Žvejyba upės posūkiuose: strategijos ir paslaptys

Lašišų žvejyba Lietuvoje yra viena įspūdingiausių ir labiausiai laukiamų žvejybos patirčių.

Lašiša (Salmo salar) yra viena įspūdingiausių ir labiausiai vertinamų žuvų rūšių Lietuvoje.

Ši karališka žuvis, dar vadinama Atlanto lašiša, išsiskiria savo dydžiu, skoniu bei įspūdingu elgesiu.

Lašišos pasižymi unikaliu gyvenimo ciklu - jos yra anadrominės žuvys, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiančios jūroje, tačiau neršti grįžtančios į gėlo vandens upes, kuriose gimė.

Suaugusios lašišos gali pasiekti įspūdingus matmenis - užaugti iki 1,5 metro ilgio ir sverti daugiau nei 30 kilogramų.

Baltijos jūroje lašišos maitinasi smulkiomis žuvimis, ypač silkėmis ir šprotais, taip pat vėžiagyviais, moliuskais ir zooplanktonu.

Grįžusios į upes neršti, jos tampa daug išrankesnės maistui, o artėjant nerštui gali visai nustoti maitintis.

Lašišų žvejyba Lietuvoje yra griežtai reglamentuojama ir padalinta į kelis skirtingus laikotarpius. Kiekvienu sezonu galioja specifinės taisyklės ir reikalavimai.

Laikotarpis	Taisyklės	Leidžiama/Draudžiama	Vietos
Balandžio 30 d.	Būtina žvejo mėgėjo kortelė; Galima sugauti 1 lašišą (min. 65 cm); Tik šviesiu paros metu; Pranešti apie laimikį per 10 min	Leidžiama limituota žvejyba	Minija (iki Aleksandravos tilto); Nemunas (nuo Atmatos iki Vilkijos); Neris (visa LT teritorijoje); Šventoji (nustatyti ruožai); Dubysa (iki Lyduvėnų); Kitos nustatytos upės
Gegužės 1 d. - Rugpjūčio 31 d.	Nėra leistinų vietų	Visiškai draudžiama	Visuose vandens telkiniuose
Rugsėjo 16 d. - Spalio 15 d.	Būtina žvejo mėgėjo kortelė; Privaloma paleisti visas žuvis; Galioja specialūs draudimai upių žiotyse	„Pagauk ir paleisk“	Neris (išskyrus draudžiamas zonas); Šventoji (nustatyti ruožai); Minija (nuo Lankupių); Dubysa (iki Kražantės); Kitos nustatytos upės
Spalio 16 d.	Draudžiama 100-500 m atstumu nuo draudžiamų zonų (upių žiotys ir nustatyti ruožai). Apie sugautą ir paimamą laimikį per 10 min būtina pranešti per ALIS sistemą, SMS arba el. paštu.	Žvejyba draudžiama	Draudžiamos zonos

Apie sugautą ir paimamą laimikį per 10 min būtina pranešti per ALIS sistemą, SMS arba el. paštu.

Lašišos renkasi specifines vietas upėse, kur gali rasti tiek poilsio zonas, tiek patogias vietas maisto gaudymui.

Produktyviausios vietos yra ties srovės lūžiais, kur susidaro vandens sūkuriai ir ramesnės zonos.

Čia žuvys gali taupyti energiją ir tuo pat metu stebėti pro šalį plaukiantį grobį.

Upių posūkiuose, ypač ties išgraužtais krantais, susidaro gilios duobės, kurios yra puikios lašišų buveinės.

Nemuno žemupys ties Rusne pasižymi giliomis duobėmis ir stipria srove, čia lašišos sustoja pailsėti prieš tęsdamos kelionę aukštyn upe.

Rusnės ruože yra daug natūralių kliūčių ir srovės lūžių, sukuriančių idealias sąlygas lašišų žvejybai.

Neries ruožas tarp Vilniaus ir Kauno išsiskiria akmenuotu dugnu ir įvairiu reljefu.

Ypač perspektyvios vietos yra ties Verkiais, Valakampiais ir Kernave, kur upė formuoja gilius posūkius ir sraunumą.

Minijos upė žemiau Gargždų pasižymi natūraliu, mažai pakeistu vagos reljefu.

Čia gausu rėvų, duobių ir srovės lūžių, sudarančių puikias sąlygas lašišų žvejybai.

Geriausias paros metas lašišų žvejybai yra ankstyvos ryto valandos, dar prieš saulėtekį ir 2-3 valandos po jo.

