Kelionė per gyvenimą, kaip ir kelionė traukiniu, kupina netikėtų posūkių, nuotaikų kaitos ir nuolatinio judėjimo. Kartais atrodo, kad viskas slysta pro akis, o pats lieki stovėti vietoje, lyg nepastebimas praeivis. Tokia būsena, kai pasaulis sukasi aplink, o tu jauti atskirtį, gali kilti iš įvairiausių priežasčių: vasaros sąstingio, asmeninių išgyvenimų ar tiesiog nuolatinio siekio suprasti save ir savo vietą pasaulyje.
Atspindžiai Lango Stikle
Plačiai pravėręs langą, žvelgė į uždarą kiemą su daugybe kitų langų, už kurių matė baldus, bet nė vieno žmogaus, lyg niekas ten negyventų, su begonijomis, petunijomis ir vienišium alyvmediu, su virš stogų stirksančiais kokliniais kaminėliais, antenom. Lėtai pūsdamas dūmus, žvelgė į kiemą, iš keturių pusių mūrų suremtą, pažįstamą iki smulkiausio įtrūkio sienoje ir staiga visiškai svetimą. Svetimą, koks svetimas buvo ir šis kambarėlis, kuriame tiek metų gyveno, kokie svetimi buvo ant kabyklos sukabinti drabužiai, kuriuos kas dieną vilkėjo, ir daiktai, kuriuos kasdien lietė.
Buvo pats vasaros vidurys, tačiau atrodė, kad vasara niekada neateis - žmonės kalbėjo apie klimato kaitą, kalbėjo, kad metų laikų nebeliko - tik pamanykit, balandžio vidury - kaip rugpjūtį, o paskui staiga - šuolis į lapkritį, koks ten canicule. Žmonės kalbėjo apie daugybę kitų dalykų - apie naujai išrinktą prezidentą, garsios aktorės ir garsaus krepšininko vestuves, vasaros išpardavimus, parodas ir koncertus, tačiau jam atrodė, kad visos tos kalbos su juo nė kiek nesusijusios, su juo nieko bendra neturi. Kaip ir visas šio miesto gyvenimas - nusileis į vijais laiptais, pereis per kiemą ir išeis gatvėn, klajos, tačiau dingosis, kad pats stovi vietoj, o pastatai, žmonės, daiktai slysta pro šalį, jo nekliudydami, lyg jo iš viso nebūtų.
Nebūtų galėjęs pasakyti, kiek laiko tęsias ši būsena, atrodė, kad ji amžina, kaip nebūtų galėjęs pasakyti, iš ko ji išsiskleidė - iš vasaros sąstingio, kai miesto pulsas apmiršta, iš išsiskyrimo su Marie? Tačiau išsiskyrimas su Marie buvo veikiau pasekmė nei priežastis - Tu t’en fous de moi, aš tau kalbu, tu manęs negirdi; tikrai jis nespjovė - ir pats nesuprato, kas su juo daros, suprast nesistengė. Kartais sakydavo sau - liga, liga, nuo kurios pasveikt jis netgi nenori.
Visu garsu pasileidęs Wong Kar-Wai filmo muziką, laukė liūties - ji artėjo, nešama sunkių debesų, vis labiau temdančių dangų, apie save įspėdama tolimais dusliais griaustinio trenksmais, geliančią melodiją karpančiais.
Tiesios Kaip Traukinio Bėgiai
Palinkęs prie lango žiūrėjo, kaip už stiklo skrieja vaizdai, vienas kitą be pertrūkio keičiantys. Jie slydo kaip pagreitintame filme: pravažiavęs nykius priestoties sandėlius, aukštos įtampos elektros stulpus, aprūkusius nugyventus namus, per tunelį iššoksti į žaliuojančias, geltonuojančias lygumas, kurios pamažu ima vilnyti, banguoti, Burgundijos laukai su kalvų atšlaitėse ramiai žolę rupšnojančiom karvėm, su miesteliais ir kaimais, sutūpusiais apie bažnytėles, kurių varpinių bokštai kviečia širdis pakelt aukščiau dangaus, netrukus - plokščios Rono pakrantės, paskui - saulės išdegto molio spalva, vėjus stabdančios tuopų alėjos, uolos su dantytais tvirtovių griuvėsiais, tai bus Provansas.
Galvojo: šis kelias - kaip sakinys, kurį rašydamas neturėtum dėt nei brūkšnių, nei dvitaškių, nei kablelių, tik vienintelį tašką jo pabaigoj - atvažiavom, šis stočių nekarpomas kelias - toks pat nesuprantamas, kaip sakinys be brūkšnių, dvitaškių ir kablelių. Kaip jam nesuprantama buvo ir visa, ką jo vaizduotėje simbolizavo šie bėgiai ir kas laikraščiuose vadinama mūsų laikų technine pažanga.
