Kiekvienas žmogus turi prisiminimus. Tai neatsiejama mūsų egzistencijos dalis, formuojanti mūsų tapatybę, pasaulėžiūrą ir santykius su aplinkiniais. Prisiminimai - tai ne tik praeities įvykių saugykla, bet ir dvasinis aktas, asmenybės atstatymo, prisikėlimo bei laiko nugalėjimo aktas. Tokiose autobiografijose laikas nėra linijinis, o apskritas, ciklinis.
Ką mes autobiografijoje parašome apie save? Paprastai tai būna gimimo metai, vardas, pavardė, tėvai, mokymosi įstaigos, išsilavinimas, specialybė ir panašūs dalykai. Tačiau ar tai iš tikrųjų mes, ar tai tik mūsų asmenybės paviršius? Tai pati paprasčiausia autobiografijos rūšis, kuri beveik nieko nepasako apie mūsų asmenybę.
Memuarai gali būti dviejų rūšių. Pirmasis tipas - tai kai turime tam tikrą koncepciją ir į ją įspraudžiame savo asmenybę, pasakodami apie istorinius, socialinius ar kitokius įvykius bei idėjas. Antrasis memuarų tipas - tai dvasinė autobiografija. Šiuo atveju nesvarbu, kas mūsų tėvai, kada gimėme, su kuo susitikome, bet svarbu, kada pajutome gamtos grožį, kada pajutome pirmąją sąžinės graužatį, kada pirmą kartą įsimylėjome. Čia aprašome tų žmonių poveikį, kuris mumyse paliko kažką svarbaus. Šitokia autobiografija yra sudėtingiausia, bet joje gali pasireikšti asmenybė.
Asmenybės samprata ir atminties vaidmuo
Kas yra asmenybė? Ką apie ją sako filosofai? Asmenybė yra tai, kas aš esu dabar ir koks buvau praeityje. Laikas nėra linijinis, jis apvalus. Sunkumo paslaptis ta, kad 90% to, kas buvo, neatsimename. Jau taip yra, kad mano kasdieninis „aš“ yra nesudėtinga savęs samprata, kuri egzistuoja dabar. Kaip apjungti dabartį su praėjusiu „aš“, kuris jau mirė, kuris pasimiršo? Tą gali padaryti aktualizuota atmintis - tokia, kurioje dabarties momentas susijungia su praeitimi ir praeitis įeina į dabartį.
Kaip atstatyti, kaip prikelti tą gyvą asmenybę, kuri buvo? Tam yra skirta rusų XIX-XX a. filosofija. Pirmiausia paminėsiu L. Karsaviną ir jo veikalą „Apie asmenybę“, parašytą 1929 metais. Levas Karsavinas rašo apie asmenybės mirtį, apie bandymą surinkti asmenybę bei apie jos prisikėlimą. Mano gyvenimo kelias tai jau ne eilė epizodų, o kažkoks vientisas vyksmas. Aš turiu atstatyti save, prikelti.
XX a. pradžioje jau buvo suprasta, kad asmenybė yra daugybinė. Kai sakome „aš“, mintyje turime tėvus, paveldą, išorę, lytį, charakterį ir daug kitų panašių dalykų. Ir visa tai bus „aš“, bet kartu nesusideda, nesusiklijuoja. Štai kur problema. G. Gurdžijevas teigia: „Žmogus - tai trijų aukštų fabrikas.“ Tai tik skirtinga terminologija.
Mes į save žiūrime tik iš tam tikro požiūrio. Ir reikia nepaprastai didelių pastangų, kad prisijungtum prie to, ką vadiname savęs pažinimu. Karsavinas sako: „Štai prisiminiau. Tai pasyvus savęs pažinimas. Ne „Štai priminiau“, bet „aš atsimenu“. Tai turi būti dvasios veiksmas. Ne „podumalos“, bet „aš galvoju“, atstatau savyje. Tai nepaprastai sunkus aktas.“ Paprastai mes norime aprašyti įvykius, kurie nutiko, susitikimus su kažkuo ir panašiai. O kas domino Karsaviną? Jį domino galimybė prisiliesti prie to „aš“, kuris yra daugybinis, bet turintis vienijantį centrą. Karsavinas ieško to metafizinio Aš. Todėl jis teisingai sako, kad savęs pažinimas yra žinojimo pradžia.
Bet kur klydo graikai? Jiems savęs pažinimas - tai bendro (statistinio) žmogaus pažinimas, tai pažinimas tam tikrų savybių, kurios būdingos visiems žmonėms. Ir tai yra paklydimas, kuris egzistuoja iki dabar. Kodėl? Todėl, kad žmogus apskritai neįdomus. Įdomus atskiras, subjektyvus, štai tas konkretus žmogus su savo konkrečiais pergyvenimais. Paprastai sakoma, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau ta subjektyvi nuomonė ir yra vertinga, o ne „žmogus apskritai“.
