Pasaulio ekonomistų bendruomenė jau kuris laikas kalba apie pasaulinę ekonomikos krizę: Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ekonomika - ant nuosmukio ribos, lėtėja augimas Europoje ir besivystančiose šalyse, taip pat ir Baltijos valstybėse. Įvairios tarptautinės finansų institucijos prognozuoja, kad toks sąstingis tęsis ir 2009 metais. Tai ne pirmasis ūkio lėtėjimo atvejis pasaulio ekonomikos istorijoje. Sakoma, kad verslo pakilimai ir nuosmukiai - neatsiejama kapitalizmo dalis. Ir nors nerasime dviejų visiškai panašių verslo ciklų, istorija rodo, kad lėtėjant pasaulio ekonomikai turėtų mažėti ir infliacija. Natūralu, kad mažėjanti paklausa turėtų silpninti gamintojų ir prekybininkų galias kelti prekių bei paslaugų kainas. Tačiau šį kartą lyg ir viskas kitaip - ūkio lėtėjimas kol kas nesumažino infliacijos. Priešingai, ji linkusi didėti daugelyje šalių. Kaip vertinti šio proceso poveikį žmonių gerovei?
Tas, kas skaitė kokį nors makroekonomikos teorijos įvadą, bus susidūręs su sąvoka „automatiniai ekonomikos stabilizatoriai“. Formaliai tai bet koks mechanizmas, švelninantis verslo ciklo (t. y. pakilimų ir nuosmukių) amplitudę. Pavyzdžiui, jei prastais ūkiui laikais mažėja žmonių pajamos, jie moka mažiau pajamų mokesčių, daugiau pinigų lieka vartojimui, ir tai padeda iš dalies atsverti dėl kokių nors priežasčių prasidėjusį paklausos mažėjimą. Kitas panašus saugiklis - bedarbių pašalpos. Ūkio nuosmukis mažina darbuotojų paklausą, kai kurie jų praranda darbą. Valdžia iš biudžeto moka pašalpas bedarbiams, tad jie gali vartoti daugiau, nei iš viso likę be pajamų.
Lietuvoje pastarasis stabilizatorius ilgai buvo gana „silpnas“, nes bedarbio pašalpos dydis nepriklausydavo nuo prarastų pajamų - nesvarbu, ar tu turtingas ar ne, visi gaudavo pastovią pašalpą. Neseniai ši tvarka pasikeitė, tad dabar bedarbio pašalpą sudaro dvi dalys - pastovioji ir kintamoji, kaip ir senatvės pensijų atveju. Kodėl tie stabilizatoriai „automatiniai“? Ogi dėl to, kad jie pradeda veikti savaime - valdžiai nereikia priimti jokių teisės aktų, tereikia stebėti, kaip biudžetas tampa deficitinis, mažėjant pajamų mokesčio įplaukoms ir didėjant bedarbių pašalpų išlaidoms...
Pasaulio ekonomikos stabilizatoriai ir iššūkiai
Pasaulio ekonomika taip pat turi savų saugiklių. Jei lėtėja pagrindinių jos sudedamųjų dalių - JAV, euro zonos ir pan. - ekonomikos, centriniai bankai mažina trumpalaikes palūkanų normas. Kinija, Pietryčių Azijos šalys, naftą eksportuojančios valstybės vienaip ar kitaip „pririšusios“ savo valiutas prie JAV dolerio. Todėl ir palūkanų normų lygis šiuose regionuose glaudžiai susijęs su dolerio rinkos palūkanomis. Paprastai ir ilgalaikės palūkanų normos sumažėja, jei prastėja ūkio perspektyvos. Tai vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtakos įmonių ir žmonių sprendimams investuoti. Kuo mažesnės ilgalaikės palūkanų normos, tuo didesnis įmonių savininkų noras investuoti į įrenginius, o namų ūkių - į būstą.
Žaliavų kainos - vienas galimų pasaulio ekonominės sistemos stabilizatorių. Lėtėjant regionų ekonominei plėtrai, mažėja žaliavų paklausa, o tai turėtų mažinti jų kainas. Pingantys degalai, ryžiai, javai, pienas ir pan. didina žmonių perkamąją galią bei taip padeda lengviau išgyventi blogus laikus. Dėl žaliavų pigimo mažėtų infliacija - tai leistų centriniams bankams greičiau mažinti palūkanų normas, finansų ministerijos galėtų pigiau skolintis biudžeto deficitui finansuoti, o mokesčių politikos vykdytojai galėtų net sumažinti mokesčius. Visi šie procesai turėtų greitai ištraukti ūkį iš nuosmukio fazės. Tačiau, kaip matome, pastaruoju metu žaliavų kainos didėja, o ne mažėja, kaip (teoriškai) turėtų būti. Pagrindinis Tarptautinio valiutos fondo ekonomistas Simonas Johnsonas taikliai pastebėjo, kad žaliavų kainos šiuo metu tapo automatiniais pasaulio ekonomikos destabilizatoriais! Gal tik kai kurių metalų kainos „elgiasi“ tradiciškai, t. y. kiek sumažėjo, verslo ciklui pasukus kita kryptimi.