Šiuo metu žuvys būna aktyviausios ir dažniau maitinasi.

Oro sąlygos taip pat turi didelę įtaką žvejybos sėkmei.

Apsiniaukęs dangus yra palankesnis nei skaidri, saulėta diena, nes sumažina šešėlių kontrastą vandenyje ir žuvys jaučiasi saugiau.

Vandens skaidrumas irgi svarbus faktorius.

Geriausias kibimas būna, kai vanduo yra vidutinio skaidrumo - nei per skaidrus, nei per drumstas.

Metodai:

• Spiningavimas. Tai efektyviausias metodas, naudojant dirbtinius masalus, tokius kaip vobleriai, sukriukės ar blizgės.
• Muselinė žvejyba. Tai sportiškas ir elegantiškas būdas, kai naudojamos specialios muselės.
• Plūdurinis metodas.

Kadangi lašiša yra stipri ir aktyvi žuvis, labai svarbu pasirinkti tinkamą įrangą.

Rekomenduojama naudoti spiningo kotus, kurių ilgis 2,7-3,3 metro, nes tai leidžia patogiai mesti masalą ir geriau kontroliuoti laimikį.

„Pagauk ir paleisk“ metodas yra ypač svarbus lašišų populiacijos išsaugojimui.

Aplinkos apsauga apima ne tik tiesioginį rūpinimąsi žuvimis, bet ir jų buveinių saugojimą.

Šviečiamoji veikla tarp žvejų bendruomenės yra esminė tvaraus žvejojimo dalis.

Upėtakiai - viena geidžiamiausių plėšrių žuvų Lietuvoje.

Jie yra atsargūs, reiklūs vandens kokybei ir dažnai randami tik tam tikruose šalies vandens telkiniuose.

Geriausios upėtakių žvejybos vietos Lietuvoje

Upėtakiai dažniausiai gyvena šaltuose, švariuose ir srauniuose upeliuose.

Keletas žinomų vietų, kur jų galima rasti:

• Ūlos upė - viena populiariausių upėtakių žvejybos vietų, garsėjanti švariu vandeniu ir tinkama srove.
• Šventoji - ypač tinkama spiningavimui ir muselinei žūklei.
• Merkys - turtingas upėtakiais, ypač atkarpose su gilesnėmis duobėmis.
• Žeimena - viena iš žuvingiausių upių, kur galima sugauti įspūdingų dydžių upėtakių.
• Vilnia (Vilnelė) - tinkama tiek spiningautojams, tiek muselininkams.
• Dubysa - turi natūralias sraunes, kuriose upėtakiai mėgsta slėptis.
• Siesartis - žinoma upėtakių buveinė, dažnai lankoma žvejų mėgėjų.

Svarbu prisiminti, kad kai kuriuose telkiniuose taikomi žvejybos apribojimai, todėl prieš vykstant būtina pasitikrinti teisės aktus ir draudimų laikotarpius.

Upėtakių žvejyba nėra lengva - šios žuvys atsargios, greitos ir dažnai slepiasi akmenų ar rąstų šešėliuose.

Pagrindiniai jų gaudymo metodai:

1. Spiningavimas

   Spiningavimas yra vienas efektyviausių būdų gaudyti upėtakius.

   Geriau veikiantys masalai:

   • Nedidelės vartiklės (3-7 g), ypač sidabrinės, auksinės ar varinės spalvos.
   • Sukamosios blizgės („Mepps Aglia“, „Blue Fox“, „Panther Martin“).
   • Nedideli guminukai ar „Twitchbait“ tipo vobleriai.

   Technika:

   • Meskite masalą prieš srovę ir veskite jį natūraliu greičiu.
   • Naudokite lengvą įrangą, kad galėtumėte jausti kiekvieną masalo judesį.
   • Pasistenkite kuo mažiau kelti triukšmo prie vandens.

2. Muselinė žvejyba

   Muselinė žvejyba yra itin populiarus metodas, reikalaujantis specialios įrangos ir įgūdžių.

   Geriau veikiantys masalai:

   • Sausos muselės (pvz., „Adams“, „Elk Hair Caddis“).
   • Šlapios muselės ir nimfos („Hare’s Ear“, „Pheasant Tail“).
   • Streameriai, imituojantys mažas žuveles.

