Aušinimo skystis yra vienas iš svarbiausių automobilių skysčių, be kurio transporto priemonės eksploatavimas būtų neįmanomas. Karštą vasaros dieną mūsų kūnas atsivėsina prakaituodamas. Variklis taip pat veikia panašiu principu. „Inter Cars Lietuva“ produktų grupės specialistas Algirdas Seilius teigia, kad aušinimo skysčio apytaka variklyje yra sudaroma aušinimo skysčio siurblio pagalba. Aušinimo skystis tekėdamas variklio komponentų vidumi, aušina juos absorbuodamas dalį šilumos. Įkaitęs skystis grąžinamas atgal į radiatorių, o per radiatorių praeinantis aplinkos oras perima dalį skysčio šilumos. Šiek tiek atvėsęs skystis pumpuojamas atgal į variklį kitam ciklui.
„Aušinimo skystyje esantis antifrizas atlieka dvejopą apsauginę funkciją. Jis neleidžia aušinimo skysčiui užvirti ar užšalti net esant ekstremaliai temperatūrai. Kaip minėta ankščiau, dažniausiai vanduo su antifrizu maišomas santykiu 50:50, nes toks santykis užtikrina optimaliausią variklio aušinimą. Tačiau jei antifrizo santykis su vandeniu bus didesnis, tada mišinio užšalimo temperatūra bus dar žemesnė, o virimo - aukštesnė, tačiau tai tikrai nereiškia, kad variklis bus aušinamas optimaliai“, - aiškina A. Seilius.
Ką daro aušinimo skystis?
Antifrizas turi įvairių ypatingų savybių, todėl aušinimo sistemos ir nerekomenduojama pildyti paprastu vandeniu. Vienas iš svarbiausių komponentų yra etilenglikolis, kuris pasižymi itin aukšta virimo temperatūra ir apsaugo ketaus variklio blokus nuo korozijos. Vanduo pradeda šalti temperatūrai nukritus žemiau nulio, o antifrizas nesušąla net ir -30°C temperatūroje. Kai kurių tipų aušinimo skysčius galima maišyti tarpusavyje, turint omenyje, kad jų mišinys bus homogeniškas ir pilnai atliks savo funkcijas. Tačiau yra ir tokių, kurių maišyti tarpusavyje nederėtų.
Konkreti mišinio sudėtis įvairiems varikliams gali skirtis, tačiau 50:50 santykis yra dažniausias ir tinka naudoti daugeliu atvejų.
Kas nutiktų varikliui be aušinimo skysčio?
Statistika rodo, kad 2 proc. mechaninių variklio gedimų įvyksta dėl aušinimo sistemos problemų. Dėl degimo proceso automobilio variklyje temperatūra kyla itin sparčiai, todėl jei aušinimo sistemos nebūtų, greitai perkaistų ir sugestų svarbiausi automobilio komponentai. „Inter Cars Lietuva“ atstovas pabrėžia, kad antifrizą su vandeniu maišyti yra būtina. Jei sistemoje bus vien vanduo, nebus antikorozinės apsaugos. Vanduo ilgainiui nugaruos ir variklis greitai perkais. O žiemą vien vandeniu užpildyta sistema bus neatspari užšalimui, todėl gali sutrikti jos veikimas.
Vandenį naudoti galite tik kritiniu atveju, kai būtina pasiekti kelionės tikslą, neperkaitinus variklio. Apsilankę autodalių parduotuvėje pastebėsite ne tik didelę gamintojų, bet ir rūšių įvairovę, kai ieškosite aušinimo skysčio. Lengviausiai antifrizo rūšį nustatyti pagal spalvą, bet reikia nepamiršti, kad ir skirtingų rūšių antifrizas retkarčiais būna panašios spalvos.
Pastebėjus, jog iš automobilio ima tekėti skystis, variklis ima kaisti arba šalti, nedelsdami susisiekite su daugiau nei 20 metų darbo patirtį turinčia DIZRIDA automobilių serviso komanda.
