Vairuotojų darbo ir poilsio laiko reguliavimas yra labai svarbus aspektas užtikrinant kelių eismo saugą ir vairuotojų gerovę visoje Europos Sąjungoje. ES teisės aktuose, konkrečiai reglamentuose (EB) Nr. 561/2006 ir (ES) Nr. Šiais reglamentais siekiama užkirsti kelią vairuotojų nuovargiui, kuris yra svarbus veiksnys, lemiantis eismo įvykius. Šių teisės aktų supratimas ir laikymasis yra labai svarbus tiek vairuotojams, tiek transporto bendrovėms, siekiant išlaikyti saugos standartus ir teisinę atitiktį transporto sektoriuje.
Vairuotojų darbo laiko taisyklės yra būtinas reguliavimo elementas, siekiant užtikrinti tiek kelių saugumą, tiek vairuotojų gerovę. Šios taisyklės nustatomos siekiant apsaugoti nuo vairavimo nuovargio sukeltų pavojų ir įtvirtintos įstatymuose bei ES reglamentuose.
Vairuotojų darbo ir poilsio laiko reguliavimas apima šias pagrindines nuostatas:
- Po 4,5 valandų vairavimo privaloma ne trumpesnė kaip 45 minučių pertrauka.
- Ne trumpesnis kaip 11 valandų nepertraukiamas poilsis per 24 valandas.
- Poilsis gali būti sutrumpintas iki 9 valandų ne daugiau kaip tris kartus per savaitę su vėlesne kompensacija.
- Ne trumpesnis kaip 45 valandų nepertraukiamas poilsis per dvi savaites.
- Poilsis gali būti sutrumpintas iki 24 valandų kas antrą savaitę su kompensacija, kuri suteikiama vienkartiniu laikotarpiu ir pridedama prie kito ne trumpesnio kaip 9 valandų poilsio.
- Poilsis vyksta ne transporto priemonėje, o tinkamame būste su miegamosiomis ir sanitarinėmis patalpomis.
Vairuotojai ir transporto įmonės privalo laikytis šių taisyklių, kad būtų išlaikytas saugus ir sveikas darbo ir kelių eismo saugumas.
Norint užtikrinti, kad būtų laikomasi vairuotojų darbo ir poilsio režimo grafikų taisyklių, reikia griežtai stebėti ir naudoti specializuotas priemones. Knygos, skirtos sekti vairuotojų darbo ir poilsio režimą - jau nebeaktuali. Dabar viena iš pagrindinių šiam tikslui naudojamų priemonių yra skaitmeninis tachografas - transporto priemonėse įrengtas prietaisas, kuriuo registruojamas vairavimo režimas, greitis ir poilsio laikotarpiai.
Norėdami išvengti baudų ir nuobaudų, vairuotojai turi atidžiai laikytis nustatytų darbo ir poilsio valandų. Jie turėtų susipažinti su konkrečiomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis vairavimo laiką, įskaitant maksimalius dienos ir savaitės vairavimo limitus, taip pat privalomus poilsio laikotarpius. Be to, vairuotojai turėtų tinkamai registruoti savo vairavimo veiklą, įskaitant visus pagal įstatymus reikalaujamus rankinius įrašus. Tai apima tikslų poilsio laikotarpių, pertraukų ir bet kokių nukrypimų nuo suplanuoto grafiko registravimą.
Nesilaikant šių taisyklių, gali būti skiriamos baudos, nuobaudos ir net sustabdomos vairuotojo teisės. Nuobaudos už vairuotojų darbo ir poilsio grafikų taisyklių nesilaikymą gali skirtis priklausomai nuo pažeidimo sunkumo ir jurisdikcijos. Vykdymo užtikrinimo agentūros, pavyzdžiui, kelių policija arba reguliavimo institucijos, paprastai atlieka patikrinimus ir auditą, siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi reikalavimų. Už šių patikrinimų metu nustatytus pažeidimus gali būti iš karto skiriamos nuobaudos, pavyzdžiui, baudos, taip pat gali būti pradėtas tolesnis tyrimas ar teisminiai veiksmai.