   Technika:

   • Naudokite lengvą muselinę meškerę (5-6 klasės).
   • Sklandžiai numeskite muselę į srovės kraštą ir leiskite jai natūraliai dreifuoti.
   • Naudokite ilgą pavadėlį ir stenkitės nebaidyti žuvų šešėliu ar nereikalingais judesiais.

3. Dugninė ir plūdinė žvejyba

   Nors rečiau naudojama upėtakiams, šis būdas gali būti veiksmingas.

   Masalai:

   • Gyvi masalai - sliekai, lervos, svirpliai.
   • Sūrio arba dirbtiniai kvapnūs masalai.
   • Nedidelės duonos ar grūdų granulės.

   Technika:

   • Naudokite lengvą plūdę ir reguliuokite masalo gylį.
   • Geriausia naudoti natūralius masalus ten, kur upėtakiai maitinasi dugne.

Laikas yra svarbus faktorius sėkmingai upėtakių žvejybai:

• Pavasaris (kovas-gegužė) - vienas geriausių laikotarpių, nes upėtakiai aktyviai maitinasi po žiemos.
• Vasara (birželis-rugsėjis) - ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai geriausi kibimui, nes dienos metu vanduo per daug įkaista.
• Ruduo (spalis-lapkritis) - dideli upėtakiai ruošiasi žiemai ir aktyviai ieško maisto.
• Žiema (gruodis-vasaris) - dažniausiai uždrausta upėtakių žvejyba, tačiau galima bandyti tam tikrose vietose su leidimais.

Prieš žvejybą visuomet rekomenduojama patikrinti Aplinkos apsaugos agentūros pateikiamą informaciją apie konkrečius telkinius.

Upėtakių žvejyba Lietuvoje reikalauja kantrybės, žinių ir tinkamos įrangos.

Geriausios vietos jų gaudymui yra švarios, šaltos ir sraunios upės, tokios kaip Ūla, Merkys ar Žeimena.

Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiau­siose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdo­miau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse.

Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune.

Šapalai - rajūnai, o stambūs - tik­ri plėšrūnai.

Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo.

Dar neteko su­gauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias.

Maž­daug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles.

Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neuž­tiksi, ne taip kaip mažųjų.

Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vie­tos.

Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų.

Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, di­deli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai.

Mėgsta šapa­lai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas.

Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė.

Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dug­ną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų.

Kuo šapalas didesnis, tuo jis di­desnis slapukas.

Todėl labai retai upėje pa­matysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuo­se vandens sluoksniuose pasirodo retokai.

Dėl šapalo atsargumo nederėtų naudoti margų, įvairiomis ryškiomis spalvomis dažytų plūdžių.

Šapalas, pamatęs tokią plūdę, iš savo vietos gali pasitraukti - tiek jį ir tematysite.

Plūdė turi atrodyti kaip plaukianti medžio šakelė, šapas ar pan. ir nesukelti įtarimo.

Šapalas - akylas, todėl prie van­dens nereikėtų lakstyti, be reikalo mosikuoti meškerykočiu.

Negalima trepsėti, patariama vengti staigių judesių, nedėvėti labai ryškių spalvų drabužių, o rinktis tokius, kurie susilietų su aplinka.

Prie šapalo reikia eiti tyliai, neskubant, atsargiai - labai svarbu tarp žuvies ir žvejo išlaikyti tinkamą at­stumą.

Kuo jis didesnis, tuo geriau.

Pagrindinis šapalų žūklės sezonas prasideda gegužę, kai upės nuskaidrėja, nuslūgsta po pavasa­rio potvynio, kai tiek oras, tiek vanduo pasidaro šiltesnis, o ore skraido vis daugiau vabzdžių.

Gegužę šapalai tampa kur kas aktyvesni nei buvo balandį.

Šapalų sezonas trunka maždaug iki rudens vidurio.

Žūklė bai­giasi tada, kai prie upės jau nebesimato žiogų.

Aišku, galima žvejoti ir vėliau, net žiemą, jei nėra šalčio, tačiau tai nebus tokia įspūdinga žūklė kaip šiltuoju metų laiku.

Pats rimčiausias bendravimas su šapalais, ypač su stambesniais, prasideda maždaug nuo birželio pradžios.

Upės jau įgauna vasaros atspalvį, vandenyje želia žolės, o ir krantai nebe tokie skurdūs kaip pavasarėjant.

Stambūs šapalai maitinasi beveik visą pa­rą, tačiau aktyvesni būna rytais ir vakarais.

Tuomet ir geriausia juos meškerioti.