Skirtingų aušinimo skysčių maišymas
Šiandieninėje aušinimo skysčių standartų įvairovėje pasiklysti gali kiekvienas. Todėl labai dažnai kyla klausimas ar galima aušinimo skysčius maišyti tarpusavyje? Geriausiai, žinoma, yra nemaišyti tarpusavyje skirtingus standartus atitinkančių skysčių. O jei vietoje esamo aušinimo skysčio norite naudoti kitą, buvusį aušinimo skystį geriausia išleisti iš radiatoriaus. Šį darbą geriau patikėkite atlikti kvalifikuotam mechanikui, kuris turi tam reikalingą įrangą ir neišpils panaudoto skysčio į kanalizaciją, arba dar blogiau, - „už kampo“.
„Jeigu dėl tam tikrų priežasčių aušinimo skysčio išleisti neįmanoma arba sistemą reikia tik papildyti, galimas ir kitas variantas. Tačiau kaip elgtis jeigu nežinote kas supilta sistemoje, o ją papildyti žūtbūt reikia? Išeitis vis tik yra. Kai kurių tipų aušinimo skysčius galima maišyti tarpusavyje, turint omenyje, kad jų mišinys bus homogeniškas ir pilnai atliks savo funkcijas. Tačiau yra ir tokių, kurių maišyti tarpusavyje nederėtų. Siūlome pasitikrinti, kurių tipų skysčius galima saugiai maišyti, o kurių verčiau nemaišyti.
Maišyti tiek skirtingų gamintojų, tiek skirtingų spalvų skysčių nerekomenduojame. Visgi, jei kelionės metu prireikė papildyti aušinimo skysčio bakelį ir išvengti aušinimo skysčių maišymo nepavyko, pasibaigus kelionei rekomenduojame pakeisti visą aušinimo skystį. Vienas iš svarbiausių klausimų, su kuriuo susiduria vairuotojai - ar galima maišyti skirtingų spalvų antifrizus? Atsakymas dažniausiai yra neigiamas, nors ir egzistuoja išimtys. Netgi sumaišius skirtingų rūšių antifrizus galima gauti drebučius, kurie labai gerai užkemsa aušinimo sistemą, ypač radiatorių.
Pala pala, raudonas antifriizas yra ir dažomas raudonai tam, kad jo su kitais nemaišyt. Paskaitykit ant pakuotės. Raudonas, dažniausiai būna G12 užrašyta (VW specifikacija) skirta ilgalaikiam naudojimui. Jo nepataria maišyti su kitos spalvos. Geriau išplauti visą sistemą ir pilti tik gryną.
Trumpai tariant, galima maišyti skirtingų spalvų antifrizą tol, kol jų technologijos išlieka vienodos. T. y., geltonas gali būti tiek IAT, tiek OAT, tiek HOAT antifrizas, bet maišyti jų negalima. Geriausias sprendimas būtų pirkti aušinimo skystį laikantis gamintojo rekomendacijų, kurias rasite automobilio vartotojo vadove.
Absoliuti dauguma pas mus vartojamų antifrizų gaminama etilenglikolio pagrindu, todėl nesipjauna tarpusavyje.
Aušinimo skysčių tipai ir žymėjimai
Taip jau istoriškai susiklostė, kad „Volkswagen“ gamintojo sukurti nuosavi aušinimo skysčio standartai tapo bendriniais ženklais, nurodančiais aušinimo skysčio tipą, o neretai ir paties skysčio spalvą, kas beje, nėra teisinga. Spalva nėra oficialus indikatorius, kuris nurodo skysčio savybes.
G12, G12+, G12++ - tai naujesnės kartos varikliams skirti aušinimo skysčiai. Pirmieji skysčiai dažniausiai būna raudonos spalvos, o trečiasis violetinės. G13 - tai aušinimo skystis, kuris savo savybėmis itin panašus į G12++.
Prieš renkantis aušinimo skystį, reikėtų peržvelgti automobilio gamintojo rekomendacijas.