Štai kodėl N. Berdiajevas „Savęs pažinime“ sako: „Aš egocentrikas“, kitaip sakant, svarbiausias jo kūrinyje yra jis pats, jame vykstantys dvasiniai vyksmai, o ne kas nors kita. Svarbu ne visi tie bendri įvykiai, bet mano kova už dvasios laisvę, asmeninę dvasios laisvę, kuri nepakenčia jokių ribų. Iš to ir atsiranda absoliučiai gyvas kūrinys.
Atminties universalumas ir archetipai
Platono anamnezis reiškia „pripominanije“ (1. atsiminimas, prisiminimas; 2. atpažinimas). Platonas teigė: „Bet kokios žinios yra atsiminimas atpažįstant.“ Bet kokios žinios yra atpažinimas. Mano sapnas: sapnavau vyrą, nešantį ant rankų sergančią (gimdančią) žmoną. Sakysite, kad Platono teiginys „Bet kokios žinios yra atpažinimas“ yra neteisingas, nes mes mokomės daugybos lentelę, logaritmus, eilėraščius. Lyg kažkas ir ne taip. Bet kokios žinios iš tiesų yra prisiminimas, tiktai Mendelejevo lentelė ar logaritmai - mąstymo būdai, bet ne pats mąstymas. Tai tam tikra pagalba mąstymui. Turiu atsiminti (atpažinti) tą savo sielos būseną, kai buvau kažkada Ten… pas Dievą. Prisiminti tą savo būtį. Ir tai yra tikrasis žinojimas. Ten turi patekti atsimenantis žmogus. Ten yra visos žinios, - todėl bet kokios žinios yra atsiminimas.
Kodėl yra svarbus sutapimas, kad Karsavino knyga „Apie asmenybę“ išėjo tais metais (1929), kai Jungas skaitė pranešimą apie poetinės kūrybos psichologiją? Todėl, kad atsiminimas yra ne tik savo asmeninės biografijos atsiminimas. Mano atsiminimas išeina už mano asmenybės ribų. Ir tai yra keisčiausia ir sunkiausia. Naivusis Z. Froidas siūlo savo asmenybės aritmetiką. Tai gana primityvi aritmetika. Ir kai aš tai atsimenu, jaučiu savyje to mito skeveldras. Galima įsivaizduoti, kad kadaise mitas buvo vieningas, bet vėliau suskilo, o aš tik dalį jo atsimenu. Ir tada prisiliečiu prie pačių savo būties pagrindų. Ir to mus moko Jungas. Dėka jo, primityvi Froido teorija, kad bet koks grožinis kūrinys yra visų pirma asmeninė-individuali psichologija, yra netiesa. Ne. Ne asmeninė ir ne individuali. Kūryba yra sąlytis su archetipu. Tai psichologija, kuri yra archetipe. Tai buvo didelis proveržis filosofijoje ir savęs pažinime.
(Tiesa, pats Jungas, tik būdamas 80-ties, leido sau prisiminti tą savo baisų prisiminimą-sapną, apie kurį niekada nerašė, bet vėliau parašė.)
Dienoraštis kaip savęs pažinimo forma
Pateiksiu labai unikalų pavyzdį - P. Florenskis (1882-1937), kuris rašo dienoraštį. Ar galite įsivaizduoti tokią formą: dienoraštis, tam tikros dienos data, o ką jis rašo? Jis rašo, ką šitą dieną atsiminė. Ir Florenskis sako, kad laikas ne linijinis, bet apskritas. Praeitis niekada neišnyksta, ji gyvena, tiesa, paslėptu būdu, bet ji veikia kiekvieną mano gyvenimo akimirką. Florenskis rašo, kad laikas kažkur manyje pasilieka ir visada gyvena. Todėl jis lengvai atsimena tai, ką Jungas rašo apie archetipus ir kitokius labai keistus atsiminimus, kurie galbūt nėra jo asmeniniai atsiminimai. Florenskis tokiu metodu parašė knygą „Atsiminimų dienoraštis“. Tai ir yra tikrasis savęs pažinimas, asmenybės rinkimas ir jos prikėlimas. Labai sunkus procesas. Jį gali atlikti tik ypatingi žmonės.