Kaip rašiau viename ankstesnių „Valstybės“ numerių, centrinių bankų vadovams stagfliacijos (lėtėjančio ūkio ir didėjančios infliacijos) situacija - viena sudėtingiausių: iškyla moralinė dilema - kovoti su infliacija (didinant oficialiąsias palūkanų normas) ar su nedarbu (jas mažinant). Jei yra grėsmė, kad laikinai padidėjusi infliacija pakeis žmonių lūkesčius ir jie pradės tikėtis didesnės infliacijos ateityje, centriniai bankai paprastai ryžtingai užkerta tam kelią. Štai kodėl Europos centrinis bankas svarsto, ar nepadidinus oficialiosios palūkanų normos, kai esant įprastam verslo ciklui būtų kalbama tik apie mažinimą. Didieji centriniai bankai, atrodo, išmoko didžiųjų (1973 ir 1979 m.) naftos kainos šokų pamoką. Tada jie leido infliacijai įsibėgėti. O jos stabdymas labai brangiai kainuoja - ūkis vis turi patirti nuosmukį, siekiant buvusio infliacijos lygio. Be to, JAV centrinio banko palūkanų didinimas tuo metu sukėlė ir brangiai kainavusią Lotynų Amerikos šalių skolų krizę - jos prisiskolino daug JAV dolerių iš staiga praturtėjusių naftos šeichų, o kai dolerio palūkanos padidėjo, nebegalėjo tų skolų grąžinti.
Struktūrinė naftos krizė ir maisto kainų augimas
Kaip jau minėjau, dvi didžiausios šio meto problemos eiliniam Lietuvos žmogui - brangstanti energija (degalai, šildymas, taip pat - elektra) ir maistas. Detaliau panagrinėkime situaciją šiose rinkose. Pradėkime nuo naftos - nuo jos priklauso ir dujų kainos (o uždarius Ignalinos atominę elektrinę ji iš esmės lems ir elektros kainas - ne tik centralizuotai teikiamos šilumos). Vis daugiau specialistų sutaria, kad pasaulis šiuo metu - lūžio taške: išgauti daugiau naftos iš esmės nebegalima, o paklausa auga toliau. Kitaip tariant, pigios naftos, dėl kurios vyko ir tebevyksta tiek karų, laikai baigėsi.
Legendinis „Shell Oil“ geologas dr. Marionas Kingas Hubbertas dar 1956 m. sukūrė teoriją naftos išgavimo pikui modeliuoti. Jis manė, kad laikotarpis nuo naujų telkinių atradimo ir naftos išgavimo aukščiausiųjų taškų - prognozuojamas. Kadangi JAV apie 1930 m. jau buvo atradusios savo didžiuosius telkinius, jo nuomone, išgavimo pikas turėjo būti apie 1970 metus. Jis buvo teisus. Nuo to laiko jo modelį naudojo daugelis naftos rinkos analitikų. Ir šiuo metu pasirodo vis daugiau faktų, kad naftos išgavimas pasaulyje (turimomis technologijomis) arba jau pasiekė viršūnę, arba yra netoli jos (žr. 1 pav.). Vienas iškalbingiausių rodiklių šiame kontekste - mažėjantys laisvi naftą išgaunančių šalių gamybos pajėgumai. Todėl politikų bandymai įkalbėti Saudo Arabiją, vadinamąjį naftos centrinį banką, daugiau gaminti - iš esmės bergždi. Gavaro naftos telkiniui, iš kurio buvo išgaunama pusė šios šalies naftos, jau 50 metų. Esant įtemptai padėčiai dėl gamybos pajėgumų, bet kokių pasiūlos sutrikimų (dėl gamtos kataklizmų, terorizmo, streikų) rizika rinkos dalyviams kelia didelį nerimą, o tai atsispindi naftos kainoje.
Visa tai nereiškia, kad nafta baigsis tiesiog rytoj. Ne, tai tik reiškia, kad bus didelė konkurencija dėl jos ir naftos gaus tie, kas pasiruošę už ją daugiau mokėti. Iki šiol didėjanti naftos paklausa buvo patenkinama didinant gavybą, o po naftos piko prasidės didžioji valstybių konkurencija, kuri, jei nepereisime prie kitų technologijų, tik didės. Pagalvokite apie statistinį faktą, pateikiamą žymaus ekonomisto Jeffrey Sachso savo naujausioje knygoje „Ekonomika perpildytai planetai“ (Economics for a Crowded Planet). Jūs galite įsivaizduoti, koks bus degalų poreikis, jei Kinija pasieks bent pusę dabartinio JAV lygio pagal automobilių gausą? Tai reikštų, kad planetoje atsiras dar 560 mln. automobilių - dukart daugiau, nei JAV yra dabar.
Kur ir kodėl didėja naftos paklausa? Atsirandanti, besiplečianti ir perimanti vakarietiškus vartojimo įpročius vidurinė klasė Kinijoje, Indijoje bei kitose besivystančiose šalyse - pagrindinis naftos paklausos didėjimo veiksnys. Nuo 2003 m. naftos paklausos didėjimą daugiau kaip 90 proc. lėmė šios šalys. Antras svarbus naftos vartojimo veiksnys - subsidijos degalams, ypač paplitusios ne tik pačiose naftą išgaunančiose šalyse (benzinas, kaip žinome, ten beveik nemokamas), bet ir Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje ir pan. Šiuo metu jų vyriausybių biudžetai nebeišgali tiek subsidijuoti didėjančio naftos ir degalų kainų skirtumo, todėl paskatos vartoti degalus jau mažinamos.
