Kapinynas - tai senovės laidojimo vieta, kurioje aptinkama kapų su archeologiniais radiniais. Tai viena gausiausių archeologijos paminklų grupių. Kapinynuose buvo laidojama priešistoriniu laikotarpiu, kartais ir vėliau. Juose randami archeologiniai radiniai arba jų liekanos, mirusiojo kaulų ar kapo įrengimo liekanos, mirusiųjų deginimo žymės teikia žinių apie to meto mirusiųjų laidojimo papročius, požiūrį į pomirtinį gyvenimą, visuomenės raidą, jos ryšius su kaimynais.
Pagal išorinį kapų pobūdį laidojimo vietos skirstomos į kapinynus (kai kapai neturi išorinių žymių žemės paviršiuje, kartais vadinami plokštiniais kapinynais arba senkapiais) ir pilkapynus (kapai turi sampilus). Kai kuriuose kapinynuose randama ir mišraus tipo kapų.
Kapinynų raida Lietuvoje
Kapinynus pradėta įrengti mezolite prie gyvenviečių, dažnai ant kalnelių ar sausose gražiose vietose, kartais pačiose gyvenvietėse. Mirusieji laidoti nedeginti (aukštielninki, suriesti ir paguldyti ant šono bei atremti) ir sudeginti. Kapinynai dažnai buvo ir dievų garbinimo (kulto) vietos; kapinyne ar greta jo buvo įrengiamos šventyklos.
Neolite Šiaurės ir Vidurio Europoje mirusieji laidoti pilkapynuose; penktame-ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų plito ilgieji pilkapiai (rasta nuo 24 iki 170 m ilgio ir nuo 3 iki 11 m pločio pilkapių), vėliau laidota dolmenuose.
Bronzos amžiaus viduryje ir geležies amžiaus pradžioje Lietuvos pajūryje mirusieji laidoti pilkapynuose. Tokie yra Kurmaičių pilkapynas, Ėgliškių pilkapynas, Kvecių pilkapynas. Geležies amžiaus pradžioje Lietuvos vakaruose ir viduryje imta laidoti kapinynuose. Žymiausi - Aukštkiemių kapinynas, Šernų kapinynas, Eigulių kapinynas, Sargėnų kapinynas, Veršvų kapinynas, Laivių kapinynas, Lazdininkų kapinynas, Palangos kapinynai, Upytės kapinynas. Seniausiuose kapinynuose yra nuo keliolikos iki kelių dešimčių kapų. Plečiantis gyvenvietėms, didėjo ir kapinynai, kai kuriuose jų (Andulių kapinyne, Gintališkės kapinyne, Pryšmančių kapinynuose) rasta iki 100 kapų.
Vidurio Lietuvos šiaurėje laidota pilkapynuose ir kapinynuose, Rytų Lietuvoje - pilkapynuose. Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius, vyravęs bronzos amžiuje ir geležies amžiaus pradžioje (II a. pr. m. e. - III a. pr. m. e.), 4-5 a. po Kr. vėl išplito Užnemunėje, Rytų ir Vidurio Lietuvoje; mirusiuosius 4-5 a. degino jotvingiai, lietuviai, aukštaičiai, 5-8 a. - skalviai, nuo 8 a. - kuršiai (jie iki 10-11 a. mirusiuosius laidojo ir nedegintus). 12-13 a. paprotys deginti mirusiuosius plito ir žemaičių, žiemgalių, sėlių žemėse.
Nuo 6-7 a. dažnai laidota eilėmis, būta papročio vyrus ir moteris laidoti priešinga kryptimi: vyrus dažniausiai galva į vakarus, moteris - į rytus. Vienoje kapo duobėje kartais laidoti 2 ar 3 mirusieji. 5-14 a. vyrų kapuose randama palaidotų žirgų ar jų iškamšų (žirgo simbolis), kartais žirgai laidoti atskiroje kapinyno dalyje.
Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje 4 a. išnyko paprotys pilti pilkapius, bet jis išplito Rytų Lietuvoje (į rytus nuo Šventosios bei Nemuno vidurupio). Nuo 12 a. pabaigos visoje Lietuvoje imta laidoti kapinynuose. 16-17 a. kapinės kartais būdavo įrengiamos piliakalniuose arba senuose pilkapynuose, bet dažniausiai laidota kapinynuose.
Donkalnio ir Spigino kapinynai - unikali akmens amžiaus radimvietė
Viena reikšmingiausių archeologinių vietovių Lietuvoje yra Donkalnio ir Spigino kapinynai. LTMonografijos tikslas - apibendrinti intensyvius tarptautinius ir tarpdalykinius šių kapinynų, svarbių kultūros paminklų, 1981-2011 m. tyrimus, padaryti juos prieinamus Lietuvos ir pasaulio mokslinei, taip pat ir plačiajai visuomenei. Įvairiausių sričių tyrėjų iš daugelio pasaulio valstybių atlikti humanitariniai, socialiniai ir gamtamoksliniai tyrimai, naujos interpretacijos, nenutrūkstamas ilgametis tyrinėtos medžiagos permąstymas leidžia teigti, kad Donkalnio ir Spigino kapinynų tyrinėjimai jau dabar padeda ir ateityje padės spręsti daugybę klausimų, reikšmingų ne tik Baltijos regiono, bet ir visos Europos akmens amžiaus žmonių kultūrinei ir biologinei istorijai pažinti.