Apie tai pradėjo rašyti ir Karsavinas savo knygoje „Apie asmenybę“: „Pradedu atsiminti, bet na, tiek to… nedarysiu, negaliu… Per daug sunku prikelti save.“ Ne veltui Karsavinas naudoja žodį „prikėlimas“. Asmenybės prikėlimas. Ir tada atsiranda visai naujas požiūris į pasaulį. Tokio dvasinio vyksmo rezultatas nenuspėjamas - jis iš esmės keičia žmogaus požiūrį į save, į artimą ir į pasaulį. Šis asmenybės praturtinimas yra išreikštas ypatingos rūšies literatūroje. Jau minėjome Florenskį. Bet yra autobiografijos, kuriose šitas prikėlimo procesas pavaizduotas visiškai gyvas ir tikras, kuriose yra „aš“ dabartinis, yra praeities „aš“ ir tie praeities bei dabarties „aš“ susijungia aktualizuotoje atmintyje. Praeities „aš“ pasimiršo, o dabarties „aš“ be praeities „aš“ neegzistuoja. Turi atsirasti voltos lankas tarp dabarties „aš“ ir praeities „aš“.
Klasikiniai pavyzdžiai ir atminties galia
Klasikinis pavyzdys - Vl. Korolenko savo memuarus pavadino „Mano amžininko istorija“. Jam, kaip ir senovės graikams, įdomus ne individualus „aš“, bet įdomus tas XIX a. pabaigos žmogus, jo amžininkas. Korolenko aprašo žmogų apskritai, XIX a. pabaigos žmogų, tam tikros ideologijos ir pažiūrų žmogų. Todėl ir pavadinimas labai tinkamas: „Mano amžininko istorija“. Tai ne mano istorija. Tačiau pirmame tome jis sako: „Aš vis tiktai parodysiu prizmę, per kurią bus matomas XIX a. pabaigos žmogus.“
Korolenko sapnuodavo labai ryškius ir tikroviškus sapnus, kurie nulemdavo tolesnius jo gyvenimo įvykius. Sapne jis pamatė mergaitę ir ją įsimylėjo. Pasipasakojo draugui, o tas: „Eime jos ieškoti.“ Tačiau tuokart nerado, bet vėliau surado. Šitas skyrius yra išimtas iš knygos „Mano amžininko istorija“. Todėl, kad subjektyvūs atsiminimai, giliai asmeniški prisiminimai neįdomūs, o įdomūs kažkokie bendri. Rašydami nesistengiame iškraipyti, bet pridedame kažkokias detales ir taip gimsta memuarinis paminklas, sustingęs paminklas. Tai jau paminklas, faktas. Štai kodėl jie ir vertinami, o ne tai, kas buvo man atsitikę, tie išimtiniai pergyvenimai, ne tipiniai, ne paplitę.
Šitokią patirtį ir siūlo mums rusų filosofija. Paprastas pavyzdys. Kai sakome „aš vaikystėje“, „aš jaunystėje“, „aš subrendęs“ ir visa tai sujungiame, - gauname tik amžiaus tarpsnių psichologiją. Tai tiesa, kad aš vaikystėje ir aš dabar yra skirtingi žmonės. Tačiau tai ne visa tiesa. Metafizinis žmogaus uždavinys - būti nepakartojamu, būti savimi. Ir tai nuostabu, - mes visi nepakartojami, visi skiriamės vienas nuo kito. Tačiau jei būtų tiktai taip, tai niekada negalėtume bendrauti.
Yra bendras visų AŠ. Per šitą bendrą visų AŠ, per jo poveikį aš ir susivokiu, jungdamas visų bendrą AŠ ir savo asmeninį aš. Tada atsiranda tam tikra visuma, sveikuma (celjnostj). Atsiminimai - tai sunkus dvasinis procesas. Yra ir ypatingi memuarai, pvz., A. Gerceno. Juose - išlydyta mąstymo lava. Tačiau tai tik mąstymas. Ir taip, iš vienos pusės aš atsimenu, atstatau, prikeliu save patį, o iš kitos, - peržengiu individualios būties ribas.
Apie tai rašo ir Tolstojus: „Mano sąmonėje yra visa žmonijos istorija. Mano asmeninėje sąmonėje - visos žmonijos istorija!?“ Jis savo atsiminimuose aprašo, kaip jis praeina visas tas filosofijas, kurios surašytos storose knygose, nors jis jų neskaitė, bet jos yra jo sąmonėje. Tolstojus rašo, kad ši atmintis (ne aktualizuota, nes yra koncepcija), reikalauja iš jo, kad jis aprašytų vaikystę su visais vaikystės ypatumais, kurioje yra begalinis meilės poreikis ir betarpiškas moralės jausmas. Būtent betarpiškas, o ne todėl, kad suaugusieji pasakė, kad tai gerai ar blogai, bet todėl, kad tai eina iš vidaus. Taipogi paauglystę, kai iškyla klausimai apie tai, kas yra protas, kai paauglys visas filosofijas pergyvena savo sąmonėje. Ir jaunystę, kai visos šitos filosofijos reikalauja įsikūnijimo, kai kuriama teorija, kaip reikia gyventi, kai kyla klausimas, kas yra savęs tobulinimas?