Beveik tūkstantis kilometrų ir trys valandos kelionės. Iš kišenės išsitraukė nešiojamąjį telefoną, išjungė. Visai savaitei. Ar tai suartina? Ar dėl to mažiau liūdesio?
Atsuko akis į vagoną ir vėl išvydo priešais sėdinčią moterį, užmerktom akim klausančią muzikos, baltapūkį berniuką, ant tėvo peties tebesnaudžiantį, išvydo nepažįstamuosius, kurie ėjo prošal ir kurių daugiau niekada neišvys, o jeigu išvys, tai tik darkart, kai jie grįš iš restorano. Jei prisimins veidus ir kad jau kartą praėjo.
Buvo pats pietų metas, neišvengiamas valgymo ritualas, nors kelionė trumpa, negalėjai nepasiduot laikrodžio ciferblatui. Sučežėjo sviestinis popierius, pakvipo sūriu, kumpiu. Ir staiga jam panūdo, kad ši kelionė niekada nesibaigtų, kad šis traukinys niekada nesustotų - lėktų ir lėktų.
Staiga susizgribo nebežinąs, kur veda šie bėgiai, nė kur jis važiuoja. Ir išvis kodėl jis važiuoja. Kodėl nepasiliko mieste, kodėl išklydo iš įprastinio maršruto, kuris buvo įaugęs į raumenų skaidulas kaip neištrinamas, kasdien kartojamas maldos sakinys: apsukti Bastilijos aikštę, pasileist išilgai šventojo Martyno kanalo (ar tikrai Saint Martin lietuviškai - šventasis Martynas? O kaipgi kitaip? Keista, niekada ligi šiol apie tai nepagalvojau), eiti ir eiti, praeiti tuos visus išriestus tiltelius, nuo kurių smalsuoliai tyrinėja apdumblėjusius šliuzus, laukdami, kol du vandens lygiai susivienodins, ir šliuzai prasivers leisdami praplaukti laivams, praeit Stalingrado sankryžą, Villette parką, eiti tolyn, kur jau nieko nebėr, kur tik nykios pakrantės su neaprėpiamai drykstančiais apšiurusiais priemiesčiais, kur plynės su apleistais sandėliais užkaltomis durimis, su prieplaukom be laivų, kur margaspalvė minia jau išskydus ir kur telikusios nuo kartoninių ar fanerinių dėžių į tave spoksančios kelios užgesusios, nieko nebenorinčios akys, kur tik žvirgždas, dulkės, nurudus žolė.
Kur mano smilga. Ar galima įsimylėt smilgą? Vienądien, prisėdęs ant plytų krūvos, žvilgtelėjo į smilgas, išsitiesė tiesiai ant žemės, įsistebėjo į vieną iš jų, pačią aukščiausią. Žiūrėjo, kaip saulėj spindintis, ant liauno stiebelio linguojantis šepetėlis švitrina dangų, stumdamas tolyn lengvus plunksninius debesis. Aš norėčiau būti tenai, prie savo smilgos, ten mano vieta, kodėl aš važiuoju? Šis visas gražumas prieš pabaigą. Balsu neištarė, tiktai pamanė, bet šita frazė, ne sakinys, frazė, brūkštelėjo tarsi geležtė, iš vidaus dreskianti venas.
La Belle Epoque Pabaiga ir Naujas Tūkstantmetis
Vėl ta pati atsisveikinimo nuotaika, plūstelinti, kai klausais Wong Kar-Wai filmo muzikos - lyg visas pasaulis pamažu grimztų į jūrą. Lėtas saulėlydis, po kurio nebeišauš rytas. O gal visada taip - kai žlungame patys, atrodo, kad kartu su mumis žlunga visas pasaulis? Nors šįkart viskas buvo kitaip. Pats sau jis neberūpėjo, viskas jame buvo išdegę, liko tik dykumos smėlis, kurį vėjai pusto kaip nori, kur nori.
Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas, gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas - iš dabarties į ateitį, kur nežinia, kas mūsų laukia.
