Brigitai Virbalytei-Dimšienei rodos į kraują įaugęs siekis gyvenime nesustoti, eiti, ir tik pirmyn ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.
Diplomuotai sporto žurnalistei šiemet įveikti olimpinį sportinio įėjimo normatyvą nesutrukdė nei prieš keletą metų patirta trauma, nei reporterės darbas televizijoje, nei magistrantūros studijos. 2018 metais, kai Europos čempionate užėmiau 4 vietą ir pagerinau 20 km Lietuvos rekordą, patyriau traumą ir net dvejus metus bandžiau išsikapstyti iš šios duobės. Šie metai sportininkams sudėtingi - atidėtos olimpinės žaidynės, atšauktos visos varžybos, todėl netikėjau, kad pavyks rudenį pasiekti olimpinį normatyvą. Tačiau žingsnis po žingsnio tobulėjau ir pradėjau labiau tikėti, kad šis rezultatas pasiekiamas. Įpusėjus varžyboms, jau žinojau, kad įvykdysiu normatyvą.
Profesionaliai sportuojate, bet jau daugiau kaip dešimtmetį esate diplomuota žurnalistė, dirbanti LRT sporto žinių reportere, bet ir šiuo metu dar studijuojate sporto industrijų vadybą Mykolo Romerio universitete. Svarbiausia mylėti ką darai ir turėti tikslą. Manęs daugelis žmonių klausia, kaip man pavyksta derinti tiek veiklų. Metų metus man net buvo priekaištaujama, kad nepakankamai dėmesio skiriu sportui... Baigiau žurnalistikos bakalauro studijas, jau 14 metų dirbu LRT televizijoje. Pamažu žmonės pradėjo vertinti mano pastangas derinti įvairias veiklas ir dabar esu dvikryptės karjeros pavyzdys. Visada žinojau, kad būtina turėti antrąją profesiją. Pažįstu ne vieną sportininką, kuris nesijautė tvirtai gyvenime, nes vienintelis kelias - buvo sportas, o šiam keliui pasibaigus, prasidėdavo nežinia ir baimė. Jaunam sportininkui būtina derinti sportą ir studijas, įgyti kuo daugiau darbo patirties.
Bet turbūt kaip ir kiekvieną iš mūsų aplanko tos „juodos“ akimirkos, kai turi tiesiog priversti save sportuoti? Aplanko ir dažnai, tačiau sportas - mano gyvenimas ir tai yra mano variklis visose veiklose. Žinau, kad privalau išeiti į treniruotę, nors lietus lyja, pučia stiprus vėjas ar viduje jaučiuosi labai pavargus. Jausmas, kai padarai sunkią treniruotę, atperka viską. Didžiausias motyvacijos šaltinis esu pati sau. Ir nors būna sunkių akimirkų, priverčiu save išlipti iš mažesnės ar didesnės duobės.
Jau keli mėnesiai mano rytas prasideda nuo pasivaikščiojimo su dviem šunimis, kuriuos priglaudėme, nes jie neturėjo šiltų namų. Tada - treniruotė, vėliau darbas LRT ir kitos veiklos - esu viena iš Nacionalinės sportininkų asociacijos steigėjų, vykdome projektą. Mano visos dienos skirtingos, tačiau svarbiausias dienos darbas - treniruotė, nors tektų atsikelti ir 5 valandą ryto.
Artimiausi tikslai ir planai
Šiame gyvenimo etape didžiausias dėmesys trečiosioms olimpinėms žaidynėms. Tik po to dėliosiu tolesnius savo gyvenimo planus.
2687 dienas lauktas medalis- Brigita Virbalytė- Dimšienė
Daugialypė karjera: nuo sporto žurnalistikos iki meno
Nors Brigitos Virbalytės-Dimšienės pagrindinis siekis šiuo metu yra sportiniai pasiekimai, jos gyvenimas neapsiriboja vien tik sportu. Ji yra diplomuota sporto žurnalistė, dirbanti LRT ir studijuojanti sporto industrijų vadybą. Tačiau straipsnyje taip pat minimas susitikimas su tapytoju Simonu Kuliešiumi, jo paroda „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ ir jo kūrybos procesas. Tai rodo, kad tema „kaip tavo motoras tu mano“ gali aprėpti platesnį požiūrį į žmones, jų siekius ir skirtingas veiklos sritis.
