Autobusų vairuotojų trūkumas Lietuvoje yra vis didesnę problemą keliantis iššūkis, turintis įtakos ne tik transporto įmonių veiklai, bet ir viešojo transporto paslaugų kokybei bei prieinamumui. Ši situacija, prasidėjusi dar pandemijos metu, šiuo metu yra itin aktuali ir reikalauja kompleksiškų sprendimų.
Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių vairuotojų trūkumą, yra profesijos senėjimas. Dauguma dabartinių vairuotojų yra vyresnio amžiaus, artėjant pensiniam amžiui, jie palieka darbo rinką, o jaunimo, norinčio tęsti šią profesiją, skaičius yra nepakankamas. Kaip pastebi Lietuvos keleivių vežimo asociacijos (LKVA) prezidentas Gintaras Nakutis, autobusų vairuotojų vidutinis amžius yra 53,4 metai, beveik pusę (47 proc.) sudaro vairuotojai nuo 50 iki 59 metų, o 20-29 metų amžiaus grupėje - vos 0,6 proc. Tai rodo, kad ateityje vairuotojų poreikis viešajame transporte sparčiai didės, o įmonėms gali trūkti jau 2 ar 3 tūkstančių vairuotojų.
Pandemija dar labiau paaštrino šią problemą. Dėl sumažėjusio keleivių skaičiaus ir priverstinių prastovų dalis vairuotojų susirado kitus darbus ir negrįžo į transporto sektorių. Šiuo metu vien LKVA priklausančioms įmonėms trūksta apie 350 autobusų ir troleibusų vairuotojų, o visoms šalies keleivinio transporto įmonėms - maždaug tūkstančio, arba apie 10 proc. visų reikalingų vairuotojų.
Kita svarbi problema - nepakankamas jaunimo pritraukimas į šią profesiją. Viena iš priežasčių - aukštas minimalus amžiaus reikalavimas norint įgyti D kategorijos vairuotojo pažymėjimą, kuris Lietuvoje yra 24 metai, o tai yra viena aukščiausių kartelių Europoje. Vežėjų asociacija siūlo šį amžiaus cenzą sumažinti, leidžiant 18-mečiams jau rinktis transporto pervežimų kryptį. Nors iš karto sodinti aštuoniolikmetį prie didelio turistinio autobuso vairo nebūtų racionalu, būtų galima leisti jaunuoliui vairuoti mažesnės talpos autobusus, siųsti į priemiestinius maršrutus ar dirbti dviese su patyrusiu vairuotoju. Tokiam pasirinkimui šiuo metu nėra sudarytos galimybės.
Reikalavimai ir kvalifikacija
Norint profesionaliai vairuoti autobusą, būtina turėti D kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir papildomą profesinę kvalifikaciją, žinomą kaip „95 kodas“. Šis kodas suteikia teisę ES šalyse komerciniais tikslais (gaunant atlyginimą) verstis krovinių ir keleivių pervežimu. Jo įgijimas apima teorinius ir praktinius mokymus, kurie apima ne tik vairavimo įgūdžius, bet ir žinias apie krovinių tipus, ES šalių reguliacijas, muitinės procedūras ir kt.
Minimalus amžius vairuoti D kategorijos transporto priemones yra 24 metai. Be to, vairuotojo profesinei kvalifikacijai įgyti reikalinga turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Jei vairuotojo pažymėjimas buvo įgytas po 2008 m. rugsėjo 10 d., privaloma išklausyti visą teorijos kursą, suvažinėti praktinio vairavimo valandas ir išlaikyti egzaminus. Kitu atveju pakanka išklausyti periodinio kvalifikacijos tobulinimo kursą. Įgytas 95 kodas galioja penkerius metus ir turi būti atnaujinamas.
Autobusų vairuotojo darbas yra judrus, intensyvus ir atsakingas. Jis reikalauja ne tik vairavimo įgūdžių, bet ir bendravimo su žmonėmis, gebėjimo greitai reaguoti į situacijas ir atsakomybės už keleivių saugumą. Nors kai kurie vairuotojai, kaip Valdas Pervazas, vairuoja tarpmiestinius autobusus keturis dešimtmečius ir netgi mėgsta savo darbą, kiti susiduria su sunkumais, tokiais kaip trumpas laikas tarp stotelių, dideli greičiai ir nepasitenkinimas keleivių.