Mano požiūriu, aktualizuota atmintis tai ne filosofijos įtaka menininkams, bet tai vyksta savaime, nors tie memuarai, apie kuriuos kalbėsime, yra labai susieti su ta filosofija: ir su Gurdžijevo, ir su Šestovo, Berdiajevo. Nors ir susiekia, bet yra tarsi atskirai. Tačiau tarp jų yra kažkas bendra. Reikalas ne tas, kad aš nepajėgsiu prisikelti, nes per daug sunku, o tame, kad prisikėlimas suvokiamas kaip aktualus reiškinys. Ir tada kuriami memuarai, atsiminimai, kur vyrauja aktualizuota atmintis.
Andrej Belyj ir „Kotik Letaev“
Pradėsime nuo Andrej Belyj (Bugaev 1880-1934) ir jo apysakos „Kotik Letaev“. Mažai kas ją skaito, nes galima išeiti iš proto. Tai absoliučiai nesuprantama. Kai perskaičiau Bugajevo „Kotik Letaev“, nieko nesupratau. Gerai, kad mūsų katedroje dirbo D. Maksimovas, kuris, būdamas dar 14-kos metų, perskaitė ir daug ką suprato. Jis pasakė, kad aš nesupratau, nes pamiršau, - pamiršau save. Jeseninas apie „Kotik Letaev“: „Tai genialu. Tai ne mintys - tai minčių šešėliai.“
A. Belyj rašo: „Ne mano gyvenimo istorija, nors aš gimiau Arbate, kur pragyvenau 30 metų, penkis metus keliavau, vėl apsigyvenau Arbate, o dabar gyvenu Sodo žiede (Sodovoe koljco). Įdomu: prisiminimas apie šalį, kurioje gyvenau iki gimimo… Ši apysaka yra apie tai.“ Yra vieta, kur Belyj prisimena savo gimimą, paskui prisimena, kas buvo po gimimo: po pusės metų, po metų, dviejų, dviejų su puse, trijų metų. Savo gimimą jis prisimena paprastai: „Yra aš ir ne aš.“ O po to, būdamas trejų metų, jis suserga tymais ir jam atsivėrė atmintis. Jis pradėjo atsiminti, kas buvo iki gimimo. Tuo sunku patikėti.
Kai aš tai perskaičiau ir pabandžiau suvokti, pradėjau klausinėti savo pažįstamų, koks yra jų pirmasis prisiminimas, ar jie neprisimena kažko keisto. Ir tapo įdomu, pasirodė, kad kai kas atsimena save pusės metų. Kai kas - vienerių, pusantrų ar dviejų metų. Tada tampa aišku, kad L. Tolstojus, be „Karo ir taikos“, „Anos Kareninos“, „Prisikėlimo“ ir kitų kurinių, parašė vieną knygą, kuri nulėmė daugelio žmonių mąstymą. Tai „Mano pirmieji prisiminimai“.
Vienas iš jų - kai jis prisimena save, kai jį vysto vystyklais. Supranta, kad tie žmonės, kurie jį vysto, myli jį, bet kodėl jie suteikia jam tokį nepatogumą. Ir jis, spardydamasis, verkia. Antrasis - jis sėdi geldoje, o jį maudo. Rankele jis glosto geldą ir aštriai jaučia: priobščiajetsia k tomy, čto nazyvaetsia plotj. Trečias prisiminimas - vaikai gyvena viršuje, o apačioje - suaugusieji. Jis nustoja būti vaiku ir jį perkelia iš viršaus į apačią. Ir jis supranta, kad tai likimas, kad taip reikia, ir jis atsisveikina su tuo, kas jam buvo duota, atsisveikina su „rojiniu“ gyvenimu ir pereina čia. Tačiau taip reikia, toks likimas. Ir tai svarbiausia mūsų tema - prisiminimas apie rojų.
