Automobilių įrangos konspekte smulkiai nagrinėjamos automobilių mechanizmų ir sistemų bei agregatų schemos, jų veikimo principai, galimi gedimai ir priežiūra. Kiekvienos temos struktūra yra tokia: tikslas, aiškinamasis tekstas, klausimai, papildomos užduotys ir santrauka.
Važiavimo saugumas ir patogumas tiesiogiai priklauso nuo automobilio važiuoklės įrangos. Važiuoklės paskirtis - perduoti automobilio svorio jėgą kelio paviršiui, sušvelninti smūgius, gaunamus dėl kelio nelygumų, ir ratų sukamąjį judesį pakeisti mašinos slenkamuoju judesiu.
Rėmas yra pagrindas, prie kurio tvirtinamos visos automobilio dalys. Jis turi būti tvirtas, standus ir lengvas. Krovininių automobilių rėmai yra lonžeroniniai, sudaryti iš dviejų lovinio profilio sijų ir skersių. Labiausiai apkrautose vietose lonžeronai būna aukštesni arba sustiprinti įdėklais. Prie rėmo prikniedytos gembės lingėms, pakojoms, atsarginiam ratui, buferiams su vilkimo kabliais ir prikabinimo įtaisu pritvirtinti. Vilkimo įtaisas su rėmu sujungtas gumine atrama arba spyruokle, kurie sušvelnina jėgų, atsirandančių tarp automobilio ir priekabos, poveikį. Lengvieji automobiliai ištisinio rėmo dažniausiai neturi. Šių automobilių kėbulo apačia yra standi, o mechanizmų prijungimo vietos papildomai sustiprintos. Toks kėbulas vadinamas laikančiuoju.
Automobilių važiuoklė žymima dviem skaičiais, kurių pirmasis reiškia bendrą ratų skaičių, antrasis - varančiųjų ratų skaičių. Pavyzdžiui, 4×2 reiškia, kad važiuoklė turi 4 ratus, iš kurių 2 varantieji. Automobiliai, kurių važiuoklė 4×4 arba 6×6, vadinami pravažiaisiais.
ZIL-131 yra bendrosios paskirties 3,5 tonos keliamosios galios 6x6 armijos sunkvežimis, sukurtas Sovietų Sąjungoje ZIL. ZIL-131 buvo pristatytas 1966 m.; tai yra karinė ZIL-130 versija, ir abu sunkvežimiai dalijasi daugybe komponentų. ZIL-130/131 buvo gaminamas AMUR sunkvežimių gamykloje (ZIL-130 kaip AMUR-531350 ir ZIL-131 kaip AMUR-531340) su benzininiais ir dyzeliniais varikliais nuo 1987 m. iki 2012 m., kol AMUR bankrutavo.
Pagrindiniai ZIL-131 techniniai duomenys:
| Kėlimo galia | 3,5 tonos |
| Ratų formulė | 6x6 |
| Pristatytas | 1966 m. |
| Variklio tipai | Benzininis, Dyzelinis |
| Gamybos laikotarpis | 1987-2012 m. (AMUR gamykla) |
Priekinis tiltas laiko automobilio priekinę dalį, perduoda nuo ratų išilgines ir šonines jėgas. Krovininiuose automobiliuose naudojamas ištisinis priekinis tiltas. Jį sudaro plieninė sija, šerdesais šarnyriškai sujungta su ašigaliais. Ant ašigalio sukasi stebulė, prie kurios pritvirtintas rato diskas. Lengvųjų automobilių priekiniai tiltai ištisinės sijos neturi. Posūkio ašigaliai svirtimis ir šarnyrais sujungiami su sutrumpinta priekinio tilto sija arba tiesiog su kėbulu.
Pakaba jungia liemenį su pavara, sušvelnina smūgius, gaunamus dėl kelio nelygumų, ir slopina kėbulo svyravimus. Pakabą sudaro tamprūs elementai (lingės, spyruoklės), jungiantys liemenį su tiltu (ratu), amortizatoriai ir stabilizatoriai. Pagal ratų (atraminių ritinėlių) tarpusavio ryšį pakaba gali būti priklausoma ir nepriklausoma. Priklausomoje pakaboje abu ratai montuojami prie ištisinės tilto sijos. Tuomet vienam ratui pasislenkant vertikalia kryptimi, būtinai pasislenka ir kitas. Kai pakaba nepriklausoma, kiekvienas ratas prie tilto sijos ar kėbulo prijungtas atskirai. Užvažiavus ratui ant kliūties, mažiau pasvyra kėbulas.