Stotis buvo nauja, dar kvepėjo šviežiu betonu ir šviežiais dažais, ji būtų norėjus įaugt į šio krašto peizažą, ne įaugt, o sukelt įspūdį, kad be žmogaus rankos jame iškilo, kaip savaime per šimtus tūkstančių metų iškilo tolumoj horizonto liniją brėžiančios kalnagūbrių keteros, kaip savaime jas apgaubė žemumose tiršti, kylant į viršų vis skurdesni žalumos apklotai, galiausiai nugelstantys, iki žemaūgių brūzgynų nuskurstantys, kaip savaime tarp kalnų išsiskleidė kloniai, kurių saujose dabar, jis žinojo, žydi levandos, ilgomis bangomis plyną dangaus mėlynumą sutirštinančios violetiniais atspalviais, kaip savaime po tuos kalnus ir slėnius išsibarstė namai ir namukai, vienišiai ar siaurom gatvelėm sulipę į kaimus ar miestukus, kuriuose saulės įkaitintą orą ir kartu ausų būgnelius veria cikadų smuiko styga.
Tačiau gal dėl to, kad čia medeliai buvo tik šiemet pasodinti, dar nežinia, ar prigysiantys, gal dėl didelio, be jokio šešėlio parkingo, pilno mašinų, gal dėl to greitkelio, kuris į tolį kaip vienintelis išsigelbėjimas driekėsi, ta naujoji stotis atrodė nelyg kūdikis, ką tik oro įkvėpęs, bet jau nujaučiantis, kad niekada niekas jo nemylės, kad aplinka, kuri jį supa, niekada jo nepriims. Dar reikėjo pavažiuot autobusu. Niekas daugiau autobusu nevažiavo.
Naujo tūkstantmečio pradžia ženklino dar vienos La Belle Epoque pabaigą, žmonija atsimerkė, tiksliau, buvo priversta atsimerkti ir krūptelėjo, išsigando dėl ateities, ankstesnė pavienių žmonių nerimastis išsigaubė į visuotinį rūpestį, laikraščiai rašė apie pasaulines konferencijas, skirtas klimato kaitai, be to, ledynų tirpimas ašigaliuos, nykstantys Amazonės miškai, senkantys naftos telkiniai Saudo Arabijoj ir visame pasaulyje tapo temom kasdienių pokalbių kavinėse, baruose, restoranuose ar vakarieniaujant už šeimyninio stalo, nuo to nebegalėjai pasprukti, viskas staiga priartėjo, lyg pasaulis būtų susitraukęs į rasos karoliuką, ant voratinklio siūlo pakibusį, juk ir pats vieną rudens ar žiemos vakarą savo mansardoj išjungei lemputę kartu su kitais žmonėmis, šimtais tūkstančių žmonių daugybėj šalių, ir kai pamatei, kad tavo kieme tuo pat metu užgeso dar kelios, persmelkė keistas bendrumo su visais, net toli esančiais ir nepažįstamais, jausmas; prisiminei tada tą šurmulį, šventines iškilmes, kai laiko juostomis per pasaulį žengė du tūkstantieji, tuomet dar nežinojom, jog tai buvo ne tik sutikimas, bet ir atsisveikinimas, atsisveikinimas ne tik su šimtu, tūkstančiu, dviem tūkstančiais metų, bet ir su La Belle Epoque, kurioje mes gyvenome, nė numanyt nenumanėm, kad ji - tik dar viena La Belle Epoque, kaip ir prieš pusantro šimto metų nei po Liuksemburgo sodą vaikštinėjančios ponios ilgomis sukniomis ir skrybėlėmis, kurių kaspinai plaikstėsi vėjyje, nei orūs kostiumuoti messieurs, kuriems ponios į parankes įsikibusios ėjo, nei vaikai, karuselėse žaidę su angeliukais putniais raudonais skruosteliais nė numanyt nenumanė, kad andainykštė La Belle Epoque juos lydi į Pirmojo pasaulinio karo tranšėjas.
Senamiesčio Vėsa ir Vietinių Paslaptys
Liuberono kalnynas, nuo jo akys sugrįžta į slėnį, nokinantį vynuoges, obuolius, persikus, į platų slėnį, kurį staiga užstoja aukštas švendrynas, paskui per akis brūkšteli platanų alėjos kamienai, posūkis, ir štai vėl - dideli laukai, saulės ir vėjų nugairinti, juose žaliuoja aukšti kiparisai. Miestas driekėsi slėniu - kelias, kuriuo į jį atvažiavo, pavirto pagrindine gatve, kuri kitame miesto gale vėl išsišakos į kitus kelius, aptakesniais ir staigesniais posūkiais vinguriuojančius į kaimus ar miestelius, išsibarsčiusius po visą kalnyną. Tai buvo ilga, siaura, rugpjūčio kaitros nualinta gatvė, vangiai besitiesianti tarp ją abipus spaudžiančių išblukusių spalvų pastatų, kankinamai ilgai besibraunanti pro prekybos centrus, buvusią gelžkelio stotį, mažesnes krautuvėles, vaistinę, paštą, pagaliau atgaivą randanti po plačiašakiais platanais, kurių šešėliuota ūksmė ją apgaubia, kai, pervažiavęs tiltą, apsuki apie aikštę, už kurios pradeda skleistis senamiestis.