Taip bus visada. A. Belyj, kai prisiminė savo gyvenimą nuo trejų metų iki nulio ir dar toliau, suprato, kad mūsų kalba netinka perpasakoti tokiems prisiminimams. Vėliau jis parašys, kad savo tėvą priėmė kaip Dzeusą, kuris įsidėdavo žaibą į portfelį ir eidavo į universitetą. Tai vėlesnis prisiminimas, kai jam atsivėrė mitas, - na, kai, rašydamas, pradėjo naudotis mitinėmis metaforomis, tačiau jis pergyvena, tiktai nežino, kaip tai pavadinti, pvz., - „dlinnejšij gad dia Vasja“. Dėdė Vasja - realus, o „dlinnejšij gad“ - jau mitologinė metafora… gal gundytojas. Koridorius vaikui yra mažo laipsnio labirintas. Žodis „labirintas“ ateis vėliau, bet kol kas koridorius jam kaip labirintas. „Gyvenu popiramidinio Egipto laikais“, - rašo Belyj. O po to jis tam gauna patvirtinimą. Kai jau subrendęs atvažiuoja į Egiptą ir mato senovinius akmenyse iškaltus piešinius, jis supranta, kad tai jo vaikystės prisiminimai. Tai tikrovė, kuri buvo tada, kai dar jis nekalbėjo. Jeigu vaikui sako, kad griaustinis - tai elektros krūvių sankaupa, tai niekaip jo neįtikina. Jis atsimena kitaip. Perkūnas - tai ne elektros krūvis. Bugajevui tai ne autoritetas. Jam autoritetas jo sąmonės iki kalbos patirtis, tas jam yra svarbu. Tačiau kalba to išreikšti neįmanoma. Kas yra kambarys? Jis serga, guli lovoje, kambaryje, auklė, lempa… bet tas kambarys apsuptas tik trimis sienomis ir aš čia gerai jaučiuosi. O štai iš ten, kur turėtų būti ketvirtoji siena, kažkas atplaukia, kažkoks tai chaosas. Ir...
#filmas Adjutantas
Prisiminimų svarba ir jų išsaugojimas
Prisiminimai žmogaus gyvenime niekada nesikeičia. Laikas nėra atsukamas atgal. Kiekvienas žmogus, kad ir kokie bebūtų prisiminimai, turi juos branginti ir saugoti, nes net neigiamos mums įtakos turintis praeities įvykis kuo puikiausiai mus gali išmokyti įvairių vertybių, pažvelgimo į klaidas. Lietuvių literatūros autoriai savo kūrybos bruožais pabrėžia, kad prisiminimai padeda atlaikyti gyvenimo sunkumus, nors trumpam atitolina nuo realybės skausmų ir liūdesio. Prisiminimai - tai ko gero vieni gražiausių dalykų, kokius gali turėti žmogus. Prisiminimus galima įvardinti kaip tam tikras vizijas ar regėjimus, kurie atsiranda pagalvojus apie praeitį bei tai, kas joje vyko. Tad prisiminimams svarbi praeitis bei joje vykę procesai. Prisiminimai negalėtų egzistuoti be praeities. Todėl, akivaizdu, kad kiekvienas žmogus turi prisiminimų. Vieniems prisiminimai mintyse yra tik negatyvūs. Tai lemia sudėtingos išgyventos situacijos, praeityje patirti skaudūs įvykiai. Tačiau kitiems prisiminimai yra labai šviesios mintys, apie tai, kas brangu ir svarbu. Tuomet žmogui kyla nostalgija. Tačiau, kad ir kokie bebūtų prisiminimai - geri ar blogi - prisiminimų svarbos negalima nuginčyti. Prisiminimų svarba žmogui yra itin didelė. Ši svarba siejama su tam tikromis pamokomis, bandymu priartėti prie brangių objektų nors mintimis, jeigu to negalima padaryti realiai ir pan. Tačiau tai tik labai maža dalis priežasčių, kodėl žmogui gerai turėtų prisiminimų ir kodėl jie gali būti žmogui svarbūs.
Daugumai žmonių atmintis - tarsi iškarpų albumas, daugybė ryškių ir jau blankstančių atsiminimų. Net stipriausi atsiminimai su laiku ima blankti. Nima Veisehas - vienas iš tų, kurie nieko niekada nepamiršta. Jis minučių tikslumu gali išvardinti, ką veikė pastaruosius 15 metų. Nuo to, koks oras kokią dieną buvo, ką jis vilkėjo, net kurioje traukinio pusėje sėdėjo, važiuodamas į darbą. N. Veisehas net tiksliai prisimena, kas nutiko tą dieną, nuo kurios jis daugiau nieko nepamiršo. Tai buvo 2000 metų gruodžio 16 diena. Tada jis draugo 16-ajame gimtadienyje sutiko savo pirmąją merginą. „Galiu pasakyti viską apie kiekvieną dieną, po šios datos“, - sako N. Veisehas.
Tokie, kaip N. Veisehas, kelia didelį mokslininkų susidomėjimą. Kaip veikia smegenys, kurios nieko nepamiršta? Anksčiau manyta, kad tokios atminties anomalijos susijusios su autizmu. Tačiau visai neseniai ši teorija paneigta. Pirmą kartą mokslininkai superatmintimi susidomėjo 2000 metais. Jauna moteris - Jill Price - susisiekė su neurobiologu Jimu McGaughu, teigdama, kad gali atsiminti kiekvieną savo gyvenimo dieną nuo tada, kai jai sukako 12 metų. J. McGaughas pasikvietė J. Price į savo laboratoriją. Moteris kartu atsinešė ir šūsnį sąsiuvinių, kuriuose buvo detaliai aprašiusi kiekvieną dieną. J. McGaughas, norėdamas patikrinti, kad J. Price nemeluoja, atsiversdavo bet kurį bet kurio sąsiuvinio puslapį ir paprašydavo nupasakoti tą dieną. Mokslininko nuostabai, moteris papasakodavo viską iki smulkiausių detalių.