Siūlomi sprendimai
Siekiant spręsti vairuotojų trūkumo problemą, Lietuvos keleivių vežimo asociacija (LKVA) ir kitos transporto sektoriaus organizacijos siūlo įvairius sprendimus:
- Amžiaus cenzo mažinimas: Sumažinti minimalų amžių, nuo kurio galima įgyti D kategorijos vairuotojo pažymėjimą, iki 19 ar 20 metų, leidžiant jaunuoliams greičiau pradėti karjerą transporto sektoriuje.
- Profesinio rengimo centrų stiprinimas: Rengti autobusų vairuotojus profesinio rengimo centruose, kur jaunuoliai valstybės lėšomis galėtų įgyti profesinę kvalifikaciją iškart po mokyklos baigimo. Įmonės pasirengusios motyvuoti jaunus žmones mokytis ir siūlyti stipendijas bei praktikos galimybes.
- Kvalifikacijos įgijimo supaprastinimas: Leisti įgyti D ir C kategorijų vairuotojo pažymėjimus privalomos karo tarnybos metu.
- Užsieniečių įdarbinimo procesų spartinimas: Palengvinti ir sutrumpinti užsieniečių, ypač iš Ukrainos, įdarbinimo procedūras, peržiūrint perteklinius apribojimus, tokius kaip privalomas lietuvių kalbos mokėjimas iš karto ar sudėtingos 95 kodo įgijimo procedūros.
- Naujų darbo rinkos programų kūrimas: Sukurti prioritetines programas, kurios leistų efektyviau ir greičiau perkvalifikuoti ieškančius darbo žmones į autobusų ir troleibusų vairuotojus.
- Darbo sąlygų gerinimas: Siekti bendros kolektyvinės sutarties visam viešojo transporto sektoriui, kuri suvienodintų atlyginimus ir darbo sąlygas, taip pat didinti atlyginimus, kad profesija taptų patrauklesnė.
- Transporto priemonių parko atnaujinimas: Reikalauti vežėjų atnaujinti transporto priemonių parką, nes seni ir prastos kokybės autobusai mažina darbo efektyvumą ir kelia keleivių nepasitenkinimą.
Vairuotojų poreikis Lietuvoje yra didelis ir nuolat augantis. Siekiant užtikrinti viešojo transporto sistemos stabilumą ir kokybę, būtina imtis kompleksinių priemonių, kurios apimtų tiek jaunimo pritraukimą, tiek esamų vairuotojų motyvacijos didinimą, tiek užsienio specialistų įdarbinimą.
Vairuotojų atlyginimai Lietuvoje svyruoja nuo 926 EUR iki 4 357 EUR per mėnesį, priklausomai nuo regiono, darbo stažo ir įmonės dydžio. Tačiau, kaip pastebima, dabartiniai atlyginimai, ypač palyginti su kitose šalyse esančiais, ne visada yra pakankamai patrauklūs, kad pritrauktų pakankamai naujų darbuotojų.
Be to, svarbu atkreipti dėmesį į situaciją Vilniaus viešajame transporte, kur privačių vežėjų siūlomi pigesni įkainiai už kilometrą kelia abejonių dėl darbuotojų teisių apsaugos. Privačių vežėjų siūlomi trečdaliu pigesni įkainiai už kilometrą vilioja savivaldybės tarybos narius mažesnėmis išlaidomis transportui, tačiau tokia sistema gali būti žalinga darbuotojų atžvilgiu, kai įmonės taupo darbuotojų sąskaita.
Vienas iš esminių sprendimų galėtų būti bendros kolektyvinės sutarties visam viešojo transporto sektoriui sudarymas. Tokiu atveju įmonės, norinčios vežti sostinės gyventojus, privalėtų konkuruoti mažindamos savo administracinius kaštus ar ieškodamos tvaresnių transporto sprendimų, o ne taupydamos darbuotojų sąskaita. Tai padėtų suvienodinti atlyginimus ir darbo sąlygas visame sektoriuje.
Autobusų vairuotojų profesijos ateitis Lietuvoje priklauso nuo gebėjimo pritraukti ir išlaikyti kvalifikuotus specialistus. Tam reikalingos nuoseklios ir kompleksinės priemonės, kurios užtikrintų profesijos patrauklumą, gerintų darbo sąlygas ir atlyginimus, bei supaprastintų kvalifikacijos įgijimo ir įdarbinimo procesus.
tags: #kur #reikalingi #autobusu #vairuotojai