - kur kas gražesnė vieta, tačiau žiemą gan nyku, netrūksta šiukšlių. Labiau mus nustebino net ne pats paplūdimys, o pelikanas, sutiktas netoli vietos, kurioje pastatėme automobilį.
Į viešbutį Larnakoje grįžome apie penktą valandą. Vakaras buvo suplanuotas, tad valandėlę pailsėję vėl sėdome į automobilį ir rūkome į GSZ stadioną, kuriame savo namų rungtynes žaidžia Larnakos „AEK“ futbolo klubas. Prie stadiono susitikome su bičiuliu kipriečiu Paniu, įsigijome bilietus (žmogui įėjimas kainavo 10 eur) ir skubėjome užsiimti vietas. Čia vyko Kipro aukščiausios futbolo lygos rungtynės tarp „AEK“ ir „Ayia Napos“. Mačas nenuvylė - nors susirinko tik keli tūkstančiai žmonių, šeimininkai ilgai vargo su turnyro autsaideriais, tad išvydome ir tai, kaip vietiniai nušvilpinėja savo komandą, ir pamatėme, kaip iš techninės zonos išvaromas treneris. Po futbolo diena dar toli gražu nesibaigė. Buvome pakviesti pas Panį į namus jaukiame Ormidia miestelyje. Čia mūsų laukė jo šeimos parengta tradicinė vakarienė ir įdomūs vakaro pašnekesiai. Visada būna labai įdomu iš arti pamatyti vietinių gyvenimą. Turėjome smagų vakarą ir unikalią galimybę pajausti neįtikėtiną vietinių svetingumą.
Nors vakare atsisveikinant su bičiuliais gavome palinkėjimą nevykti į turkų okupuotą Kipro pusę ir apskritai supratome, kokia skaudi vietiniams yra visa ši tema, žingeidumui atsispirti nepajėgėme ir kitą rytą jau važiavome link Nikosijos. Nors su nuomotu automobiliu didžioji dalis agentūrų leidžia kirsti sieną, tai ne tik kainuoja papildomai (draudimo kaina apie dvidešimt eurų), bet ir yra rizikinga. Kodėl? Atsakymas paprastas - turkiškoje pusėje draudimas negalioja tokiu atveju, jei dėl eismo įvykio būsi kaltas pats. Juolab, turkų pusėje ir eismas yra labiau chaotiškas. Pasirinkome populiarų variantą - su automobiliu atvykome į Nikosijos centrą, netoli „Ledra street“ palikome mašiną vienoje iš stovėjimo aikštelių (parai kaina - trys eurai) ir kojomis kirtome pasienį. Atsidūrę kitoje sienos pusėje akimirksniu pastebėjome skirtumus, tačiau tai labai nestebino, kadangi kažko panašaus ir tikėjomės iš to, ką skaitėme forumuose. Kebabai, „Efes“ alus ir tipinis turkiškas turgus, štai kas mūsų laukė atsidūrus okupuotoje pusėje. Dešimt minučių „pablūdiję“ siauromis gatvėmis pagalbos paklausėme vietinių. Nors pirmieji penki į mūsų pagalbos šauksmą nesureagavo, nes nieko nesuprato angliškai, du bičiukai, keliaujantys iš mokyklos, sakė, kad „no problem“ ir tiesiog turime sekti paskui juos. Taip ir padarėme bei po penkių minučių jau stovėjome prie „Mercedes“ aštuonviečių autobusiukų. Sumokėjus dešimt lyrų už du bilietus jau po akimirkos buvome pakeliui į Kireniją. Laukdami, kada išjudėsime, su vairuotoju pradėjome kalbėti apie futbolą. Iki Kirenijos kelionė truko maždaug pusvalandį. Nors išjudant važiavome tik mes ir vairuotojas, autobusiukas netruko prisipildyti keleiviais. Kaip supratome vėliau, tai buvo vadinamasis „shared-taxi“. Patogi, greita ir pigi transporto priemonė.
Atvykę į Kireniją skubėjome apžiūrėti garsiausios šio miesto vietos - uosto. Išties labai graži vieta, kurioje susipina kavinės, architektūra, įvairiausi laivai ir fone stūksanti pilis. Apžiūrėję gražiausią Kirenijos vietą užsukome į turizmo informacijos centrą. Palinkėjome darbuotojui skaniai suvalgyti savo kebabą, o paskui šis mums paaiškino, kaip nusigauti iki Famagustos. Išgėrę ledinės kavos vietinėje užeigoje judėjome ieškoti savo autobuso, tačiau jo taip ir neradome, kadangi keliauti pasiūlė vienas iš „shared-taxi“ vairuotojų. Kelias iki Famagustos buvo įspūdingas - bent jau pirmą pusvalandį. Vingiuoti kalnų keliai, visai šalia - vanduo. Visa tai tiesiog užgniaužė kvapą. Paskui, įveikus kalnų masyvą, kelias buvo nuobodus, tad nuotaiką palaikė gera muzika ausinėse. Tiesą sakant prieš kelionę pernelyg nežiūrėjome, kur įsikūrusi žymioji „Varosha“ arba miestas-vaiduoklis. Buvo aišku, jog jis - šalia vandens, tad išlipę iš autobusiuko ir išsiaiškinę, iki kada autobusai važiuoja į Nikosiją (o važiuoja iki pusės septynių) patraukėme vandens link. Kaip paaiškėjo vėliau, mūsų intuicinis kompasas nenuvylė. Po maždaug pusvalandžio jau stovėjome paplūdimyje, nuo kurio atsivėrė įspūdingas miesto-vaiduoklio vaizdas. Pasakysiu taip - ši vieta yra ypatinga. Ne veltui Varosha patenka į pasaulio miestų-vaiduoklių top dešimtuką. Kažkada Famagusta buvo didžiausias kurortas Europoje, tačiau vieną rytą kipriečiai viską paliko taip, kaip stovi. Vėliau visa tai buvo išplėšta, o kai nebeliko, ką plėšti, turkai šią vietą paprasčiausiai „įšaldė“. Pasižvalgę po įspūdingą vaiduoklių miestą pėdinome atgal į autobusų stotį. Tik šį kartąėjome pro senamiestį, kuris išties gražus ir vertas dėmesio. Susiradę autobusą maždaug valandą dardėjome į Nikosiją. Kadangi prieš tai važiavome „shared-taxi“, įsitikinome, jog tai yra kur kas geresnė opcija nei vietiniai autobusai, kuriuose komforto mažiau, žmonių daugiau, o bilieto kaina tokia pati.
Grįžę į Nikosiją jėgų visiškai neturėjome. Per maždaug penkiolika minučių pėstute nuo autobusų stoties pasiekėme sienos kirtimo punktą, eilėje praleidę apie pusvalandį ir prisiklausę įkaušusių ponių iš Rusijos „blezvygų“ pagaliau grįžome į tikrąjį Kiprą. Jausmas grįžus geras. Susiradę savo automobilį per pusvalandį pasiekėme Larnaką, kur prieš miegą dar prisivalgėme „All you can eat“ picerijoje „Pizza Hut“ ir labai pasigailėjome. Sakoma, alkio didelės akys... tai jau tikrai.
Apibendrinant: važiuojamoji kelio pusė yra viena iš pamatinių eismo taisyklių, kurią lemia istorija, kolonijinė praeitis, praktiniai sprendimai ir saugumo sumetimai.