Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimas, dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi, yra visuomeninė organizacija, kurios pagrindinis tikslas - padėti kovoti su ligomis ir teikti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Judėjimą sudaro kelios atskiros organizacijos, kurias vienija bendri tikslai, principai ir simboliai.
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (ICRC) yra privati humanitarinė organizacija, įkurta 1863 m. Ženevoje. Pagal Tarptautinę humanitarinę teisę, 25 narių komitetas gina karinių konfliktų aukų orumą ir gyvybę. Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimo federacija (IFRC) buvo įkurta 1919 m. ir šiuo metu koordinuoja 188 judėjimo narių veiklą, atstovaudama judėjimą tarptautiniu lygmeniu.
Nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio bendruomenės veikia beveik kiekvienoje pasaulio šalyje. Šiuo metu 188 bendruomenės yra pripažįstamos federacijos ir yra pilnateisės jos narės. Lietuvos Raudonasis Kryžius buvo įkurtas 1919 m. sausio 12 d. daktaro Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jo veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų.
Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos, kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų. Lietuvos Raudonasis Kryžius moko pirmosios pagalbos, rūpinasi vienišais seneliais, padeda Lietuvoje esantiems nuo karo nukentėjusiems žmonėms.
Judėjimo veikla prasidėjo 1859 m. birželio mėnesį, kai Henry Dunant, keliaudamas susitikti su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III, netoli Italijos miesto Solferino atsitiktinai tapo liudininku žiauraus mūšio tarp jungtinių Pjemonto-Sardinijos bei Prancūzijos pajėgų prieš Austriją. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos.
Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė, ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Prisiminimus jis įamžino knygoje „Prisiminimai apie Solferiną“, kurią 1862 m. išleido savo lėšomis ir išplatino visoje Europoje. Ši knyga sulaukė didelio atgarsio, o po metų buvo įsteigtas Tarptautinis pagalbos komitetas sužeistiesiems gelbėti.
Šiuo metu naudojamos trys emblemos: Raudonojo Kryžiaus (labiau krikščioniško stiliaus), Raudonojo Pusmėnulio (labiau musulmoniško) ir Raudonojo Kristalo (neutrali). Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Raudonojo Kristalo emblemas ir pavadinimą taikos metu leidžiama naudoti tik su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus leidimu, nes neatsakingas naudojimas silpnina šių simbolių apsaugą.
Lietuvos Respublika, ratifikavusi 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų papildomus protokolus, įsipareigojo užtikrinti teisinę Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio emblemos ir pavadinimo apsaugą. Šiuo tikslu 2000 m. spalio 10 d. buvo priimtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Raudonojo Kristalo emblemos ir pavadinimo įstatymas. Už šio įstatymo pažeidimus nustatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.
Europos šalys diegia naujoviškus šviesoforų signalus, siekdamos pagerinti eismo saugumą. Vienas iš jų - raudonas kryžius, dar vadinamas „graikų kryžiumi“ arba „raudonu pliusu“. Nors raudonas pliuso ženklas primena įspėjimą, jis nereiškia „stok“. Jis naudojamas, kad posūkis į kairę būtų saugesnis ir efektyvesnis, ypač didelio eismo intensyvumo miestuose, kur kairieji posūkiai dažnai tampa eismo spūsties vietomis.
Didelio eismo intensyvumo miestuose kairieji posūkiai dažnai tampa eismo spūsties vietomis. Vairuotojai dvejoja, susidaro eismo spūstys, o esant prastam matomumui gali įvykti avarijos. Prancūzijos eismo planavimo specialistų teigimu, pirminiai rezultatai rodo, kad sankryžose, kuriose naudojamas šis signalas, pastebimai sumažėjo spūstys. Lietuvoje ir daugumoje kaimyninių šalių raudona šviesa visuotinai reiškia „stok“. Šviečiantis raudonas kryžius gali būti lengvai supainiotas su draudimu, o ne leidimu.
Kaip pasukti į dešinę šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje?
Saugiai keliaujant užsienyje svarbu žinoti apie eismo signalų skirtumus. Kokia jūsų nuomonė? Ar panašūs pažangūs signalai turėtų būti įdiegti Lietuvoje?