Suminė darbo laiko apskaita
Suminė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo pobūdis neleidžia tiksliai iš anksto nustatyti kasdienių ar kassavaitinių darbo valandų. Ji ypač aktuali įmonėms, kuriose darbuotojai dirba pamainomis, nepastoviu grafiku, arba kai veikla vykdoma nepertraukiamu režimu. Tai dažniausiai taikoma tolimųjų reisų vairuotojams, kurių darbo laikas priklauso nuo maršruto, kelionės trukmės, krovinių pakrovimo/iškrovimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (LR DK) reglamentuoja darbo laiko organizavimo principus, siekiant užtikrinti darbuotojų teises ir tinkamą darbo sąlygų užtikrinimą. Darbo laiko norma nustato, kiek valandų darbuotojas privalo dirbti per apskaitinį laikotarpį, pvz., savaitę, o darbo laiko režimas lemia, kaip šios valandos paskirstomos per darbo dieną, darbo savaitę, kalendorinį mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį.
LR DK 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo laiko režimas, tai darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, nustatydamas vieną iš šių darbo laiko režimo rūšių.
Šiuo metu galiojantis LR DK išskiria penkis galimus darbo laiko režimus:
- Nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių.
- Suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį.
- Lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų.
- Suskaidytos darbo dienos laiko režimą, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė.
- Individualų darbo laiko režimą.
Nekintančio darbo laiko režimas
Pasirinkus šį darbo laiko apskaitos režimą, darbuotojo darbo valandų skaičius per darbo dieną ir darbo dienų skaičius per savaitę yra nekintantis, t. y. tokiu atveju yra nustatytas konkretus darbo laikas, kurį darbuotojas dirba darbo savaitę (pavyzdžiui, kiekvieną pirmadienį-penktadienį dirba nuo 9 val. iki 18 val.). Šiems darbuotojams nereikia vesti darbo laiko apskaitos. Atkreiptinas dėmesys, kad pasirinkus šią darbo laiko apskaitą, viršvalandžiais bus laikomas laikas, kai darbuotojas viršija jam nustatytą darbo dienos (pamainos) trukmę.
Suminė darbo laiko apskaita
Suminė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo pobūdis neleidžia tiksliai iš anksto nustatyti kasdienių ar kassavaitinių darbo valandų. Ji ypač aktuali įmonėms, kuriose darbuotojai dirba pamainomis, nepastoviu grafiku, arba kai veikla vykdoma nepertraukiamu režimu. Tai dažniausiai taikoma tolimųjų reisų vairuotojams, kurių darbo laikas priklauso nuo maršruto, kelionės trukmės, krovinių pakrovimo/iškrovimo sąlygų.
Suminę darbo laiko apskaitą reglamentuoja LR DK 115 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje įtvirtinta, jog jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų.
Darbdaviui yra numatytas įpareigojimas apie darbo (pamainų) grafikus pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas iki jų įsigaliojimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į LR DK 110 straipsnio 4 punktą, pagal kurį yra numatyta, kad darbdaviams, kurių vidutinis darbuotojų skaičius yra mažiau kaip dešimt darbuotojų, netaikomos LR DK nuostatos dėl pareigos pranešti apie darbo pamainų grafikus ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas. Tokie darbdaviai apie darbo pamainų grafikus privalo pranešti ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, nebent su darbuotoju susitariama dėl kitokių pranešimo terminų (LR DK 115 straipsnio 2 dalis).
Kadangi darbuotojai turi teisę žinoti apie darbo (pamainų) grafikų pakeitimus, todėl jie gali būti keičiami tik išimtiniais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Pagal įstatymą darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarką suderinusi su įmonėje veikiančia darbo taryba (darbuotojų atstovais) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.
Pasirinkus šią darbo laiko apskaitą, darbdavys privalo užtikrinti tolygų darbuotojų keitimąsi pamainomis. Darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal įstatymą yra draudžiama skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio. Tuo tarpu, jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiko normą jam apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba darbuotojo prašymu viršytas darbo laikas, padaugintas iš skaičiaus 1,5, gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko.
Dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo užmokestis mokamas už faktiškai išdirbtą laiką, išskyrus, kai yra neišdirbama bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma arba, kai išdirbama daugiau valandų nei bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo norma. Darbdavys turi teisę per kiekvieną apskaitinio laikotarpio mėnesį mokėti pastovų darbo užmokestį, nepaisydamas faktiškai išdirbtos darbo laiko normos, o galutinį atsiskaitymą už darbą per apskaitinį laikotarpį pagal faktinius duomenis atlikti apmokėdamas už darbą paskutinį apskaitinio laikotarpio mėnesį.
Atkreiptinas dėmesys, kad VDI laikosi nuomonės, jog jei darbuotojas nusprendžia nutraukti darbo santykius viduryje apskaitinio laikotarpio, yra būtina apskaičiuoti, ar darbuotojas išdirbo jam nustatytą darbo laiko normą, ar nedirbo viršvalandžių, o tai užfiksavus, kompensuoti papildomai sumokant už neišdirbtą laiką ar viršvalandžius.
Vairuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumai kelių transporte
Vairuotojų darbo/vairavimo ir poilsio laiką reglamentuoja 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006 „Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85“ (toliau - Reglamentas) bei Darbo ir poilsio laiko ypatumai kelių transporte, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtinimo“ (toliau - Ypatumai).
Reglamentas ir Ypatumai taikomi visiems vairuotojams, išskyrus Reglamento 2 str. nurodytus atvejus bei 3 str. ir 13 str. 1 d. a-d ir f-p punktuose nustatytas išimtis. Reglamentas taikomas vežimui keliais vien tik Bendrijos viduje arba tarp Bendrijos, Šveicarijos ir Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių (t. y. Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino). Kai vežimas vykdomas į kitas šalis, ar per kitą šalį (pvz., Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją), visam reisui vietoje Reglamento taikomas Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važiuojančių tarptautiniais maršrutais, darbo (toliau - AETR).
Ypatumai papildo Reglamentą/AETR, nes Reglamentas/AETR reglamentuoja vairuotojų vairavimo ir poilsio laiko režimus, o Ypatumai - darbo ir poilsio laiko režimus (vairavimas - tai tik dalis darbo laiko). Šio reglamento tikslas - pagerinti socialines sąlygas darbuotojams, kuriems jis taikomas, taip pat bendrai pagerinti saugų eismą keliuose.
Taigi, Reglamentas/AETR ir Ypatumai taikomi vežant keliais:
- Krovinius, kai maksimali leidžiama transporto priemonės masė kartu su priekaba ar puspriekabe viršija 3,5 tonos, arba
- Keleivius transporto priemonėmis, kurios pagal savo konstrukciją gali vežti daugiau kaip devynis asmenis, įskaitant vairuotoją, arba yra tam pritaikytos tai nuolatos daryti, ir yra naudojamos būtent šiam tikslui (Reglamento 2 str.), išskyrus išimtis, nustatytas Reglamento 3 str. ir 13 str. 1 d. a-d ir f-p punktuose.
Tais atvejais, kai Reglamentas/AETR ir Ypatumai netaikomi, vairuotojų darbo ir poilsio laiką reglamentuoja bendros Darbo kodekso nuostatos, nustatančios darbo ir poilsio laiko režimus.
„Darbo ir poilsio laiko ypatumų kelių transporte“ 11.1 punkte nustatyta, kad mobiliems darbuotojams (sudarantiems kelionės ekipažą (įskaitant stažuotojus ir mokinius) bet kuriam darbuotojui, dirbančiam įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas už atlyginimą arba savo sąskaita) savaitės darbo laiko vidurkis neturi viršyti 48 valandų. Maksimali savaitės darbo laiko trukmė gali būti pailginta iki 60 valandų tik tuomet, jeigu per 4 mėnesius neviršijamas 48 darbo valandų per savaitę vidurkis.
Dėl objektyvių arba techninių priežasčių arba priežasčių, susijusių su darbo organizavimu, kolektyvinėse sutartyse arba socialinių partnerių susitarimuose gali būti numatyti nukrypimai nuo 11.1, 11.4 ir 11.5 punktų, jeigu buvo konsultuotasi su suinteresuotų darbdavių ir darbuotojų atstovais, ir dedamos pastangos skatinti visas tinkamas socialinio dialogo formas, kaip tai numatyta Ypatumų 12 punkte. Jeigu taikoma išlyga 11.1 punktui, skaičiuojant maksimalų (48 valandų) savaitės darbo laiko vidurkį, negalima nustatyti termino trukmės, viršijančios 6 mėnesius.
Pažymėtina, jeigu vairuotojas bent kiek laiko dirba nakties laiku (nuo 00.00 val. iki 07.00 val.), jo kasdienis darbo laikas (vairavimas ir „kiti darbai“) negali viršyti 10 valandų per kiekvieną 24 valandų laikotarpį, kaip tai numatyta Ypatumų 11.4 punkte.
Nepažeidžiant Reglamente (jeigu to nepakanka AETR susitarime) nustatyto apsaugos lygio, asmenys, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, be pertraukos gali dirbti ne ilgiau kaip 6 valandas. Jeigu darbo valandų suma sudaro 6-9 valandas, į darbo laiką turi būti įterpiama mažiausiai 30 minučių pertrauka, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas - mažiausiai 45 minučių pertrauka.