Galų gale reikia aptarti spekuliantų vaidmenį naftos rinkoje. George’as Sorosas nesename liudijime JAV kongresui dėl naftos ir kitų žaliavų kainų (kaip jis sakė, „burbulo“) didėjimo apkaltino spekuliantus - institucinius investuotojus, pinigus „dedančius“ į su žaliavų kainomis susietus indeksus, pastaraisiais metais davusius gerokai didesnę grąžą nei akcijų ar obligacijų rinkos. Iš tikrųjų, investicijų banko „Lehman Brothers“ vertinimu, investicijos į žaliavų indeksus padidėjo nuo 70 mlrd. dolerių 2006 m. pradžioje iki 235 mlrd. dolerių šių metų balandį. Tiesa, ekonomistai nelabai sutaria, kiek finansinių spekuliantų veiksmai pabrangino naftą. Tačiau įvairių šalių politikai jau susirūpino šiuo reiškiniu ir svarsto, ar nereikėtų uždrausti spekuliuoti visuomenei svarbių produktų - naftos, maisto - rinkose. Skeptikai įžvelgia naudą dėl spekuliantų veiksmų. Anot jų, pastarieji padeda vartotojams greičiau perduoti signalą apie tai, kad reikia keisti vartojimo įpročius - pavyzdžiui, persėsti iš džipų į mažesnius automobilius. JAV suvartoja apie ketvirtadalį pasaulio naftos daugiausia dėl to, kad degalų akcizas gana nedidelis. Spekuliantai padeda šią ekonominės politikos klaidą „ištaisyti“. Kaip matome iš 1 pav., po reikšmingų naftos kainos padidėjimų (didžiųjų naftos kainos šokų 1973 ir 1979 m.) jos paklausa iš tikrųjų po kurio laiko sumažėja, kai vartotojai pakeičia vartojimo įpročius ar suranda alternatyvų naftai. Tų alternatyvų daug, tačiau jos iki šiol buvo komerciškai nenaudingos vartotojui. Kol kas vandeniliu varomus elektromobilius gali įpirkti tik Holivudo žvaigždės, viešai demonstruojančios savo susirūpinimą oro užterštumu ir visuotiniu atšilimu, tačiau benzino epochai iš tikrųjų gali ateiti galas.
Didėjančių maisto kainų problemai vertėtų skirti atskirą straipsnį, nes problema čia dar didesnė - automobiliu galima nustoti važinėti, bet valgyti - ne. Dar šimtai milijonų planetos gyventojų bus priversti badauti dėl pastaruoju metu padidėjusių maisto kainų. Maisto brangimo priežastys panašios kaip ir naftos atveju. Pirmoji ir svarbiausia - daugėja žmonių besivystančiose šalyse, jie uždirba daugiau. Vidurinė klasė nori vartoti daugiau baltymų, didėja mėsos ir pieno produktų paklausa. Net indai, kurių pusė - vegetarai, pradėjo gerokai daugiau vartoti mėsos. Mėsai ir pienui pagaminti reikia grūdinių kultūrų, todėl brangsta kviečiai, kukurūzai ir pan. Dėl pasiūlos taip pat kyla daug problemų. Dėl gamtos išdaigų (sausrų, potvynių) buvo prasti derliai (pavyzdžiui, Australijoje), kai kurios šalys neseniai pradėjo riboti maisto produktų eksportą, o tai gerokai padidino, pavyzdžiui, ryžių kainas.
Maistas ir energija Brangsta ir žemės ūkiui svarbios žaliavos: trąšos dėl to, kad joms gaminti naudojamos dujos, o jų kainos glaudžiai susijusios su naftos kainomis; pervežimo sąnaudos taip pat didėja dėl brangstančios energijos, o ką jau kalbėti apie dyzeliną, naudojamą žemės ūkio technikai. Taigi matome, kad maisto ir energijos rinkos gana susijusios. Tačiau pastaruoju metu atsirado dar vienas veiksnys, kurio pasaulio istorijoje nėra buvę. Smarkiai pabrangus naftai, vis daugiau žemės skiriama auginti kultūroms, iš kurių galima išgauti etanolio (kukurūzai) ar biodyzelino (rapsai). Vis daugiau ekonomistų kritikuoja šį būdą didinti nepriklausomybę nuo naftos tiekėjų, esančių nelabai stabiliuose regionuose. Pavyzdžiui, JAV šiuo tikslu subsidijuoja kukurūzų auginimą, nors iš jų grynosios energijos iš esmės negaunama, t. y. jų auginimo ir transportavimo metu sunaudojama tiek pat naftos, kiek gaunama etanolio. Tačiau žemės maisto ar pašarų gamybai sumažėja, ir tai prisideda prie maisto kainų didėjimo.