Vandeniui dar visai nenuskaidrėjus, neblogų laimikių galima su­žvejoti ir dieną.

Ne visose mūsų upėse apstu šapalų, ne visuose upės ruožuose jų yra.

Šapalai mėgsta sraunias upes, kuriose netrūksta de­guonies, ir jų ruožus su smėlėtu, žvirgždėtu ar kietu dug­nu.

Upių ruožų, kur tėkmė lėtesnė, o dugnas dumblėtas, šapalai nelabai mėgsta.

Tačiau būna, kad sraunesnėje upėje stambūs ša­palai atplaukia į ramesnius dumblėto dugno ruožus.

Didesniems šapalams patinka kontrastas.

Lėtesniuose ruožuose daugiau šių žuvų bus ten, kur upės srovė greitesnė, dugno reljefas nelygus, o srauniuose upės ruožuose šapalas laikysis ramesnėse ir gilesnėse vietose.

Stambių šapalų nedomina tos upių atkarpos, kur va­ga lygi ir negili, teka negreita, vienoda srovė.

Tokiose vietose bus tik mažų šapalų.

Kur upė gilesnė, vin­giuota, stačiais krantais, su duobėmis ir sraunu­momis, ten tikimybė sugauti ge­rą laimikį yra kur kas didesnė.

Jei šapalų upėje yra, jie gana greitai išsiduoda.

Gražesnę, tykesnę dieną ar šil­tais vakarais mažesni šapalai gaudo museles, taigi visas vandens paviršius raibuliuoja nuo ratilų.

Kuo vabz­džių virš vandens daugiau, tuo aktyviau šapalai juos medžioja.

Tarp tų nedidukų ratilų, gerokai rečiau, dažniau va­karais, ir stambus šapalas pliaukšteli.

Pavasarį, kai gyvybė gamtoje tik pradeda busti, šapalams reikia siūlyti sliekų.

Vėliau ant kabliuko galima kabinti šutintus kviečius ar žirnius.

Vasarą naudingiausi būna laumžirgiai, drugeliai, karkvabaliai ir žiogai.

Žiogais šapalus galima gaudyti ilgai - iki pat rudens šalnų.

Stambūs šapalai labai mėgsta nėgės jauniklius, t. y. vingilius, tačiau juos draudžiama gaudyti, todėl tokio masalo nenaudoju.

Šapalus galima ir reikia jaukinti.

Meškeriojant pavasarį, juos jaukinti geriau pastoviai, tada šapalai ilgiau užsibūna jaukinamoje vietoje, aktyviau maitinasi.

Vasarą daug jauko nereikia, nes jis tik turėtų sudominti šapalą, atkreipti jo dėmesį į vietą, kur yra maisto.

Jaukui užtenka kelių saujelių to, ką kabinate ant kabliuko.

Gaudant didelius šapalus masalą beveik visada reikia pravesti arčiau dugno arba viduriniuose vandens sluoksniuose.

Giliau plaukiantį masalą šapalas ima kur kas drąsiau, o į masalą, plaukiantį vandens paviršiuje, jis žiūri gana įtariai.

Stambus šapalas yra godus, jo silpnybė yra didesni masalai, todėl žvejojant žiogas ir laumžirgiais ant kabliuko patariama mauti bent po kelis.

Žūklės vietos upėje yra gana skirtingos, todėl skiriasi ir meškeriojimo būdai.

Vienose vietose meškerės gylį geriau nustatyti didesnį nei yra žūklės vietos gylis ir žvejoti panašiai kaip upėje karšius, kitose vietose meškerės gylis būna mažesnis už žūklės vietos gylį, masalas plukdomas laisvai.

Vasarą, karščių metu, upės nusenka, vanduo tampa labai skaidrus, tad stambų šapalą sugauti dieną būna labai sunku.

Tenka ploninti valus ir mažinti plūdes, o žvejoti geriausia anksti ryte arba vakare, žūklei rinktis apniukusią dieną.

Kiek geresnė situacija būna vasarą po smar­kesnio lietaus, kai pakyla ir susidrumsčia vanduo.

Šapalas, pačiupęs masalą, visada jį nešasi.

Jei kimba nemaža žuvis, plūdė negreitai, tačiau užtikrintai plaukia tolyn ir neria.

Nereikia skubėti pakirsti.

Pavyzdžiui, kai ant kabliuko yra karkvabalis, šapalui užkibus, pakirsti reikėtų ne anksčiau kaip po kokių 5 sekundžių.