Linginė pakaba sudaryta iš pusiau elipsinių plieninių nevienodo ilgio lakštų. Jų dydis ir skaičius priklauso nuo svorio jėgos, tenkančios pakabai. Lakštų paketas suveržiamas apkabomis. Vienas arba du pirmieji lakštai yra ilgiausi ir vadinami pagrindiniais. specialūs tarpikliai. Tai sumažina jų trintį. Lingių galai prijungiami prie automobilio rėmo, o visos lingės vidurinė dalis - prie tilto. Kuo iš plonesnių ir iš daugiau lapų sudaryta lingė, tuo ji elastingesnė. Priekiniuose lingių galuose įstatomos papildomos guminės pagalvėlės, priimančios jėgas, veikiančias išilgai automobilio ir neleidžiančios lingėms pasislinkti į priekį. Krovininiuose automobiliuose, be pagrindinių užpakalinių lingių, dar yra papildomos. Papildomosios lingės įtaisomos prie pagrindinių. Kai automobilis yra neapkrautas, papildomosios lingės neveikia, o jį apkrovus, papildomųjų lingių galai remiasi į gembes ir apkrovą laiko kartu su pagrindinėmis lingėmis.
Pneumatinės pakabos tamprusis elementas yra armuotos gumos balionai, pripildyti suslėgtų dujų. Pneumatinės pakabos naudojamos autobusuose ir dideliuose krovininiuose automobiliuose, priekabose ir puspriekabėse. Balionai įtaisomi tarp tiltų ir kėbulo. Kompresorius slėgia orą į metalinį resiverį, prieš kurį įtaisytas filtras ir slėgio reguliatorius. Iš resiverio suslėgtas oras pro filtrą patenka į kėbulo aukščio reguliatorių. Pastarasis palaiko pastovų kėbulo aukštį nepriklausomai nuo automobilio apkrovimo laipsnio. Kai kėbulo aukštis pastovus, automobilis yra pastovesnis, mažiau dyla padangos, pagerėja pakrovimo bei iškrovimo darbai, lengviau keleiviams įlipti į autobusą.
Pneumohidraulinėje pakaboje prie kiekvieno rato įtaisyti cilindrai, kurių viršutinėje dalyje pripildyta suslėgtų dujų (dažniausiai azoto), apatinėje - skysčio. Cilindro korpusas sujungtas su automobilio kėbulu, stūmoklis - su pakabos svirtimis. Ratui švytuojant, skystis spaudžiamas pro vožtuvus. Siurblys varo skystį iš bakelio į energijos akumuliatorių. redukcinis vožtuvas. Iš akumuliatoriaus skystis patenka į kairiojo ir dešiniojo rato reguliatorius. Jie palaiko pastovų kėbulo aukštį. Pakrovus automobilį, pakabos svirtis pastumia reguliatoriaus sklandį, ir šis nukreipia suslėgtą skystį iš akumuliatoriaus į cilindrą. Sumažėjus krovinio masei, reguliatorius išleidžia skystį iš cilindro. Pastovaus kėbulo aukščio palaikymo sistemos įtaisomos ir dideliuose lengvuosiuose automobiliuose. Jos veikia aukščiau aprašytais principais. Kartais naudojama elektroninė pastovaus kėbulo aukščio palaikymo sistema.
Lengviesiems automobiliams kėbulo pasvirimą posūkių metu sumažina stabilizatorius. Dažniausiai jis įtaisomas automobilio priekyje. Tai plieninis strypas. Jo vidurinė dalis dviem guminėmis įvorėmis pritvirtinta prie kėbulo. Atlenkti atgal galai sujungti su pakabos apatinių svirčių gembėmis. Pasvirus automobilio kėbului, vienoje pusėje daugiau deformuojama spyruoklė, ir kėbulas priartėja prie rato. Susisukdamas stabilizatoriaus strypas verčia ir kitoje pusėje esantį ratą artėti prie kėbulo.
Pakaba turi būti tokia, kad lengvųjų automobilių kėbulo švytavimo dažnis nebūtų didesnis kaip 0,8 - l 15, o krovininių automobilių - l,15 - 1,5 Hz (s-1). Kai jis didesnis, blogėja automobilio pastovumas, vairavimas ir vairuotojo bei keleivio važiavimo sąlygos. Kėbulo švytavimams slopinti įrengti amortizatoriai. Automobiliuose ir kai kuriuose traktoriuose naudojami hidrauliniai amortizatoriai. Jų veikimas paremtas skysčio pasipriešinimu, spaudžiant jį pro kalibruotas skylutes.
Ratai laiko visą automobilio masę, išvysto traukos jėgą, švelnina smūgius, gaunamus dėl kelio nelygumų. Jų konstrukcija turi įtakos automobilių traukai, pravažumui, judėjimo tolygumui bei ekonomiškumui. Ratlankiai būna ištisiniai, išardomi, gilūs ir plokšti. Ištisiniai gilūs ratlankiai daugiausia naudojami lengviesiems automobiliams ir universaliems traktoriams. Šių ratlankių kraštai yra paaukštinti ir atlieka borto vaidmenį. Krovininių automobilių ratlankiai yra plokšti. Jie dažniausiai būna išardomi. Viena ratlankio briauna padaryta išvien su juo, o kitą briauną sudaro nuimamas žiedas. Šis žiedas įtvirtinamas perpjautu užraktiniu žiedu. Sudedamieji ratlankiai sudaryti iš dviejų varžtais sujungtų dalių. Išorinė ratlankio dalis daroma nuimama; viduryje dedamas skečiamasis žiedas, prispaudžiantis padangos bortus prie ratlankio briaunų. Padanga išmontuojama atsukant varžtus, jungiančius diską su išoriniu ratlankiu. Ratai būna diskiniai ir bediskiai.