Mobiliems darbuotojams, dirbantiems pagal Reglamentą ir Ypatumus, iš esmės taikomas suminės darbo laiko apskaitos darbo laiko režimas. Suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis nustatomas darbdavio įsakymu (lokaliniu dokumentu). Jis gali būti iki 4 mėnesių, kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas iki 6 mėnesių (Ypatumų 12 p.).
Šių darbuotojų darbo laikas per apskaitinį laikotarpį apskaitomas, laikantis nuostatos, kad normali darbo savaitės trukmė yra 40 val. (DK 144 str. 1 d.). Darbo laikas virš nustatyto apskaitinio laikotarpio normalaus darbo valandų skaičiaus (40 valandų), laikomas viršvalandiniu ir jis apmokamas DK 193 str. nustatyta tvarka. Atskiromis savaitėmis vairuotojai gali dirbti iki 60 val. (Ypatumų 11.1 p.), tačiau savaitės darbo laiko vidurkis per apskaitinį laikotarpį negali viršyti 48 val.
Pažymėtina, kad vairuotojams, patenkantiems į Reglamento reglamentavimo sritį, netaikoma Darbo kodekso 152 str. nuostata dėl viršvalandinio darbo maksimalios trukmės per metus, t. y. 120 (180) val. (Darbo ir poilsio laiko ypatumų Ekonominės veiklos srityse Bendrųjų nuostatų 1.6 p.). Tai reiškia, kad per metus vairuotojai gali dirbti maksimaliai apie 416 val. (52 savaitės * 8 val.) viršvalandžių. Savaite yra laikomas laikotarpis nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. (Ypatumų 10 p. ir Reglamento 4 str.
Vairuotojo darbo laiką sudaro vairavimas ir „kiti darbai“, numatyti Reglamento 4 straipsnio e punkte. „Kiti darbai“ - tai visa veikla, Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio a punkte apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus „vairavimą“, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam ar kitam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Vairuotojų, patenkančių į Reglamento reguliavimo sritį, maksimalią darbo dienos ir savaitės vairavimo trukmę reglamentuoja Reglamento 6 straipsnis. Vairuotojų, patenkančių į Reglamento reguliavimo sritį, maksimalią savaitės darbo laiko (vairavimas - tai dalis darbo laiko) trukmę reglamentuoja Ypatumų 11.1 p. Ypatumai betarpiškai nereglamentuoja „kitų darbų“ trukmės per dieną. Jų maksimali trukmė (per dieną) nustatoma, atsižvelgiant į privalomą minimalią paros ir kassavaitinio poilsio trukmę, pertraukų trukmę bei kasdienio ir savaitės vairavimo trukmę. Pažymėtina, kad Darbo ir poilsio laiko ypatumai kelių transporte neįtvirtina nuostatos, kad vairuotojo, patenkančio į Reglamento reguliavimo sritį, maksimalus darbo laikas (vairavimas ir „kiti darbai“) per darbo dieną neturi viršyti 12 darbo valandų.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 2006 m. kovo 15 d. Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 4 straipsnio d punkte numatyta, kad „pertrauka“ - tai laikotarpis, kurio metu vairuotojas nevairuoja ar nedirba kitų darbų, ir kuris naudojamas tik jėgoms atgauti. Šio Reglamento g punkte numatyta, kad „kasdienio poilsio laikotarpis“ - tai kasdienis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kasdienio poilsio laikotarpį“ arba „sutrumpintą kasdienio poilsio laikotarpį“. „Normalus kasdienio poilsio laikotarpis“ - tai mažiausiai 11 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas. Reglamento 4 straipsnio h punkte numatyta, kad „kassavaitinio poilsio laikotarpis“ - tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kassavaitinio poilsio laikotarpį“ arba „sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį“: - „normalus kassavaitinio poilsio laikotarpis“ - tai mažiausiai 45 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas, - „sutrumpintas kassavaitinio poilsio laikotarpis“ - trumpesnis nei 45 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas, kuris, laikantis 8 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, gali būti sutrumpintas ne daugiau kaip iki 24 paeiliui einančių valandų. Reglamento 8 straipsnyje numatyta, kad vairuotojas privalo pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais. Per kiekvieną 24 valandų laiko tarpą po prieš tai pasinaudoto kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos vairuotojas turi būti pasinaudojęs kitu kasdienio poilsio laikotarpiu. Jei tame 24 valandų laiko tarpe esantis kasdienio poilsio laikotarpis trunka ne trumpiau kaip 9 valandas, bet yra trumpesnis nei 11 valandų, tai šis kasdienio poilsio laikotarpis laikomas sutrumpintu kasdienio poilsio laikotarpiu. Kasdienio poilsio laikotarpis gali būti pratęsiamas, kad sudarytų normalų arba sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį. Tarp bet kurių dviejų kassavaitinio poilsio laikotarpių vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais. Per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai: - dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais arba - vienu reguliariu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu mažiausiai 24 valandų sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu; tačiau sutrumpinimas turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama iki po atitinkamos savaitės praeis trys savaitės. Kassavaitinio poilsio laikotarpis prasideda ne vėliau kaip po šešių 24 valandų laiko tarpų nuo pasinaudoto kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos.