Platanų alėja rikiavosi palei pavasariais patvinstančią, bet dabar visiškai išdžiūvusią upę su skurdžiom dulkėtom pakrantėm, upę, kurios dumbliną dugną saulė išdegė tiek, kad jis dryžiais supleišėjo. Bet viskas pasikeitė, kai iš autobuso išlipęs ir pamatęs, kad dar turi laiko, grįžo atgal ir, pralindęs pro siaurą arką, virš kurios kilo bokštas, užsibaigiantis geležinio narvelio pavidalo varpine, atsidūrė senamiesty.
Taip, ir čia popiečio ramuma, kai sulėtėja laikrodžio rodyklių sukimasis, taip, ir čia popiečio tingulys, kai saulė po savo pačios išdegtos padangės skliautu dingojasi amžių amžiams sustingusi. Tačiau vos žengei žingsnį siaura šio senamiesčio gatvele, iškart pasirodė, kad nuo kiekvienos grindinio plytos į tave dvelkia vėsa, tam tyčia kaip tik šiai dienai, kaip tik šiai valandai, kaip tik tau šimtus metų kaupta, o kai pakėlei akis, išvydai andainykščių amžių architektūrinius nėrinius, regis, tau tyčia nunertus ir tavęs laukiančius. Keista, nuo akmens sklido daugiau gyvybės nei nuo žmonių, kurie čia vaikštinėjo, tu jam jauteis artimesnis nei poilsiautojams ar turistams, žiūrinėjantiems atvirukus, čiupinėjantiems geltonas, mėlynas, violetines staltieses su cikadomis ar levandomis, užverstomis galvomis tyrinėjantiems saulės laikrodžio ciferblatą, arba mažose krautuvėlėse skanaujantiems alyvų aliejų ar uostinėjantiems Marselio muilą - įvairių rūšių, formų, spalvų. Kuo artesnis atrodė miestas, tuo tolimesni darėsi žmonės ir tuo labiau buvai su savim - kaip per klajones po Paryžiaus priemiesčių dykvietes.
Nusileidęs švelniai nuožulnia pagrindine senamiesčio gatvele ir atsidūręs aikštėj, kurią neseniai, kai autobusas, tiltu peršokęs upę, paniro į platanų alėjos šešėlius, pravažiavo, įsuko į kavinę. Žmonių buvo menkai, didelėj lauko terasoj po skėčiais pabirai buvo apsėsti, aiškiai matėsi, atvažiavėlių, tik keli staliukai, bet kai peržengė slenkstį ir atsidūrė viduj, kur storos sienos saugojo vėsą ir keletas trumpom ar atraitotom rankovėm vyrų, be abejonės, vietinių, gėrė pastisą, skaitė šio krašto laikraštį, dar pora - už žalio stalo kaukšėjo biliardo lazdom, jam pasirodė, jog salė ir terasa - tai du savaime, be žodžių pasidalyti pasauliai: atvažiavėliai gal ir nesusizgribo, jog per tokią kaitrą maloniau viduj laiką leisti, gal norėjo sėdėti lauke, kad margaspalvę gatvę matytų, betgi net jeigu ir būtum susimanęs į vidų užsukti, kažin ar būtum išdrįsęs - tie keli vietiniai ir barmenas čia buvo tiek įsigyvenę į savo kasdienius įpročius ir susigyvenę vieni su kitais, tiek pritapę prie šitos erdvės, prieblandoj skendinčios, kad iškart būtum pasijutęs visiškai svetimas, išblokštas net iš savęs.
O jis pats? O jis pats tokio svetimumo, tokio išblokštumo net pačiam iš savęs kaip tik ir ieškojo, šito jam labiausiai reikėjo - tartum būtų sirgęs liga, kuria persirgti nė nenorėjo. Galiausiai nerimauti nebuvo dėl ko - jis, atvažiavėlis, vietiniams buvo nė motais, jie į jį nekreipė dėmesio. Ko gero, tie žmonės buvo tiek įsišakniję į savo pasaulį ar per dešimtmečius tiek susitaikę su to kito, gretimo, pasaulio neišvengiama esatim ir pripratę prie jo, kad jis jiems nebetrukdė, buvo nė motais, taip didmiesčių žmonės nebejunta užteršto oro.
