Lietuvių tautosakoje ir mitologijoje velnias yra chtoninė būtybė, siejama su žemomis, drėgnomis vietomis, pelkėmis, ežerais - pragaru. Jis laikomas požemio dvasia, kartais ir pelkių dievu, kalviu, o pasak A. J. Greimo - ir karo dievu. Velnias artimai siejamas su mirusiųjų pasauliu.
Senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) - viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum. Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona - vėlių dievas“, kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji.
Velionos (Vielonos) artimą santykį su mirusiaisiais atspindi pats jos vardas, kuris mažne identiškas bendriniam žodžiui velionė (vyr. g. velionis „miręs žmogus, amžinatilsis“). Tad Vielona ir velionė / velionis yra glaudžiai tarpusavyje susiję tiek leksikos, tiek semantikos aspektais. Maitinant velionis, tai yra vėles, dalis aukojamo maisto tikriausiai atitekdavo ir Velionai.
Papildomas paveikslas:
Papildomas paveikslas:
Teonimas Veliona, atkuriamas iš J. Lasickio užrašytos formos Vielona, kildintinas iš žodžio vėlė ir sietinas, be velionės, -io, ir su kitais giminiškais žodžiais - Vėlinės „mirusiųjų minėjimo diena“, velinas „velnias“, velnias „žemės ir požemio dievaitis, kipšas, pinčiukas“, velinuva „velnias, piktoji dvasia“, taip pat su latvių velis „mirusiojo dvasia“ (dgs. veļi), veļenieks „mirusysis“, velns „velnias“.
Kazimieras Būga lietuvių vėlė ir latvių velis (dgs. veļi) „Totengeister“ kildino iš šaknies vel- , vol- „mirti“. Tačiau K. Būga žodžio vėlė nesiejo su žodžių, reiškiančių neįdirbtą žemę, grupe. Gali būti, kad mirtis lietuviams ir kai kurioms kitoms tautoms asocijavosi su inhumacija, glaudžiu ryšiu su žeme. Beje, primintina tai, kad mirusysis siejasi kaip tik su nedirbama žeme, juk jis guli po velėna, t. y. nedirbamos žemės plotelyje.
Velnio įvaizdis lietuvių tautosakoje
Tautosakoje velnias - piktoji dvasia, kenkianti žmonėms, ardanti Dievo tvarką pasaulyje. Lietuvių tautosakoje velnias yra chtoninė būtybė, dar vadinamas kipšu, nelabuoju. Tikėta, kad gyvena miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnose, požemyje.
Senovės lietuvių deivė Veliona buvo viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum. Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona - vėlių dievas“ (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji.
Papildomas paveikslas:
Velnio vardas siejamas su lietuvių vėlė, mirusiųjų dvasia, liet. vilna, rusų volos - plaukais, liet. valsčiu. Atskirtini mitologinio ir tautosakinio velnio įvaizdžiai.
Mažosios Lietuvos lietuviškuose raštuose žodis vartotas kaip kriščioniškos piktosios dvasios vardas. Spėjama, kad krikščioninimo laikais senosios pagoniškosios dievybės vardas Lietuvoje panaudotas pritaikant krikščionybės nuostatas vietos gyventojų mentalitetui.
Velnias, vienas iš žemesnių mitologijos atstovų, žmogaus gyvenime buvo visur. Jis sukiojosi po namus, po žmonių laukus, daržus, sekė jį medžioklėje ar žvejyboje. Todėl dažnai žmonės visas savo nesėkmes prisegdavo jam. Velnias buvo laikomas blogio simboliu.
Velnio išvaizda ir savybės
Velnį įsivaizdavo labai įvairiai. Daugelis sakmių rodo, jog velnias buvęs su ragais. Daugelyje pasakų ir sakmių velniui prisegama juoda spalva: „Žiūri - atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia.“ Juodas velnias ypač įsigalėjo XXIX - XX a. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse.
Velnio vardas siejamas su lietuvių vėlė, mirusiųjų dvasia, liet. vilna, rusų volos - plaukais, liet. valsčiu. Atskirtini mitologinio ir tautosakinio velnio įvaizdžiai.
Velnias buvo laikomas apčiuopiamu, realiu padaru. Dažnai dar buvo vadinamas vokietuku. „Kai tik sugriaudžia - vokietukas po akmeniu, kai nustoja griaudę - vėl ant akmens vaiposi ir rodo debesiui sėdimąją.“ Lietuvių pasakojamoje tautosakoje velnią mėgsta vaizduoti kaip ponaitį: jis dažnai su skrybėle, batais arba tiesiog sakoma, kad tai labai gražiai apsitaisęs ponaitis.