Pakirtus šapalas labai priešinasi, tačiau greitai pavargs­ta ir pasiduoda.

Nuvargintas jis nesunkiai pritraukiamas prie kranto.

Kas bent kartą žvejodamas didesnėje ar mažesnėje upėje yra patyręs šapalo smūgį, t.y. kibimo momentą, daugiau tikrai niekada su niekuo jo nesupainios.

Ši žuvis, nesvarbu kokio dydžio bebūtų, masalą atakuoja itin agresyviai, ir smūgiuoja taip stipriai, ypač stambūs egzemplioriai, kad kartais vos neišplečia meškerykočio iš rankų, arba faktiškai vos nenutraukia jo nuo stovelio.

Šapalas - stipri ir graži karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai.

Nugara apvali, tamsiai žalia arba juosva.

Šonai apvalūs, balti arba gelsvi.

Pilvas sidabriškas.

Žvynai stambūs, kraštuose su juodomis dėmėmis.

Kūnas verpstės formos, tvirtas, galva plati stora.

Žiotys priekinės.

Burna didelė ir jos viršūnė viename lygyje su akies viduriu.

Akys geltonos su šviesia ruda dėme.

Nugaros ir uodegos pelekai pilki, pilvo pelekas balsvas, pauodegio ir krūtinės - raudoni.

Šapalai užauga iki 30 - 40 centimetrų, retai - iki 60 centimetrų ilgio ir daugiau nei 4 kilogramų svorio, dažniausiai sugaunami iki 1 kilogramo.

Neršia upių seklumose, mažesniuose upeliuose, užaugę iki 20 - 25 centimetrų ilgio ir būdami 4 metų amžiaus, balandžio - gegužės, kartais birželio mėnesį.

Neršto metu patinai pasidengia nerštaspuogiais.

Patelių vislumas yra 100 000-200 000 ikrelių.

Europoje šapalai paplitę daugelyje upių ir upelių nuo Ispanijos iki Skandinavijos, išskyrus Norvegiją, Švedijos ir Suomijos šiaurę, rytuose - iki Uralo upės, Kaspijos baseino.

Kalnų upėse gyvena iki 1,5 kilometro aukščio.

Mėgsta švarų deguonies prisotintą vandenį.

Lietuvoje dažna žuvis, gyvenanti Nemune, Neryje, Žeimenoje, Merkyje, Šventojoje ir daugelyje kitų mažesnių upių.

Negyvena mažuose šaltavandeniuose upeliuose.

Reti upėtakinio tipo upeliuose.

Šapalai mėgsta sraunumus, rėvas, smėlingus ir žvirgždėtus gruntus.

Gyvena ir Kuršių mariose, retesni pratekančiuose ežeruose.

Tai tipiška viršutinių vandens sluoksnių žuvis - tą rodo plati, be jūsų burna ir plonos į viršų nukreiptos lūpos.

Šapalai yra labai rajūs.

Minta vabzdžiais, kirmėlėmis, vėžiais, varlytėmis, naikina žuvų ikrus ir jauniklius.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. kovo 28.d. įsakymo Nr. D1-272 patvirtintų mėgėjiškos žūklės taisyklių redakcija, pagal mėgėjiškos žūklės režimo sąlygas, trylikto punkto (draudžiama gaudyti) 13.3. skyrių (mažesnes nei šių dydžių) - draudžiama gaudyti mažesnius nei 25 cm. šapalus (Leuciscus cephalus).

Pastaba. Pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta šiame punkte, taip pat žuvys, kurias draudžiama gaudyti ar tuo metu draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-337 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. kovo 28.d. įsakymo Nr. D1-272 redakcija) Mėgėjiškos žūklės taisyklių III dalies Mėgėjiškos žūklės režimas 8 punktu, vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau kaip 5 vienetus šapalų.

Šapalai žvejojami nuo pavasario, pradėjus slūgti potvynio vandeniui, iki rudens, be to, esant palankioms sąlygoms juos galima žvejoti ir žiemą.

Pavasarį jis ima masalą neilgai, nes, artėjant nerštui, jis nustoja maitintis.

Ypač gerai kimba tuojau po neršto.

Šapalas yra labai godus ir masalą ima nuo aušros iki sutemų, vidurdienį ima kiek blogiau.

Taip pat gaudomas ir šviesiomis naktimis arčiau krantų bei seklesnėse vietose.

Šapalas mėgsta vietas su aiškia srove, švariu vandeniu, su smėlio, akmens ar molio dugnu.