Lesteris Russellas Brownas savo knygoje „Planas B“ (Plan B) pastebi, kad po 1973 m. naftos kainos šoko pasikeitė ilgą laiką galiojęs sąryšis, kad bušelis kviečių kainavo tiek pat, kiek barelis naftos. Dabar, netgi pabrangus grūdinėms kultūroms, reikia apie dešimt bušelių kviečių, kad nupirktume barelį naftos. Nenuostabu, kad esant tokiai situacijai apsimoka potencialų maistą versti degalais. L. R. Brownas vertina, kad apie 30 proc. JAV grūdinių kultūrų derliaus 2008 m. bus skirta degalams gaminti. Europos Sąjungoje padėtis nėra tokia iškreipta - biodegalams tenka apie vieną procentą grūdinių kultūrų derliaus. Maisto ir energijos rinkų demarkacinė linija pamažu tampa ne tokia ryški. Grūdinės kultūros, nuo kurių priklauso ir duonos, ir mėsos, ir pieno kainos, vis labiau vertinamos pagal energetinę vertę, matuojant naftos ekvivalentais. Maisto vartotojams tai nieko gera nežada.
Verslo tema. Į kokį rudenį žengia Lietuva: ar laukia nauja kainų augimo banga?
ES ekonomikos valdymo sistema ir automatiniai stabilizatoriai
Automãtiniai stabilizãtoriai - tai ekonomikos reguliavimo priemonės, netiesiogiai veikiančios visuminę paklausą. Tai - pajamų mokesčiai, transferinės išmokos (pervedamos lėšos, baudos, kompensaciniai mokėjimai), palūkanų normos ir kita. Automatiniai stabilizatoriai, kaip ūkio mechanizmo elementai, savaime, be tiesioginio vyriausybės įsikišimo, mažina ūkinės veiklos ciklo svyravimus. Ekonominio nuosmukio fazėje mokesčių sumažėja, pakilimo - didėja. Tai lėtina gyventojų disponuojamų pajamų ir visuminės paklausos pokyčius. Panašią įtaką daro bedarbių pašalpų sistema.
Ekonomikos valdymas yra vienas iš pagrindinių ekonominės ir pinigų sąjungos ramsčių. Prieš įsivesdama eurą, 1992 m. Ekonomikos valdymo sistema - tai institucijų ir procedūrų sistema, kurią ES sukūrė valstybių narių ekonominei politikai koordinuoti ir savo ekonominiams tikslams pasiekti. Sistemą sudaro išsami politikos koordinavimo ir priežiūros sistema. Nuo Mastrichto sutarties priėmimo ES ekonomikos valdymo sistema palaipsniui kito. Reaguojant į ekonomikos krizes, pavyzdžiui, 2008 m. Atsigavimas po COVID-19 pandemijos ir Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą padariniai kelia naujų iššūkių ES ekonomikai, atsižvelgiant į didesnius skolos lygius ir palūkanų normas bei naujus investicijų ir reformų tikslus. Todėl ES toliau atnaujino savo ekonomikos valdymo sistemą, kad ji būtų tinkama ateičiai. 2024 m. balandžio 29 d. Taryba priėmė teisės aktų, kuriais reformuojama ES ekonomikos ir fiskalinio valdymo sistema, rinkinį. Naujosios taisyklės įsigaliojo 2024 m. Ekonomikos valdymo peržiūra: Taryba patvirtino fiskalinių taisyklių reformą (pranešimas spaudai, 2024 m. Stabilumo ir augimo pakte nustatytos tiek prevencinės, tiek korekcinės taisyklės. Stabilumo ir augimo pakte nustatyta fiskalinio valdymo sistema, dar vadinama prevencine dalimi. Praktiškai ES ir jos valstybės narės didelę šio ekonominės ir fiskalinės politikos koordinavimo proceso dalį atlieka kasmet įgyvendindamos Europos semestrą. Kiekvienai valstybei narei Taryba kasmet pateikia gaires dėl tos valstybės ekonominės, biudžeto, užimtumo ir struktūrinės politikos.
Susitarus dėl reformos kiekvienai valstybei narei sudaromos sąlygos laikytis pritaikyto požiūrio, atsižvelgiant į skirtingą fiskalinę būklę, valstybės skolos dydį ir ekonominius iššūkius visoje ES. Kartu laipsniškai, realistiškai ir ekonomikos augimui palankiu būdu užtikrinamas bendras skolos santykio ir deficito sumažinimas iki apdairaus lygio. Komisija valstybėms narėms, kurių valstybės skola viršija 3 %, o valdžios sektoriaus deficitas - 60 % BVP pamatinę vertę, pateikia rizika grindžiamą diferencijuotą orientacinę trajektoriją, išreikštą daugiametėmis grynosiomis išlaidomis. Pamatines vertes atitinkančios valstybės narės gali prašyti Komisijos pateikti techninę informaciją apie struktūrinį pirminį balansą, būtiną siekiant užtikrinti, kad jų nominalus deficitas išliktų mažesnis nei 3 % BVP. Šia trajektorija užtikrinama, kad po fiskalinio koregavimo laikotarpio valstybių narių valdžios sektoriaus skola vidutinės trukmės laikotarpiu būtų patikimai mažinama arba išliktų apdairaus lygio - mažesnė nei 60 % BVP. Standartinis fiskalinio koregavimo laikotarpis yra ketveri metai. Tačiau valstybės narės gali prašyti ilgesnio, iki septynerių metų, koregavimo laikotarpio.