Apmokėjimas už neatidirbtą laiką ir papildomas apmokėjimas
Kilus klausimui dėl apmokėjimo už neatidirbtą laiką, svarbu atskirti situacijas, kai darbuotojas negali dirbti dėl darbdavio kaltės (prastova) ir kai darbuotojas neišdirba normos dėl kitų priežasčių.
Jei vairuotojui taikoma suminė darbo laiko apskaita ir apskaitinio laikotarpio pabaigoje jis yra neišdirbęs nustatytos darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama ne mažiau kaip pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio (LR DK 115 str. 5 d.). Tai reiškia, kad už faktiškai dirbtą laiką mokamas darbo užmokestis, o už likusį laiką iki normos - pusė darbo užmokesčio.
Jei darbuotojas negali dirbti dėl darbdavio kaltės (pvz., nėra užsakymų, transporto priemonė sugedusi ir pan.), tai laikoma prastova. Prastovos metu darbuotojui mokamas vidutinis jo darbo užmokestis, ne mažesnis nei nustatytasis minimalios algos dydis (LR DK 117 str.).
Naktinis vairuotojų darbas, už kurį reikia mokėti didesnį atlyginimą, paprastai skaičiuojamas nuo 22 val. iki 6 val. (nors tachografas naktinį darbą gali rodyti nuo 00:00 val.). Jei vairuotojas dirba naktį, bendras darbo laikas per 24 valandas negali trukti ilgiau nei 10 valandų.
Apmokėjimas už šventines dienas ir viršvalandžius reglamentuojamas LR DK. Švenčių dienomis dirbti paprastai apmokama dvigubai. Padidintas apmokėjimas už naktines ar šventines valandas, atliktas pagal suminę darbo laiko apskaitą, nėra laikomas priedais, o yra padidintas apmokėjimas už nukrypimą nuo normalių sąlygų. Tad, jei alga yra sutartinė, didesnis apmokėjimas už naktines ar šventines valandas neturi įtakos GPM skaičiavimui nuo komandiruotpinigių.
Komandiruotpinigiai nėra atlyginimas ir nėra apmokestinami GPM, kol neviršija nustatytų normų. Nuo 2022 m. galioja taisyklė, kad ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių turi būti „įskaityta“ į darbo užmokestį.
Vairuotojo atlyginimas, apmokestinimo prasme, yra tas, kuris nustatytas darbo sutartyje. Jei vairuotojo darbo sutartyje nurodyta ne mažiau kaip 620 eur, tai virš nustatytos sumos esanti komandiruotpinigių dalis bus apmokestinama.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad vairuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, netaikomas 5 darbo dienų savaitės darbo grafikas. Nuo 2025 m. už kiekvieną komandiruotės dieną (t. y. Nuo 2022 m. galioja taisyklė: ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių turi būti „įskaityta“ į darbo užmokestį.
Kviečiame atsakingai kontroliuoti savo automobilių parko valdymo procesus kartu su inovatyviais „Linqo” GPS sprendimais tachografų valdymui.
Sužinokite, kaip „Linqo” GPS stebėjimo sprendimai gali iš esmės pakeisti vairuotojų darbo ir poilsio grafikų valdymą. „Linqo” siūlo pažangiausius įrankius, specialiai sukurtus tachografų valdymui, todėl įmonės gali visapusiškai prižiūrėti savo automobilių veiklą. „Linqo” GPS stebėjimo sprendimų dėka, įmonės gali be vargo stebėti vairuotojų veiklą realiuoju laiku, stebėti vairavimo valandas ir veiksmingai valdyti poilsio laikotarpius. Tai leidžia išvengti galimų pažeidimų ir sumažinti su vairuotojų nuovargiu, ypač naktinio vairavimo metu, susijusią riziką.
tags: #vairuotojai #ir #neatidirbto #laiko #apmokejimas