Didelės talpos automobilių ratai yra bediskiai. Jų ratlankis uždedamas ant kūginio stebulės paviršiaus ir pritvirtinamas spaustukais. Kartais bediskių ratų ratlankis sudarytas iš trijų dalių. Lengvųjų automobilių ratai būna nulieti ir iš aliuminio lydinių. Jie lengvesni už štampuotus plieninius, geriau aušina stabdžius, gražiau atrodo.
Anglas R. Tompsonas 1844 m. išrado pneumatinę padangą, bet tuo laiku ji neprigijo, nes vežimams ir karietoms užteko medinių ar metalinių ratų bei tobulesnių masyvių gumos padangų. Antrą kartą veterinaras Dž. B. Danlopas (Dunlop) 1888 m. įregistravo ir gavo patentą už pripučiamas padangas.
Pagal paskirtį padangos būna: a) lengvos - naudojamos lengviesiems automobiliams. Jos yra mažo skersmens, žemos, turi elastingą karkasą ir smulkų protektoriaus piešinį. Lengvos padangos skirtos dirbti geruose keliuose, dideliais greičiais; b) krovininės - skiriamos sunkvežimiams ir autobusams. Tokios padangos gali išlaikyti didelę apkrovą, jų atsparus karkasas, didelis skersmuo, stambus protektoriaus piešinys; c) žemės ūkio - naudojamos traktoriams ir kitoms žemės ūkio mašinoms. Tai mažo slėgio padangos, kurios skiriasi nuo krovininių padangų mažesniu sienelių storiu, elastingesnės. Traktoriaus svorio jėgos veikiamos, deformuojasi, padidindamos kontakto su dirva plotą.
Pagal hermetizavimo būdą padangos esti: a) kamerinės - sudarytos iš padangos, kameros ir ratlankio juostos; b) bekamerės - jose vietoj kameros padangos vidinis paviršius ir bortai padengti hermetizuojančiu gumos sluoksniu. Ventilis šiuo atveju įmontuojamas į ratlankį. Bekamerės padangos yra lengvesnės, geriau aušinamos.
Pagal protektoriaus piešinį padangos skirstomos į: a) kelių - skirtos dirbti kietos dangos keliuose. Protektoriaus piešinys yra smulkus, padangos rieda tyliai, bet blogai sukimba su keliu, padengtu purvu ar sniego sluoksniu; b) universalios - skirtos važiuoti tiek gruntiniai, tiek kietos dangos keliais. Jų protektoriaus raštas stambesnis; c) geresnio pravažumo - skirtos važiuoti blogais keliais, dirvoje ir žiemą. Protektoriaus piešinį sudaro platūs kanalai, išdėstyti „eglute“, ir stambios briaunos - dirvakibiai. Tokio tipo padangos yra ratinių traktorių. Jų protektoriaus dirvakibių atraminis plotas sudaro 22 - 35% viso atraminio paviršiaus. Dirvakibių aukštis - 35 - 50 mm; d) karjerinės - skirtos važiuoti blogais keliais, kur daug nelygumų (skalda, uolienų nuolaužos). Jų labai storas ir atsparus protektorius; e) vairuojamųjų ratų (laikančios) - naudojamos traktorių vairuojamiesiems ratams ir kai kurioms žemės ūkio mašinoms. Ant kieto grunto didesnę traukos jėgą išvysto padangos su žemesniais dirvakibiais. Todėl traktoriams, dirbantiems transportavimo darbus asfaltuotuose keliuose, naudojamos padangos, kurių dirvakibiai panašūs į karjerinių padangų dirvakibius. Slidžiose ir drėgnose dirvose aukštesni dirvakibiai išvysto didesnę traukos jėgą. Tačiau kietose dirvose ir keliuose aukšti dirvakibiai greitai nudyla ir išvysto mažesnę traukos jėgą. Dar naudojamos žieminės padangos, skirtos važiuoti sniegu padengtais ir apledėjusiais keliais.
Žieminių padangų protektoriaus piešinį sudaro kampuotos formos dirvakibiai, atskirti plačiais ir giliais kanalėliais. Protektoriaus piešinio atraminis plotas sudaro 60 - 70% viso padangos atraminio paviršiaus. Toks protektorius gerai apsivalo ir pašalina vandenį bei purvą lietimosi su keliu vietoje. Tačiau važiuojant sausu keliu su kieta danga, ypač vasarą, susidaro didelis šių padangų riedėjimo pasipriešinimas; jos kelia didelį triukšmą ir intensyviai dyla. Jų didžiausias greitis 15 - 35% mažesnis už paprastų padangų leistiną didžiausią greitį. Į žieminių padangų protektorius kartais įspaudžiami „spygliai“. Slidžiuose ir apledėjusiuose keliuose „spygliuotos“ padangos geriau sukimba su kelio paviršiumi.