Simonas Kuliešius savo parodoje nagrinėja žmonių tarpusavio sąveikas, kurias dažnai nematome ir nesuprantame, tik nujaučiame. Jis piešia daug eskizų, kuriuose žmonės sąveikauja grupėmis, stebi jų sąsajas ir pajautas. Menininkas pabrėžia santykio su žiūrovu svarbą, teigdamas, kad kurdamas jis kuria ne tik sau, bet ir kitiems. Jo kūryba - gyvenimo variklis, nuo kurio jis atsispiria.
Menininko kūrybos apibrėžti konkrečiai jis nesiryžta, tačiau teigia, kad tai nėra grynoji abstrakcija, nes jame yra ir simbolių, ir tam tikrų ženklų. Kūrybinis procesas jam - labai individualus, o paveikslo sukūrimas gali užtrukti nuo trisdešimties minučių iki metų. Jo kūryba veikia kaip aplinkos filtras, bandant transliuoti iš išorės gaunamą žinutę ir save. Menininkui svarbu būti pastebėtam ir įvertintam, nes grįžtamasis ryšys po parodų yra naudingas savirefleksijai ir judėjimui į priekį.
Aktorystės kelias: nuo scenos baimės iki savirealizacijos
Straipsnyje taip pat pateikiama aktorės Lariso Pobedinskaitės patirtis, jos požiūris į aktorystę, scenos baimę ir kūrybinį procesą. Ji teigia, kad aktorystė reikalauja talento, disciplinos ir drąsos. Grynoji aktoriaus profesija yra labai sunkus, disciplinuotas darbas, reikalaujantis ištvermės ir kantrybės.
Aktorė pabrėžia teksto svarbą, teigdama, kad išmokus tekstą, automatiškai prisimenamas visas spektaklis. Ji labiau intuityvi aktorė, o ne ta, kuri mąstydama eina vaidmens link. Reikalingi sprendimai jai gimsta savaime, o režisierius turi nuspręsti, ar jie tinkami. Jai svarbu, kad vaidmenys asmeniškai ją jaudintų, kad ji rastų personažo stygas, kurios manyje suskamba savo unikalia reikšme.
Nors aktorė pripažįsta, kad repeticijos gali būti varginančios ir sekina, ji supranta, kad tai procesas, vedantis į gerą rezultatą. Ji džiaugiasi kiekvienu režisieriaus pasiūlytu vaidmeniu ir stengiasi jį suvaidinti kuo geriau, atiduodama jam viską. Premjera jai - pirmojo susitikimo su žiūrovu šventė, nors pripažįsta, kad pirmosios premjeros nebūna pačios geriausios.
Larisa Pobedinskaitė scenoje jaučiasi natūraliau nei gyvenime. Ji teigia, kad scena yra jos stichija, kurioje ji jaučia, kad neužima niekieno kito vietos. Vaidindama ji nejaučia vargo, vien tik džiaugsmą ir pasitenkinimą, kad daro tai, ką myli. Teatre ji ne dirba - egzistuoja.
Apžvalga apie sovietmetį ir jo palikimą
Straipsnyje taip pat pateikiama apžvalga apie sovietmetį, jo ypatumus ir palikimą. Paminėta, kad praeitis atrodo saugi, o dabartis - nepatogi ir nežinoma. Kalbama apie sovietinės Rusijos praeities vertinimą, baudžiamąją atsakomybę už nedarbą, darbo imitavimą ir apdovanojimus. Taip pat minima, kad daugelis rusų autorių tekstų vertina sovietų Sąjungos žlugimą kaip pasaulinio masto katastrofą, turėjusią tik neigiamų politinių, ekonominių ir sociokultūrinių padarinių.
Pateikiama istorija apie Maskvos profesorių, kuris turėjo didelį butą, bet privalėjo sakyti, kad gyvena kukliai. Minima Laimos Vincės knyga „Lenino galva ant padėklo“, kurioje aprašomas apsilankymas tuometinėje LTSR, Minske, Maskvoje. Straipsnyje apžvelgiami skirtingi požiūriai į sovietmetį ir jo palikimą, taip pat pateikiama statistika apie mirties priežastis įvairiose šalyse.
Apžvelgiama daina „Kam atskyrei mus“ apie Kauną, jos turinys ir atlikėjai. Pasakojama chasidų tautos pamokanti istorija apie du draugus, ieškančius laimės, ir jų skirtingus pasirinkimus, susijusius su santuoka. Tai iliustruoja, kad vertė ir laimė gali būti suprantamos skirtingai.