Immanuelis Kantas (1724-1804) - vokiečių filosofas, Apšvietos epochos mąstymo apibendrintojas ir vienas svarbiausių moderniosios filosofijos pradininkų. Jo darbai, ypač „Grynojo proto kritika“, radikaliai pakeitė filosofijos kryptį, perkeliant dėmesį nuo objekto pažinimo prie paties pažinimo proceso tyrimo. Kantas siekė atnaujinti filosofiją, atskleisti proto gebėjimus ir nustatyti pažinimo ribas.
Kanto filosofinės kelionės pradžia
Gimęs ir augęs Karaliaučiuje, Kantas nuo jaunystės pasižymėjo erudicija ir gilumu. Po studijų Karaliaučiaus universitete, kur susižavėjo Izaoko Niutono darbais, jis dirbo namų mokytoju, pažindamas lietuvių valstiečių gyvenimą. Vėliau grįžęs į universitetą, Kantas pradėjo dėstyti daugybę dalykų, jo paskaitos stipriai paveikė būsimus mąstytojus. Jo filosofinėms pažiūroms įtakos turėjo tokie mąstytojai kaip D. Hume'as, kurio skepticizmas paskatino jį kurti kritinės filosofijos programą, taip pat J.-J. Rousseau ir Chr. Wolffas.
Kritinė filosofija: revoliucija pažinimo teorijoje
Pagrindinis Kanto filosofijos bruožas - siekis atnaujinti filosofiją, tyrinėjant proto gebėjimus ir naudojant sudėtingą, sistemišką terminiją. Ikikritiniu laikotarpiu jis nagrinėjo gamtos mokslų problemas, o vėliau, D. Hume'o skepticizmo paskatintas, ėmėsi įgyvendinti kritinės filosofijos programą. Svarbiausiame savo veikale „Grynojo proto kritika“ (1781 m.) Kantas išdėstė revoliucinę pažinimo teoriją.
Jis teigė, kad pažinimas nėra tik pasyvus patyrimo duomenų priėmimas, bet aktyvus proto ir juslių bendradarbiavimas. Kantas išskyrė du pažinimo lygmenis: intelektą, gebantį kurti sąvokas remiantis patyrimo medžiaga, ir protą, gebantį išvesti vienus teiginius iš kitų, nesiremiant patyrimu. Jis skyrė teorinio pažinimo du lygmenis - intelektą (gebėjimas kurti sąvokas remiantis patyrimo teikiama medžiaga) ir protą (vienų teiginių išvedimas iš kitų nesiremiant patyrimu).
Kanto teorijos esmė - transcendentalizmas. Jis teigė, kad pasaulio stebėjimo struktūrą, kurią kiekvienas žmogus turi kaip tam tikrą grynojo proto lemtį ar prigimtį, pažinimo būtinąją sąlygą, jis vadino transcendentalumu. Šios struktūros tyrimas, siekiant aptikti grynojo proto gebėjimo ribas, vadinamas transcendentaliniu tyrimu. Jo pagrindas - 12 kategorijų, žyminčių proto stebėjimo ir pažinimo apriorines ribas, lentelė, suskirstyta į kiekybės, kokybės, santykio ir modalumo grupes.
Kantas atskyrė du pažinimo tipus:
- Empirinis (aposteriorinis) žinojimas - kylantis iš patirties.
- Grynas (apriorinis) žinojimas - nepriklausantis nuo patirties, kilęs iš paties proto.
Metafizika, anot Kanto, yra grynojo proto (apriorinio) žinojimo ar sąvokų sistema, priešinamas iš patirties kilusiam empiriniam (aposterioriniam) žinojimui - visų nesutarimų ir diskusijų šaltinis. Tai reiškia, kad metafizika, siekianti žinoti apie "daiktus savaime" (noumena), yra neįmanoma kaip mokslas, nes mūsų pažinimas apsiriboja reiškiniais (phenomena), kuriuos formuoja mūsų proto struktūros.
Etika: kategorinis imperatyvas ir žmogaus autonomija
Kanto filosofija neapsiribojo vien pažinimo teorija. Jis taip pat sukūrė išsamias etikos ir politikos teorijas. Etiką Kantas vadino dorovės metafizika arba moralės metafizika. Savo veikale „Dorovės metafizikos pagrindimas“ (1785 m.) jis nagrinėjo kasdienį moralės supratimą ir ieškojo jos teorinių, sąvokinių pagrindų.
Pagrindinis Kanto etikos principas yra kategorinis imperatyvas - universali moralės taisyklė, kurią kiekvienas protingas žmogus privalo priimti ir laikytis. Jis teigė, kad moralė yra paties žmogaus kūrinys, o ne išorinės jėgos primestas įsakymas. Kanto etika grindžiama žmogaus autonomijos idėja - gebėjimu pačiam sau nustatyti moralės įstatymus, remiantis savo protu. Kategorinis imperatyvas skamba taip: "Elkis taip, kad tavo valios maksimos (bendrieji elgesio principai) visada gali tarnauti kaip bendro įstatymo principas". Taip pat jis reikalauja "elgtis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas".
Kantas išskyrė du svarbius aspektus žmogaus elgesiui:
- Teorinis protas - susijęs su pažinimu, siekia suprasti pasaulį.
- Praktinis protas - susijęs su valia ir veiksmais, siekia nustatyti, kaip turėtume elgtis.
Veikale „Praktinio proto kritika“ (1788 m.) Kantas išplėtojo savo moralės sąvokų sistemą, pabrėždamas, kad praktinis protas susijęs su valia ir skiriasi nuo objektus pažįstančio grynojo proto. Jo manymu, valia privalo laisvai paklusti moralės dėsniui, o ne priešingai.
Politinė filosofija ir amžinoji taika
Senatvėje Kantas vis daugiau dėmesio skyrė istorijos filosofijai ir politikos klausimams. Savo traktate „Į amžinąją taiką“ (1795 m.) jis išdėstė pasaulinės tautų sąjungos idėją, teigdamas, kad amžina taika įmanoma tik tuomet, jei tautos ir valstybės gerbs viena kitos savarankiškumą ir susitars dėl bendrų sugyvenimo taisyklių. Ši sąjunga turėtų remtis valstybių suverenitetu ir respublikine santvarka.
Kantas taip pat pabrėžė politikos ir moralės neatskiriamumą, teigdamas, kad politikos tikslas - siekti moralės idealo praktikoje. Jis tikėjo, kad visuomenė gali tobulėti, jei bus užtikrinta laisvė viešai reikšti savo mintis ir jei žmonės bus drąsūs "naudotis savo protu kitų nevadovaujamam" - tai yra Apšvietos esmė, kurią jis glaustai apibūdino straipsnyje „Atsakymas į klausimą „Kas yra Švietimas?“ (1784 m.).
Kanto palikimas ir įtaka
Immanuelio Kanto filosofija turėjo milžinišką įtaką vėlesnei filosofijai, paskatindama kantizmo ir neokantizmo sąjūdžius. Jo idėjos tebėra aktualios iki šiol, nagrinėjamos įvairiose filosofijos srityse - nuo pažinimo teorijos ir etikos iki politikos filosofijos ir estetikos. Lietuvoje Kanto idėjų įtaka prasidėjo XIX a. pradžioje, o XX a. ir XXI a. jo darbus tyrinėjo ir interpretavo daugelis lietuvių filosofų.
Kantas palaidotas Karaliaučiaus katedroje, kur jam pastatytas ir memorialas. Jo darbai ir idėjos išlieka svarbiu šiuolaikinės minties pamatu.