Lietuvos archeologai yra ištyrę kelias dešimtis tūkstančių priešistorinių kapų. Suprantama, jie bevardžiai. Reikšmingą išimtį sudaro „Taurapilio kunigaikštis“ ir „Donkalnio žynys“, apie kurį šiandien kalbame. Tai vienas iš trijų seniausių kapų Lietuvoje. Apie 6377 metus pr. m. e. palaidotas 20-25 m. amžiaus vyras surastas raudonos ochros kupinoje duobėje, matyt, su šventinės aprangos liekanomis - apie tai byloja 57 briedžio, šerno ir tauro priekinių dantų kabučiai galvos, veido, kojų srityje. Aplankius Donkalnį prie Kalniškių (Varnių sen., Telšių r.) - maždaug 50 x 110 m dydžio, 4 m aukščio nuošalią kalvą, kitados telkšojusio ežero salą - neliko nė mažiausios abejonės, kad tai kertinė vieta.
Nuo pirmojo ir kol kas vienintelio žinomo priešistorinės Lietuvos žynio mus skiria daugiau kaip 8000 metų, bet pomirtinio gyvenimo už vandenų arba marių saloje vaizdiniai atpažįstami iš pasakų ir maža dalele dar suprantami. Gali būti, kad lėčiau tekantis laikas Donkalnyje leidžia pajusti ir tolimus akmens amžiaus bendruomenės žynio galios atgarsius, šventos ugnies dvasią (kapinyne aptikta ir didelė gili ugniavietė), atrodo, čia tirpsta ir pasaulius skiriančios ribos.
Raudonos ochros (tai neorganinės kilmės pigmentas iš geležies oksido hidrato) kupina Donkalnio žynio kapo duobė (matyti žvėrių dantų kabučiais papuošta kaukolė). 25 kabučių vėrinys iš žvėrių dantų, kuris rastas ant Donkalnio žynio galvos.
Naujai atrastas kapinynas su įdomiais radiniais
Iki tol nežinomas kapinynas atrastas 2021 metais, po to kai į Vilniaus universiteto Archeologijos katedrą anonimas atnešė dėžutę su archeologiniais dirbiniais. Tai buvo papuošalai, aprangos detalės, ginklai. Dalis daiktų buvo apdegę, kas rodė, jog tai - įkapės iš degintinių kapų. Tarp jų dominavo vyrų kapams būdingi artefaktai, tokie kaip skiltuvai, skirti ugniai įkurti bei pentinai. Dėžutėje buvo įdėtas ir žemėlapis su radavietės koordinatėmis.
2023 metais naujai surasto kapinyno teritorijoje buvusioje nedidelėje kalvelėje pradėti platesni archeologiniai tyrimai, ištirtas 45 m2 plotas. Iki pusės metro gylio viršutiniame sluoksnyje surinkta 5 kg kremuotų žmonių kaulų, surasta virš 200 metalinių archeologinių radinių bei jų fragmentų. Taip pat aptikta beveik 500 keramikos šukių. Paaiškėjo, kad sudeginti žmonių kaulai kartu su įkapėmis šioje vietoje būdavo ne užkasami, o išpilami žemės paviršiuje.
Sprendžiant iš tyrimų metu surastų įkapių, šioje kapinyno dalyje dominavo moterų palaidojimai. Aptikta moterims būdingų įkapių - apgalvių plokštelių, segių, žvangučių, žiedų, apyrankių, verpstukų, įvairių žalvarinių aprangos detalių. Tarp radinių išsiskyrė ir retai to meto kapinynuose aptinkami dirbiniai - gintarinis amuletas, amuleto iš lokio nago apkalas, svarstyklių svareliai ir svarstyklių lėkštelės, kaulinių šukių fragmentai.
Ginklų tyrinėtoje kapinyno dalyje aptikti nepavyko, rastas tik vienas kalavijo makšties apkalas. Vyrų aprangos atributams priskirtini ir aptikti diržų apkalai. Kremuoti kaulai datuoti radioaktyviosios anglies metodu, gauta data - XI a.
Archeologų laukė ir daugiau staigmenų. Tarp kremuotų viduramžių laikotarpio žmonių kaulų aptiktos 28 II a. pr. Kr. - II a. po Kr. datuotinos brūkšniuotosios keramikos šukės. Kadangi tirtame plote jokių šio laikotarpio apgyvendinimo pėdsakų nepastebėta, galima spėti čia buvus sunaikinto urninio brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno. Aptiktos ankstyvos puodų šukės, matyt, yra vėlesniais laikais sudaužytų urnų liekanos. Taip pat po degintinių kapų sluoksniu atsidengė čia buvusio apie 10 m skersmens pilkapio liekanos - nedidelė dalis išlikusio sampilo, pilkapį supęs griovys bei griautinis žirgo kapas centre. Žirgo skeletas radioaktyviosios anglies metodu datuotas VII a. pab. - VIII a. Taigi, tyrimai atskleidė, kad šioje vietoje būta ir pilkapyno. Kapinyno teritorijoje pradėta laidoti dar erų sandūroje, o vieta savo sakralumą kaip mirusiųjų nekropolis išsaugojo iki pirmųjų Lietuvos valstybingumo šimtmečių.
Informaciją parengė dr. Galerijoje pateikiami Kernavės archeologinės vietovės muziejaus fonduose saugomi radiniai iš šio kapinyno.
Kapinynuose laidoti mirusieji būdavo aprengiami išeiginiais drabužiais, padabinami papuošalais.