Skolos tvarumo apsaugos priemone užtikrinama, kad valdžios sektoriaus skolos santykis būtų mažinamas minimaliu metiniu 1 % BVP vidurkiu, kol valstybės narės skolos santykis viršija 90 %, arba 0,5 % BVP - kol valstybės narės skolos santykis išlieka 60-90 %. Ši apsaugos priemonė netaikoma šalims, kurių skolos santykis yra mažesnis nei 60 %. Taikant atsparumo deficitui apsaugos priemonę užtikrinama už Sutartyje nustatytą 3 % deficito pamatinę vertę mažesnė patikimumo riba. Pagal naująją sistemą kiekviena valstybė narė parengia vidutinės trukmės fiskalinį struktūrinį planą, apimantį ketverių ar penkerių metų laikotarpį. Komisijai atlikus vertinimą, šiuos planus ir grynųjų išlaidų planus turi patvirtinti Taryba. Jis grindžiamas nacionalinėmis lėšomis finansuojamomis grynosiomis pirminės valdžios sektoriaus išlaidomis, t. y. Taisyklėse numatyta galimybė aktyvuoti bendrąją nukrypti leidžiančią išlygą, taip sustabdant taisyklių taikymą visoms valstybėms narėms didelio ekonomikos nuosmukio euro zonoje arba visoje ES atveju, su sąlyga, kad tai nekelia pavojaus fiskaliniam tvarumui vidutinės trukmės laikotarpiu.
Pagal naująsias taisykles Taryba gali aktyvuoti nacionalinę nukrypti leidžiančią išlygą, jei to prašo valstybė narė ir rekomenduoja Komisija. Tai sustabdytų taisyklių taikymą tik atitinkamai valstybei narei, jei išskirtinės aplinkybės, kurių ta valstybė narė negali kontroliuoti, turėtų didelį poveikį jos viešiesiems finansams. Ši išlyga aktyvuojama tik tuo atveju, jei tai nekelia pavojaus fiskaliniam tvarumui vidutinės trukmės laikotarpiu. 2025 m. liepos 8 d. Taryba aktyvavo nacionalinės nukrypti leidžiančios išlygos taikymą 15 valstybių narių: Belgijai, Bulgarijai, Čekijai, Danijai, Estijai, Graikijai, Latvijai, Lenkijai, Lietuvai, Kroatijai, Portugalijai, Slovakijai, Slovėnijai, Suomijai ir Vengrijai. 2025 m. spalio 10 d. Taryba taip pat aktyvavo šio išlygos taikymą Vokietijai.
Pagal Sutartį dėl ES veikimo valstybės narės turi vengti perviršinio valdžios sektoriaus deficito ir valstybės skolos (SESV 126 straipsnio 1 dalis). Šiuo atžvilgiu vykdymo užtikrinimo taisyklės nustatytos Stabilumo ir augimo pakto korekcinėje dalyje. Perviršinio deficito procedūros (PDP) tikslas - užtikrinti biudžetinę drausmę. Pagal PDP, remiantis deficito kriterijumi, reikalaujama, kad metinis struktūrinis koregavimas būtų ne mažesnis kaip 0,5 % BVP. Už reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriamos iki 0,05 % BVP dydžio baudos, kurias atitinkama valstybė narė turi sumokėti kas šešis mėnesius, kol Taryba patvirtins, kad imtasi veiksmingų priemonių. Pagal naująsias taisykles taikant skola grindžiamą PDP daugiausia dėmesio skiriama nukrypimams nuo grynųjų išlaidų plano. Tai reiškia, kad, jei atitinkama valstybė narė laikosi savo grynųjų išlaidų plano, laikoma, jog valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis mažinamas pakankamai ir tinkamu tempu artėja prie pamatinės vertės. Vertindamos, kaip atitinkama valstybė narė laikosi deficito ir (arba) skolos kriterijų, Taryba ir Komisija įvertina įvairius aktualius veiksnius. Komisija reguliariai įvertina, ar atitinkama vyriausybė ėmėsi veiksmingų priemonių, ir pateikia rekomendaciją Tarybai.
Verslo tema. Į kokį rudenį žengia Lietuva: ar laukia nauja kainų augimo banga?