Nuo įstrižai pasuktos kėdės atsainiai atsišliejęs į sieną, gurkšnojo šaltą rožinį vyną ir žiūrėjo. Žiūrėjo, kaip plačiai prasegiota marškinių apykakle vyrukas taikosi į biliardo rutuliuką, kaip barmenas į aukštą stiklinę ant gero šlako pastiso iš molinio ąsotėlio šliūkšteli šalto vandens ir žaliadugnė stiklinė nusidažo balzgana pieno rūko spalva, kaip vienišius senukas, užvertęs paskutinį krašto laikraščio puslapį, pasirąžo, dar ilgai sėdi, kiūto, kol pagaliau paprašo addition. Trumpam tarp vyrų įsimaišo ir moteris, ją išvydęs krūpteli, vos vos įsitempia, bet iš karto atlėgsta - ne, čia ne ta, dar ne ta.
Per didelę, nežinia, kiek laiko čia jau kabančią juodai baltą nuotrauką, vaizduojančią ano šimtmečio pradžios levandų kirtėjas, ropoja musė, paskrenda, nutupia, vėl ropoja. Jo akys pavirto filmavimo kameros objektyvu: jis žiūri, mato, tačiau - jokių jausmų. Viskas pro akis slysta, praslysta, iškart - užmarštis: jo akys - nieko nefiksuojanti filmavimo kamera. Filmavimo kamera be juostelės. Ir kurių galų man prisireikė toliau trenktis? Būčiau galėjęs išsinuomot viešbučio kambarėlį, būčiau galėjęs miegot netgi miegmaišy kur nors užmiestyje ar kad ir čia, išdžiūvusios upės pakrantėj tarp kiečių a³ la belle étoile, dabar šilta, o ir kas gi mane ki...
PROVANSAS – nuostabūs Pietų Prancūzijos regionai 🇫🇷 Provanso kelionių vadovas
Dainos ir Jų Paslėptos Reikšmės
Albume „Vairas Žvaigždžių Lietus“ skamba daugybė dainų, kurių žodžiai atspindi įvairias gyvenimo patirtis ir jausmus. Kiekviena daina - tai tarsi atskira istorija, kupina metaforų ir simbolių.
Dainų sąrašas ir autoriai:
- A1 Gimiau Pačiu Laiku (Lyrics By - A. Baltakis*, Music By - V. Katilius*)
- A2 Ant Slenksčio (Lyrics By - A. Baltakis*, Music By - V. Kamrazeris*)
- A3 Vilčių Vaivorykštė (Lyrics By - D. Teišerskytė*, Music By - V. Katilius*)
- A4 Lietus (Lyrics By - D. Teišerskytė*, Music By - V. Katilius*)
- A5 Tėvyne Mano (Lyrics By - A. Baltakis*, Music By - V. Katilius*)
- B1 Ateik (Lyrics By - P. Vaičiūnas*, Music By - S. Orūnas*)
- B2 Žvaigždžių Puota (Lyrics By - D. Teišerskytė*, Music By - V. Katilius*)
- B3 Sniegena (Lyrics By - A. Baltakis*, Music By - V. Kamrazeris*)
- B4 Karaliai Be Karūnų (Lyrics By - P. Vaičiūnas*, Music By - V. Kamrazeris*)
Kiti kūriniai, minimi juodraštyje, atspindi platesnį meninį kontekstą ir galimus kitus projekto ar atlikėjo darbus, pavyzdžiui:
- D. Čepas feat. Vytautas V. Pirmosios gėlės
- A. Jegelevičius, L. Balti balandžiai
- N. Saulėlydis tėviškėje
- O. Karkauskaitė, T. Mama
- D. Jūreiviška baladė
- O. Karkauskaitė, T. Bigota, R. Suvenyras
- O. Karkauskaitė, T. Obelėlė ir upelis
- D. Neimontaitė, R. Vieną kartą bus diena
- N. Mano miestas
- R. Griežikai feat. Ratuto
- Jonas Kavaliauskas Jaun
- Ona Knapkytė
- Laima Štrimaitytė
- Nijolė Gelžinytė
- Leonidas Šumskis
- Pakruojo raj. Pakruojo raj. P. Bendžius feat. A. L. E. L. R. D.
- Vytautas V. Vėl švieski
- S. Povilaitis, R. Bieliauskas, V. Jegorovas, S. Čiapas, G. Vytautas V.
- Vytautas V. J. P. Bendžius feat. A.
Šie žodžiai, supinti į dainas, tampa ne tik klausytojo, bet ir paties autoriaus kelionės atspindžiu, ieškant prasmės ir savęs nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
tags: #vairas #zvaigzdziu #lietus #zodziai