J. Price ir jau minėtas N. Veisehas gali geriausiai atsiminti tik autobiografines gyvenimo detales, su jais asmeniškai menkiau susiję atvejai nėra taip gerai įsimenami. Lawrence Patihis iš Pietų Misisipės universiteto nustatė, kad superatmintį turintys žmonės visgi padaro klaidų ir pasitaiko atvejų, kai jie mano atsimenantys įvykių, kurių nebuvo. Anot mokslininkų, net smegenų veiklos skenavimas nepadėjo nustatyti, kodėl yra žmonių, kurie turi tokią atmintį. Buvo manyta, kad, galbūt, šie žmonės turi ir smegenų dalį, kurios neturi kiti. Deja, nepasitvirtino ir šios teorijos. Tiesa, pastebėta, kad šių žmonių smegenys veikia kiek kitaip, tačiau taip yra todėl, kad vystant bet kokius įgūdžius, mokantis naujų dalykų, šiek tiek keičiasi ir smegenų veikla. Bet tai nėra priežastis, o labiau pasekmė.
L. Patihis stebėjo 20 žmonių, turinčių superatmintį. Nustatyta, kad tokie žmonės turi dvi bendras savybes: polinkį fantazuoti ir ypatingai gerai įsigilinti į aplinką. Polinkis fantazuoti reiškia, kad žmonės dažnai svajoja ir įsivaizduoja, o polinkis įsigilinti skatina smegenis aktyviai veikti ir sutelkti visą dėmesį į pojūčius ir patirtis.
Anot L. Patihis, įsigilinimas yra tvirtas pagrindas atsiminimams, polinkis fantazuoti reiškia, kad žmogus tą patį atsiminimą galvoje atkartos daug kartų. Kuo daugiau apie įvykį ar net kokią detalę galvojama, tuo didesnė tikimybė, kad atsiminimas bus stipresnis. Žmonės, kurie turi „normalią“ atmintį, panašiai reaguoja į svarbius įvykius gyvenime, pavyzdžiui, vestuves.
Ar tai reiškia, kad visi gali taip išlavinti atmintį iki superatminties? Mokslininkai bandys atsiminti į šį klausimą. Jau yra ir šiokių tokių rezultatų. Pasirodo, jeigu tam tikrą įvykį kelias sekundes atkartosite mintyse, po savaitės galėsite prisiminti daugiau detalių apie jį negu to nepadarę. Craig Starkas iš Kalifornijos universiteto teigimu, superatminties teorija skamba gražiai, tačiau praktiškai ji sunkiai įgyvendinama. „Panašiai kaip su sportišku kūnu. Juk beveik visi gali tokį turėti, tačiau turinčių - mažuma“, - lygina mokslininkas.
Jo žodžiais, žmonės, kurie atsimena viską, tai laiko ir laime, ir nelaime. „Įsivaizduokite, kad galite atsiminti kiekvieną paveikslą kiekvienoje aplankytoje galerijoje. Tai jau savaime yra itin praturtinanti ir akiratį plečianti savybė“, - teigia C. Starkas. Deja, ne tik geri atsiminimai visam laikui nusėda superatmintį turinčių žmonių galvose. Jie prisimena ir visas nuoskaudas, nelaimes ir t.t. „Gali būti, kad įvykiai, kuriuos norite kuo greičiau išmesti iš galvos, jus persekios visą gyvenimą. Ne tik įvykiai, bet ir visos su jais susijusios detalės. Net po ilgo laiko vis dar jausite stiprias pirmines emocijas, tarsi tai būtų įvykę ką tik. Ir tokios atminties niekaip neišjungsite, kad ir kaip stipriai norėtumėte“, - pasakoja N. Donohue.
„Sakoma, kad reikia atleisti ir pamiršti. Deja, pamiršti yra prabanga, kurios aš neturiu, išmokau nuoširdžiai atleisti. Mūsų atmintis nuostabi, tačiau mėgsta žaisti žaidimus, sako psichologė, daktarė Julia Shaw. Anot jos, kai kurie mūsų prisimenami įvykiai realybėje vyko ne visai taip, o kartais prisimename tai, ko nė nebuvo. „Beveik viską, ką darome, pamiršime. Beveik visas mintis, beveik visus veiksmus. Tai nereiškia, kad tai nėra svarbu. Mes tiesiog to neprisiminsime. Mes atsimename tik mažą savo gyvenimo dalį“, - pradėjus kalbėti apie atmintį iškart patikina J. Ir vis dėlto ji neabejoja - mūsų atmintis yra nuostabi.