Ekonomikos ir verslumo dalykas ugdo mokinių nuostatas taikyti įgytas ekonomines žinias įvairiose veiklos srityse ir kasdieniame gyvenime, taip realizuojant save kaip visapusišką, inovatyviai ir antrepreneriškai mąstančią asmenybę. Programa padeda ugdyti mokinių gebėjimą struktūruoti žinias ir jas taikyti, būti pilietiškiems ir atsakingiems už asmeninį elgesį bei priimti vertybinėmis nuostatomis grindžiamus ekonominius sprendimus. Savarankiškas ir privalomas ekonomikos ir verslumo kursas pradedamas mokyti pagrindiniame ugdyme - 10 ir II gimnazijos klasėje. III-IV gimnazijos klasėse ekonomika ir verslumas yra pasirenkamas dalykas iš visuomeninio ugdymo bloko. Programoje išskirtos penkios pasiekimų sritys: Orientavimasis rinkoje, Asmeninių finansų tvarkymas, Verslo organizavimas ir verslumo gebėjimų ugdymasis, Valstybės vaidmens ekonomikoje ir ekonomikos rodiklių nagrinėjimas bei vertinimas, Globalinių ekonominių procesų supratimas. Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms. Kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį. Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Kiekvienos pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama 10 (II gimnazijos) ir III-IV gimnazijos klasėse. Mokymo(si) turinys nusako kontekstus, kuriuose ugdomi mokinių pasiekimai, ir mokymo(si) kontekstų pasirinkimo galimybes laipsniškai įgyti žinių ir supratimo, ugdytis gebėjimus ir vertybines nuostatas. Pateikiami keturi pasiekimų lygiai: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Kiekvienas pasiekimo lygio požymis nurodo mokinio rodomus rezultatus.
Ekonomikos ir verslumo dalyko tikslas - formuoti mokinių ekonominį mąstymą (suvokimą), supratimą apie ekonominių procesų priežastinius - pasekminius ryšius, ugdyti inovatyviai mąstančią asmenybę, gebančią savarankiškai, aktyviai ir kūrybiškai veikti, įgytas žinias struktūruoti ir jas taikyti, priimti vertybinėmis nuostatomis grindžiamus ekonominius sprendimus, būti pilietiškam ir atsakingam už asmeninį elgesį nuolat kintančioje aplinkoje.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Mokiniai susipažįsta su ekonomikos mokslo pamatine problema: kaip tenkinti visuomenės poreikius ribotų išteklių sąlygomis. Suvokia darbo, mainų, žmogaus proto ir kūrybingumo įtaką, sprendžiant išteklių ribotumo klausimus. Vykdo informacijos ir duomenų paiešką, ją analizuoja, apibendrina ir pateikia rezultatus. Mokinys suvokia supančią ekonominę aplinką ir geba priimti ekonomiškai pagrįstus asmeninius sprendimus, vertinti jų pasekmes trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje. Mokosi rinktis atsakingai esant ribotiems ištekliams, vertinti pasirinkimų pasekmes ir prisiimti atsakomybę už pasirinkimus. Susipažįsta su naujausiais asmeninių finansų valdymo įrankiais, mokosi jais naudotis kasdieniame gyvenime. Ieško projektinių idėjų. Ieško idėjoms įgyvendinti reikalingos informacijos, ją kaupia, taiko ir pateikia. Nagrinėja valstybės vaidmenį ekonomikoje, aptaria ekonomines sistemas, analizuoja pagrindinius makroekonominius rodiklius, biudžeto pajamas iš išlaidas. Kreipia dėmesį į kalbos ir rašto kultūrą, taisyklingai vartoja ekonomikos, finansų ir verslo terminus bei sąvokas. Dirba komandose, pasirinkdami funkcijas ir mokosi pristatyti komandinio darbo rezultatus auditorijai, parenkant įvairias verbalines ir neverbalines priemones ir technologijas. Analizuoja situacijas, identifikuoja problemas, atlieka ir pristato kūrybines užduotis, tyrimus, projektus. Veiklų rezultatus pristato pradedant idėjos generavimu, rinkos analize, baigiant prekės ar paslaugos dizainu. Komunikuoja apie Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose ir susivienijimuose pasekmes. Kūrybingai siekia išsiaiškinti ir suvokti inovacijų reikšmę visuomenės raidai ir ekonomikai. Puoselėja kūrybos tradicijas ir siekia jų tęstinumo artimoje aplinkoje. Kūrybingai, racionaliai ir nuosekliai planuoja savo veiklas, jas kritiškai į(si)vertina ir tobulina. Mokosi kūrybiškai panaudoti įgytas žinias ir gebėjimus. Planuoja, modeliuoja, kuria ir vertina produktus. Pristatydamas savo idėjas ir rezultatus naudoja vaizdo, garso, šokio, teatro elementus. Analizuoja, kaip menai naudojami rinkodaroje ir kokį poveikį tai daro vartotojui. Mokosi kūrybiškai paaiškinti makroekonominių rodiklių kitimo priežastis. Diskutuoja apie mainų etiką, etišką gamintojų ir vartotojų elgseną, verslo atsakomybę bendruomenei ir darbuotojams, etišką ir teisingą bendravimą su kitais žmonėmis. Ekonomikos procesus ir santykius supranta kaip vieną iš taikaus gyvenimo visuomenėje pagrindų. Mokosi racionaliai vartoti, priimti apgalvotus sprendimus, atsakingai skolintis, įvertinus galimą riziką, taupyti, planuoti savo išlaidas ir pajamas. Domisi inovacijų