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad yra “antifrizai” ir yra aušinimo skysčiai. Antifrizai, tai tokie skysčiai, kurie neužšąla prie žemų temperatūrų, bet gali užvirti prie tarkim 90 laipsnių. Mums reikia, kad ne tik neužšaltų, bet ir neužvirtų bent jau prie 100 laipsnių. Su aušinimo skysčiais yra daug paprasčiau nei su alyvom, nes nėra jokių tarptautinių standartų, kaip API ar ACEA ar dar kokių. Tai tiesiog VW koncerno žymėjimas. Kadangi VW AG įvedė bent kažkokią tvarką, tai Europos gamintojai prie jos ir prisirišo.
Taigi, pradedam nuo seniausio - Tosolas arba G11 aušinimo skystis. Taip, Tosolas ir G11 yra tas pats. Tosolas buvo gaminamas Rusijoje, Ukrainoje, kitose rytų bloko šalyse. Ir pastarosiose jis turėjo GOST standartą. Tosolas ir G11 gaminami etilenglikolio alkoholio pagrindu + distiliuotas vanduo ir pats svarbumas - cheminiai priedai - silikatai, fosfatai, boratai ir kitokie marazmai. Tokia technologija vadinama silikatine. Ant pakuotės gali būti žymima - Traditional coolants, G11, Conventional coolants, IAT (Inorganic Acid Technology). Tokie skysčiai padengia sistemos sieneles apsauginiu sluoksniu, tokiais baltais stalaktitais, kurie neleidžia sistemai irti ir gesti. Tai kaip ir gerai, bet… tai labai mažina šilumos apykaitą. Dar vienas minusas, kad tie stalaktitai pradeda irti ir gabaliukais byra į sistemą. Tai gali užkimšti sistemą arba veikti kaip abrazyvas. Tokių aušinimo skysčių galiojimo laikas - 2 metai.
Einam toliau - G12. Tai irgi etilenglikolio pagrindu gaminamas skystis, tik vietoj silikatų, fosfatų, boratų naudojamos karboninės rūgštys. Toks skystis neformuoja jokio apsauginio sluoksnio, todėl yra puiki šilumos apykaita, jokių nuosėdų ar abrazyvų. Bet, toks skystis neturi jokios prevencinės apsaugos nuo korozijos. G12 skystis korozijos židinius padengia labai plonu apsauginiu sluoksniu, bet tik tada, kai jie atsiranda, o iki tol jis niekaip nesaugo sistemos. Tokie skysčiai žymimi - G12, Carboxilate coolant, OAT (Organic Acid Technology). Tokių skysčių galiojimo laikas - 3-5 metai. Vėliau BASF apjungė silikatinę technologiją su karboninių rūgščių technologija ir atsirado G12+ aušinimo skystis. Tokie skysčiai žymimi Hybrid coolants, HOAT (Hybrid Organic Acid Technology) arba G12+. 2008 metais atsirado G12++. Tai vis dar organinių rūgščių technologija, tik su mineraliniais priedais. Tokie skysčiai žymimi Labrid coolants, SOAT coolants arba G12++.
Na ir G13 - naujausia karta, vietoj nuodingo etilenglikolio pagrindo naudojamas propilenglikolis. Jis yra ekologiškai švarus.
Kada reikia keisti aušinimo skystį?
Kaip dažnai keisti automobilio aušinimo skystį nurodoma automobilio techninėje charakteristikoje. Priklausomai nuo automobilio markės ir modelio aušinimo skystį vidutiniškai reikės keisti kas 2 ar 5 metus. Jei įsigijote naudotą transporto priemonę ir nežinote, kada tiksliai buvo keistas skystis, rekomenduojame nedelsti ir jį pakeisti.
„Jeigu norite, kad variklis veiktų nepriekaištingai tiek žiemą, tiek vasarą, o aušinimo sistema būtų gerai apsaugota nuo korozijos, aušinimo skystį tikrinkite ir keiskite periodiškai. Aušinimo skysčio keitimo periodiškumas priklauso nuo skysčio tipo. Pavyzdžiui, aušinimo skystį „VW G11“ reikia keisti kas 2-3 metus, o „VW G12+“ - tik kas 5-6 metus“, - sako A. Seilius.