Keletą sakmių bei pasakų velnias pasirodo kaip žaliai apsirengęs žmogus: „Ir įdavė bernui žaliasis ponaitis visą maišą sidabrinių pinigų.“ Kartais velnias vadinamas nelabuoju, kartais vadinamas šėtonu, kartais vadinamas kipšu.
Velnio vardas siejamas su lietuvių vėlė, mirusiųjų dvasia, liet. vilna, rusų volos - plaukais, liet. valsčiu. Atskirtini mitologinio ir tautosakinio velnio įvaizdžiai.
Lietuvių tautosakoje velnias vadinamas daugiau kaip 200 vardų. Yra net tokių vardų, kurie paminėti tik vieną ar du kartus. Pavyzdžiui: balinis, brantas, nešvari vėlė, aičiukas, bėdelis, biznius, judošius ir t.t.
Velnias, kaip ir Valas, susijęs su gyvuliais. M. Gimbutienė mano, jog „velnias yra galvijų dievas“. N. Vėlius teigia, „kad velniui priklauso ištisos gyvulių bandos“. Sakmės liudija, kad velnias yra sukūręs gyvulius ir pats gali jais pasiversti.
Velnias bijo žmogaus gudrumo, bet dar labiau - Perkūno. Pasakojama, kad vos išgirdęs, jog muzikantu vestuvėse būsiąs pats Dundulis, velnias sprunka iš ten kuo greičiausiai. Velnias todėl bijo Perkūno, kad jau ne kartą yra patyręs jo galią.
Papildomas paveikslas:
Velino figūra
Vienas iš svarbiausių tradicinių daugelio etiologinių sakmių veikėjų, kuriantis šį pasaulį, yra Dievas ir velnias. Tačiau Dievas visose etiologinėse sakmėse yra galingesnis už velnią. Velnio kūryba - nenusisekusi. Dažnai šaipomasi iš velnio, kuris nori, bet nesugeba pamėgdžioti Dievo.
Dievas, pavilgęs pirštą į marias, prikrečia daug angelų, o velnias velnių. Dievas iš titnago priskelia arba iš dviejų akmenėlių pritrina daugybę angelų, o velnias tuo pačiu būdu prikuria daugybę velnių arba „žmonių be dušios“.
Dievas sukūrė žmogų, šunį, o velnias - vilką. Dievas sukuria avį, o velnias - ožką. „Dievas sėja javus, grybus, sodina bulves, o velnias - akmenis“ ir t.t.
Atėjus krikščionybei, velnias įgavo naują pavidalą. Velnias formuoja žemės paviršių - sakoma lietuvių liaudies padavimuose. Jis, siekdamas įvairių tikslų, neša akmenis, smėlį, vandenį. Dėl netikėtos priežasties (praplyšus maišui, suskambėjus varpams, užgiedojus gaidžiams) velnias pameta savo nešulį - ir ant žemės atsiranda iki tol nebuvęs akmuo, ežeras.
Papildomas paveikslas:
Lietuvoje yra apie 150 akmenų, kuriuose neva įspaustos velnio pėdos. Sakmėse velnias pasirodo prie akmens, ant akmens sėdėdamas siuva drabužius arba batus, prie akmens klaidina žmones.
Bėgant laikui, velnias iš žmonių gyvenimo išnyko. Dabar žmonės nebetiki mitinėmis būtybėmis. Nebetiki, jog dar gyvena miškiniai, aitvarai, milžinai, nykštukai, o taip pat ir velniai. Nebetiki, jog velnias gali ateiti ir nugalabyti jų gyvulius, nusiaubti daržus. Netiki, kad jis gali padėti prasigyventi.
„Atžagareivio, atgrubnagio velnio figūra dar ilgai juokins žmones - nuo senų sakmių, aiškinančių gyvosios gamtos kilmę, iki vidurinių amžių mugių teatro, kur nelabasis daugelio tūkstančių žiūrovų akyse gaudavo lazdų per juodą kailį už piktas savo išdaigas, siekiančias žmogaus pražūties“.
Baltų pagonybė ir lietuvių mitologija
A. Serenos grafika - aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt.
tags: #velena #lietuviu #mitologijoje