poveikiu socialinei ir ekonominei aplinkai. Diskutuoja apie socialinių inovacijų praktinę ir ekonominę vertę. Mokosi būti atsakingais ir aktyviais piliečiais, suprasti, kad valstybės biudžetas priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio ir visuomenės sąmoningumo sąžiningai mokėti mokesčius. Diskutuoja apie šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastis ir poveikį valstybės biudžetui. Supranta, kad darbas, kūryba, atsakomybė ir bendradarbiavimas yra kelias į asmeninį ir visuomenės klestėjimą. Diskutuoja gerbdami kitų nuomonę ir argumentuotai pateikia savo nuomonę. Pamatinius ekonomikos procesus analizuoja kaip svarbią istorinių įvykių ir kultūros dalį. Sklandžiai ir taisyklingai vartoja terminus kalbėdami apie savo finansinę ateitį ir sudarydami sutartis, susijusias su asmeniniais finansais. Diskutuoja apie kultūrinės aplinkos poveikį verslo idėjoms ir verslo poveikį kultūrai. Nusako valstybės vaidmenį ekonomikoje skirtingais istoriniais laikotarpiais. Veiklos planuojamos ir organizuojamos taip, kad mokiniai, atlikdami įvairias užduotis, galėtų sumaniai, kūrybiškai ir tikslingai naudotis skaitmeninėmis technologijomis informacijos paieškai, duomenų apdorojimui ir pateikimui, pranešimų rengimui, bendravimui ir bendradarbiavimui, modeliuoti (pavyzdžiui, JA TITAN) priimdami asmeninius finansinius sprendimus. Suvokia pamatinius ekonomikos principus kaip žmonių veiklos ir bendradarbiavimo rezultatą. Mokosi geriau pažinti save, pasitikėti savo jėgomis, atsakingai, kūrybiškai ir pozityviai mąstyti, aktyviai veikti individualiai ir kartu, būti atsakingi už asmeninį elgesį juos supančioje aplinkoje. Ugdosi sveiką požiūrį į santykį su pinigais. Nustato savo asmenines su verslumu susijusias savybes ir kurdami mokomąsias mokinių bendroves (MMB) pasidalina pareigas komandose. Identifikuoja socialines problemas, ieško sprendimo būdų ir vertina sprendimų efektyvumą. Diskutuoja apie valstybės mokesčių ir išmokų įtaką asmens ir įmonių veiklai. Analizuoja gyventojų migracijos socialines ir ekonomines priežastis bei pasekmes.
Ekonomikos samprata. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Ekonominiai pasirinkimai. Makroekonomika ir mikroekonomika. Ekonomika suprantama kaip mokslas, nagrinėjantis ribotų išteklių naudojimą neribotiems norams tenkinti. Alternatyvieji kaštai ir pasirinkimai. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Ekonominės sistemos. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Supažindinama su ekonominėmis sistemomis, jos palyginamos, išskiriami sistemų privalumai ir trūkumai. Rinkos modelis. Pasiūla, paklausa, rinkos kaina. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Paaiškinami paklausos ir pasiūlos dėsniai, kainos formavimosi mechanizmas. Analizuojami paklausos ir pasiūlos veiksniai bei vertinamas veiksnių poveikis rinkos kainų pokyčiams. Rinkos konkurencinė struktūra. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Diskutuoja apie pasirinkimo svarbą išteklių ribotumo sąlygomis. Vertina rinkos dalyvių elgseną ir teikia argumentuotas išvadas (pastabas).
Ekonomikos mokslo raida ir ryšiai su kitais mokslais. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Esminiai ekonomikos klausimai. Mikro- ir makroekonomikos problemos ir ekonominių subjektų pasirinkimai. Neoklasikinės ekonomikos ir elgsenos ekonomikos pagrindiniai principai. Ištekliai. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Išteklių ribotumas, pasirinkimo alternatyvos ir alternatyvieji kaštai, gamybos galimybių kreivė. Ekonominė apytaka (prekių, išteklių ir pinigų judėjimas tarp ekonomikos dalyvių). Nagrinėjamos pagrindinės išteklių grupės (gamtiniai ištekliai, darbo jėga, kapitalas, verslumas). Analizuojamas išteklių paskirstymo efektyvumas taikant gamybos galimybių kreivę. Ekonomikos sistemos. Ekonomikos sistemų tipai (tradicinė, komandinė, rinkos, mišrioji). III-IV gimnazijos klasių koncentras. Prekių (paslaugų) rinka. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Rinkos mechanizmas: pasiūla, paklausa, jų sąveika, rinkos kaina ir jos pokyčiai. Prekių perteklius ir stygius. Vartotojų ir gamintojų perviršis. Mokesčių, subsidijų poveikis paklausai, pasiūlai, rinkos pusiausvyrai (kainai ir kiekiui); kainų reguliavimas ir jo pasekmės rinkai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu, kiti paklausos elastingumo atvejai (elastingumas pajamų atžvilgiu, kryžminis elastingumas). Nusakomi paklausos ir pasiūlos veiksniai, kainos poveikis paklausos ar pasiūlos kiekiui. Skaičiuojama ir grafiškai vaizduojama rinkos pusiausvyra, prekių (paslaugų) stygius ar perteklius, vertinamas paklausos ir pasiūlos pokyčių poveikis rinkos pusiausvyrai. Skaičiavimais ir grafiškai nustatomas vartotojų ir gamintojų perviršis. Įvardijami pagrindiniai paklausos ir pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai. Skaičiuojami paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientai, paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu ir kryžminio elastingumo koeficientai, interpretuojami rezultatai. Apskaičiuojamas ir grafiškai vaizduojamas mokesčių ir subsidijų poveikis. Išteklų rinka. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Pristatomi pagrindiniai gamybos ištekliai: darbas, kapitalas ir žemė. Analizuojama darbo paklausa ir pasiūla. Aptariama profesinių sąjungų veikla ir įtaka darbo rinkai. Aptariamos darbo rinkos tendencijos, diskutuojama apie ateities profesijas. Rinkos konkurencijos struktūra. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Analizuojamos rinkos konkurencijos struktūrų (tobula konkurencija, monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija, monopsonija, oligopsonija) charakteristikos, išryškinami jų skirtumai. Aptariama konkurencijos nauda ir netobulos konkurencijos keliami pavojai. Nusakoma, kokią naudą iš konkurencijos patiria vartotojai ir kiti rinkos dalyviai. Konkurencijos politika Lietuvoje. Įmonių̨ susijungimai. Pinigų rinka. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Pinigų funkcijos ir vaidmuo ekonomikoje. Pinigų raida. Aukso standartas. Natūriniai mainai, dalijimosi ekonomika. Bankai, bankų sistema ir bankų vaidmuo ekonomikoje, pinigų pasiūla ir paklausa, pusiausvyra pinigų rinkoje. Pinigų multiplikatorius. Pinigų bazė (P0) ir pinigų elementai: P1, P2, P3 pinigai. Nagrinėjama pinigų atsiradimo istorija, pinigų funkcijos. Analizuojami pinigų elementai, diskutuojama, kaip bankai kuria pinigus (skaičiuojamas ir interpretuojamas pinigų multiplikatorius).
A2. Mokytojo arba draugų padedamas, diskutuoja apie paklausos ir pasiūlos dėsnius. Aiškina rinkos kainos formavimosi mechanizmą, taikydamas paklausos ir pasiūlos dėsnius. Atpažįsta paklausos ir pasiūlos veiksnius ir paaiškina jų kitimo įtaką rinkos pusiausvyrai. Pateikdamas realių pavyzdžių, analizuoja veiksnius, turinčius įtakos konkrečių prekių ar paslaugų rinkos kainų pokyčiams. Ekonomikos samprata. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Ekonominiai pasirinkimai. Makroekonomika ir mikroekonomika. Ekonomika suprantama kaip mokslas, nagrinėjantis ribotų išteklių naudojimą neribotiems norams tenkinti. Alternatyvieji kaštai ir pasirinkimai. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Ekonominės sistemos. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Supažindinama su ekonominėmis sistemomis, jos palyginamos, išskiriami sistemų privalumai ir trūkumai. Rinkos modelis. Pasiūla, paklausa, rinkos kaina. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Paaiškinami paklausos ir pasiūlos dėsniai, kainos formavimosi mechanizmas. Analizuojami paklausos ir pasiūlos veiksniai bei vertinamas veiksnių poveikis rinkos kainų pokyčiams. Rinkos konkurencinė struktūra. 9-10 (I-II gimnazijos) klasių koncentras. Paaiškina rinkos kainos formavimosi mechanizmą ir paklausos ar pasiūlos pokyčių įtaką prekės ar paslaugos kainai. Apibūdina veiksnius, turinčius įtakos paklausos ir pasiūlos kitimui. Įvardija 2-3 paklausos ir pasiūlos veiksnius konkrečios prekės ar paslaugos atveju. Analizuodamas realią ekonominę situaciją, vertina prekių, paslaugų ir išteklių kainų pokyčių priežastis. Identifikuoja kainų pokyčių priežastis ir paaiškina jų poveikį ekonomikai (gamintojų, vartotojų požiūriu). Ekonomikos mokslo raida ir ryšiai su kitais mokslais. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Esminiai ekonomikos klausimai. Mikro- ir makroekonomikos problemos ir ekonominių subjektų pasirinkimai. Neoklasikinės ekonomikos ir elgsenos ekonomikos pagrindiniai principai. Ištekliai. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Išteklių ribotumas, pasirinkimo alternatyvos ir alternatyvieji kaštai, gamybos galimybių kreivė. Ekonominė apytaka (prekių, išteklių ir pinigų judėjimas tarp ekonomikos dalyvių). Nagrinėjamos pagrindinės išteklių grupės (gamtiniai ištekliai, darbo jėga, kapitalas, verslumas). Analizuojamas išteklių paskirstymo efektyvumas taikant gamybos galimybių kreivę. Ekonomikos sistemos. Ekonomikos sistemų tipai (tradicinė, komandinė, rinkos, mišrioji). III-IV gimnazijos klasių koncentras. Prekių (paslaugų) rinka. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Rinkos mechanizmas: pasiūla, paklausa, jų sąveika, rinkos kaina ir jos pokyčiai. Prekių perteklius ir stygius. Vartotojų ir gamintojų perviršis. Mokesčių, subsidijų poveikis paklausai, pasiūlai, rinkos pusiausvyrai (kainai ir kiekiui); kainų reguliavimas ir jo pasekmės rinkai. Paklausos ir pasiūlos...
tags: #automatiniai #stabilizatoriai #ekonomika