„Dalykas tas, kad mūsų atmintis yra nuostabi, kai kalba eina apie kūrybiškumą ir sprendimų ieškojimą. Norint, pavyzdžiui, rasti sprendimą, reikia paimti kelis faktus, juos sujungti nauju būdu ir staiga tai tampa sprendimu. Tačiau tai nutinka ir su mūsų prisiminimais. Tas kūrybiškumas turi įtakos tam, kaip mes prisimename dalykus. Taigi mūsų netobula atmintis, kuri jau ir taip ne viską prisimena, yra linkusi užpildyti tarpus arba kokį nors įvykį atsiminti bendrais bruožais“, - sako J. Dėl tokio atminties veikimo dažnai susiklosto situacijos, kai tą patį įvykį skirtingi žmonės atsimena skirtingai. „Kas nors pasakoja, kad tai įvyko kitaip, o mes sakome „aš žinau, kad buvo taip“. Dažnai net nesakome, kad manome, sakome, kad žinome. Čia įdomūs skirtumai. Gali būti, kad jau įvykiui vykstant skirtingi žmonės jį matė, suvokė skirtingai. Gali būti, kad kas nors kurią nors dalį pamiršo ir jo atmintis tą dalį užpildė“, - sako J. Gali būti netgi taip, kad kai kurias įvykio detales žmogus pasiskolino, girdėdamas apie tą įvykį pasakojant. „Tuomet kyla klausimas - kuris teisus. Iš to dažniausiai ir kyla ginčų. Tačiau jeigu nėra įrašų, nėra įrodymų, kartais reiktų sutikti, kad turbūt niekada nesužinosime, nes vien dėl to, kad kas nors savimi labai pasitiki, dar nereiškia, kad jie teisūs“, - tvirtina J. Beje, kai žmogus itin pasitiki tuo, ką mano prisimenantis, jeigu nuo įvykio nepraėjo daug laiko, dažniausiai yra tikra, atkreipia dėmesį ekspertė.
Mūsų atmintis mėgsta žaisti žaidimus, sako psichoterapeutė, ir gali ne tik mus paklaidinti mūsų pačių prisiminimuose. Žmonės gali netgi susikurti atsiminimų apie įvykius, kuriuose nedalyvavo, bet apie kuriuos jiems kas nors pasakojo. Taip tiesiog veikia sistema, ji nebuvo sukurta veikti kaip nors kitaip. Tai gali erzinti, tai gali būti bloga savybė, kalbant apie teisingumą, jeigu žmogus ką nors atsimena klaidingai, tačiau taip atmintis turi veikti“, - sako J. Anot jos, taip pat visiškai įmanoma prisiminimą atsiminti taip, lyg žmogus save matytų iš šono. Ilgą laiką, teigia ekspertė, tai buvo laikoma indikacija, kad šis prisiminimas yra netikras, tačiau dabar tyrimai rodo, kad taip nutikti gali. Tiksliausi atsiminimai vis dėlto yra tie, nuo kurių praėjo nedaug laiko ir kurių žmogus nėra pasakojęs daugybę kartų. Tuomet, sako J.
Kaip paaiškina pašnekovė, mūsų atmintis šiek tiek primena sujungtus voratinklius. J. Shaw pateikia pavyzdį - galbūt kam nors norime papasakoti apie savo atostogas ir per jas matytą nuostabų saulėlydį, tačiau savo atmintyje laikome ne vieną saulėlydį. Jeigu patys nepastebime šios klaidos ir mūsų niekas nepataiso, kitą kartą pasakodami apie tas pačias atostogas vėl pasakosime apie saulėlydį, kurį iš tiesų matėme visai ne per tas atostogas. „Taip detalės, kurias jau saugome smegenyse iš savo patirčių, filmų ar knygų, susijungia į koliažą“, - paaiškina J.
„Melo pasaulyje viskas yra tobula: aš padariau tai, paskui padariau tai, o tada - tai. Realybėje: aš norėjau padaryti tai, paskui norėjau padaryti tai, tačiau galiausiai vis dėlto padariau tai. Realybėje turime dalykus, kurie mums pastoja kelią. Tai yra niuansai, kurie padeda identifikuoti melą, bet turime būti atsargūs, nes aptikti melą vis tiek yra sunku“, - sako J. „Tai atvejai, kaip „aš turiu blogą atmintį, nes neatsimenu savo vestuvių datos“. Galbūt jis puikiai atsimena konceptus, knygas. Galbūt puikiai atsimena veikėjų vardus knygose, bet ne savo draugų gimtadienius. Dalykai, kuriais domimės, lemia, ką atsimename. Kiekvienas žmogus tikrai ką nors atsimena, bet galbūt tai nėra tai, ką dauguma turi omenyje, kalbėdami apie atmintį“, - sako J.