Jis meškeriojamas prie rėvų, srauniose seklumose, prie stačių krantų, žemiau užtvankų, prie vandens srauto ir vietose po nukarusiomis virš vandens medžių bei krūmų šakomis.

Yra nemažai būdų kaip galima upėse ir upeliuose gaudyti šapalus.

Tai ir palaidynė - plūdinė, dugninė, spiningas bei muselinė.

Kiekvienas renkasi pagal savo pomėgius.

Vasarą, kaip gamtoje skraidžioja daug vabzdžių, ir kai šapalai aktyvūs, labai smagu juos gaudyti nuo vandens paviršiaus naudojant lengvą plūdę arba visai be plūdės ir ant kabliuko užmovus žiogą, laumžirgį, karkvabalį.

Tai žvejyba taip vadinamu palaidynės būdu.

Tiesiog atėję prie upės į potencialią šapalinę vietą užmetame nedidelę plūdę su pasirinktu masalu ir jam esant vandens paviršiuje leidžiame jį pasroviui link tos vietos, kur manome, jog ten gali patruliuoti šapalas.

Patariama būti kiek galima toliau nuo šapalų galimos stovėjimo vietos, be to reikia elgtis kuo tyliau, kad neišbaidytume šios gan baikščios, ypač kalbant apie didesnius egzempliorius, žuvies.

Šapalo kibimo gaudant tokiu būdu tiesiog neįmanoma nepastebėti, tereikia stebėti vandens paviršių ties ta vieta, kur vandens paviršiumi juda jūsų masalas.

Ši žuvis masalą griebia labai staigiai, ir vandens paviršiuje pasirodo ratilas, tai labai įspūdingas vaizdas.

Tačiau tuos pačius vabzdžius galima leisti pasroviui ir nebūtinai vandens paviršiuje, be to ant kabliuko galima užkabinti net kelis žiogus ar kitus vabzdžius.

Panašus principas yra ir žvejojant museline.

Tiesiog šiuo atveju vietoj natūralių gyvos kilmės masalų yra naudojami dirbtiniai masalai, t.y. įvairios surištos muselės, vabalai ir panašiai.

Visai smagu, ypač vasarą, kuomet yra šilta, upėje šapalus pamėginti suvilioti žvejojant dugnine ir masalui naudojant šutintus žirnius.

Žinoma, žvejojant žirniais daug efektyvesnė žvejyba tampa tada, kai tais žirniais tuo pačiu žuvys yra ir jaukinamos.

Ypač efektyvi žvejyba gali būti tada, kai šutintais žirniais pasirinkta žvejybos vieta yra nuolat kurį laiką, t.y. 3 - 5 dienas arba ilgiau, pašeriama, tuomet žuvys tampa mažiau atsargios ir aktyviau griebia masalą.

Šapalo kibimą ant žirnio žvejodami dugnine jūs tikrai gan greit atskirsite.

Ši žuvis masalą griebią itin agresyviai ir stipriai supurto dugninės meškerės fyderio jautrią viršūnėlę, na o didesni egzemplioriai prariję žirnį tuo pačiu dažnai pabando su savim nusitempti ir jūsų dugninę, tad būkite labai dėmesingas, ir spėkite laiku pakirsti bei būkite padėję meškerę ant stovelio bei tinkamai sureguliavę savo ritės stabdį.

Svarbu paminėti ir tai, kad žvejojant dugnine žirniu, reikia būti labai atidžiam ir pakirsti iškart esant pirmam kibimo požymiui.

Žinoma, dugnine šapalus galima žvejoti naudojant ir kitus masalus, t.y. ne tik žirnius, pavyzdžiui itin mielai šapalai griebia laumžirgio lervą, įvairius kitus upes gyvenančius kirminus, gyvius, fermentinio sūrio gabaliukus.

Šapalus galima efektyviai upėse žvejoti ir naudojant spiningą.

Dažniausiai žvejojant šapalus spiningu yra naudojami nedideli vobleriukai, kurie būtent ir yra skirti žvejoti šapalus, t.y. pilvoti ir apvalūs.

Tai pat šapalus gaudant spiningu galima naudoti ir nedideles sukriukes.

tags: #zvejyba #upes #posukiuose

• Kur prižiūrėti Subaru
• Kaip pasirinkti C32 automatinį jungiklį
• Populiariausi automobiliai Lietuvoje
• Sprogusios padangos priežastys
• Kaip pirkti naudotas padangas