Išskirtinai gerą atmintį turi itin maža žmonių dalis. Kai kurie jų vadinami itin geros autobiografinės atminties asmenimis. „Šie žmonės dažnai rašo dienoraščius, tai leidžia patikrinti jų sakomus teiginius. Ir iš tiesų būna, kad atsivertus dienoraščio, rašyto prieš 25-erius metus, kovo 25 d. ir paklausus, ką veikei kovo 25 d., jie tau pasako. Ir tai sutampa su tuo, kas parašyta dienoraštyje. Labai nedidelė dalis žmonių turi tokią autobiografinę atmintį. Beveik visi, kurie mano, kad tokią atmintį turi, jos neturi“, - juokiasi J. Beje, tai perskaičiusiems ir pagalvojusiems, kad jie galėtų patekti tarp tokių žmonių, reikėtų pasakyti, kad oficialiai šiuo metu pripažintų turinčiais tokią atmintį žmonių pasaulyje yra maždaug 200. Anot J. „Taigi, tai, kad turite gerą atmintį, nereiškia, kad gerai atsimenate viską. Tiesiog gerai atsimenate kurią nors sritį“, - paaiškina J.
Paklausta, ar atmintį galima palyginti su atminties raktu ar disku, kuriame yra limituotas vietos kiekis, todėl, norint įrašyti naujus prisiminimus, tenka ištrinti senuosius, J. „Apribojantis faktorius yra laikas, ne vieta. Yra ribotas laikas, kurį gali skirti kam nors išmokti, kam nors įsiminti, į ką nors atkreipti dėmesį. Pakeitimas įvyksta dėl to, kad laikui bėgant atsiminimai išnyksta, nebent juos vis pasikartojate, juos iškeliate (galbūt šiek tiek pakeisdami, bet galbūt ir ne) į paviršių. Tuomet galite išsaugoti tą paskutinę versiją (ne originalią versiją)“, - sako J. Anot jos, tai būtų galima palyginti su keliu: jeigu kur nors pervažiuojate vieną kartą, net ir lietus gali nuplauti tą kelią ir jame likusius pėdsakus. „O galbūt jūs tuo keliu važiuosite tiek daug kartų, kad suvoksite, jog tai svarbus kelias, greitkelis, ir jį išasfaltuosite, - juokiasi J. Shaw. „Su laiku mūsų prisiminimai išnyksta, nebent vėl prie jų sugrįžtame, bet kad tai padarytume, reikia ir noro, ir laiko. Žinoma, būtų galima atsiminti labai daug, jeigu nuolat gyventume praeitimi, bet kas nori taip gyventi?“ - priduria J.
Atmintyje ilgiau išlieka blogi prisiminimai. Taip iš dalies yra dėl to, kad mūsų smegenys saugo tai, kas galėtų padėti išgyventi ateityje. Nors pati funkcija, sako J. Norintiems geriau ką nors atsiminti, J. „Jeigu kas nors svarbu, užsifiksuokite tai ne tik savo smegenyse. Darykite prielaidą, kad tai pamiršite. Net jeigu manote, kad tai nuostabi jūsų gyvenimo akimirka, kurią atsiminsite visą likusį gyvenimą, vis tiek darykite prielaidą, kad ją pamiršite. Įrašykite, užrašykite, padarykite nuotrauką ir apibūdinkite kur nors kitur“, - pataria J. Ji taip pat ragina sąmoningai bandyti įsiminti svarbius dalykus: „Klijai tarp realybės ir atminties yra suvokimas. Jūs turite atkreipti dėmesį. Jūsų smegenys magiškai nesusiurbia informacijos. Turite skirti energijos, kad pastebėtumėte dalykus, kurie yra jūsų aplinkoje. Jeigu situaciją ar informaciją norite įsiminti geriau, skirkite jai dėmesio. Pagalvokite apie tai, ką jaučiate. Paskutinis ekspertės patarimas - savo prisiminimus padidinti, jiems suteikiant daugiau komponentų. „Žmonės, kurie turi įsiminti, pavyzdžiui, daugybę skaičių, ką dauguma mūsų daro gana prastai (tai yra išmokstamas įgūdis), tai susieja su tuo, kas mums patinka. Jie priverčia skaičius šokti, jie galvoja, ką jiems tai primena, kuo dar tą skaičių galėtų paversti. Tai atrodo gana kūrybiškas procesas, bet, kai prie to pripranti, tai tampa įpročiu“, - sako J.
tags: #kiekvienas #zmogus #turi #kaskokius #atsiminimus